Galičo Rusia, 1140-1240 m.  

Tai bus pabandymas peržvelgti, kas žinoma apie atsiradusį įtakingą kultūrinį-istorinį reiškinį, Galičo kunigaikštystę, per laikotarpį nuo jos pirmo paminėjimo iki mongolų antplūdžio.

Russe, 12 siecle Pietinę Karpatų-Padniestrės sritį nuo 10 vidurio tvirtai kontroliavo klajokliai pečenegai*) (Kontantino Bogrianorodno ir Brunono Kverfurtiečio pranešimu). 11 a. paskutiniame ketvirtyje polovcai pirmąkart persikelia per Dniestrą, nuo 1078 m. juos pirmąkart pamini Bizantijos šaltiniai (Ataliatas, Skilica), kaip dalyvaujančius kariniuose veiksmuose dešiniajame Dunojaus krante. Tačiau jų buvimas Karpatų-Padniestrės srityje nėra iki galo aiškus.

Manoma, kad Kumanija Karpatų-Padniestrės sritį apėmė jau po 1080 m. (atsižvelgiant, kad Rubrukas tvirtina, kad Kumanija – tai sritis tarp Dono ir Dunojaus). Apie nuolatinį polovcų buvimą prie Dunojaus nuo 11 a. pabaigos rašo keli istorikai. Analizuojant Bizantijos ir arabų šaltinius, galima padaryti išvadą, kad iki 12 a. vidurio srityje tarp Dniestro ir Dunojaus buvo klajoklių tiurkų genčių skaitlingumas buvo per mažas, kad jos galėtų politiškai viešpatauti joje.

Įdomu, kad rašytiniai šaltiniai leidžia spėti apie polovcų jei ne buvimą, tai bent politinę kontrolę Karpatų-Padniestrės regione, tačiau šito nepatvirtina archeologiniai radiniai. Kai kurie istorija kelia idėją, kad Galičo Rusia perėmė šio regiono valdymą iš Kijevo Rusios. Bet ar tuo metu Kijevo Rusia valdė Dniestro-Dunojaus tarpupio sritį? Tiesiog suminėsime su tuo klausimu susijusius šaltinius:

Apibendrinus visus pranešimus, galima spėti, kad 11 a. pab. – 12 a. pr. pietinėje Karpatų-Padniestrės srities dalyje gyveno sėslūs rusų kilmės gyventojai, kurie atskirais laikotarpiais galėjo priklausyti ir Rusiai. Tačiau šiauriau prasidėjo „niekieno“ (politiniu požiūriu) teritorija. Visa tai nerodo priklausomybės Kijevo Rusiai, tad ir jų valdymo perėjimo Galičui galimybė abejotina.

Vėlesniais šaltiniais yra rusų metraščiai (tame tarpe susiję ir su kunigaikščio-tremtinio Ivano Berladniko (1144-1160) veikla) bei bizantiečių Nikitos Choniato ir Joano Kinamo kūriniai. Tiesioginį ryšį su pietine Galičo riba turi Nikitos Choniato pranešimas apie Androniko Komnino pabėgimą iš Konstantinopolio 1164-ais:
„Kai Andronikas jau palaikė, kad išvengė pavojaus, pasislėpė nuo persekiotojų ir pasiekė Galicijos ribas, kurios siekė kaip saugios prieglaudos, būtent tada ir pakliuvo į gaudytojų tinklus“.

Taigi galime iš čia manyti, kad pietinė Galicijos riba nėjo Dunojumi, bent jau toje vietoje, kur per jį kėlėsi Andronikas. Tai patvirtina ir Joano Kinamo pranešimas apie imperatoriaus Manuilo I Komnino žygį 1148-ais prieš polovcus, esančius kairiajame Dunojaus krante. Imperatorius sužinojo, kad dešiniajame Bizantijos krante polovcai nusiaubė kelias provincijas, paėmė „svarbų miestą“ Demničiką ir sugrįžo atgal į kairįjį krantą ir netoliese įsirengė stovyklą. Imperatorius nusprendė surengti netikėtą užpuolimą ir persikėlė per Dunojų vietinių gyventojų lengvomis valtimis. Tačiau traukiant tolyn, jau kairiajame krante, Manuilui teko keltis dar per dvi laivybai tinkamas upes. Tada, „įveikęs gana nemažą atstumą, priėjo iki pat Teruormo kalno, esančio netoli tauroskitų žemės ribų“. Čia ir aptiko polovcus, kurie patyrė pralaimėjimą. Dalis polovcų žuvo arba pateko į nelaisvę, o dalis išsigelbėjo „dėka žirgų greitumo ir miškingų kalnų, kurių ten daugybė“.

Gejza II, rex Galiciae et Lodomeriae, 12 siecle Taigi, išsiaiškinkime geografiją. Aišku, kad Manuilas, persikėlęs Dunojų, žygiavo šiaurės kryptimi per Karpatų-Padniestrės žemes. Kiti variantai praktiškai neįmanomi. Šiokią tokią mįslę užduoda tik paminėtos dvi upės. Jomis gali būti Siretas, Byrladas ir Prutas. Kinamo aprašymą atitinka ir kraštovaizdis – gausūs miškingi kalnai įprasti Karpatams. Dėmesio vertas ir „svarbus miestas“ Demničikas – iš skambesio nesunkiai atpažįstamas rusų, graikų, arabų ir italų šaltiniuose minimas miestas su pavadinimo variantais: Dicinas, Dcinas, Dičinas, Vičinas, Disina, buvęs, kaip pavyko išsiaiškinti po ilgalaikių tyrinėjimų, Galaco ir Reni (dab. Mečino) rajone, toje vietoje, kur išsišakoja Dunojus.

Tad galima teigti, kad 1148 m. Galicijos siena nėjo Dunojumi, o buvo gerokai šiauriau, matyt ten, kur ir nurodo rusų metraščiai. Bizantijos kariai žirgais nujojo ilgą kelią, kol pasiekė Galiciją. Kartu reikia atkreipti dėmesį, kad Kinamas nemini vietinių sėslių gyventojų kairiajame Dunojaus krante. Susidaro įspūdis, kad vietovė tikrai buvo retai apgyvendinta tuo metu, ką, beje, patvirtina archeologiniai duomenys. Polovcų elgsena kairiajame krante aiškiai parodo, kad jie kontroliavo tą rajoną, kurio gyventojai buvo be jokios gynybos.

Kinamas pateikia dar vieną svarbų pranešimą. 1166 m., eilinio Bizantijos-Vengrijos karo metu, imperatorius Manuilas Komninas prieš žygį savo kariuomenę padalijo į dvi dalis. Viena, vadovaujama caraičio Aleksejaus, „turėjo parodyti hunams [t.y. vengrams], kad nori juos pulti iš ankstesnių, įprastų karinių punktų“. Kita dalis, vadovaujama Vataco, turėjo „užeiti iš kitos pusės, ... įsiveržti į hunų žemes iš vietų, esančių prie vadinamojo Euksinsko ponto, iš kur niekas niekada, nuo pat pirmųjų amžių, nepuolė jų. Taigi, Aleksejus su viena romėnų kariauna priėjo Dunojų ir, tarsi ruošdamasis persikelti, hunams įvarė baimę; o Vatacas įsiveržė į hunų žemes iš nurodytų vietų ir, negailestingai siaubdamas ir griaudamas viską pakeliui, išžudė daugybę žmonių ir nemažiau paėmė į nelaisvę... ir sugrįžo pas carą. Tačiau caras, norėdamas priešams suduoti ir pakartotiną smūgį, vėl prieš juos pasiuntė karius ir įsakė pulti nuo kalnuotų aukštumų hunams priklausančią Tauraskitiją .... Jie, per trumpą laiką įveikę kelių dešimčių mylių atstumą per nepraeinamas vietoves ir neapgyvendintas žemes, įsiveržė į hunų žemes ir, puldami gana stambius kaimus, užgrobė daug laimikio, nužudė daug žmonių, o dar daugiau paėmė į nelaisvę...“.

Iš šio fragmento galima spėti, kad Vatacas nužygiavo per Karpatų-Padniestrės žemes, persikėlė per Dunojų, tikriausiai, pačiame žemupyje, tradicinės, tūkstančius metų buvusiose persikėlimo vietoje prie Isakči (Noviodunumas). Tikėtina, kad per mūsų aptariamą kraštą bizantiečiai ėjo dukart, tik sunku nustatyti, per kokias Karpatų perėjas jie kėlėsi verždamiesi į Transilvaniją. Vis tik, pagal viską, neatrodo, kad bizantiečiai būtų įžengę į Galiciją, nes tai Kinamas būtų atžymėjęs.

12 a. antros pusės ir 13 a. pradžios metraščiuose minimi Galicijos miestai leidžia tiksliau nustatyti pietinę ribą. Kad ji siekė Dunojų, tikina trys šaltiniai: kunigaikščio Ivano Berladniko raštas, Voskresensko metraščio „Rusų miestų sąrašas“ ir poemos „Žodis apie Igorio pulką“ fragmentas. Pirmieji du nieko neliudija apie sienas, o tik tai, kad kai kuriuose miestuose gyveno rusai. Tuo tarpu „Žodžio“ autorius kreipiasi į Galicijos kunigaikštį Jaroslavą Vladimirovičių Osmomyslą:
„Galicijos Osmomysle Jarolave! Aukštai sėdi savo auksuotame soste, tu užvėrei Ugorsko kalnus savo geležies lazdomis, užtvėręs kelią Vengrijos karaliui, užtvėrei Dunojaus vartus, krovinius permesdamas debesimis, teisėjaudamas iki Dunojaus.“

Tik nereikia pamiršti, kad „Žodis“ yra literatūrinis, poezijos žanro kūrinys, tad nėra ko tikėtis dokumentinio tikslumo. Todėl ir istorikų pasisakymai dėl šio fragmento gausūs, prieštaringi ir ginčytini. Bet didžiausius įtarimus sukelia „vartai į Dunojų“. Mat Europoje yra unikali, vienintelė tokia vieta, kur Dunojus pasuka į kalnus, į nepaprastai siaurą vietą, nuo seno vadinamą Geležiniais vartais, kurie atskiria pietų Karpatus. Nuo seno jie buvo strategiškai svarbi vieta. Tad iš poemos galime spėti, kad Jaroslavas bandė užvaldyti būtent ją.

Taigi tyrinėtojai priėjo išvados, kad pietinė Galicijos kunigaikštystės riba siekė Viršutinė Poprutję ir Padniestrę Ušičos upės rajone. Pasienio miestais ir pilimis buvo Vasilevas, Onutas, Ušica, Kalius. Matome, kad autoriai savo rašiniuose atspindėjo ne valstybinę regiono priklausomybę, o etninį jo gyventojų aspektą. Netiesioginiu įrodymu, kad Galicija 12 a. pab. - 13 a. pr. neapėmė teritorijų tarp Karpatų ir Dniestro, gali būti nepaprastas Vengrijos aktyvumas įsisavinant rytinę Prikarpatę. Į pagalbą ji kviečiasi Teutonų ordiną, o po 1223 m., pritariant popiežiaus kurijai, steigia atskirą Polovcų vyskupiją. Matyt, kad net savo galios viršūnėje polovcai nekontroliavo visos Karpatų-Padniestrės srities. Vieno mongolų-totorių būrio 1241 m. žygio į Vengriją liudininkas Rogerijus liudija, kad „šiaurinėje Moldovos teritorijoje buvo kalnuotas miškingas rajonas, nepriklausęs nei polovcams, nei Galicijos kunigaikščiams“.

*) Pečenegai - pusiau klajoklinė tiurkų tautų grupė Centrijos Azijos stepėse.
Pečenegai tėvynę prie Syr-Darjos paliko dėl sausros, o taip pat juos stūmė kimakai ir uguzai – ir jie 9 a. jau persikėlė per Volgą. 9 a. Bizantija su jais sudarė sąjungą prieš rusus ir vengrus. Spaudžiami chazarų ir komanų, jie 9 a. vengrus nustūmė į vakarus nuo Dniepro. Tada prasidėjo painūs pečenegų santykiai su Kijevo Rusia; 200 m. tai kariaujama, tais sudaromos sąjungos; 968 m. pečenegai netgi apgulė Kijevą. Po daugelio kovų nusilpę pečenegai, kaip savarankiška tauta, jungtinė kumanų ir Bizantijos armijos buvo sunaikinta 1091 m. Levounionio mūšyje. 12 a. nemažos pečenegų bendruomenės dar gyveno Vengrijoje, bet galiausiai juos asimiliavo vengrai, bulgarai ir gagaūzai. 15 a. Vengrijoje kai kurie žmonės pasirinko Besenijo pavardę, kas vengriškai reiškia „pečenegas“.

Totoriai Karpatuose
Pasaka apie Machno
Kryžiaus žygis į tyrus
Daniilas: mitas ir tikrovė
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Juodasis arapas Baltarusijoje
Trys chano Batyjaus gyvenimai
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Rygos įkūrimas pagal H. Latvio kroniką
Voruta ir Mindaugo rezidavimo klausimas
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Pažintis su chazarais
Kirilas ir Metodijus
Kur gieda angelai...
Legnicos kautynės
Om Simrikė
Skaitiniai
Vartiklis