Kodėl kalbame?

Nuo 4-o dešimtm. pabaigos akademiko T. Lysenkos dėka ir palaikant „didžiausiam visų laikų ir tautų vadui“ įsivyravo vadinamoji mičiurininkystė, iš tikro nieko bendra su mokslu, o ir pačiu I. Mičiurinu neturinti. Anot jos – su genetika viskas aišku ir „jokio paveldimumo nėra“, o įrodymu pateikiami tokie tvirtinimai, kaip „tam tikromis sąlygomis kviečiai išaugina atskirus rugių grūdus, kurie išauga ir pakeičia kviečius“ (Pravda, 1963.01.20), kad pušys virsta eglėmis ir pan. Ir net kai jau buvo nustatyta DNR struktūra ir funkcijos, T. Lysenko nesivaržydamas 1974 m. tėškė: „Jokio šifro ar kodo, informacijos užrašymo ir pan. DNR neturi“.

Bet kodėl dabar grįžtama prie 6-7 dešimtm. biologijos temų diskusijų? Argi neišspręsti tie klausimai? Tačiau vis dažniau pasirodo publikacijos, teigiančios, kad jokio tarybinės genetikos sunaikinimo nebuvo, o tebuvo teoriniai koncepcijų aptarimai.

Visa T. Lysenkos veikla buvo nukreipta į praktinių rezultatų pasiekimą, tačiau ir pagal tą kriterijų jie gana kuklūs, lyginant su tuo, ką buvo žadėjęs, tačiau jį visad gelbėjo tai, kad visad galėjo pasiūlyti kažką nauja, dar daugiau žadančio. O greiti rezultatų pažadai imponavo bolševikų vadams, nepasitikėjusiais akademiniais mokslininkais (ir buvusiais iš kitos „terpės“, o ir nežadančiais greitų sprendimų). Mažai išsilavinę partiniai išvis nesuprato, kam švaistyti laiką fundamentaliems klausimams (pamokantis Stalino pamokymas N. Vavilovui 1939 m. – „... ar taip iš užsiminėsite žiedeliais, piestelėmis ir pan.?... Laisvas.“ - Laisvas kol kas – 1940 m. buvo suimtas ir 1943 m. Saratovo kalėjime mirė iš bado ir nuo ligų). Užtat Lysenko pasirinktas kelias į tikslą pasiteisino: Stalino laiške Lysenkai 1947 m. skaitome „Ateitis priklauso Mičiurinui“.

„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė    

Pastaba: Tai ne T. Lysenkos reabilitacija, o sudėtingesnių aspektų išryškinimas...
Daugiau apie T. Lysenko skaitykite puslapyje „Tarybiniai alchemikai“.

Neapkenčiu pletkų pateikiamų versijomis...
V.S. Vysockis

Viena T. Lysenkos kritikos ypatybių – jo teorija paneigiama remiantis šiuolaikiniais duomenimis. O tuo metu genetika dar tik formavosi ir daugelis teiginių nebuvo aiškūs, o kai kurių jos dėsnių tada tiesiog nebuvo galima patikrinti pagal tuo metu priimtas bandymų metodikas.
Reikia atsižvelgti ir į to meto aktualijas – kolektyvizaciją ir kovą už derlingumą, derlingų veislių išvedimą, ūkio atstatymą po suirutės. Tad buvo aiškūs prioritetai renkantis vieną ar kitą sprendimą – reikėjo iki tinkamo lygio pakelti žemės ūkį ir pamaitinti žmones, kad ir kaip gerai būtų fundamentaliųjų mokslų vystymas.
Praktiškai žygiai prieš genetikus prasidėjo neįvykdžius Serebrovskio-Vavilovo grupės žadėtų planų išvesti naujas veisles per 1932-37 m. penkmetį. O kokia tiesioginė praktinė nauda iš nustatytų kultūrinių rūšių centrų bei sėklų kolekcijos Augalininkystės inst-te? O lėšos tyrimams tai buvo skirtos tikintis praktinių rezultatų... tad nesunku buvo nuspėti saugumo organų reakciją... tokie tada buvo laikai...

Tuo tarpu visi Lysenkos pasiūlymai skirti vyriausybės svarbiausių uždavinių sprendimui: pvz., žiemkenčių sėja į ražienas ar bulvių viršūnėlių sodinimas. Tame Lysenkos ir jo pasekėjų ypatybės: pirmiausia paprastumas, prieinamumas, pigumas, maksimali nauda su minimaliom išlaidom, vertimasis tik su turimais resursais (nebuvo lėšų importuoti kokybiškų sėklų). Tad paaiškinamas jam skirtų apdovanojimų „aukso lietus“.

Dar Lysenko kaltino, kad daugeliu atvejų jis tik savinosi pirmtakų idėjas. Ar tikrai? Imkim bulvių viršūnėlių sodinimą – atseit tai buvo visuotinai žinoma ir net aprašyta carinės Rusijos laikų vadovėliuose. Ir tikrai, pvz., D.N. Prianišnikovo knygoje rašoma apie bulvių dauginimą gumbavaisio dalimis. Jis mini, kad geriausias derlius gaunamas sodinant viršūnėlių akutes, pagrindžia tai ir paaiškina, kada geriausia taip daryti: a) kai gumbai yra vertingas maistas ar pašaras; b) kai reikia padidinti pasėlių plotą („kai žemės daug, o sėklos mažai...“). Tačiau iškart jis rekomenduoja nenaudoti šio būdo, o sodinti mažus ir vidutinius gumbus.
O ką padarė Lysenko? Jis vadovavo būriui mokslinių darbuotojų, kurie parengė metodikas ir instrukcijas apie gumbų paruošimą, saugojimą, viršūnėlių apdorojimą prieš sodinant, sodinimo laiką ir būdus. Taip iki šiol senesni žmonės sodina bulves Lietuvos kaimuose.
Beje, Lysenko sukūrė temperatūrinės mutagenezės teoriją ir ją panaudojo išvedant naujas žiemkenčių veisles.

Beje, tai buvo ir susikirtimas skirtingų socialinių sluoksnių – akademikų inteligentų ir išeivių iš kito sluoksnio (Lysenko kilęs iš valstiečių). Jų darbo metodai skyrėsi, skyrėsi ir požiūriai į naująją valdžią.
Dar tai buvo ir susikirtimas tarp MA skyrių – biologų ir žemės ūkio – kurie varžėsi dėl lėšų. Abi pusės turėjo savo aukštąsias mokyklas ir savo leidinius. Tad natūrali pagunda buvo į savo pusę patraukti valdžios ir partinius organus, atsikratant varžovo. O kaip pretekstas Pasisakymas VASChNIL sesijoje labai tiko genetika... Abi pusė plačiai naudojosi nemoksliniais metodais – o laimi tai tik viena pusė...

Ir iš tikro Lysenko pasisakė ne prieš genetiką aplamai, o prieš konkrečias pažiūras, išdėstytas Veismano ir Morgano. Čia atkreiptinas dėmesys, kad Lysenko darbavosi augalų genetikos ir selekcijos srityje, kurių biologija gerokai skiriasi nuo vabzdžių ir gyvūnų, su kuriais užsiėmė „veismanistai-morganistai“. O juk kažkokia panaši trintis vyko ir JAV tarp L. Berbanko ir T. Morgano pasekėjų (tiesa, su kitokiais rezultatais).

Bet, teigiama, Lysenko pasisakė prieš Mendelio genetikos dėsnius! Čia verta paminėti, kad pradžioje į Mendelio darbus niekas neatkreipė dėmesio, o dėsnius vėliau pakartotinai atrado de Frizas, Čermakas ir Korensas. Tačiau 4-me dešimtm., ėmus biologijoje naudoti statistinius metodus ir biometriją, dėsniais buvo suabejota. Atseit, duomenys buvo „pakoreguoti“ patogiai matematinei formuluotei (R. Fišeris ir kt.). tad ir Lysenko tvirtino: „Mendelio ‚dėsnis‘ – tai ne biologinių reiškinių dėsnis, o suvidurkinta, nuasmeninta statistika...“ O statistinių dėsningumų patikimumas iki šiol tebėra problema... O biometrijai tuo metu priešinosi ne tik Lysenko, bet ir daugelis „grynosios, ne matematinės“ biologijos šalininkų...

O ir garsioji 1948 m. VASChNIL sesija... Juk pirmieji konfliktą išprovokavo „morganistai“, kaltindami Lysenko atsisakius Darvino teorijos (o ji buvo vienu marksizmo-leninizmo pagrindų!). Ir netgi pabandė veikti per A. Ždanovo sūnų Jurijų. A. Ždanovas nebuvo smulki žuvis partijoje – ir privalėjo įsikišti „partija“. Ir toji palaikė Lysenko. Ir tai dėl jo konkretaus praktinio indėlio į vyriausybės nubrėžtus svarbiausius uždavinius žemės ūkyje.

Taigi Lysenko gyvenimas, jo veikla ir mokslinis palikimas daugumai vis dar terra incognita, apaugusi įvairiais mitais, nebūtais dalykais ir klastotėmis. Beje, kaip ir visa 4-5 dešimtm. TSRS istorija...

Stojęs prieš badą ir nuo bado miręs...

N. Vavilovas (1887-1943) buvo etnobotanikas, galbūt net geriausias pasaulyje. Rinkdamas augalus apkeliavo 5-is žemynus. Jo nešuliais apkrauti arkliai traukė per Afganistaną, jis su karavanu keliavo per Eritrėją, brovėsi į Amazonės džiungles. Iš visur atsiveždavo šimtus tūkstančių sėklų ir ūglių; jų buvo pilni institutai. Taip jis padėjo pagrindą didžiausiai augalų sėklų kolekcijai.

Tikslas beprotiškas. Vavilovas tetrokšta visam laikui išlaisvinti pasaulį iš bado gniaužtų – išvesti augalus, net skurdžiausioje dirvoje duosiančių gerą derlių. Istorija vėliau parodys, kad jis ėjo teisingu keliu. Po kelių dešimtmečių atsiranda sąvoka „biologinė įvairovė“, dar vėliau – iššifruojamas ir augalų genomas.

Ir Vavilovas suprato, kad laiko likę nedaug: dar per 20 a. pradžios ekspedicijas jis matė, kad kai kurios rūšys sparčiai nyksta, todėl jas rinko tarsi apsėstas. Tik Stalinas netikėjo Vavilovo svajone: jis ieško atpirkimo ožių, nes žmonės vėl badauja, žmonės krenta tarsi musės. Ir liepia Vavilovą sodinti į kalėjimą kaip išdaviką ir nevykėlį. Vavilovas kalėjime

Ir žmogus, didelę reikšmę teikęs tvarkingai aprangai ir net džiunglėse vaikščiojęs su trijų dalių kostiumu ir kaklaraiščiu, dabar yra įsispyręs į medines klumpes, vilki maišą su skylėmis galvai ir rankoms. Kasdien gauna tik pora šaukštų košės, sriubos iš sudegusių pomidorų, šiek tiek sūdytos žuvies arba kopūstų. Jis viduriuoja, - žmogus, norėjęs nugalėti badą, dabar pats gali mirti iš bado [ skaitykite apie jo likimą ].

Pe to, Leningradas apsuptas, blokada, o jame saugota pagrindinė jo sėklų kolekcijos dalis. Į jį neįmanoma atvežti maisto, anglių, vaistų. Gyventojai naudoja paskutines atsargas. Žiema šalta, miršta šimtai tūkstančių miestiečių. Ir jame esančiame Augalinkystės inst-te saugoma šimtai tūkstančių pakelių sėklų, šakniagumbių, vaisių, gausu džiovintų pupų, grūdų, riešutų, kuriuose gausu riebalų. Ne viena tona maisto. Kiek truks, kol miestiečiai apie tai sužinos?!

Dalį atsargų darbuotojai spėjo paslėpti ūkyje už Leningrado. Jau dvejus metus jie spėlioja, kur jų viršininkas Vavilovas - jo niekas nematė nuo tada, kai juodu limuzinu jį išvežė į Maskvą „svarbiam susirinkimui“. Tačiau toliau tęsia misiją: tvarko sėklas, tikrina daigumą, sėja ir atnaujina banką. Ir ištisą parą saugo nešildomą pastatą nuo badaujančių leningradiečių. Juk atsargos skirtos aukštesniam tikslui: dabar svarbiau ne išgelbėti keletą, o milijonus ateityje. Jie kabina metalines dėžes prie lubų, kad nepasiektų žiurkės, užplūdusios miestą, kai gyventojai iš nevilties net išpjovė ir suvalgė kates. Visus medinius daiktus, kuriuos besuranda, kūrena rūsyje, kad nesušaltų bulvės, ir netaptų bevertėmis.

Botanikai patys vis labiau silpsta. A. Ščiukinas miršta prie rašomojo stalo su pakeliu žemės riešutų rankoje, - juos ketino sodinti, o ne valgyti. Iš bado miršta avižų ekspertė L. Rodina, kaip ir D. Ivanovas, ką tik kitur perkrovęs ryžius. Kolegos gedi ir tęsia darbus. Nes jie tiki Vavilovu...

Rusija, kurioje 1887 m. gimė V. Valilovas, pasižymėjo didele nelygybe. Caro aplinka mėgaujasi prabanga, o valstiečiai skursta. Jie įdirba mažus sklypelius naudodami viduramžiškus padargus, sėja tradicines javų rūšis, duodančias prastą derlių, nes neįstengia įsigyti trąšų. Derlius beveik perpus mažesnis nei Europoje. Vidutiniškai kas 8 m. užeidavo badmetis. Vieną jų 1890-91 m. išgyvena Vavilovas, jo metu daugeliui tenka valgyti „bado duoną“ – viralą iš šiaudų, žolių, žievių... Miršta apie 400 tūkst. žmonių.

Nikolajui tada buvo 5 m., jis augo Maskvoje, kur tėvui pavyko tapti sėkmingu verslininku; ir jis nori, kad ir Nikolajus suktų į verslo sritį. Ir jis baigia komercijos mokyklą, o vėliau įstoja į Maskvos Petrovskio akademiją – vienintelę žemės ūkio mokymo įstaigą imperijoje. Tobulinasi užsienyje ir sulaukęs vos 30-ies tampa Saratovo un-to Agronomijos fakulteto profesoriumi.

Vavilovas ekspedicijoje O biologams laikai buvo neramūs. 1865 m. G. Mendelė įrodo, kad žirniai, pupos ir kiti augalai paveldi požymius, tačiau tai nesulaukia jokio dėmesio – tik po 35 m. jis patvirtinamas bandymais. Pagaliau nereikia kliautis vien tik intuicija, pvz., kryžminant šalčiui atsparią veislę su derlinga. Ir Vavilovas greitai supranta, kad tai leistų išvesti veisles, ištveriančias atšiaurų Rusijos klimatą.

Dar studentaudamas dalyvauja botanikos ekspedicijose, o vėliau keliauja vis toliau. Per pora dešimtmečių aplanko per 50 šalių, ypač domisi kalnų augalais. Rizikuoja viskuo, kad tik gautų jų sėklų. Vienoje Vidurinės Azijos perėjų vos nenusirita į prarają, bet randa rugių, vešinčių dideliame aukštyje ir šaltyje. Irane prie 50o karščio randa kviečius, augančių druskingame dirvožemyje. Nors Afganistano Nuristano provincijos kalnų takai sunkiai praeinami, bet ten surenka apie 7000 rūšių sėklų - nuo juodųjų lęšių iki violetinių miežių. Alžyre aptinka svogūnų, sveriančių po 1,5 kg, Kszachstane – ištisus miškus laukinių obelų, Japonijoje - po 16 kg sveriančių ridikėlių („iš tolo juos gali palaikyti paršeliais“).

Užsienyje jis ne kartą suimamas, palaikomas šnipu. Nepatiklūs vietiniai šaudo į jį, apmėto akmenimis. Jis vos nepaskęsta keldamasis per vieną Kinijos upę; suserga maliarija ir šiltine, šiaurės Afrikoje lempos šviesa į palapinę privilioja tiek nuodingų vorų ir skorpionų, kad „žemė atrodo gyva“. Bet būtent ten jis surenka tokią kolekciją, kad 4 paras ruošia siuntas į Rusiją. Viso su pagalbininkais surenka 250 tūkst. sėklų ir augalų pavyzdžių.

Jis atkreipia dėmesį, kad kai kuriose vietose porūšių gerokai daugiau, pvz., Anatolijoje – kviečių, Anduose – bulvių, pietų Azijoje – ryžių ir cukranendrių. Jis tuos regionus pavadina kilmės centrais, - esą juose turėjusi prasidėti žemdirbystė. Ir nors klydo, bet tie regionai lieka svarbūs tiriant rūšių įvairovę.

Jis taip apsėstas darbo, kad nenori rūpintis niekuo kitu, tuo labiau politika. Deja, jis gyvena netinkamame amžiuje. 1917 m. valdžią paima bolševikai, kurie nepasitiki iš aukštesnių sluoksnių kilusiais mokslininkais. Bet Vavilovas paskiriamas Petrogrado Augalininkystės inst-to vadovu. Jis per trumpą laiką jį paverčia 400 institutų ir stočių centru: nuo Murmansko iki Turkmėnijos, nuo Kauno iki Vladivostoko. Bet 1924 m. V. Lenino Vavilovui skirtas laikas ima sekti... O Stalinui reikia dar greitesnių rezultatų... To pasėkoje N. Vavilovas suimamas ir galiausiai 1943 m. miršta kalėjimo ligoninėje [daugiau apie tai žr. >>>>>].

Tačiau jo sėklų bankas išgyvena. Kai baigiasi 900 d. trukusi Leningrado apsiaustis, nusinešusi 0,5 mln. gyventojų, o jų tarpe ir 9 inst-to darbuotojus, sėklų atsargos tebebuvo beveik visos išlikusios. Likę darbuotojai tęsė Vavilovo misiją. Po 25 m. jau buvo išvesta apie 400 naujų veislių, pvz., sausrai ir ligoms atsparūs avinžirniai ar ypač anksti bręstantys kviečiai. Derliai gerokai išaugo. Manoma, kad 1979 m. TSRS laukuose augo 4/5 veislių, kilusių iš Vavilovo bandymo stočių.

Pasaulyje yra ir kitų sėklų bankų, kurių garsiausia po amžinuoju įšalu įrengta Svalbardo saugykla. FAO spėja, kad nuo N. Vavilovo laikų pasaulis jau prarado 75% žinomų kultūrinių augalų. Žemės ūkyje įsigali minokultūrų kultivavimas, tačiau būtent monokultūroms gręsia didžiausias pavojus – jei jas užpultų kenkėjai ar ligos, dingtų visa kultūra. Tad veislių įvairovė yra būtina.

Atsiradimai
Jei žūtų Žemė?..
Valdžios kvaitulys
Tarybiniai alchemikai
Cinizmas kaip amatas
Neversti: tylioji revoliucija
Kai tokie keliai buvo Rusijoje...
Astronomų užsipuolimas TSRS
Kultūros suklestėjimas Rusijoje
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
DNR: išilginės bangos ir kelionės laike
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Kaip maisto išvaizda ir kvapas atsiliepia skoniui?
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
A. Duginas. Štai kokia kampanija!
Raudonosios žvaigždės šviesa
Atšilimas prieš Bilą Geitsą
Tiltas per Beringo sąsiaurį
Ugnies kultas Rusijoje
Kuo taps Homo sapiens?
Apderk artimą savo...
Bandymai su DNR
Ugnies ekologija
Vartiklis