Hitleris: Anapus gėrio ir blogio. Vartiklis

“Hitlerio galia ne politinė, o magiškoji. Jo paslaptis tame, kad jis leido remtis pasąmone“,
Karlas Jungas

Senas ginčas apie žmogaus vietą istorijoje, apie tai, ar gali asmenybė veikti istoriją. Pateikiama daugybė pavyzdžių ir sutapimų – ir jų neįmanoma neigti. O viską sujungus, susidaro įspūdis, kad viskas – nuo žmonių gimimų ritmo iki tolimų žvaigždžių sprogimų – plaka vienu periodiniu ritmu. Kiekviena pasaulio dalelytė, kiekviena būtybė kiekvieną akimirką daro pasirinkimą, naudodamasis valios laisve, kuri neskirta Žvaigždėms. O Žvaigždės žvelgia į tai, kaip laisvą valią turinčios būtybės eina jų, Žvaigždžių, pratiestais keliais. Didelis mažame ir mažis dideliame – ir sunku vienareikšmiškai pasakyti: „Štai – didinga ir reikšminga, o štai – niekinga ir nereikšminga“. Ir sunku vienu fizikiniu matu išmatuoti šios reikšmės gylį. Sunku išsiversti vien fizikiniais matais.

Jei pripažinsime sielos egzistavimą, tai teks pripažinti dvasinio pasaulio egzistavimą. O tai tas pat, kaip atsidurti pradiniame pasaulio pažinimo taške. Tenka pradėti iš pradžių. Tinka iš naujo atradinėti naujus, užribinius, priežastingumo ir reliatyvumo teorijos dėsnius. Atsiveria dar didesnis nepažintojo pasaulis. Ir ar ne todėl žmogaus, laikančio save visažiniu, baimė dėl sielos pripažinimo?

Ir tada užribio klausimas – ar gali (ir kaip) istoriją paveikti mediumas? Kieno bus tas poveikis?

Kartą jis prabudo naktį, su laukiniais, mėšlungiškais riksmais. Jis sėdėjo ant lovos krašto, tarsi paralyžuotas ir šaukėsi pagalbos. Atrodė, kad net lova trūkčioja nuo tokių pat mėšlungių kaip ir jo kūnas. Jis skleidė nesuprantamus šūksnius. Jis duso. Kitąkart priepuolis įvyko irgi naktį, tačiau poveikis buvo dar neaiškesnis:

Hitleris stovėjo kambaryje, svyruodamas ir dairydamasis pasimetusiu žvilgsniu.
„Štai jis! Jis atėjo čionai!“- šūkčiojo Hitleris. Jo lūpos išbalo. Prakaitas ritosi stambiais lašais. Staiga jis pradėjo vardinti skaičius be jokios prasmės, tada frazių nuotrupas. Tai buvo siaubingas reginys. Jis šūkčiojo kažkokius keitus žodžių derinius, labai keistus. Tada vėl nutilo, tačiau nebyliai judino lūpas. Jį aptrynė, privertė išgerti vandens. Tada jis netikėtai suriko: „Ten! Ten! Kampe! Jis ten!“ jis trepsėjo koja ir rėkė. Jį nuramino, pasakę, kad nieko ypatinga nevyksta, ir jis pamažu rimo. Tada jis labai ilgai miegojo ir vėl tapo beveik normaliu ir pakenčiamu.
[G. Raušningas. Hitleris man pasakė; A. Delmas. Hitleris. Psichologinės biografijos patirtis]

Kartą Hitleris šnekėjosi su Raušningu, Dancigo senato vadou, ir bandė jam išdėstyti savo požiūrį į žmonių rasės evoliucijos procesą. Raušningas tai suprato kaip selekcininko norą pagerinti vokiečių tautą. Jis ėmė prieštarauti, kad neįmanoma sukurti naują evoliucinę rūšį.

- Tačiau negalite padaryti nieko kita, o tik padėti gamtai, - pasakė jis. - Galite tik sutrumpinti kelią! Gamta pati turi duoti naują atmainą, uk iki šiol selekcionieriams ypač retai pasiekdavo gyvūnų mutaciją...

- Naujas žmogus gyvena tarp mūsų! Jis čia! - džiūgaudamas sušuko Hitleris. - Šito tau pakanka? Aš atskleisiu paslaptį. Mačiau tą žmogų. Jis drąsus ir žiaurus. Man buvo baisu jo akivaizdoje.

Tai buvo viena tų retų akimirkų, kai fiureris nekantravo kam norįs iš mirtingųjų kai ką atskleisti iš savo didžiosios paslapties. Ir tasai nežinojo, kaip priimti tą atskleidimą ir kas prieš jį – beprotis ar dievų siųstasis.

Matant jį prisimeni mediumus. Didesnę laiko dalį tai paprasti, neišsiskiriantys asmenys. Netikėtai juos, tarsi iš dangaus, užgriūva galia, kilstelėjanti virš įprastinių matų. Ta galia – kažkas išoriško ų tikrajai asmenybei. Ji – tarsi svečias iš kitų planetų. Mediumas – įkvėptasis. Išeikvojęs tą proveržį, jis vel nukrenta į niekį. Aš absoliučiai įsitikinęs, kad kažkas panašaus vyko su Hitleriu. Tą vardą turėjęs personažas buvo laikinu kvazidemoniškų jėgų drabužiu. Tas banalylės ir išimtinumo junginys – nepakeliamas dvilypumas, iš karto pasijusdavo būnant su juo. Panašią būtybė galėjo sugalvoti Dostojevskis: ligotos betvarkės junginys su grėsminga galia.

Kito pasaulio, kaip juos paprastai vadina, balsus Hitleris ėmė girdėti dar būdamas kalėjime, kai jį lankė magas Gaushoferis. Vėliau jau jis pats tapo anapusinių šeimininkų buveine, kurie, atrodo, jo kūnu naudojosi savo nuožiūra. Štai dar kelių įdėmių liudininkų pastebėjimai:

Štraseris: „Besiklausantis Hitlerio regėjo vado šlovės apsireiškimą... Tarsi nušvisdavo tamsus langas. Ponas su juokingu ūsų šepetėliu virsdavo arkangelu... Vėliau arkangelas nuskrisdavo, ir likdavo tik nuvargęs Hitleris su stikliniu žvilgsniu“.
Bušezas: „Pažvelgiau į jo akis: jos buvo mediumo... Kartais tai atrodė taip, tarsi kažkas iš šalies įsikūniję oratoriuje. Iš jo sklido srovės... Tada jis vėl tapdavo mažu, vidutinioku, net vulgariu, atrodė išsikvėpęs – tarsi jo akumuliatoriai visiškai išsikrovė“,
Fransua Ponsė: „Jis krisdavo į mediumo transo būseną. Jo veide buvo ekstazės džiaugsmas. Už šip ‚mediumo‘, neabejotinai, buvo ne vienas žmogus, o energijų grupė, visumas, magiška energetinė centralė“.

Fiureris buvo užburtas doktrinos apie rasinę mutaciją, į kurią jį įšventino „Aukščiausieji nežinomieji“, Slaptieji valdovai. Naujų kosminių spinduliavimų poveikyje gyvas pasaulis patirs mutacijas ir visa pereis į gigantiškumo fazę. Žemesniąsias saulės būtybes pakeis gimusios po mėnuliu.

Save fiureris regėjo Gelbėtoju, Mesiju, nešančiu naują evangeliją. Jis sakė:

Žmonių giminė nuo pat atsiradimo išbandė stebuklingą ciklišką patirtį. Ji perėjo išbandymus, tobulėdama per tūkstantmečius. Žmogaus saulės periodas eina į pabaigą, jau įmanoma pastebėti naujus antžmogio bruožus. Gimsta nauja veislė, turinti nustumti ankstesnę žmoniją...

O tam reikia aukoti žmonių gyvybes. Ir pirmąja auka per vasaros saulėgrįžą tapo „sionizmo išminčius“ Valteris Ratenau. O kai Slaptieji valdovai per tarpininkus įkūrė galingą valstybę, tai įgavo galimybę maitintis baimės energija, kraujo ir degančių kūnų garais. Pirmąkart buvo sukruta galimybę milžiniško mąsto juodajai magijai. Tam ir tarnavo koncentracijos stovyklos.

O „Dievo siųstas“ fiureris naktimis buvo traukomas mėšlungių, prarasdamas žmogišką išvaizdą bei protą.

Tai buvo loginė pabaiga, ilgo proceso finalas. Galiausiai ir dievai, ir „angelai“ nusimetė kaukes ir parodė savo veidus. Jie buvo baisūs. Siaubas kaustė valią, protą. Žmonės veikė tarsi lėlės, į kapus nuvarydami milijonus tam, kad galiausiai į ten įmestų ir pačius budelius.