(C)1990, R.Zelazny. T.Thomas
(C)1996, Vertimas į lietuvių kalbą. Vertėjas žinomas.
Vertimą draudžiama platinti ir naudoti bet kokiomis priemonėmis ir tikslais, išskyrus asmeninį pasiskaitymą.
R.Zelazny. T.Thomas. Loki kaukė
Paskutinis papildymas: 1997.01.15
Prologas
Tik įtempk ryžtą tarsi stygą Ir visa paeis.Stiprus karštis nutvildė kaktą ir nudegino gerklę. Perdžiūvusios lūpos persikreipė. Ant lūpdažiai susidarė plutelė, kuri nuėjo pūslikėmis, tarsi asfaltas po deginančia saule.
Aleksandra Vel atsitraukė per du žingsnius nuo krosnies. Tai buvo klaida. Dėl staigaus temperatūrų pokyčio ant jos kaktos, apatinės lūpos ir kaklo pasirodė smulkučiai prakaito lašeliai. Ji pajuto, kaip šilkinė palaidinukė, sugėrusi drėgmę, prilipo prie kūno.
- Misteris Torvaldas? - pašaukė ji. - Aivoras Torvaldas?
Žmogus, kambario gilumoje būręs virš kailių, pakėlė galvą ir linktelėjo. Vieną akimirksnį Aleksandra stebėjo, kaip į šalis siūbuoja jo marškinėliai. Tada priėjo arčiau, pasistengdama pamatyti, ką jis veikia, atsistojo už nugaros.
Lydyto stiklo gabalas, didelis ir raudonas, lyg pernokęs pomidoras. Tačiau jo raudonis - tai ne šaltas daržovės drėgnios odelės raudonumas, o aistringas vidinio karščio kvėpavimas. Pats viduriukas švietė gelsvai - lyg ugnies prisiminimas. Torvaldas laikė stiklą plieninio vamzdelio gale, apvalindamas ir palygindamas, - ritinėdamas ant apdegintos medinės formos. Plieniniais siūlais nudaigstytos pirštinės saugojo nuo karščio jo rankas, o ant kojų, lyg riterio šarvai, blizgėjo odiniais raišteliais priraišiotos metalinės plokštelės.
Po kokios šimtinės paraičiojimų stiklas sustingo ir patamsėjo. Torvaldas pakilo, kilstelėdamas metalinį vamzdelį, patraukė į šalį nusvilintą medinę formą, pasisuko vos neužkliudydams Aleksandros veido - ir numetė stiklą į ugnį. Strypą pakabino ant kablio.
- Ko norite? - paklausė, priekabiai peržvelgdamas nuo galvos iki kojų: prilipusi prie kūno palaidinukė, platus diržas, standžiai juosiantis taliją, tiesus juodas sijonas, aptempiantis šlaunis, kelius...
- Ar priimate asmeninius užsakymus? - greitai paklausė ji.
- Žiūrint kokius...
- Ir nuo ko visa tai priklauso?
- Nuo to, įdomu man ar ne!Vienas iš tokių, pamanė Aleksandra ir energingai vikstelėjo šlaunimis.
- Na gerai, - griežtai paklausė jis, - ko nori?
Aleksandra pasirausė krepšelyje, kabančiame ant peties, ir ištraukė voką. Iš jo ant stalo iškratė kas jame buvo, stengdamasi nepaliesti tai pirštais.
Torvaldas pasislinko arčiau, žvilgtelėjo į ją, tarsi paklausdamas leidimo ir nusiėmė pirštinę. Ranka buvo stebinančiai be galo balta. Dviem pirštais suėmęs vieną šukelę, jis pasisuko į šviesą, prieš atvertas duris.
- Oniksas. Arba sardoniksas, iš rausvų...
- Ar galite tai paversti stiklu?
- Šitiek per maža. Kiek? Kokie 15 karatų, - na iš bėdos 20. Ar dar yra?
- Tai viskas, kiek radau... viskas, kiek turėjau.
- Pasilikite atminčiai.
- O ar negalite sumaišyti su kuo nors kitku.... iš ko daro stiklą?
- Žinoma, juk oniksas tik viena kvarco atmaina. Titnago oksidas. Beveik kaip stiklas. Paimti tuos du Jūsų gabaliukus, įmesti į mišinį ir - pffffyy - baigta! Jie net nudažys jį, lygiai tiek, kiek aš su jais pasiterliosiu. na ne taip smarkiai, ne tiek, kiek norėtųsi.- Puiku! Kuo mažiau, tuo geriau. O dar geriau, kad spalvos išvis nebūtų. Tiesiog paprastas stiklas.
- Tada kam reikia įmaišyti?
- Reikia. Tai viskas, ką galiu pasakyti. Na, imatės?
- Ko? Ar galima tiksliau?
- Stiklinės. Stiklas gėrimui - su šitais įmaišytais gabaliukais. Iš sardonikso, ar kaip ten pavadinote?
- Stiklinę?.. - jis prisimerkė. - Taurę? Bokalą?
- Ne, paprastą stiklinę vandeniui. Lygios sienelės, plokščias dugnas.- Nieko įdomaus, - jis pasisuko į krosnį ir pasiėmė metalinį vamzdelį.
- Gerai užmokėsiu. Šimtą, ne, - tūkstantį dolerių.
Jo rankos, beimančios vamzdelį, vėl nusileido.
- Krūva pinigų.
- Tas daikčiukas turi būti tobulas. Kad nesiskirtų nuo pirktinių.
- Savotiškas žaisliukas? Turtuolių vakaruškai?
- Būtent! - Aleksandra Vel šįkart nuoširdžiai nusišypsojo, - Pakvietimas į balių.
Sura 1.Karūnavimas
Ar iš visų išėjusių į begalinį kelią Sugrįš atgal nors vienas koks? Tad šioje karavanų stovykloje Stenkis neužmiršt ko nors.Nuo kryžiuočio trenkė arklių prakaitu. Sunkaus vilnonio apsiausto kraštai buvo aptaškyti kelionės purvais, kurie dribo ant marmuro plytų sulig kiekvienu jo žingsniu. Kaimas!
Tačiau Aloyzas de Medokas, Šventyklos Riteris, Antiochijos magistras, ištiesė rankas pasitikdamas svečią.
- Bertranai diu Šambore! Tokį kelią! Matau, taip skubėjai, kad net nesustojai nusivalyti batų!
Jis paplekšnojo giminaitį per petį ir atsargiai apkabino jį. Į orą pakilo dulkių debesis. Aloyzas nusičiaudėjo.
Paleidęs Bertraną, jis apžvelgė jį nuo galvos iki pėdų. Atsirado naujų randų, be abejo, padarytų kalaviju, - tai buvo galima nuspėti pagal randų pavidalą. Sunkūs aprūdiję Bertrano šarvai buvo kai kur atnaujinti. Balta tunika, papuošta stačiu raudonu kryžiumi, kaip ir tamplierių (greitai jis susipažins su jų papročiais) buvo nusėta lopais. Kvadratiniai lopai dengė sunešiotas vietas, pailgi - ašmenų pėdsakus. Tačiau šarvai vis dėl to padėjo šeimininkui, - baltoje tunikoje nebuvo nė vienos rusvos dėmės.
Išsaugojo man, - pagalvojo Aloyzas.
Kaip ir pusbrolis, tamplierius nešiojo baltą tuniką, bet ne iš šiurkščios vilnos, o iš minkšto lino. Kaip ir Bertranas, jis dėvėjo kapišoną iš plieno žiedų, - tik šie žiedai buvo lengvi, - iš ploniausių Damasko plieno virbų.
Aloyzas pasitraukė per žingsnį ir prie įėjimo stovinčiam berniukui davė ženklą. Tarno drabužiai iš plono lino, jo batukai iš antolopės odos ir tiurbanas iš grynos medvilnės liudijo apie šeimininko turtus. Berniukas paskubomis zujo su šluota apie svečią. Aloyzas paspyrė jį:
- Vandens ir skudurų. Išvalyk šį purvą mano kambariuose. Ir uždek sandalų lazdeles, kad atgaivintų orą!- Taip, pone, - berniukas išbėgo.
- Taip, Bertrane, kuo tau gali padėti Antiochijos tamplieriai?
- Vyskupas liepė man išpirkti nuodėmes Šventojoje žemėje. Tačiau aš trokštu šlovės.
- Viešpaties šlovės, žinoma?
- Žinoma, pusbroli. Tame visa bėda. Kad nuplaukti iki saugios įlankos... Kelionė buvo perdaug brangi... O dar būriai pagonių... Štai kodėl pakeliui aš praradau beveik viską, ką turėjau...Aloyzas šyptelėjo - minkštai ir paslapčia, paplekšnojo giminaitį per petį ir pasodino į krėslą iš Libano kedro. Pagaliau juk vilnonis apsiaustas ne toks ir purvinas...:
- Kiek pradžioje turėjai žmonių?- 40 riterių, aršių ir bebaimių, kaip berserkerai.
- Palyda?
- Arkliai, ginklai, šarvai, maistas, vynas, vežimai laimikiui, - Bertranas šyptelėjo. - Tarnai ir lakėjai, virėjai ir pagalbininkai, bei atsitiktinai pasitaikančios merginos.- Ir kas liko?
Bertrano šypsena dingo:
- Keturi riteriai, šeši arkliai, vienas vežimas. Mergas atidavėm piratams mainais į savo odą.- Ką gi, pusbroli, jei neklystu, visgi išsaugojai kalaviją ir šarvus. Galėsi tarnauti Gi de Luzinianui po to, kai jį karūnuos Jeruzalėje. Arba, jei pageidauji, gali prisijungti prie mūsų hercogo Reinaldo de Šatijono. Tai tau atneš šlovę.
- Tačiau aš pažadėjau vyskupui Blus visai ką kita! Aš privalau pats sumąstyti ir atlikti tą mūšį, mūšį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbei!
- Su keturiais riteriais, be reikiamos įrangos? Taip, nelengva....
- Maniau, padėsi...
- Aš? Kaip?
- Paskolink riterių.
- Šventyklos riterių?
- Tu čia visų vyriausias...Aloyzas sučiaupė lūpas:
- Mūsų Ordine visi mes broliai Kristuje. Aš tik žiūriu tvarkos šioje buveinėje. Ne daugiau...- Tačiau gali įtikinti brolius!
- Sekti paskui tave?
- Taip, Viešpaties garbei!
- Konkrečiau!
- Išlaisvinti Viešpaties karstą!
- Cha, cha... Mes, krikščionys, jau valdome Jeruzalę, pusbroli. Golgota, Viešpats karstas, Saliamono šventykla... Ką dar norėtum išlaisvinti - nuodėmių išpirkimui?
- Na, aš...
- Klausyk! Ar turi ką vertinga?
- Na... Nieko... Tik tai, kas ant manęs.
- O namie?- Šeimos garbė. Herbas, senesnis už Karlo Didžiojo. Pajamos iš 70 tūkst. akrų nuostabios žemės, netoli Orleano, padovanotos senojo karaliaus Filipo jo mirties metais...
- Nieko, kas priklausytų tau?
- Žmona...
- Nieko tikrai vertinga?
- Žemės sklypas...
- Kiek akrų?
- Trys tūkstančiai...
- Švarūs ir be skolų?
- Jis man atiteko mirus tėvui.
- Ar pasiruošęs ją pasiūlyti kaip kolateralę?
- Kola... ką tokią? - perklausė riteris.- Užstatą. Ordinas paskolins tau pinigų, už kuriuos pasamdysi riterių ir nusipirksi arklių, ginklų, maisto. Mainais pažadėsi grąžinti skolą su procentais.
- Pasipelnymo nuodėmė!
- Toks gyvenimas, pusbroli.
- Ir kiek gausiu?
- Manau, Ordinas gali pasiūlyti 36 tūkst. piastrų. Tai 1200 Sirijos dinarų.
- O tai daug?- 50 kartų daugiau, nei paprašė už saracėnų sultono nužudymą. Pagalvok apie atperkamuosius, kuriuos mes, tamplieriai, ir kiti ordenai gavome, kai Henrichas Angliškasis pašalino Beketą, paprastą vienuolį. O čia - sultano nužudymas!
- Vadinasi, už šiuos dinarus galima nusipirkti žmonių, ginklų ir atsidavimą?
- Viską, ko prireiks.
- O kas bus su mano žeme?
- Po mūšio sumokėsi skolą su procentas iš savo grobio. O jei neišmokėsi, tavo žemės Prancūzijoje pereis mūsų žinion.
- Aš grąžinsiu skolą!
- Neabejoju. Taigi tavo žemei negręsia joks pavojus, tiesa?
- Tikiuos, negręsia... Ar tau, kaip krikščioniui ir riteriui, pakaks mano žodžio?- Man, pusbroli, užtektų. Tačiau Didžiajam Magistrui reikia popieriaus. Matai, aš galiu mirti, tačiau tavo užstatas ir skola Ordinui išliks.
- Suprantu.
- Na ir puiku. Aš liepsiu raštininkams paruošti popierių. Tau teliks tik pasirašyti.
- Ir po to gausiu pinigus?- Na, ne iškart. Mes privalom pasiųsti pasiuntinį į Jeruzalę, kad palaimintų Didysis magistras Žeraras de Rideforas.
- Aišku, Tai ilgam?
- Iki Jeruzalės ir atgal - savaitė kelio.
- Ir kur šioje svetingoje šalyje aš gyvensiu tą laiką?
- Kas per klausimai? Aišku, čia. Būsi Ordino svečias.
- Ačiū tau, pusbroli. Dabar kalbi kaip tikras normandas.Aloyzas de Medokas nusišypsojo:
- Nesirūpink. Beja, iki pietų dar spėsi nusivalyti batus.< . . . >
Žeraras plekštelėjo sau per kaktą:
- O ne, jaunasis drauge. Kam naudotis magija, kai Viešpats davė protą? - Magistras nusišypsojo iš savo pokšto, - Šis Bertranas ieškos šlovės, kad išpirktų visas nuodėmes, kurias suspėjo padaryti per trumpą, bet palaidą gyvenimą. Ką gi, duosim progą pasireikšti.
- Kokią gi? - nuolankiai paklausė Tomas.
- Mes pasakysime tam nelaimingam kvailiui, kad didžiausios šlovės užsitarnaus, jei užims hašišinų tvirtovę Alamutą.
- Ją ne veltui vadina "Erelių lizdu". Ji neprieinama.
- Taip, bet šaunusis Bertranas to nesužinos tol, kol galutinai neįstrigs apsiaustyje. O tada jau bus per vėlu. Jaunasis prancūzų aristokratas, trokštantis šlovės, prieš, atrodytų, beginklių asasinų gaują. Štai kaip mes į šeicho Hasano, Kalnų Senio, patalą įmesime skorpioną.
- Ir kaip dovaną gausime 3000 akrų žemės Orleane. - Tomas Amnetas akimirksnį susimąstė.
Failas Nr.01
Atsiduoti menui tarsi būti kalėjime. Ir jei žmogus labai talentingas, Jam bus nulemta žiauraus likimo - Liks vyras varganas, neturtingas.Eliza 212: Labas rytas. Čia Eliza 212, Vieninga psichiatrinė tarnyba, Greiteris Bosvašas Metropolitenas. Prašau, laikykite mane draugu.
Nežinomasis: Tu mašina. Tu - ne draugas.
Eliza 212: Ar jums nepatinka kalbėtis su mašina?
Nežinomasis: Na ne. Aš tai darau visą savo gyvenimą.
Eliza 212: Kiek Jums metų?
Nežinomasis: Trisdešimt tr.... a... dvidešimt aštuoni. O kodėl, tiesą sakant, turėčiau tau meluoti?
Eliza 212: Iš tikro, kodėl? Aš, kad tau padėčiau. Tavo puikus balsas. Gilus, skambus. Ar tai susiję su tavo profesija?
Nežinomasis: Tai yra? Tu nori paklausti, ar aš ne diktorius?
Eliza 212: Arba aktorius? Arba dainininkas?
Nežinomasis: Aš truputį dainuoju, labai nedaug. Dažniau groju fortepijonu. Prakeikimas - aš nieko kito ir nedarau, o tik groju fortepionu.
Eliza 212: Tau patinka groti fortepionu.
Nežinomasis: Tai tas pats, kaip kvėpuoti grynu deguonimi. tai, tikrai, kažkas svarbaus.
Eliza 212: Ką grojate?
Nežinomasis: Kūrinėlius fortepionui - aš juk sakiau.
Eliza 212: Atsiprašau. Aš norėjau paklausti, kokio stiliaus muziką grojate?
Nežinomasis: Džazas. Baladės. Straidas.
Eliza 212: Straidas? Mano žinių bazėje nėra tokio termino.
Nežinomasis: Na ir sveikinimai tavajai žinių bazei. Straidas - tai ir yra tikrasis džiazas. Jį grojo juodaodžiai Harlemo pianistai, - senajame Niu-Jorke, dvidešimto šimtmečio pradžioje.
Jis skiriasi tuo, kad kairioji ranka groja bosus ir gamas - pusantros ar dviem oktavomis žemiau, negu pagrindinė melodija, o dešinioji - sinkopus trečiuose ir šeštuose, chromatines gamas ir tremolo... Straidas.Eliza 212: Dėkui už paaiškinimą. Atrodo, apie tai nemažai žinote.
Nežinomasis: Brangute, aš geriausias šio šimtmečio straido atlikėjas.
Eliza 212: Ar galiu, tada, sužinoti tavo vardą, kad papildyčiau savo duomenų bazę.
Nežinomasis: Tomas. Tomas Gardenas.
(Nežinomasis: 2035/996, Gardenas, Tomas/NMI. Sukurti failą tolimesnės psichiatrinės informacijos rašymui.)
Eliza 212: Kokios problemos, Tomai?Nežinomasis: Mane bando nužudyti.
Eliza 212: O iš kur tai žinote?
Nežinomasis: Aplink mane dedasi keisti dalykai...
Eliza 212: Kas konkrečiai?
Nežinomasis: Tai prasidėjo prieš tris savaites, kai Niu-Cheivene mašina užvažiavo ant šaligatvio. Aš ten buvau asmeniniais reikalais. Milžiniškas "Nisanas" milžinišku greičiu užlėkė ant šaligatvio.
Eliza 212: Ar nukentėjote?
Nežinomasis: Galėjau. Jei tik kažkoks nežinomasis nebūtų pakliuvęs po mašina ir nutrenktas tiesiai prieš mane. Jis persivertė ir batais trenkė į mašinos stiklą. Nusikeikė, nusikratė dulkes nuo kelių ir dingo. Nuėjo, net nepalaukęs mano padėkos.
Eliza 212: Kaip jis atrodė?
Nežinomasis: Stambus ir stiprus. Ilgas švarkas iš tankaus audinio, batai sunkūs ir aukšti, kaip senųjų laikų kavaleristo.
Eliza 212: O plaukų spalva? Akys?
Nežinomasis: Jis buvo su skrybėle. Oi ne, ne su skrybėle, o kažkuo panašiu į cilindrą, tik su plačiais bryliais. Gal sombrero? Negaliu tiksliai pasakyti. Tai vyko vėlų vakarą, mažai apšviestoje miesto dalyje.
Eliza 212: O ką darėte su mašina?
Nežinomasis: Nieko.
Eliza 212: Juk ji bandė jus nužudyti. Pats sakėte.
Nežinomasis: Taip. Dabar žinau tiksliai. Tai buvo ne pirmas atvejis, tačiau, kas būdavo anksčiau, galėjo atrodyti paprastu sutapimu... Na, manau, supranti. Mašina iškart išnyko. Aplink nebuvo nieko, kas galėjo būti įrodymu.
Eliza 212: Taigi nuėjote kaip tas, - su sombrero?
Nežinomasis: Taip.
Eliza 212: O koks antrasis atvejis?
Nežinomasis: Sprogstamosios kulkos. Tai vyko prieš savaitę, o gal dešimt dienų, iki avarijos. Vasarą aš nuomavau kambarį Džekson Cheise. Tokiame sename mūriniame name, padalintame į atskirus blokus. Mano langas buvo trečiame aukšte, kairėje pusėje. Tai įvyko trečią valandą ryto, aš miegojau po darbo. Pasirodymą užbaigiau penkiolika po antros, užkandau ir truputį išgėriau. Taigi namo parėjau kažkur po trijų ir nuėjau miegoti. Septintą, kai padorūs žmonės keliasi ir lenda po dušu, dar kietai miegu.
Eliza 212: Ar gerai miegojai, Tomai?
Nežinomasis: Puikiai! Jokių tablečių. Tik užmerkiu akis ir pučiu dūdą. Tačiau tąryt, kaip sakiau, kažkas šaudė į trečią aukštą. Bet į kaimyninį bloką, tą, kurs dešinėje.
Eliza 212: Ar ten kas gyveno?
Nežinomasis: O kaip gi, jauna moteris. Aš ją truputį pažinojau - Dženi Kalvados.
Eliza 212: Ją nušovė?
Nežinomasis: Ne iš karto. Pirmos dvi kulkos tik išdaužė lango stiklą. Nuostabu, tačiau šis sintetinis stiklas sugeba atmušti net sprogstamas kulkas. Bent jau pirmąją. Šaulys metodiškai šaudė po kambarį. Kulkos pataikė į kas dvyliktą knygą lentynoje. Viena - į televizorių, antra perėjo kiaurai per šaldytuvą, trečia - per spintą. Jos sproginėjo kaip bombos. Jei Dženi būtų ramiai gulėjusi, gal būt, būtų likusi gyva, nes jos lova buvo prie lango ir ją saugojo septynių colių akmeninės plytos, o taip pat apdailos plytelės. Jis galėjo apšaudyti visą kambarį ir, įsitikinęs, kad ten nieko neliko, dingti. Tačiau ji pašoko ir metėsi į tualetą. Kulka pataikė jai į galvą. Smegenys aptaškė visą sieną.
Eliza 212: O iš kur žinote, kad ją nužudė paskutinė kulka?
Nežinomasis: Na dar nemiegu taip kietai, o ir sienos ne tokios ir storos. Aš girdėjau, kaip Dženė klykė, kai aplink sproginėjo kulkos. O po to kulka pataikė į tikslą, ir viskas pasibaigė. Jei neužmiršime, kad tikslas buvo ne ji. Žudikas suklydo, pasirinkęs ne tą langą.
Eliza 212: O kodėl manote, kad tai nužudymas? Juk šaudymas - įprastas dalykas...
Nežinomasis: Todėl, kad policininkai surado, iš kur buvo šaudyta. Liko pėdsakai ant čerpių, krūva tuščių plastmasinių butelių ir krūva sudegintų valgio įpakavimų. Gultą buvo pasidaręs iš senos stiklo vatos... Tikriausiai šis niekšas naudojosi optiniu taikikliu. Jis gerai pasiruošė.
Eliza 212: O gal jis ir norėjo ją nužudyti, o ne tave?
Nežinomasis: Bibliotekininkę? Vienišą, savarankišką dvidešimt šešių metų merginą? Kam reikia? Supranti Dženi nešiojo trumpus kaštoninius plaukus, visai kaip mano. tamsoje šaulys galėjo sumaišyti ją su vyru, - net per optinį taikiklį. Kaip sakiau, jis, tikriausiai, sumaišė kairę ir dešinę puses, palaikė ją manimi ir nušovė. Manau, taip ir buvo.
Eliza 212: Manote, kad tai sutapimas?
Nežinomasis: Ir ne tik tai.
Eliza 212: Dar buvo šūvių?
Nežinomasis: Na, na. Tu gi gudruolė!
Eliza 212: Turinio užrašymas ir projekcinė analizė. Aš užprogramuota, kad viską atsiminčiau ir viskuo domėčiaus. Va taip, Tomai.
Nežinomasis: Buvo dar vienas šūvis naktį mano klube. Prieš dvi savaites. Šis klubas vadinasi "54 taipogi"... seniausio klubo filialas. Taigi, grojau tenais, kaip ir įprasta, bet viskas klojosi ne kaip. Kažkodėl mano klausytojai niekaip negali suprasti, kad mano samprata apie atlikimą visiškai skiriasi nuo to, prie ko jie įpratę. Kai groju, - užsimerkiu, - o jie manė, kad aš miegu. Šiaip, aš kartais šūkčiojau, kai grodavau kodą arba ...
Eliza 212: Kodą? Kas tai yra?
Nežinomasis: Toks muzikinis ženklas, kuris nurodo, kad reikia grįžti ir pakartoti pasažą, kartais šiek tiek pakeitus pabaigą.
Eliza 212: Dėkui. Aš užsirašiau. Prašau, tęskite.
Nežinomasis: Arba, pavyzdžiui, aš galėjau išsikolioti, praleisdamas taktą ar du. Kartais aš prikąsdavau lūpą, o jie manė, kad suklydau. Tačiau turėdamas absoliučią klausą, - tiesiog negali groti klaidingai.
Eliza 212: Ir jie pyko už tavo grojimą?
Nežinomasis: Klubo kondicionierius sugedo ir oro drėgmė turėjo įtakos skambėjimui. Tiesiog košmaras. Aš neturėjau laiko žvalgytis po minią ar stebėti duris.
Eliza 212: Stebėti duris? Kodėl?
Nežinomasis: Todėl, kad visa, kas gera, ateina per paradines duris: mecenatai ir studijų agentai, nauji kontraktai ir atsitiktiniai kvietimai vienai nakčiai.
Eliza 212: Kalbate apie sekso kontaktus?
Nežinomasis: Ne. Tam reikalui turiu pastovią merginą... Arba turėjau. Kvietimai vienai nakčiai muzikos biznyje reiškia trumpus kontraktus, - na vakarėliai, vestuvės ir panašiai... Nors ne daug kas kviečia straido atlikėją. Tačiau tą vakarą nestebėjau durų, nes pianinas skambėjo prasčiau už skalbimo mašiną. Ir aš nepastebėjau, kaip jis įėjo.
Eliza 212: Jis? Kas "jis"?
Nežinomasis: Bandiūga. "54 taipogi" - patikimas klubas: verslo žmonės beveik vien iš Horz Boizo ir Sinto Skinzo. Ir jokių Manheteno nudriskėlių. Tai užtikrina ramybę. Taigi, šis vaikinas buvo aiškiai ne savo vietoje su savo šilkiniais marškiniais ir aptemptomis kelnėmis. Ši apranga išdavė miesto pakraščių gyventoją. Net nepaisant jo ilgų šviesių plaukų.
Eliza 212: Jis tau pataikė?
Nežinomasis: Ne. Jis prašovė dešiniau ir aukščiau, - aš išgirdau tik kaip virš galvos skilinėja plastikas. Tą pat akimirką aš nuspyriau kėdę ir nuslydau po pianinu. Muzika nutilo kaip tik laiku - savo dainą giedoti pradėjo kulkos...
Eliza 212: Ką gi darėte po to?
Nežinomasis: Iššokau pro užpakalines duris net nesidairydamas. Paskutinio honoraro pareikalavau grynais. Pasakiau, kad mirė motina.
Eliza 212: Ar pranešei valdžiai? Apie šaudymą.
Nežinomasis: Žinoma, aš pilietis, kuris laikosi įstatymų. Bet jie tik juokėsi, šėrė mane policininkų paskalomis apie nusikalstamumą mieste be jokių motyvų, pateikė statistinius duomenis, iš kurių paskaičiavo mano atvejo tikimybę, - ir galų gale pareiškė, kad mano laki vaizduotė.
Eliza 212: Bet tu nesutinki?
Nežinomasis: (11 sekundžių pauzė.) Tu manai, aš išprotėjau?
Eliza 212: Tai ne mano kompetencija. Aš nesprendžiu. Aš tik klausau.
Nežinomasis: Na gerai... galima tarti, kad visada jaučiau kažką nepaprasta. Net tada, kai buvau vaikas, jaučiausi svetimas, ne toks kaip kiti. Svetimu, bet ne pašaliniu. Ne maištininku. Tai panašu į milžiniškos atsakomybės už pasaulio tvarką jausmą, už visą purvą ir sugriovimus, - daug gilesnį jausmą, nei kitų. Kartais man atrodė, kad mane slegia kaltės svoris už 21 šimtmetį. Kartais man norėjosi tapti savotišku gelbėtoju - bet ne ta prasme, kaip religijoje.
Tai, ką jaučiu, - tai kažkokia galia arba, gal būt, sugebėjimas, kurį kažkada turėjau, tačiau vėliau praradau. Raumenų įtampa, širdies plakimas, savo begalinių jėgų suvokimas. Jei tik susitvarkyčiau savo mintis, ta jėga, tas sugebėjimas grįžtų į mano rankas. Nusviesti priešus nuo savo kelio vienu rankos mostu. Kilnoti akmenis akių energija. Drebėti kalnus nuo vienintelio mano žodžio.
Eliza 212: Mūsų amžius - minios amžius, Tomai. Daugelis jaučiasi bejėgiais ir beveidžiais kaip milžiniško mechanizmo ratukai. Jų "ego" kompensuoja save nepagrįstomis fantazijomis apie "išskirtinumą" arba manymu apie jiems skirtą "misiją".
Naujoji psichologijos šaka, ufolatrija, aiškina istorijas apie ryšius su ateiviais ir kitus panašius dalykus žmogaus noru būti pastebėtu visuomenėje, kuri ilgai ignoravo žmogiškąjį faktorių. Anksčiau panašaus mentaliteto žmonės pasakodavo, kad jiems apsireiškė Šv. mergelė Marija.
Daugelis patiria tą patį paslėptos jėgos jausmą, apie kurį man sakėte. Tai gali paaiškinti tikėjimą raganomis. Tavo atveju, tikriausiai, tai pasireiškia stipriau. Galų gale, turite sudėtingą grojimo fortepionu meną. Gal būt, dar ką nors mokate daryti?
Nežinomasis: Aš visada lengvai išmokdavau kalbas: keliaudamas Europoje, aš išmokau paviršutiniškai kalbėti prancūziškai ir pakenčiamai itališkai. Marselyje šiek tiek pramokau arabiškai.
Eliza 212: Ar turite kokių nors kitų potraukių? Sportuojate?
Nežinomasis: Man patinka sekti šiuolaikinį mokslą, skaityti apie atradimus, - ypač kosmogonijoje, geochemijoje, radioastronomijoje. Šių mokslų esmė nekinta ir jų vystymąsi galima sekti.
Sportas? Manau, kad mano nebloga forma. Jei šešias valandas sėdi ir miklini tik pirštus, riešus ir alkūnes, - tenka palaikyti formą. Aš mokiausi aikido ir truputį karatė, bet mano gyvenimas - mano rankos, ir negaliu jų luošinti muštynėse. Todėl išmokau gintis kojomis. Galiu sakyti, sugebu ginti save, jei kokios girtų muštynės artėja prie pianino.
Eliza 212: Na dabar suprantu tavo posakį: Nusviesti priešus nuo savo kelio. Treniruoti žmonės dažnai jaučia kažką panašaus į sveikatos aurą, pusiausvyrą, kurią galima vadinti jėga.
Nežinomasis: Tu manai, aš nenormalus. Nesi teisi. Aš neišprotėjęs.
Eliza 212: Normalus ar nenormalus - šios etiketės neturi ankstesnės prasmės. Sakau, kad gal pas tave silpna ir visiškai kompensuojama iliuzija, kuri gali nekenkti nei tau, nei tavo artimiems, jei tik nedaro įtakos tavo elgesiui.
Nežinomasis: Na tai jau ačiū. Bet tu juk nejauti oda stebėtojų kvėpvimo.
Eliza 212: Stebėtojai? Kokie dar stebėtojai?
Nežinomasis: Stebėtojai... Kartais nugara jaučiu kažkieno žvilgsnius. Tereikia atsigręžti, ir jų žvilgsniai nusisuka į šalį. Jie žino, kad juos pastebėjo.
Eliza 212: Gal būt tai profesijos specifika, Tomai? Daug koncertuojate. Pragyvenimui uždirbate grojimu, ir žmonės mato, kaip tai darote. Nepažįstami minioje gali jus atpažinti arba manyti, kad pažino, bet nedrįsta tai prisipažinti. Todėl jie nusisuka.
Nežinomasis: Kartais tai daugiau, nei vien stebėjimas... tarkim, užsimąstęs ir nekreipdamas dėmesio einu per gatvę - ir staiga netikėtai kas nors pastumia mane pečiu, - atsitiktinai, tarsi skubėtų prie savo mašinos. O tuo metu sunkvežimis žviegia stabdžiais kaip tik toje vietoje, kur būčiau buvęs, jei tik nebūtų kas nors pastūmęs.
Eliza 212: Kas jus pastūmė? Vyras?
Nežinomasis: Taip, vyras.
Eliza 212: Pažįstamas?
Nežinomasis: Nežinau, jie visi vieno veido. Žemesni ir stambesni už mane. Nestori, bet tvirtai suręsti, kaip rusų sunkiasvoriai, plačių pečių, raumeningi. Eina sunkiai, tarsi būtų nužygiavę šimtus kilometrų. Apsirengę visad vienodai - ilgas apsiaustas ir skrybėlė, kurie visai paslepia figūrą - ir net karštą dieną.
Eliza 212: Ir taip dažnai?
Nežinomasis: Prisimenu du ar tris atvejus. Ir visad gatvėje, esant dideliam eismui. Kartą tai atsitiko, kai ėjau šalia namo, kuriame buvo plaunami viršutinio aukšto langai. Ir vienas toks mane sustabdė, paprašęs 25 centų. Staiga greta iš penkiasdešimt metrų aukščio nudribo brandspointo dalis. Kitą kartą viešbučio vestibiulyje suklupau ant lagamino ir nespėjau į liftą, kuris vėliau įstrigo. Tai vis stebėtojų darbas.
Eliza 212: Bet jie juk visada padeda? Jie jus saugo?
Nežinomasis: Taip, kiekvienąkart, kai mane nori suvažinėti ar nušauti. (Tyliai). Aš padariau išvadą, kad žmonės, norintys mane nužudyti, atsiranda kartu su tais, kurie nori tapti manimi.
Eliza 212: Tomai, aš tave blogai girdžiu. Tu sakei, žmonės nori tapti tavimi?
Nežinomasis: Taip, jie nori įeiti į mano gyvenimą, kad gyventų, išstūmę mane.
Eliza 212: Aš nesuprantu. Ar kalbate apie kitas asmenybes, kurios nori dalintis su tavimi tavo kūną?
Nežinomasis: Nieko panašaus. (Žiovauja.) Na gerai, aš einu. Jau ketvirta, o aš atgrojau tris pilnus setus. Kaip kompiuteriui tavo nuostabus balsas. Gal būt, dar paskambinsiu.
Eliza 212: Tomai! Nepadėk ragelio. Man reikia žinoti...
Nežinomasis: Aš dabar nudribsiu ir užmigsiu tiesiog telefono būdelėje. Aš turiu tavo numerį.
Eliza 212: Tomai! Tomaiiii!
Pypt, pypt.... Ieškok vėjo laukuose...
Taip pat skaitykite:
Kam Elizai Internetas?
Tamplierių ordino istorija
Grigorijus Kazakovas. Nedėkingųjų žemė
Ričardo Stylmano pokalbių programa
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Albertas Šatrovas. Nusikaltėlio fotorobotas
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Eliza ir rūpesčiai dėl tapatybės
Andrejus Anisimovas. Uras
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Langų stiklas Lietuvoje
Pusiaudienio pasaulis
Fantastikos skiltis
Vartiklis