Objektyvizmas: Ayn Rand. Vartiklis

Ayn Rand savo pastangas laikė labai išsiderinusio pasaulio taisymo pradžia. Į tokią padėtį pasaulis pateko daugiausia dėl nekritinio, tiek intelektualų, tiek kitų, požiūrio į tradicinę filosofiją. Veikale „Naujajam intelektualui“ ji kritiškai taršo „kanoninius“ filosofus: Platoną, D. Hiumą, I. Kantą, Hėgelį, K. Marksą, F. Nyčę ir H. Spencerį^*).

Objektyvizmas - filosofijos šaka, laikanti, kad egzistuoja nepriklausoma nuo proto tikrovė, kad žmonės kontaktuoja su ta tikrove sensoriniais jutimais, kad jie gauna objektyvias žinias per išmatavimo suvokimą ir formuoja pagrįstas matavimų paklaidų koncepcijas. Gyvenimo moraliniu tikslu yra asmeninės laimės siekis arba „racionalusis egoizmas“; vienintele teisinga socialine sistema yra visapusiškas žmogaus teisių gerbimas, įtvirtintas griežtame kapitalizmo nesikišime į asmenybės reikalus. Meno vaidmuo žmogaus gyvenime pasireiškia abstrakčių žinių transformavimo per pasirinktiną tikrovės atgaminimą į fizinę formą, meno kūrinį – ir visa tai galima pasiekti ir sureaguoti tik per savimonę.

Anot A. Rand, koncepcijos ir vertybės nėra nei iš išorinės tikrovės, nei grynai subjektyvios. Jos „determinuotos tikrovės, tačiau suvoktos žmogaus proto“. A. Rand pasirinko pavadinimą Objektyvizmas, nes filosofijos, akcentuojančios egzistenciją pavadinimą, jau buvo užėmęs egzistencializmas. Savo filosofiją A. Rand perteikė romanuose „Šaltinis“, „Atlantas ištiesia pečius“ ir kt. Savo idėjas vystė knygose „Objectivist Newsletter“, „The Objectivist“, „The Ayn Rand Letter“, „Įvadas į objektyvistinę epistemologiją“ ir kt.

A. Rand filosofija remiasi trimis aksiomomis: Egzistencijos aksioma, Identiteto dėsnis ir Sąmoningumo aksioma. A. Rand apibrėžia aksiomą kaip „teiginį, identifikuojantį žinių pagrindus ir jis randasi bet kuriame kitame teiginyje susijusiame su tomis žiniomis nepriklausomai, ar kalbėtojas išsako jį ar ne. Aksioma yra teiginys, kuris priverčia oponentus jį priimti ir naudoti bet kuriame bandyme neigti“. Nereikia įrodymo, kad aksiomos yra teisingos – jos tiesiog aksiomos, pagrindas, kurio negalima atsisakyti.

Objektyvizmas teigia, kad „yra Egzistencija“ ir „Egzistencija yra Identitetas“. „Būti“ yra būti „tam tikros prigimties esybe su tam tikrais atributais“. Kas neturi atributų, negali egzistuoti. Iš čia seka Identiteto dėsnis – daiktas yra tai, kas yra (t.y. jis skiriasi nuo visų kitų objektų): „Lapas negali būti raudonas ir žalias tuo pat metu; jis negali nušalti ir nudegti vienu metu. A yra A“.

Kai kas nors gali suvokti kažką, kas egzistuoja, tada tasai turi Sąmonę – „savybę suvokti tai, kas egzistuoja“. Objektyvizmas laikosi nuostatos, kad tai, kas egzistuoja, neegzistuoja todėl, kad kažkas galvoja, kad tai egzistuoja; tai tiesiog yra, nepriklausomai nuo kažkieno žinojimo ar nuomonės. Taigi, tikrovė yra pirmesnė ir reikalinga tam, kad atsirastų sąmonė, nes ši yra tik apie kažką. Sąmonė negali egzistuoti pati sau, nepriklausomai nuo tikrovės (ji negali žinoti tik apie save). Pagal objektyvizmą, sąmonė negali tverti tikrovės, o tik atrasti tikrovę.

Objektyvizmas aptaria Priežastingumo dėsnį, teigiantį, kad daiktai veikia atitikdami savo prigimtį. A. Rand atmetė populiarų požiūrį, kad priežastinė sąsaja jungia vieną veiksmą su kitu. Jai „veiksmas“ nėra esybė, o veikia esybė - ir kiekvienas veiksmas yra esybės veiksmas. Esybių sąveika priklauso nuo specifinės tų esybių prigimties (arba "identiteto); jei jos skiriasi, rezultatas gali skirtis.

Pradinis objektyvistinės epistemologijos taškas, kaip tiesioginė išvada iš aksiomų, yra „Žinojimas yra identifikavimas“ – apibrėžiama, kaip suvokimą (žinias, gautas per jutimus) galima transliuoti į patikimas koncepcijas, identifikuojančias tikrovės faktus. Objektyvizmas atmeta skepticizmą ir teigia, kad tik proto dėka galima pasiekti pažinimą. Jis atmeta ir tikėjimą bei "jausmus", kaip pažinimo priemones. Nors A. Rand emocijas laikė svarbiomis, tačiau teigė, kad jos tėra sąmonės ar pasąmonės išdavos.

A. Rand nebuvo nei klasikinio empirizmo atstovė (kaip Hiumas ir kt.), nei klasikinio racionalizmo (kaip Platonas, Dekartas ar Fregė). Ji nesutarė su empiristais daugiausia tuo, kad ji suvokimą laikė paprasčiausiais pojūčiais, išsitęsusiais laike, apribodama suvokimą automatiniu, išankstiniu žinojimu. Taigi ji kategorizavo „suvokimo iliuzijas“ kaip klaidas, kylančias dėl suvokiamų duomenų sudėtingumo. Ji laikė, kad objektyvias savybes reikia gauti matavimais, tokiais paprastais, kad klaidos būtų neįmanomos. Tada pažinimas yra "kontekstualiai tikras".

A. Rand matavimą naudojo pačia plačiausia prasme, lyginant bet kuriuos kiekybinius ar kokybinius santykius, net tokius dalykus, kaip meilės intensyvumas, ir ne vien tokias fizikines charakteristikas kaip masė, laikas ar atstumas. Pagal objektyvizmą, koncepcijos yra stebimų objektų sąryšių su kitais objektais klasifikacijos. Siekiant suformuoti koncepciją, izoliuojama grupė objektų (skirtingų suvokiamų elementų), atrinktų pagal stebimus panašumus, kuriais jie skiriasi nuo visų kitų žinomų objektų (panašumas yra sąryšis tarp objektų, turinčių tą pačią savybę, tačiau skirtingo dydžio). Tada, praleidus tų objektų konkrečius matavimus, jie integruojama į naują mintinį elementą – koncepciją, apimančia visus šio tipo objektus (galbūt, begalinį jų skaičių). Integracija užbaigiama suteikus simbolį (žodį), žymintį koncepciją. [ „Praleisti matavimai“ čia nereiškia, kad matavimai laikomi neegzistuojančiais; jie galimi, bet nėra atlikti konkrečiais atvejais. ]

A. Rand atmetė ir a priori žinojimą, fundacionalizmą, naivųjį realizmą ar reprezentacionalizmą (netiesioginį realizmą tikint "idėjų atšvaitais"), kaip Dekarto ar Dž. Loko.

Objektyvistinė etika prasideda meta klausimu: kodėl žmonėms reikia vertybių kodekso? Atsakant, kad tam, kad išgyventų kaip žmonės.

Objektyvizmas laiko, kad žmonės, skirtingai nei kiti organizmai, negali išgyventi tiesiog elgdamiesi pagal instinktus. Organizmai remiasi malonumo-skausmo mechanizmu. Žmogui tenka remtis integruota jutimų ir proto visuma. A. Rand kondensavo etiką į vieną sakinį, kad žmogus teisingai gyvena "su savo laime kaip moraliniu gyvenimo tikslu". Anot objektyvizmo, psichinės būsenos, tokios kaip laimė, nėra pirminės – jos yra tam tikrų egzistencijos faktų pasekmės. Todėl žmogui reikia objektyvaus, principinio standarto, paremto tikrovės faktais, kad galėtų siekti to tikslo. A. Rand laimę laiko biologine savybe, išsivysčiusia iš gyvūnų malonumo-skausmo mechanizmo. Laimė veikia kaip instrumentas, nuolat matuojantis, kaip žmogus įveikia gyvenimo iššūkius.

Objektyvizmo moralumas remiasi pastebėjimu, kad kieno nors pasirinkimai ir veiksmai yra instrumentiniai palaikant ir pagerinant to gyvenimą, o tuo pačiu ir jo laimę. A. Rand savo etikos teoriją apibendrina: "Gyvenime žmogus privalo laikytis trijų dalykų, kaip aukščiausių ir vadovaujančių gyvenimo principų: Proto, Tikslo ir Savigarbos".

A. Rand etiką apibrėžia kaip "vertybių kodeksą, vadovaujantį žmogaus pasirinkimams ir veiksmams – tiems, kurie nustato gyvenimo tikslą ir eigą". Kartais ją apibūdina kaip "savanaudiškumą", tačiau šio termino nenaudoja su neigiamu atspalviu, kaip paprastai yra, o apibūdina kaip racionalaus egoizmo formą.

Vienok, yra skirtumas tarp racionalaus dėmesio sau, kaip siekio savo paties laimės iš tikro, ir tai, ką A. Rand vadina "savanaudiškumu be savasties" – pseudo-savanaudiško užgaidų tenkinimo arba hedonizmo. Šis nėra motyvuotas noro gyventi tikrą žmogišką gyvenimą, o tik turėti sub-žmogišką lygį. Jis laikosi principo "ką aš vertinu" – o tai gali būti pakeičiama „mes vertiname“, „jis vertina“ ar „Dievas vertina“; ir vis tiek likti atskirtu nuo tikrovės.

Viso to pasėkoje A. Rand atmetė altruizmo etiką – altruizmą, kurį apibrėžė August Comte prasme, t.y. kaip moralinį įsipareigojimą gyventi dėl kitų.

A. Rand apibrėžia vertybę, kaip „kažką, ką siekiama gauti ar turėti“. Protaujančio individo vertybių pasirinkimui vadovauja jo poreikis palaikyti ir pagerinti gyvenimą. A. Rand nelaiko vertybių „vidinėmis“, t.y. nepriklausomų nuo asmens pasirinkimų, arba tų, kurių reikia laikytis paliepus (imperatyvu) – nes "protas nepripažįsta vadovavimo". Taip pat A. Rand nelaiko vertybių „subjektyviomis“, kurių reikia laikytis vien todėl, kad jas pats pasirenki. Tikros vertybės yra "objektyvios" ta prasme, kad yra identifikuojamos kaip pasitarnaujančios gyvenimo palaikymui ir pagerinimui. Kai kurios vertybės yra specifinės kiekvieno individo prigimčiai, tačiau yra ir universalių žmogiškųjų vertybių, tame tarpe ir asmens asmeninių teisių apsaugojimas, kas yra būtina jo tikrajam išgyvenimui.

Objektyvistinė politika prasideda nuo etikos: klausimu, ar protaujančiam agentui reikia (ir kaip) principų rinkinio, kad galėtų gyventi savo gyvenimą. Etika turi jam atsakyti, kaip jis gali išsaugoti savo asmenines teises bendraudamas ir prekiaudamas, kartu iš to gaudamas naudos, su kitais visuomenės nariais. Taigi, apibrėžiami principai, sudarantys moralią socialinę sistemą. Objektyvizmas laiko, kad tik viena sistema pripažįsta asmens teises – tai Kapitalizmas.

Objektyvizmas laiko, kad individas gauna neginčijamas teises: gyvenimui, laisvei, nuosavybei ir savo laimės siekiui. "Teisės yra moraliniai principai apibrėžiantys ir sankcionuojantys žmogaus veiksmų laisvę socialiniame kontekste". Vyriausybė yra institucija, turinti monopolija naudoti fizinę jėgą duotame geografiniame regione, tad klausimas yra ar ta jėga naudojama apginti ar pažeisti asmens teises – t.y., ar vyriausybė naudoja jėgą tik atpildui, ar panaudoja jėgą prieš nekaltus piliečius. Kapitalizme ji panaudojama policijos prieš nusikaltėlius, karinių pajėgų prieš užpuolikus, teismų, ginant nuosavybę ar sutartis bei išsprendžiant ginčus. Žmogus turi teisę elgtis kaip nori tol, kol nepažeidžia kitų asmenų teisės. Jis gerbia kitų teisės iš naudos sau, nes kiti asmenys yra potencialūs bendravimo ir prekybos partneriai.

A. Rand apibrėžia socializmą kaip sistemą, kurioje asmens teisės, tame tarpe ir nuosavybės, nėra teisiškai apsaugotos. "Teisė perskirstyti" kitų sukurtą turtą yra tarytum žmonių laikymas nekilnojamu turtu.

Objektyvistinė estetikos teorija seka ir epistemologijos. Menas tarnauja žmogaus pažinimo poreikiui – jis leidžia žmonėms suprasti koncepcijas. Angelina Jolie at Atlas Shrugged?

Objektyvizmas apibrėžia 'meną' kaip "selektyvų tikrovės atgaminimą palei menininko metafizinius vertybių vertinimus", t.y., pagal tai, ką menininkas tiki esant teisinga ir svarbu pranešti apie tikrovės ir žmonijos prigimtį. Menas yra konkretus abstrakcijų pateikimo būdas, t.y. suvokiama forma.

Objektyvizmas laiko meną efektyviu būdu skelbti moralinė ar etinė idealą. Tačiau menas nėra skirtas propagandai – jo tikslas nėra mokyti, o tik parodyti ar išskirti. Taipogi menas neturėtų būti (ir dažnai nėra) filosofijos išdava. Paprastai jis kyla iš menininko gyvenimo suvokimo.

Anot A. Rand, aukščiausia meno šaka buvo romantizmas, nes jis "rėmėsi principu, kad žmogus turi valios aktą": "Romantikai į meną įnešė vertybių pirmumą… Vertybės yra emocijų šaltinis".

A. Rand idėjos arba karštai priimamos, arba visiškai atmetamos. Objektyvizmą arba ignoravo, arba aršiai kritikavo akademiniai sluoksniai, jį laikydami "nepaprastai neakademiniu", nes, atseit, tai daugiau ideologinis judėjimas, o ne filosofija. Tačiau paskutiniu metu jam skiriamas vis didesnis dėmesys. Ir nepaisant visos tos kritikos, A. Rand knygos tebėra labai populiarios, per metus parduodant arti pusės milijonų egzempliorių.

Ayn Rand (Alisa Zinovjeva Rozenbaum, 1905-1982) – amerikiečių rašytoja, dramaturgė ir filosofė, arši antikomunistė.

Alisa Zinovjeva Rozenbaum gimė 1905 m. vasario 2 d. St. Peterburge žydų šeimoje ir buvo vyriausia iš trijų seserų. Jos tėvas buvo chemikas, farmacininkas ir gavo privilegiją gyventi ne žydų kvartale. Per 1917 m. revoliuciją jos tėvo turtas konfiskuotas ir šeima pasitraukė į Krymą, kad atsigautų finansiškai. Alisa vėliau grįžo ir Petrogrado valstybiniame universitete studijavo filosofiją ir literatūrą, užbaigė 3 m. programą ir gavo diplomą 1924 m. Įstojo į Kinematografijos institutą, kur mokėsi rašyti scenarijus. 1925 m. gavo JAV vizą giminių aplankymui ir į Niujorką atvyko laivu 1926 m. vasarį ir nusprendė negrįžti į Rusiją. Iki 1932 m. rašė scenarijus Holivude ir Brodvėjuje. 1929 m. balandį ištekėjo už jauno aktoriaus ir dailininko Frank O'Connor'o (1897–1979), su kuriuo išgyveno 50 m. JAV piliete tapo 1931 m.

Nuo 7 dešimt. buvo vizituojanti dėstytoja keliuose JAV universitetuose. 1974 m. atlikta plaučių vėžio operacija, jos veikla objektyvizmo judėjime išblėso, ypač po vyro mirties. Mirė nuo širdies infarkto 1982 m. kovo 6 d. Niujorke ir buvo palaidota Kensico kapinėse.

Rusijoje, nepaisant kelių vertimų, vis dar lieka mažai žinoma autore, tuo tarpu Vakaruose ji žinoma kaip objektyvizmo, besiremiančio protu, individualizmu, racionaliu egoizmu, įkūrėja. Objektyvizmas laikomas intelektualiu kapitalizmo pranašumo prieš socializmą pagrindimu. Gynė neribotą (laissez-faire) kapitalizmą ir monarchizmą ir vienintele teisėta valstybės funkcija laikė žmogaus teisių gynimą.

Po jos mirties įsisteigė keletas institutų: Ayn Rand institutas (ARI, 1985 m., L. Peikoff), Ayn Rand asmens teisių institutas (ARC, 2008 m. įsteigtas ARI), Anthem Foundation for Objectivist Scholarship (2000 m., J. McCaskey), Objektyvistinis centras (1989 m., D. Kelley, atskilus nuo ARI, vėliau "Atlas Society").

Pirmoji literatūrinė sėkmė buvo pjesės „Raudonasis pėstininkas“ (1932 m.) pardavimas „Universal Studios“, tačiau rusiškos temos tuo metu buvo nepopuliarios ir projektas nebuvo įgyvendintas. 1934 m. ji parašė dramą Brodvėjui; tais pačiais metais pasirodė jos pirmasis pusiau autobiografinis romanas „Mes gyvieji“, parodęs konfliktą tarp individo ir valstybės. Vėliau novelėje „Himnas" pateikė ateities pasaulį, kuriame triumfavo kolektyvizmas iki tokio lygio, kad net „Aš“ dingo iš kalbos.

Pirmos didelės sėkmės sulaukė „Šaltinis“ (1943 m., Fontainhead), romantinė drama ir filosofinis veikalas, rašytas 7 m. Romano veiksmas sukasi aplink jauną architektą H. Roark'ą, žmogų be kompromisų, ir jo konfliktą su kitais (second-handlers), gyvenančiais kitų sąskaita, iškeliančius kitus aukščiau savęs. Romaną atmetė 12 leidėjų, kol priėmė „Bobbs-Merrill Company“. Pagal romaną 1949 m. buvo pastatytas filmas.

Svarbiausiu kūriniu tapo 1100 psl. apimties „Atlantas ištiesia pečius“ (1957 m.). Pagrindine jo tema yra racionalaus savanaudiškumo moralumas. Jame išdėstomi pagrindiniai Objektyvizmo pagrindai ir parodomas žmogaus didingumas. Pramoninkai ir kiti kūrybiniai asmenys pasitraukia į kalnus, kur įkuria laisvos ekonomijos zoną. Tuo siekiama parodyti, kad be „mąstančių žmonių“ ekonomika žlugs ir visuomenė subyrės. Romane yra mistikos ir fantastikos elementų. Knygos pavadinimas siejamas su graikų titanu Atlantu, kuris ant pečių laikė pasaulį. Ayn Rand

A. Rand didelę įtaką padarė Aristotelis, pradžioje ją labai įkvėpė F. Nyčė, nors vėliau jį atmetė. Buvo labai priešiška I. Kanto požiūriu ir 1974 m. pasakė: „per beveik 200 m. Imanuelio Kanto įtakoje dominuojanti filosofijos tendencija buvo nukreipta vienam tikslui: žmogaus mąstymo sunaikinimui, jo pasitikėjimo proto galia“. Pritarė John Locke politinės filosofijos idėjai, kad asmenys turi teisę į savo darbo produktus ir prigimtines teises į gyvenimą, laisvę ir nuosavybę. Didžiąją dalimi sutiko su Švietimo epochos pažiūromis ir palaikė B. Spinozos bei Šv. Tomo Akviniečio filosofines idėjas.

Niujorke A. Rand subūrė grupę (juokais vadintą „Kolektyvu“), kuri propagavo jos Objektyvizmo filosofiją. Pradžioje tai buvo neformalūs susirinkimai jos namuose aptariant filosofinius klausimus, vėliau grupė ėmė vaidinti labiau formalų vaidmenį, propaguojant jos idėjas per NBI (Nathieniel Branden Institute). Daugelis grupės narių skaitė paskaitas NBI ir kitur, o kiti rašė straipsnius. Kai kurie kritikai Objektyvizmo judėjimą apibūdina kaip „kultą“.

A. Rand požiūris į lyčių vaidmenį yra prieštaringas. Nors jos knygose vyrai ir moterys yra intelektualiai lygūs, tačiau ji manė, kad fiziologiniai lyčių skirtumai yra pagrindas pagrindiniams psichologiniams skirtumams, o tai yra lyčių vaidmenų šaltinis, pabrėžiant iniciatyvinį vyro vaidmenį sekso akte. „Moteriai moteriškumo esmė yra herojaus garbinimas“. A. Rand tikėjo, kad seksas yra aukščiausia fizinio atsako į intelektualines ir dvasines vertybes forma, kurios kitaip būtų patiriamos tik kaip abstrakcijos.

A. Rand griežtai pasisakė prieš feministinį judėjimą, nors palaikė moters karjeros siekį ir intelektualinę lygybę su vyrais. Feministė Susan Brownmiller^**) ją vadino „savo lyties išdavike“. Kartu A. Rand homoseksualumą laikė „nemoraliu“ ir „šlykščiu“, tačiau tvirtino, kad vyriausybė neturi teisės drausti homoseksualios elgsenos.

A. Rand buvo prieš išankstinį nusistatymą etiniu ir rasiniu klausimu, tačiau pasisakė prieš vyriausybės kišimąsi į tuos dalykus (kaip ir viską, kas neliečia asmens teisių), nes tai „ne teisinis, o moralinis klausimas“. Ji rašė: „Rasizmas yra žemiausia ir primityviausia kolektyvizmo forma ... [kai] žmogų vertina ne pagal jo charakterį ir veiksmus, o pagal protėvių kolektyvinius charakterius ir veiksmus“. Tačiau ji palaikė Izraelį 1973 m. kare prieš arabus (nes, atseit, primityvi bendruomenė puolė vyriausybę, kuri palaiko asmens teises).

Atlantas ištiesia pečius

1943 m. Ayn Rand, telefonu kalbėdamasi su draugu, kuris skatino ją supažindinti skaitytojus su savo filosofija grožinės literatūros kūrinyje, prasitarė: „ O kas, jei aš sustreikuosiu? O kas bus, jei streiką paskelbs visi kūrybiniai protai pasaulyje?“ Ją „užkabino“ intelektualų streiko idėja. Juk kaip senovės graikų Atlantas, ant pečių laikantis dangaus skliautą, tie žmonės ant savo pečių laiko gamybą, mąstymą ir kūrybą, - ir jei jie „išties pečius“, pasaulis žlugs.
Taip gimė romanas „Atlantas ištiesia pečius“ (Atlas shrugged, 1957; „shrug“ turi ir reikšmę „atsiriboti“), kurį Ayn Rand laikė svarbiausiu savo literatūriniu pasiekimu.

Atlas Shrugged. Ayn Rand Romano veiksmas vyksta JAV kažkokiu neaiškiu laikotarpiu, į valdžią atėjus socialistinio tipo politikams. Vyriausybė vis labiau kontroliuoja įmones, šalis artėja prie ekonominio kracho. Geležinkelių kompanijos viceprezidentė Dagnė Tagart bando išsaugoti savo įmonę. Naujo geležinkelio tiesimui ji perka bėgius ne iš plieno, o iš lengvesnio ir tvirtesnio „Reardeno metalo“ [beje, įdomi detalė: Rusijoje po revoliucijos trūkstant plieno buvo bandoma panaudoti medinius bėgius], Henko Reardeno sukurto metalo. Henkui atsisakius parduoti metalą Vyriausybiniam mokslo institutui, tasai keršydamas paskelbia ataskaitą, kad metalas netinkamas naudojimui. Dagnė bando išsiaiškinti to priežastį, tačiau vietoje atsakymo dažnai išgirsta posakį: „O kas toks Džonas Goltas?“; ir galiausiai supranta, kad tai reiškia: „Neuždavinėkite rimtų klausimų, nes neturime atsakymų“.

Tačiau pasirodo, kad Džonas Goltas yra reali asmenybė, išradusi inovatyvų elektros variklį, veikiantį su statine elektra ir galintį pakeisti pasaulį. Jis ne tik kad išradimą laiko paslaptyje, bet ir kitus ragina nepripažinti visuomeninių interesų, o taip pat talentingus žmones nutraukti savo veiklą, kad jie nepalaikytų esančios sistemos. Jo paklausę verslininkai vienas po kito uždaro savo verslus ir dingsta.

Dagnė bando išsiaiškinti, kur jie dingo – ir taip susipažįsta su Dž. Goltu ir ima pritarti jo idėjoms. Ji savo geležinkelio šaką pavadina „Džono Golto linija“ – ir kai jos klausia: „O kas toks Džonas Goltas?“, ji atsako: „Mes visi“. Pasitraukę verslininkai „Golto tarpeklyje“, mieste aukštai kalnuose, įsteigia savo slaptą draugiją.

Nenorėdama mesti likimo valiai savo geležinkelių, Dagnė palieka „Golto tarpeklį“, o ją į Niujorką atseka ir Goltas, kur, nutraukęs naujo diktatoriaus kalbą, per radiją sako ilgą kalbą apie savo idėjas. Jis suimamas, tačiau jį išlaisvina jo šalininkai. Romano pabaigoje Niujorkas panyra į tamsą, tačiau Goltas pažada pertvarkyti pasaulį.

Ayn Rand pradėjo rašyti romaną nuo Golto kalbos ir ties ja „triūsė“ dvejus metus: jai niekaip nepavyko, kad ji būtų ir filosofiškai prisotinta, ir literatūriškai priimtina. Tačiau šįkart ji neturėjo problemų su romano išleidimu, nors tai nepaprastai stora knyga (apie 1500 psl.); ir ji iškart pateko tarp bestselerių. 2011-2014 m. išėjo jos kino versija; trijų dalių su skirtingomis pagrindinės veikėjos aktorėmis.

O į Džono Golto kalbą Ayn Rand įtraukė pagrindinius filosofijos, kurią ėmėsi vystyti po romano pasirodymo ir pavadino Objektyvizmu, teiginius. Pagrindinis aspektas: žmogus privalo gyventi savo protu nesiaukodamas dėl kitų ir kitų nepadarydamas savo aukomis. Iš čia kyla ir labdaros egoizmo koncepcija: Ayn Rand neigia „egoizmo“ negatyvų atspalvį ir mano, kad „protingas egoistas“ yra ne galvojantis apie save ir neigiantis kitų interesus, o žmogus, mokantis tenkinti savo interesus nepažeidžiant kitų asmenų interesų.

Užbaigusi šią tritomę epopėją, Ayn Rand paliko literatūrinę karjerą ir užsiėmė tik filosofija, objektyvizmo aiškinimu ir skleidimu.

^*) Herbertas Spenceris (Herbert Spencer, 1820-1903) – anglų filosofas, sociologas, biologas, antropologas ir liberalios politikos teoretikas. „Nukalė“ Č. Darvino evoliucijos teoriją apibūdinantį posakį „nugali stipriausias“. Jis evoliucijos teoriją išplėtė į etikos ir socoiologijos sritį, kas rodo jo lamarkizmą. Jo požiūryje susiliejo evoliucija, nesikišimo principas (laissez faire) ir filosofijos kaip visų mokslų apibendrimo koncepcija. Tai išreiškiama „Pagrindiniuose praduose“ (1862), kur aiškinama, kad mes nieko negalime žinoti apie tikrovę, o taip pat dėstoma kosminė evoliucijos teorija (progreso teorija). Pateikė saviką „vištos ir kiaušinio“ paradokso sprendimą: „Višta – tik būdas, kuriuos vienas kiaušinis pagimdo kitą kiaušinį“. Buvo ypač gerbiamas 19 a., tačiau jo įtaka labai krito po 1900-jųjų.

^**) Susan Brownmiller (g. 1935 m.) – feministė, žurnalistė ir rašytoja, plačiausiai žinoma nontraversiška knyga „Prieš mūsų valią: vyrai, moterys ir išprievartavimas“ (1975), aiškinant, kad išprievartavimas buvo plačiau naudojamas vyrų ir naudotas kaip dominavimo prieš moterį priemonė laikant šias baimėje. Joje ji išnagrinėjo išprievartavimo temą istorijos tėkmėje, parodydama kaip ji atsispindėjo literatūroje ir medijoje.