Daniilas: mitas ir tikrovė  

Taip pat žr. Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas

Daniilas Romanovičius, Volynės (nuo 1215 m.) ir Galico (nuo 1229 m.) kunigaikštis (su pertraukomis, kai Galičas atitekdavo vengrams ar kitiems) dažnai priešpastatomas Aleksandrui Nevskiui1) mongolų klausimu. Paprastai jį pateikia kaip prieš mongolus nukreiptos sąjungos su katalikišku pasauliu šalininką. Tokiame kontekste nagrinėjami tokie jo biografijos faktai, kaip karaliaus karūnos iš popiežiaus gavimas, derybos dėl unijos su Roma, o taip pat eilė karinių ir dinastinių sąjungų su gretimomis katalikiškomis šalimis sudarymas. Tačiau iš tikro Volynės Riurikovičiai dar iki mongolų atėjimo turėjo glaudžius ryšius su Vakarais. Tarkim, Romanas Mstislavičius, kurio ankstyva žūtis susidūrus su lenkais 1205 m. birželį privedė prie to, kad mažametis Daniilas laikinai prarado Volynės ir Galičo kunigaikštystes, anot vienos versijos nepuolė Lenkijos, o žygiavo per ją, kad dalyvautų Filipo Švabiečio2) ir Otono Braunšveigiečio3) konflikte dėl Romos imperatoriaus sosto. Gal tai viso labo tik hipotezė, tačiau faktu lieka tai, kad Romanas stambią sumą padovanojo Šv. Petro vienuolynui Erfurte. Šis vienuolynas palaikė Švabijos Štaufenų giminę4) varžantis su Saksonijos Velfais.

1237 m. pradžioje, kai imperatorius Fridrichas Hohenštaufenas, laikinai pajungęs Austriją, buvojo Vienoje, jį, tikriausiai, aplankė rusų pasiuntiniai vadovaujami Daniilo, kuris dokumentuose tituluojamas „rusų karaliumi“, t.y. statusu sulyginamas su Čekijos ir Vengrijos karaliais. Galima spėti, kad jis jau siekė Austrijos palikimo dalybų kaip Babenbergų giminaitis. Dar 1235 m. jis dalyvavo Belos IV karūnavime ir už apinasrio vedė jo žirgą, parodydamas vasalo statusą (gal tikintis paramos kovoje už Galičą); ir į Vengriją vėliau jis bėgo, gelbėdamasis nuo mongolų. Galico Daniilas Romanovičius

Tačiau tai nesutrukdė vengrams 1245 m. kovoti Daniilo varžovo dėl Galičo Rostislavo Michailovičiaus pusėje. O Daniilo sąjungininku buvo lenkų kunigaikštis Konradas Mazoveckis5), nes anksčiau 1195 m. Daniilo tėvas palaikė jo vyresnįjį brolį Lešeką6) prieš šio dėdę Meško7) (atsidėkojant, kad padėjo užvaldyti Galičą).

O Daniilo pasisukimą į Popiežiaus pusę reikėtų aiškinti ne mongolų grėsme, o politinės padėties Europoje pokyčiais. Pirma, Liono susirinkime Inokentijus IV nuo bažnyčios atskyrė Fridrichą II Hohenštaufeną, kviesdamas nuversti ir sunaikinti „gyvačių giminę“ Štaufenus, po ko dalis vokiečių ir italų komunų išstojo prieš imperatorių. Gibelinai kaip politinė jėga nusileido gvelfam.

Be to 1246 m. žuvo paskutinis Austrijos hercogas Fridrichas II Piktasis8), - ir imperatorius Fridrichas paskelbė jo valdas niekieno ir pabandė jas užvaldyti. Tačiau jo giminaitei Gertrūdai paramą suteikė Popiežius. Austrijoje vykusi suirutė, kova tarp feodalų dėl valdžios leido Daniilui ją suimti į savo rankas. 1248 m. jis su ankstesniais priešais vengrais surengė žygį į Presburgą, kurio rikslas buvo jėgos pademonstravimas siekiant atgrasyti imperatoriaus užmačias. O netrukus Gertrūda ištekėjo už popiežiaus statytinio Hermano iš Badeno, tapusio naujuoju hercogu.

Tačiau 1250 m. Hermanas mirė ir austrai hercogiene paskelbė Margaritą, Gertrūdos tetą, ištekėjusią už būsimo Čekijos karaliaus Pržemyslo II Otakaro. Po dviejų metų Daniilas ir Bela IV vėl įsiveržė į Austriją – šįkart kovodami prieš čekus. Daniilo sūnus Romanas vedė Gertrūdą ir turėjo gauti Austriją, o vengrai – Štiriją9). Tačiau Romanas nesugebėjo susitarti nei su austrų diduomene, nei su vengrų sąjugininkais – ir tie, ir kiti norėjo patys užvaldyti Austrijos žemes. O ir kova su Čekija tebesitęsė.

Be „austrų“ problemos Daniilas turėjo dar ir „lietuvių“. Dar iki mongolų atėjimo pagoniškos baltų gentys (prūsai, jotvingiai, lietuviai) grasino krinkščioniškoms Lenkijai ir Rusiai. Garsusis „Žodis apie Igorio pulką“ mini Daniilo tėvo Romano žygius prieš jotvingius ir lietuvius. Jo pergalės atsispindėjo netgi rusų bylinose. Vienoje jų Romanas įsako apakinti vieną į nelaisvę patekusį lietuvių kunigaikštį, o kitam nukirsti kojas – o tada bekojį užkelti ant aklo ir paleisti į Lietuvą.

13-o a. 5-o dešimtm. pabaigoje lietuvių kunigaikštis Tautvilas įsitvirtina Polocke, o lietuvių reidai tuština šiaurės rytų Rusią. Pvz., A. Nevskio brolis Michailas Jaroslavičius Chorobritas 1248 m. žūsta mūšyje su lietuviais prie Protvos. Su lietuviais kariavo ir pats A. Nevskis. Popiežiaus legatas Plano Karpinis savo prisiminimuose apie kelionę į Karakorumą mini, kad važiuodamas Kijevo kryptimi per Daniilui pavaldžias žemes, jautė „nuolatinį pavojų dėl lietuvių, kurie dažnai ir paslapčiomis, kiek sugebėdavo, užpuldinėjo Rusios žemę“.

Daniilo sąjungininku kovoje su lietuviais turėjo tapti Teutonų ordinas, 1230 m. pasikviestas jo sąjungininko Konrado Mazoveckio Prūsijos apkrikštijimui. Daniilas rėmėsi ir lietuvių kunigaikščiais, nepatenkintais Mindaugo valdžia. Vienu jų ir buvo apsikrikštijęs Tautvilas. Už pagalbą Daniilas 1250-ųjų pradžioje dalyvavo žygiuose prieš maištingus prūsus ir jotvingius. Ir kokia likimo ironija – prieš juos žygius surengė ir Daniilo varžovas į Austrijos sostą, Čekijos karalius Pržemyslas II Otakaras, kurio garbei pavadintas Kioningsbergas („Karaliaus kalva“).

Būtent tada Daniilas ir gavo karaliaus karūną – tam jisai apsisprendė prieš pat žygį prieš jotvingius. Tad ne mongolų baimė, o grėsmė iš šiaurės vertė jį gręžtis į Vakarus. Ir visai neatsitiktinai, kai 1258 m. mongolų karvedys Burundajus pareikalavo, kad Daniilas dalyvautų žygyje prieš Lietuvą, tas davė karių be jokio prieštaravimo. Vieninteliu rimtu susidūrimu su mongolais Daniilui buvo pergalė prieš Kuremsojų.

Ir vėliau, kai Galičo-Volynės kunigaikštystė jau mokėjo duoklę mongolams ir buvo priversti nuolat dalyvauti žygiuose prieš Lietuvą ir Lenkiją, išliko glaudūs Daniilo ryšiai su ordinu. Po kovų su Lietuva Galičui atiteko Juodoji Rusia (dabart. Baltarusijos šiaurės vakarai).

Galiausiai tokia politika buvo rezultatyvi – nors užimti Austrijos dėl nesutarimų su Vengrija ir nepavyko, tačiau beveik šimtmečiui buvo atidėtas lietuvių pietinių rusų žemių užėmimas (ir viskas dėl ryšių su Teutono ordinu).

Trumpos biografijos

1) Aleksandras Nevskis (1220-1263) - Naugardo (1236-52), Kijevo (1246-52), didysis Vladimiro (1252-63) kunigaikštis. Nuo 1547 m. pravoslavų šventasis. 1240 m. liepos 15 prie Nevos sumušė švedus, todėl gavo Nevskio pravardę. 1242 m. balandžio 5 d. Ledo mūšyje sumušė Livonijos ordino kariuomenę. 13 a. 4-6 dešimtm. atrėmė lietuvių antpuolius. 1262 m. sudarė sąjungą su Mindaugu prieš Livonijos ordiną, tačiau bendras Vendeno puolimas žlugo, nes rusų kariuomenė atvyko per vėlai.

2) Filypas Švabietis (Philipp von Schwaben, 1177-1208) – Hohenštaufeno princas, Vokietijos karalius (nuo 1198 m.). Buvo puikiai išsilavinęs ir gerbiamas valdovas. 10 m. siekė Romos imperatoriaus titulo, tačiau buvo nužudytas savo dukters sužadėtinio. 1196 m. Vokietijos karaliumi išrinko ir Otoną Braunšveigietį, tad Vokietijuje vienu metu buvo du valdovai, besivaržantys tarpusavyje. Kadangi Filypas neturėjo sūnų (tik dukteris), tad galiausiai karaliumi buvo pripažintas Otonas.

3) Otonas IV (Otto IV. von Braunschweig, 1175-1218) – Vokietijos karalius (1209-1215) iš Velfų giminės, tuo pačiu metu karaliavęs kartu su Filypu iš Švabijos. Abu karaliai varžėsi dėl įtakos. Popiežius Inocentas III 1210 m. už bandymą užgrobti Sicilijos karalystę atskyrė Otoną IV nuo bažnyčios ir 1212 m. pripažino Vokietijos karaliumi Frydrichą II.

4) Štaufenai arba Hohenštaufenai (Die Staufer, Hohenstaufen) - vokiečių kunigaikščių, nuo 1079 m. Švabijos hercogų dinastija; kilusi iš Hohenštaufeno pilies Švabijoje, dabart. Gepingeno miesto dalis. Giminės pradininkas Rysgau grafas Frydrichas (960 ar 965 m. – 1027 m.).

5) Konradas Mazoveckis (Konrad I Mazowiecki, 1187-1247) – lenkų Piastų dinastijos Mazovijos ir Kujavijos (nuo 1202 m.) ir Krokuvos (1229-1232; 1241-1243) kunigaikštis; jo brolis Lešekas Baltasis. Nesėkmingai vienijo Lenkijos žemes. Padedamas katalikų bažnyčios kovojo su prūsais ir jotvingiais; rengė lenkų kunigaikščių kryžiaus žygius prieš prūsus. Dėl Konrado I Mazoviečio savanaudiškų tikslų baltų žemėse buvo įkurdintas Vokiečių ordinas.
taip pat žr. >>>>>

6) Lešekas Baltasis (Leszek Bialy, 1184/85-1227) - lenkų Piastų dinastijos Sandomiero bei Krokuvos (1194-1198; 1202-1227) kunigaikštis. Sostą, kurį paveldėjo dar vaikas, 1198 m. iš jo atėmė dėdė Mieško III Senasis; Krokuvos kunigaikštystę jis atgavo padedamas dvasininkų. 1205 m. įsitraukė į kovas dėl Haličo kunigaikštystės sosto. 1222–23 m. surengė du kryžiaus žygius į Prūsiją.

7) Mieško III Senasis (Mieszko III Stary, apie 1126-1202) - lenkų Piastų dinastijos Didžiosios Lenkijos (1138-79; 1182–1202) ir Krokuvos kunigaikštis (1173-77; 1198–1202). Rėmėsi iš Didžiosios Lenkijos atsikviestais valdininkais; dėl to sukilę Krokuvos didikai 1077 m. Mieško III Senajį išvijo ir jis pabėgo į Čekiją. Po ilgų kovų atsiėmė Krokuvą ir Lešeko Baltojo.

8) Fridrichas II Piktasis (Friedrich der Streitbare, 1211-1246) – Austrijos ir Štirijos hercogas (nuo 1230 m.) iš Babenbergų dinastijos. Jo valdymas praėjo nuolatiniuose karuose ir sukilimuose. Jis beveik nedalyvavo Romos imperijos reikaluose, atsisakė paklusti imperatoriaus įsakams ir nedalyvavo posėdžiuose. Jo valdymo metu Austrija fraktiškai tapo nepriklausoma nuo imperijos hercogystė. 1236 m. imperatorius paskelbė karą jam, vokiečių armija 1237 m. užėmė Vieną, o imperatorius Vokietijos karaliumi paskelbė Konradą IV, tačiau Fridrichas II atgavo Austriją 1239 m. Žuvo mūšyje su čekais ir vengrais prie Leito upės – ir su juo baigėsi Babenbergų dinastija.

9) Štirija (Steiermark) - žemė Austrijos vidurio pietuose, kurios sostinė - Gracas. Apie 1,3 mln. gyv. Beveik visą teritoriją raižo kalnagūbriai, ji priklauso Dunoajus baseinui. Iki 1918 m. čia buvo Štirijos kunigaukštystė.

Legnicos kautynės
Kirilas ir Metodijus
Užsieniečiai apie Rusiją
Daniilas: mitas ir tikrovė
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Voruta ir Mindaugo rezidavimo klausimas
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Juodasis arapas Baltarusijoje
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Rygos įkūrimas pagal H.Latvio kroniką
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
Sibiro ir šiaurės tautos
Kryžiaus žygis į tyrus
Pažintis su chazarais
Totoriai Karpatuose
Skaitiniai
Vartiklis