Apderk artimą savo. Vartiklis

[Dienos sentencija:
„Mūsų gyvenimo pabaiga prasideda, kai neprabylame apie dalykus, kurie kažką reiškia“.
Martynas Liuteris Kingas ]

Prieš pora metų žurnalistai apverkė, kad miestuose praktiškai liko tik po vieną dienraštį - po ilgalaikės konkurencijos ar mirtinų finansinių dvikovų. Žurnalistinės minties atžvilgiu - tai labai blogai. Žiniasklaidos varomoji jėga visada buvo kapitalizmas, varžybos. Tai skatino kuo greičiau pateikti kuo kokybiškesnę informaciją. Atėjo pats laikas apsvarstyti komkurencijos vertę.

Ir šiandien laikraščiai sunerimę dar labiau - į jų lankas kėsinasi įsibrauti ir kabelinė televizija, ir žinučių davikliai (pagers) ir „Internet“ naujienų svetainės (kartu su „karšta“ informacija tiesiai į jūsų darbalaukį). Jūs galite pasirinkti žinių pobūdį pagal savo skonį: sportą, verslą, politiką ir t.t.

Bet ar pagerėjo kokybė, kaip pranašauja kapitalizmo taisyklės? Ne visai... „Internet“ naujienos išryškino problemos gelmę, nes informacijos pasirinkimo gausa nutrynė ateities vizijas ir prioritetus. Pagrindiniu uždaviniu tampa pati konkurencija, o ne informacijos pateikimas savo skaitytojams. Šaipomasi iš varžovo „tuščių šūvių“, gaudomas ir pašiepiamas kiekvienas jo neatsargiai ištartas žodis, platinami įvairūs gandai ir panašiai.

Kaip dažnai žiniaskaidos priemonėse perskaitome ar išgirstame žodį „išimtinis“, kuris nieko nereiškia mums - skaitytojams ar žiūrovams. Galimybė „atspausdinti“ bet kuriuo momentu bet kuriuo paros metu reiškia, kad dabar skaičiuojamos jau minutės ir net sekundės - kas pirmas „laukiniuose Vakaruose“ išsitrauks koltą.

Jau negalvojama apie kokybę, apie geriausią straipsnį, - svarbu būti pirmam. Ir ne tiek svarbu, kad griūva miesto siena, kiek rasti plyšius pas konkurentus. Daroma viskas, kad jų skaitytojai ateitų pas mus. Tai kvailas ir neproduktyvus žaidimas, blaškantis skaitytojus ir kenkiantis pačiai žiniasklaidos pramonei. Nė vienas nenori atsilikti, "iškristi iš balno" - tad auditorija gauna daugybę "karštų", "išimtinę teisę turinčių" žinučių apie tą patį. Jos surija laiką, užima vietą ir trukdo gauti kokybišką ir vertingą informaciją.

"Internet" tinklas tai tik sustiprina šias varžybas. Šimtai žmonių su aistra vaikosi šią "Internet" žydrąją paukštę. Jiems tai - tarsi nauja religija. Pasijunti tarsi kokios mažos "išrinktųjų" grupelės narys, tų, kurie "tai" gauna. Ir pradedi kišti pagalius kitiems, kurie bando padaryti tą pat - tik greičiau, įspūdingiau ir geriau. Norisi juos sutrinti į dulkes ("dulke buvai - ir dulke liksi", sako Biblija). Tas, kas nėra išdidus - prisipažins...

Su D. Trumpo atėjimu įsigalėjo įvertinimas „fake news“, tačiau būtent jis (ir vis karabasai, paskui jį madingą žodelį pasigriebę) jo prasmę iš „klaidingos naujienos“ pakeitė į „tos, kurios man nepatinka“. Labai patogu – gali be jokios atsakomybės atsainiai numesti „fake news“ – ir purvas nuo tavęs tarsi vanduo nuo žąsies... Bet at tikrai?! Gal tu ir esi „feikinis njūsas“?

Nors kinų vienuoliai jau spausdino „Deimantinę sutrą“ 868 m., o Gutenbergas išrado metalinių keičiamų šriftų metodą 15 a. viduryje, tik Apšvietos laikais gimė laisva spauda, - tokia, kokią šiandien suprantame.

1795 m. Kondersė tekstas remiasi tikėjimu, kad nuo cenzūros išlaisvinta spauda gali laisvai aptarinėti idėjas laimint racionalumui ir tiesai. Antrasis JAV prezidentas Džonas Adamsas (1735-1826) jo paraštėse suskrebeno: „Per paskutinius 10 m. spauda paskleidė daugiau klaidinimų nei per šimtmetį, buvusį prieš 1798-us“. Ši jo pastabėle mums primena, kai imama diskutuoti apie kažką kaip tiesą, atsiveria durys blogiukams prakišinėti melą – kažką, kas šiandien gali būti pavadinama „fake news“.

Tai, su kuo susiduriame šiandien, jau turėjo precedentų. 17 a. pamfletai Anglijoje sukūrė precedentą 18 a. plačiai paplitusiai praktikai. 2017 m. straipsnyje Singapūro tyrinėtojai išskyrė 6 skirtingus „fake news“ apibrėžimus. Pirmiausia tai naujienų satyra („Dviračio žinios“ gali būti pavyzdžiu) ir naujienų parodijos (nuo satyros skiriasi tuo, kad kuriami nauji įvykiai). Trečia – propaganda, skirta paveikti visuomenei („viskuo kalti konservatoriai!“). Toliau, realių nuotraukų ir vaizdo įrašų panaudojimas sukuriant klaidingą nuomonę (dažnos Rusijos iliustracijos, kai panaudoti ne tų įvykių vaizdai). Tai ir reklama ir viešųjų ryšių pranešimai, pateikti kaip sukurti pačios žiniasklaidos atstovų. Ir galiausiai – naujienų sufabrikavimas – jį atskirti ypač sunku, kai sukuriamas didelis panašumas į galimus įvykius tikrovėje.

S. Lemas. O rojaus vis dar nesimato, 1997

[Kažko] vis dar nesigirdi apie didžiuosius atradimus, kuriuos būtų paskatinę kūrybinė mintis Interneto dėka... Vis girdi, o tu palauk pora metelių, ir pamatysi... O aš nepatikliai žiūriu į visokius skambius pažadus (ir ne tik politikoje) – dar Chruščiovas tikino, kad dar tuometė karta sulauks komunizmo. Ne visi iš tos kartos išgyveno taip ir nesulaukę. Tačiau tokių pažadų patikliai klauso, nes iki šiol žemėje dar likę vietų, kur mintis apie komunizmo šmėklą vis dar gaji. Kai žmonės liaujasi tikėję rojumi Žemėje, jie pasijunta blogai, nes jie nenori laukti, kol Juozapato slėnyje Aukščiausiasis paskelbs savo teismą; jiems reikia rojaus čia ir dabar, - ir dar kuo pigiau. Tuo tarpu viskas vyksta atvirkščiai – rojaus nesimato, o pasaulis nyra į chaosą.

Papildomai skaitykite S. Lemas. Trumpas sujungimas