Cinizmas kaip amatas
Anatolijus Makarovas

Neseniai mūsų tolerantiškos visuomenės moralinis jausmas buvo galiausiai palaužtas. Vienas skandalingas literatorius, niekada, beje, nevaržęs savęs dėl išsireiškimų ir nelaikęs, kad reikėtų naudoti Ezopo kalbą, visiškai aiškiai pasisakė, kad nesveikus nuo gimimo vaikus būtina sunaikinti. Kuo anksčiau, tuo geriau. Verkšlenantis humanizmas tik trukdo nepriekaištingiems rinkos mechanizmams. Kurie, žinia, nėra apsunkinti jokiomis moralinėmis problemomis neapsunkintas, nes orientuoti vien tik į praktinį tikslingumą. Tai, kas jam jokiomis aplinkybėmis nepadeda ar negali padėti, turi būti pašalinta. Ir su galais.

Publikai nuo tokio širdingumo užkirto kvapą. Protinga liberali publicistė kandžiame esė teisingai pastebėjo,kad tereikia tik pradėti nuo nelaimingų vaikystės invalidų, o tada jau neįsirašusius į rinkos ekonomiką bus galima eksterminuoti pagal bet kurį požymį: amžiaus, rasės, nacionalinį, estetinį, kam koks pasirodys logiškas ir ekstra būtinas.

Labai tiksliai pasakyta. Vienok, nuo didelio pasitenkinimo jausmo mane sulaiko vienas pasamprotavimas. Ponai liberalai, juk minėtas gimtasis Nyčės pasekėjas ne pirmąkart rodo savo chamiškus, žmones įžeidžiančius požiūrius ir manieras. Jis grubiai keikėsi savo provokaciniuose straipsniuose „pažangaus“ žurnalo puslapiuose, ir tai laikyta dėsningu džiūgaujančios kūrybinės laisvės proveržiu. Jis šlovino prostituciją, ir kai buvo suprantama kaip iššūkis miesčioniškam konformizmui. Savo „bandymuose“ ekonomine tema jis kokio nors socialinio teisingumo šalininkus pavadindavo niekingais nenusisekėliais; ir tai vėlgi buvo skatinama kaip kiek užaštrintas poleminis triukas sentimentų neturinčios dešiniosios idėjos naudai. Cynicism

Prireikė koketavimo su jau visai kanibališka užmačia, kad net nevaržomų laisvių šalininkai kažkiek suglumtų. Vis tik keista kurti visuomenę ant tokio begėdiško savavališko cinizmo pagrindų.

Deja, neužmirštamasis Ostapas Benderis savo laiku buvo teisus – žmonėms patinka cinizmas. Kaip tam tikrą intelektualinę provokaciją, kaip pateisinimo nereikalaujančią jėgą, kaip atlapaširdžių mėlynakių idealistų paerzinimą. Tačiau kiekvieną kartą tie patys patiria nesuvaidintą moralinę kančią, jaučia, kaip žemė slysta po kojomis, kai nevaržomas cinizmas perauga į visuotinį gluminimą. Taip sakant, iš pikantiško prieskonio virsta nuolatiniu budinčiu patiekalu. Nugalėtojo požiūrį į daiktus. Svarbiausiu, kaip sako aktoriai, priestatu dievo pasauliui.

Gerai pamenu, kad mane sukrėtė per kažkokią laisvę mylinčią radijo stotį transliuota TSRS himno parodija. Laikai buvo neaiškūs, šalis, kaip priklauso marksistiniams pamokslams, juokdamasi kratėsi savo praeities, į saulę išlindęs undergroundas troško revanšo, būtinybė išrauti iš savęs ideologines dogmas nekėlė abejonių, ir vis tik buvo bjauru. Pamenu, dar pagalvojau: gerai, kad šmaikštuoliams neužteko dvasios išsityčioti iš „Internacionalo“. Ir dar pamenu, kaip būdamas euforijoje nuo vykstančių permainų, vis tik liūdnai užjausdamas ir suprasdamas perskaičiau Eugenijaus Jevtušenkos*) eilėraštį „Atsisveikinimas su raudonąja vėliava“. Nes intuityviai suvokiau, kad gluminimas pažemina laisvę. Ir kad atsisveikinimo su didžiąja iliuzija nereikia paversti patyčių stulpu.

Gaila, pavertė. Nemažai smulkių aštraliežuvių šios viską pasaulyje apspjaudančios estetikos rėmuose susikūrė bebaimių atskleidėjų ir persekiojamų tiesos ieškotojų reputaciją. Tariamas persekiojimas paradoksaliu būdu netrukdo jiems klestėti, kas žinomu laipsniu sukompromitavo jų populiarumo nesutaikomą tyrumą. Be to, tai ironija be sąžinės ir gėdos, o tai jau yra tyčiojimasis, turintis gebėjimą nuvarginti nemažiau už bravūrišką entuziazmą kiekviena dingstimi.

Ir vis tik ciniškas požiūris į amžininkus, praeičiai ir ateičiai, viskam, kas mus supa, tvirtai nusėdo visuomeninėje sąmonėje. Ir ypač jos kūrybinėje, kaip dabar sako, kreatyvioje terpėje. Kartais atrodo, kad tas pats kreatyvas tapo netgi šventvagystės sinonimu. O šventvagystė, savo ruožtu, skelbiamos pirmuoju kūrybinės laisvės ženklu.

Prieš kažkiek laivo vos nesusibariau su savo draugais dailininkais. Jie, aišku, piktinosi dėl jų meninių paieškų persekiotojus ir buvau pasirengęs dėl jų piktintis, jei būčiau suvokęs, kuo šie šiuolaikiniai ieškojimai būtinai turi sutapti su pačia prasčiausia 20-ųjų ateistine propaganda? Kuo dabartinis postmodernizmas, vaizduojantis Išganytoją su koka-kolos buteliu rankoje, skiriasi nuo tos eros bedievio-chuligano, tepliojusio Novgorodo freskose nepadorius vaizdelius? Ir kodėl bent vardan nukentėjusių už tikėjimą, dėl sušaudytų dykynėse ir pribaigtų GULAGe atminimo nebuvo galima sutramdyti kreatyviojo išdidumo, o kartu ir padykusiai šventvagiško teptuko?

Aukštieji jausmai, žinia, žavi, tačiau jų laikytis sunku. O štai cinizmas užkrečiamas, nes po sveiko proto skraiste slepiasi visa, kas žemiausia žmoguje. Tarytum jam išduoda indulgenciją viskam, kas žemiau juosmens. Be to, šiuolaikinis cinizmas labai pelningas, iš noro ir mokėjimo sukompromituoti tai, kas švenčiausia, mūsų laikais galima neblogai uždirbti.

Ar pastebėjote, kad šiandieniame TV eteryje apie meilę beveik nedainuoja ir nekalba? O jei ir kalba, tai dažniau riebaus anekdoto forma ir pono B., garsaus prekeivio „lopytu auksu“, pristatinėjusio rusų merginas tarptautinei rinkai, profesionalios veiklos plane, taip sakant, iškėlusio savo sutenerio pašaukimą iki „sutvėrimo perlo“.

Štai jums pavyzdys to, kaip iš visiškai asmeniško požiūrio begėdystė virsta sprogstamuoju užtaisu, padėtu po pačiais tvirčiausiais pagrindais, netgi ne moralės – ne, tiesiog būdo gyventi sutariant su savo sąžine.

Aišku, kad ciniško požiūrio į pasaulį, į daiktus, į žmones ir jų santykius negalima nei išnaikinti, nei uždrausti, tarkim, parlamento balsavimu.

Tačiau jam galima pasipriešinti – bent jau asmenine panieka. Asmeninio kandaus bumbėjimo būdu.

Bent jau nereikia jam ploti, ir palaikyti samprotavimais apie švenčiausias žmogaus teises. Kad po to nereiktų iš siaubo griebtis už galvos, klausant samprotavimų apie teisę atimti gyvybę senukams, luošiems ir kitiems nepilnaverčiams.


*) Eugenijus Jevtušenka (g. 1932 m.) – tarybinis rusų poetas, prozininkas, publicistas, scenaristas, režisierius, aktorius. Tikroji pavardė Gangnus – jis buvo Pabaltijo vokiečio sūnus. Spausdinti kūrybą pradėjo 1949 m., pirmą eilių knygą išleido 1952 m. („Ateities žvalgai“). Ypač išpopuliarėjo 6-9 dešimtm., labai patrauklūs buvo jo sceniniai pasirodymai. 1991 m. išvyko į JAV. Tačiau Nobelio premijos laureatas J. Brodskis ypač neigiamai pasisakė prieš E. Jevtušenką – ir kaip poetą, ir kaip žmogų.
„Jeigu Jevtušenka yra prieš kolūkius, tada aš esu už“, – ligoninėje po operacijos yra sakęs Brodskis. Dar Brodskis pravardžiavęs Jevtušenką „KGB konsultantu“, kuris skatinęs jį išvaryti iš SSRS.

Kai išgeriu, aš vėl tampu gauruotas. 
Ir šitie gaurai vėl tik cerkvėje nukrinta, - 
drebanti ranka išduoda, kad klydo kažkada šita ranka. 
Valau amžinon užmarštin pasmerktus šventuosius, 
bet kaip man save nuvalyt?

Kinikai
Lėlininkai
Valdžios kvaitulys
Valstybės stilius
Rusų kosmizmo gimimas
Rusija: taikinys tinkle
TSRS okultinės draugijos
Kryžiaus žygis į tyrus
Lenino mauzoliejaus mistika
A. Duginas. Štai kokia kampanija!
Astronomų užsipuolimas TSRS
Igoris Proninas. Rusiška idėja
„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė
Varge, gal jie tikrai „žino kaip“?!
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Zaratustros karalystė, arba Azsakra niekam
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Legendinio tėvo legendinis sūnus
Heidegeris. Europos nihilizmas
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Paranoja skverbiasi giliai
Užsieniečiai apie Rusiją
Gerumą reikia grūsti jėga?
Raudonosios žvaigždės šviesa
Slidi sąmokslo teorija
Apmatai: Moralumas
Apderk artimą savo...
Ostžemės sindromas
Meritokratija
NSO puslapis
Skaitiniai