Erichas Fromas  

Erichas Fromas (1900 m. kovo 23 d. – 1980 m. kovo 18 d.) - vienas iš neofroidizmo ir froidomarksizmo filosofinių srovių kūrėjų, Frankfurto mokyklos atstovas.

Biografija

„Gyvenime nėra kitos prasmės, išskyrus tą, kurią žmogus pats suteikia gyvenimui, atskleisdamas savo jėgas, gyvendamas kūrybingai“

Erich Fromm E. Fromas gimė 1900 m. kovo 23 d. Frankfurte prie Maino, žydų ortodoksų šeimoje. Jo motina, mergautine pavarde Roza Krauze, buvo iš Rusijos emigravusio rabino duktė, o jos dėdė Dajanas Liudvikas Krauzė garsėjo kaip Talmudo žinovas Poznanėje. Ericho tėvas Naftali irgi buvo rabinų sūnus bei anūkas.

Tad jį supo patriarchinė-ikikapitalistinė kultūrinė aplinka: „Mano pasaulėjautos nebuvo galima vadinti šiuolaikine... studijavau Talmudą, Torą ir išklausiau daug pasakojimų apie savo protėvius, gyvenusius dar iki buržuazinės epochos“, sakė viename interviu radijui. Savo senelį jis apibūdino taip: „Visą gyvenimą ištisas dienas senelis sėdėdavo savo krautuvėlėje gilindamasis į Talmudą; jei ateidavo pirkėjas, jis piktai pakeldavo galvą ir klausdavo: Ką, negi nėra kitos krautuvės? Tokiame pasaulyje augau“.
Taigi skeptišką požiūrį į kapitalizmą E. Fromas įgavo ankstyvoje vaikystėje. Prisimindamas vaikystę jis rašė: „Visada pasimesdavau, kai kas nors man esant prisipažindavo esąs verslininku, t.y., savo laiką skiriantis pinigų gavimui. Man dėl jo būdavo labai gėda“

Nuo ortodoksinio judaizmo E. Fromas pasitraukė 1926 m. „Atsimetimas“ įvyko nepaprastai banaliai. Kartą, jausdamas stiprų alkį, pajuto skanų kvapą, sklindantį iš kiosko gatvėje. Beveik nesvarstydamas talmudistas nusipirko ir iškart suvalgė karštą kiaulienos dešrelę. Ir – pasaulis neapsivertė. Dar daugiau, Erichas nepasijuto nusidėjėliu, nepasijautė blogiau. Galbūt, dėl tos dešrelės pasaulyje nepadaugėjo vienu rabinu.

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo, kai jam buvo 14 m. „Kaip taip gali būti, kad milijonai žmonių žudytų vieni kitus dėl visai iracionalių tikslų ar politinių paskatų, nuo kurių kiekvienas atskirai yra taip toli, kad niekada nesiaukotų... Taigi, kaip galimas karas iš politinio ir psichologinio požiūrio? Kokios jėgos veda žmogų?" – rašė jis vėliau, o gyvenimo pabaigoje vėl kėlė panašų klausimą ryšium su atomine ir ekologine grėsme: „Kaip tapo galima, kad stipriausias iš instinktų, savisaugos, tarsi liovėsi skatinti mus veikti?“

1918 m. Frankfurto prie Maino universitete ėmė studijuoti teisę, tačiau po dviejų semestrų metė ir Heidelbergo universitete pradėjo studijuoti sociologiją. Čia lankė A. Vėberio*) (M. Vėberio brolio), K. Jasperso ir H. Rikerto paskaitas. 1922 m. ten, vadovaujant A. Vėberiui, apsigynė filosofijos daktaro disertaciją.

Didelę įtaką padarė pažintis su Frieda Reichman, iki tol jau buvusia Kurto Goldšteino, o vėliau autogeninės treniruotės įkūrėjo I. Šulco asistente. Frieda 1923 m. Berlyno psichoanalizės institute, vadovaujama H. Sakso, įsisavino psichoanalizę, o 1924 m. Heidelburge atidarė „Terapoitikumo“ pensionatą. Su ja Erichas susipažino per trečius asmenis. Gana greitai Frieda sudomino Erichą psichoanalize.

Pažintis su Frieda, buvusia 10 m. vyresne, peraugo į meilę ir pasibaigė vedybomis. Tačiau kartu jiedu pragyveno tik 4 m., nors draugiškus santykius išlaikė visą gyvenimą. Oficialios skyrybos apiformintos buvo tik JAV 1940 m., kai jų keliai vėl atsitiktinai susikirto.

Frieda Reichmann psichoanalizės sanatorijoje mokėsi būti psichoanalitike, studijavo Miuncheno universitete. Klinikine veikla užsiminėti pradėjo 1927 m. 1929 m. užbaigė mokslus Berlyno psichoanalizės institute, kuris tuo metu vis stiprėjo ir varžėsi su Viena. Čia įvairiais metais dirbo ir dėstė Šandoras Rado, Francas Aleksanderis, Maksas Eitingonas, Hansas Saksas, Vilhelmas Reichas, Renė Spicas ir kt. Čia Erichas artimai susipažino su Karen Horni, kurios protekcija vėliau užtikrino jam profesoriaus pareigas Čikagoje.

Ankstyvus darbus E. Fromas publikavo solidžiuose žurnaluose, tame tarpe ir autoritetingame „Imago", palaikydamas ortodoksinį froidizmą. Bet jau tuo metu jam kilo abejonių dėl Z. Froido psichoanalizės teorijos. 1930 m. įsidarbino Frankfurto socialinių tyrimų institute, kuriame susikūrė garsioji Frankfurto mokykla (M. Horkheimeris,  T. Adornas, H. Markuzė ir kt.). Institute atliko keltą sociologinių tyrimų darbininkų ir tarnautojų tarpe ir 1932 m. padarė išvadą, kad darbininkai nesudarys rimto pasipriešinimo į valdžią besiveržiantiems naciams. Tą reiškinį jis grindė „bėgimu nuo laisvės“, kai išvargintos liaudies masės atsisako laisvės dėl „tvarkos“ ir garantuoto sriubos dubenėlio.

1933 m., į valdžią atėjus naciams, išvyko į Ženevą Šveicarijoje, o po metų – į JAV. Dirbo Niujorko Kolumbijos ir Jeilio universitetuose. Bendradarbiavo su K. Horni (Karen Horney) ir H. Salivanu. Niujorke atliko tyrimus pagal programą "Autoritetas ir šeima". Jų pagrindu 1941 m. išleido pirmąją savo knygą "Bėgimas nuo laisvės". Palikęs Kolumbijos universitetą, 1943 m. padėjo įkurti Niujorke Vašingtono psichiatrijos mokyklos filialą. 1946 m. bendradarbiavo įkuriant William Alansono Baltąjį psichiatrijos, psichoanalizės ir psichologijos institutą.

Apie 5 dešimtm. pradžią jo pažiūros pradeda tolti nuo H. Markūzės ir T. Adorno pažiūrų ir jis atsiskiria nuo Frankfurto mokyklos. Klinikinė praktika padeda suformuluoti išvadą, kad daugumo neurozių ištakos yra ne biologiniai instinktai, o socialiniai dalykai.

1950 m. persikėlė į Mechiką ir iki pat pensijos, 1965 m., dirbo Meksikos nac. universiteto (UNAM) profesoriumi iki pat pensijos. Mechike medicinos mokykloje įsteigė psichoanalizės sekciją. Užsiima Naujojo laiko tyrinėjimais, praeities ir ateities socialinių projektų tyrimais. 1960 m. įstoja į JAV socialistų partiją, rašo jos programą, kuri, dėl partinių nesutarimų, buvo atmesta.

1957-1961 m. profesoriavo Mičigano universitete, o nuo 1962 m., kaip profesorius adjunktas, dėstė Niujorko universitete. 1962 m. buvo apsilankęs Maskvoje, kaip nusiginklavimui skirtos konferencijos stebėtojas.

1968 m. ištiko pirmasis infarktas. Po sunkios reabilitacijos 1974 m. atsikėlė gyventi į Šveicariją, Muralto miestą. Jautėsi energingas ir veiklus, tačiau 1977 m. ištiko antras, o po metų – ir trečias infarktai. Mirė 1980 m. kovo 18 d., Lokarno mieste.

Pažiūros

E. Fromas buvo Z. Froido pasekėjas, atstovavęs humanistinę psichoanalizę. Nagrinėjo socialinės psichologijos, destruktyvizmo ir kontruktyvumo psichologinių ištakų, masių psichologijos, autotarizmo psichologinių prielaidų klausimus. Siekė išsiaiškinti psichologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmenybei, atskleisti jos harmoningo gyvenimo trukdžius. Vystė humanistinės etikos teoriją, kėlė utopinį harmoningos ir "sveikos" visuomenės idealą.

E. Fromo pažiūrų pagrindas buvo Talmudo, kurį pradžioje studijavo pas J. Horowitz'ių, o vėliau pas S. B. Rabinkow'ą, interpretacija. Kertinis humanistinės filosofijos pagrindas buvo Adomo ir Ievos išvarymo iš Edeno sodų pasakojimas. Jis atkreipia dėmesį, kad gėrio ir blogio atskyrimas paprastai laikomas vertybe, tuo tarpu Pažinimo medžio vaisių ragavimas laikomas nuodėme. E. Fromas Adomo ir Ievos istoriją laiko žmonių evoliucijos alegoriniu aiškinimu. Adomas su Ieva, paragavę Pažinimo medžio vaisių, suprato esą atskirti nuo gamtos ir kartu būdami jos dalimi. Štai kodėl jie pasijautė "nuogi" ir "susigėdę" – jie išsivystė į sąmoningas žmogiškąsias būtybes, mirtingas ir bejėges prieš gamtos ir visuomenės jėgas, tačiau praradę ryšį su instinktų valdomu gyvūnų pasauliu. Išeitis – meilės ir proto vystymas ("Menas mylėti", 1956). Fromas meilę laikė vidine kūrybine galia, o ne emocija. "Įsimylėjimą" laikė nesugebėjimu suprasti tikrąją meilę, kuriai būdinga rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas. Kaip pavyzdį, Fromas nurodė Jonos istoriją, kuris nenorėjo padėti Ninevėjos gyventojams nuo nusidėjimų pasekmių, nes manė, kad rūpestis ir atsakomybė išnyko iš žmogiškųjų santykių.

6 dešimtm. nutolo nuo Z. Froido psichoanalizės teorijos ir jai būdingo biologistinio determinizmo sukurdamas radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas pagrindine pasąmonės galia laikė egzistencinį nerimą, t.y. poreikį susieti save su pasauliu ir išvengti vienatvės. Tuo skyrėsi nuo Z. Froido svarbiausia pasąmonės galia laikiusio libido. Jis nurodė du vienatvės įveikimo būdus: "turėti" ir "būti". Pirmasis yra destruktyvus – orgijos, kvaišalai, susitaikymas ir simbiozė (mazochizmas bei sadizmas). Antrasis ("būti") yra produktyvusis – tai meilė, t.y. ryšys siekiant išsaugoti asmens orumą ir individualumą. Tuo ji skiriasi nuo simbiotinio, destruktyvaus, ryšio. Išskiriamos keturios meilės savybės: davimas, rūpestis, pagarba ir žinojimas.

Turėti ar būti?

Ragavę Pažinimo medžio vaisių, žmonės savo pašalino iš prigimtinės būsenos, jų organinis ryšis su gamta (taipogi ir tarpusavio) tapo nutrauktas. Žmonės priversti ieškoti savo egzistavimo pasaulyje prasmės ir vietos. Vietoje prarastų gamtos ryšių žmogus priverstas susikurti naujus – ir tame pagrindinis žmogaus poreikis. Kaip jis tai daro? Yra du būdai: nuostata „būti“ ir nuostata „turėti“. Tas kategorijas E. Fromas aptaria knygoje „Turėti ar būti?“ (1976) – ankstesniuose veikaluose kalbėjęs apie produktyvias ir destruktyvias orientacijas. Remiasi Kalno pamokslo (Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertingesni už juos?, Mt 6:26) interpretacija.

Pilniausi ryšiai su pasauliu nustatomi meilės ir kūrybinio darbo dėka, kai įsigalioja nuostata „būti“ – ir tai pozityviosios laisvės turinys. Kūryba – specifinė žmonių veikla, jį išskirianti nuo kitų gyvų būtybių. Tačiau, sekdamas dzen budizmu, jis teigia, kad pats žmogaus gyvenimas gali būti ištisa kūryba. „Meilė“ – vidinė asmenybės savybė, pasireiškianti pagarba pamiltajam, rūpesčiu dėl jo laimės ir laisvės. Meilė su siekiu „turėti“ išsivysto, kai žmogus negali realizuoti meilės kūryboje.

Radikalusis humanizmas

Savo koncepciją E. Fromas pavadino radikaliuoju humanizmu, kuris pasireiškia kova prieš žmogų valdančias iracionalias jėgas. Z. Froidas prieš jas panaudojo pažinaus proto galią; K. Marksas siūlė pertvarkyti visuomenę remiantis protu ir laisve. Biblijos pranašai kovojo prieš stabus, žmogų laikydami aukščiau jų. J. Bachofenas paneigė patriarchalinių vertybių (agresyvumas, eksploatacija, konkurencija, socialiniai rangai) dominavimą. Buda sakė, kad bet kokių iliuzijų įveikimas yra žmogaus nepriklausomybės šalininkas.

Radikalusis humanizmas laiko, kad žmogus nepavaldus jokioms aukštesniosioms jėgoms. Tame negatyvioji laisvė, laivė nuo. Tačiau laisvė turi ir pozityviąją pusę, laisvę dėl. Tik grynoji laisvė nuo nepakeliama žmogui, tvirtinama knygoje „Bėgimas nuo laisvės“ (1941). Totalitariniuose režimuose (A. Hitleris, J. Stalinas) E. Fromas įžvelgia žmogaus valios pajungimą kažkokiam aukštesniajam autoritetui – partijai, valstybei, „tvarkai ir teisingumui“ kaip vertybėms savaime. XX a. demokratijoje bėgimo nuo laisvės mechanizmas kitas – asmenybė integruojasi į išorinę jėgą. Žmogus tarsi supakuojamas į spalvingą įpakavimą, kad naudingiau „parsiduotų“ rinkoje – įsidarbindamas, sudarydamas verslo sandorius ir pan. Šį tipą E. Fromas vadina konformistiniu.

Humanistinė etika

Fromui, praktikuojančiam psichologui ir psichoanalitikui, bėgimas nuo laisvės ir orientacija į turėjimą buvo nutolimas nuo žmogiškosios prigimties, „nuodėmė prieš Šv. Dvasią“: „gėris – tai gyvenimo įtvirtinimas, žmogaus jėgų atskleidimas. Geri darbai – tai atsakomybė savajai egzistencijai“, „Žmogus sau“ (1947). Žmogui pačiam tenka rinktis tarp agresyvumo ir paklusnumo. Žmogus gali pasiremti tik protu. Žmogaus savarankiškumo ir savęs tobulinimo idėja propaguojama knygoje „Menas mylėti“.

Fromas dažnai naudoja polius: humanistinis-autoritarinis, laisvė-bėgimas nuo laisvės, produktyvus-destruktyvus, būti-turėti, biofilija-nekrofilija. Už viso to tėra viena tikrovė, į mus pasisukanti skirtingomis pusėmis. Tuos poliariškumus filosofas laiko dinamine visuma – kuo stipresnė nuostata „būti“, tuo silpnesnė „turėti“. Žmogus, užsiimdamas savimi, gali sustiprinti produktyviąją savo charakterio dalį. Tačiau galimas ir atvirkščias variantas.

Biofilija ir nekrofilija

Nuostata "būti" perteikia nuolatinį vystymąsi, amžiną tapsmą. Tai pats gyvenimas. Orientacija į "turėti" reiškia gyvenimo suvaržymą, o ribiniu atveju – gyvasties žūtį, esamos padėties įtvirtinimą, ledinį sustingusios amžinybės šaltį. Tai išreiškiama biofilijos-nekrofilijos priešprieša. "Žmogaus širdis..." (1964) knygoje perteikė savo garsųjį humanistinį kredo:
"Tikiu, kad progresą besirenkantis žmogus gali rasti naują visumą, vystydamas visas savo žmogiškąsias galias, pasireiškiančias trimis kryptimis. Jos gali pasireikšti atskirai ir kartu: biofilija, meilė žmonėms ir gamtai, nepriklausomybė ir laisvė".

Nekrofilija suprantama nemeilė gyvasčiai ir mirusiojo garbinimas. Fromas atkreipia dėmesį į ispanų falangistų šūkį: "Tegyvuoja mirtis!", atominio susinaikinimo grėsmę, ekologinę krizę, gyvenimo pajungimą industrinei "megamašinai". Nekrofilijos apraiškas parodė Vokietijos nacizmas ("Žmogaus destruktyvumo anatomija", 1973).

Sveikoji visuomenė

Žinomiausias Fromo kūrinys "Bėgimas nuo laisvės" (1941) dėmesį sutelkia į valdžios siekio ir laisvės suvaržymo pagrindų paiešką. Socialinės ir politinės filosofijos kulminacija knygoje "Sveikoji visuomenė" (1955), kurioje remiamasi ankstyvuoju K. Marksu ir akcentuojamas asmens laisvės idealas, beveik praleistas sovietiniame marksizme ir dažniau randamas pas Vakarų libertariuosius socialistus bei liberaliuosius teoretikus. Fromas atmetė tiek vakarietišką kapitalizmą, tiek sovietinį komunizmą, kuriuos laikė dehumanizuojančiomis ir biurokratinėmis struktūromis, sukėlusiomis visuotinį susvetimėjimą.

Fromas remiasi empiriniu pažinimu: "...Sveika yra visuomenė, atitinkanti žmogaus poreikius, - nebūtinai tokius, kokie jam atrodo, nes net patologiniai tikslai gali būti laikomi geidžiamiausiais; o tokius, kurie objektyviai yra poreikiai ir kuriuos galima nustatyti žmogaus tyrinėjimo proceso metu". Todėl reikia sukuri taikomąjį mokslą apie žmogų, kuris užsiimtų visuomenės sveikata panašiai, kaip medicina užsiima žmogaus sveikata. Sveiką visuomenę sukurti nelengva, tačiau prieš tris šimtmečius sunki atrodė ir techninio progreso užduotis. Ją pavyko išspręsti sukūrus naują gamtos mokslą.

Kai kurios visuomenės sveikatingumo pagerinimus galima padaryti ir dabar. "Turėti ar būti" (1976) knygoje jis siūlo uždrausti bet kokius "smegenų plovimo" metodus, naudojamus reklamoje ir politikoje, panaikinti skirtumus tarp turtingų ir skurdžių šalių, išlaisvinti moteris iš patriarchalinės priespaudos ir pan. Kartu jis siūlė visuomeninės pertvarkos projektus. Jų esmė – sukurti nedideles "tarpusavio sampratos grupes", kuriose artimi pažiūromis žmonės gaudami visą informaciją apsvarstytų ekonomikos, politikos, mokymo, sveikatos apsaugos ir kt. klausimus. Šių grupių sprendimų visuma taptų visuomenės politika konkrečiose srityse. Šalia tokių grupių turėtų būti nepriklausomi tyrimų ir leidybos centrai, kuriuose dirbtų psichologai, fiziologai, antropologai, ekologai, ekonomistai ir kitų sričių mokslininkai.

7 dešimtm. pradžioje jis išleidžia dvi knygas, skirtas marksistinei tematikai: "Žmogaus koncepcija pas Marksą' bei "Anapus iliuzijos pančių: mano požiūris į Marksą ir Froidą". 1965 m., siekdamas paskatinti bendravimą tarp Vakarų ir Rytų marksistinių humanistų, parengė eilę straipsnių , bendru "Socialistinis humanizmas: tarptautinis simpoziumas" pavadinimu.

Tuo laikotarpiu aktyviai dalyvavo ir JAV politikoje. Priklausydamas Socialistų partijai buvo atspara vyraujančiam McCartizmo požiūriui. Tai geriausiai perteikė 1961 m. straipsnyje "Ar gali triumfuoti žmogus?..." Tačiau, kaip vieno iš SANE įkūrėjų, veikliausias buvo taikos judėjime pasisakydamas prieš branduolinės ginkluotės lenktynes ir JAV dalyvavimo Vietnamo kare. Gyvenimo pabaigoje kiek pasitraukė iš JAV politinės veiklos, tačiau 1974 m. dar parašė straipsnį "Pastabos apie detante politiką".

Žmogus ir visuomenė

Išsilaisvinęs nuo jį ribojusios, tačiau prieglobstį teikusios, visuomenės, žmogus negavo pozityvios laisvės. Tai atnešė jam nepriklausomumą bei racionalumą, tačiau žmogus pasijuto vienišas ir bejėgis. Jam tenka pasirinkti: arba pabėgti nuo laisvės naštos į naują nepriklausomybę arba siekti pozityvios laisvės ir asmenybės realizacijos.

Žmogaus istorija prasideda jam atsiskyrus nuo gamtos. Nauja situacija pagimdo egzistencinį prieštaravimą. Kaip mąstanti būtybė, jis išsiveržia iš gamtos, tačiau kartu lieka jos dalimi. Žmogus suvokia savo bejėgiškumą ir mirtį. Visas žmogaus gyvenimas – gimimo procesas. Jis vienintelis, kuriam egzistencija tampa problema ir nuo kurios nebeįmanoma pabėgti. Jis negali likti neutralus. Jis į prieštaravimą turi atsakyti ne tik mąstymu, bet ir veiksmais.

Dalis žmogaus savybių (prigimties) yra suformuojamos. Bet ne visos! Yra įgimtų.

Pagal Froidą, žmogus iš prigimties antivisuomeniška būtybė, todėl reikia slopinti ir reguliuoti jo prigimtyje slypinčius instinktus Tai ir yra kultūros pagrindas. Santykis tarp visuomenės ir individo statiškas: žmogus siekia patenkinti savo biologinius instinktus, o visuomenė juos slopina.

Pagal Fromą šis santykis nėra statiškas. Tiesa, biologiniai poreikiai turi būti patenkinti. Tačiau noras paklusti, meilė ir kt. – socialinio proceso produktas. Todėl visuomenė ne tik slopina, bet ir kuria individo poreikius. Svarbu, kaip individas juos susieja. Poreikis susieti save su pasauliu bei išvengti vienatvės slypi pačiame žmogaus gyvenimo būde ir veikloje. Jei jam tai nepavyksta – kyla neurozės. Žmogus bijo ne tiek fizinės, kiek moralinės ir dvasinės vienatvės. Kai dauguma visuomenės narių nepasiekia laisvės, tai jų tarpe žmogus nesijaučia „išmestu“, nes galioja priklausomumo socialinei grupei jausmas.

Žmogaus prigimties savybės:
1) patenkinti fiziologinius instinktus;
2) išvengti izoliavimo bei moralinės vienatvės.

Žmogus gali prisitaikyti prie bet ko, tik prisitaikymo procese netenka intelektualinių ir moralinių savybių. Jei žmogus nesipriešintų sąlygoms, neturėtų istorijos.

*) Alfredas Vėberis (Alfred Weber,1868-1958) – vokiečių ekonomistas, geografas, kultūrologas, padaręs įtaką šiuolaikiniai ekonominei geografijai; M. Vėberio brolis. Nuo 1907 m.iki gyvenimo pabaigos dirbo Heidelbergo un-te. Tuo metu vysto pramonės lokacijos teoriją. 1918 m. kartu su T. Volfu įsteigė kairiąją liberalią Vokiečių demokratinę partiją partiją; tuo metu M. Vėberio ir gyvenimo filosofijos įtakoje jo interesai pasislenka į sociologiją ir jis pradeda istorijos sociologijos kūrimo programą, kurią toliau vystė 40 m., iš esmės sintezuodamas gyvenimo filosofiją, ekonominę analizę, kultūros ir politikos istoriją. 1933 m. nuo Heidelbergo un-to nuima nacistinę vėliavą ir atsistatydina į „vidinę emigraciją“ iki pat karo pabaigos – per tą laiką išleisdamas savo svarbiausią veikalą „Kultūros istorija kaip kultūros sociologija“ (1935). Nuo 1940 m. palaiko kontaktus su intelektualiuoju pasipriešinimu nacizmui. Nuo 1945 m. kartu su kitais (įskaitant K. Jaspersą) leido žurnalą „Pokytis“. 1954 m. nuo Komunistų partijos iškeltas į Vokietijos federalinio prezidento postą.

Knygos lietuvių kalba:

  1. E. Fromas. Psichoanalizė ir religija, V.: Mintis, 1981
  2. E. Fromas. Turėti ar būti? V.: Mintis, 1990
  3. E. Fromas. Menas mylėti, V.: Valst. leid. centras, 1992
  4. E. Fromm. Meilės menas, K.: Verba vera, 2004
  5. E. Fromm. Turėti ar būti? K.: Verba vera, 2005

Papildomi skaitiniai:
Froido kelias
Egzistencializmas
Nyčės gyvenimo drama
Ė. Fromas. Menas mylėti
Berdiajevo meilės filosofija
Nyčė: Dievo mirties idėja
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
B. Paskalis: mokslas ir krikščioniškas tikėjimas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Arabų filosofija: Ibn Sina
Markionas ir Antitezės
Karlas Gustavas Jungas
Filosofijos atsiradimo istorija
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Budizmas ir jo plitimas
Žanas Polis Sartras
Čarlzas Teiloras
Aš nekuriu hipotezių...
Advaita Vedanta
Filosofijos puslapis
Judafobija
R.V. Scruton'as
Vartiklis