Kodėl kalbame?

Nuo 4-o dešimtm. pabaigos akademiko T. Lysenkos dėka ir palaikant „didžiausiam visų laikų ir tautų vadui“ įsivyravo vadinamoji mičiurininkystė, iš tikro nieko bendra su mokslu, o ir pačiu I. Mičiurinu neturinti. Anot jos – su genetika viskas aišku ir „jokio paveldimumo nėra“, o įrodymu pateikiami tokie tvirtinimai, kaip „tam tikromis sąlygomis kviečiai išaugina atskirus rugių grūdus, kurie išauga ir pakeičia kviečius“ (Pravda, 1963.01.20), kad pušys virsta eglėmis ir pan. Ir net kai jau buvo nustatyta DNR struktūra ir funkcijos, T. Lysenko nesivaržydamas 1974 m. tėškė: „Jokio šifro ar kodo, informacijos užrašymo ir pan. DNR neturi“.

Bet kodėl dabar grįžtama prie 6-7 dešimtm. biologijos temų diskusijų? Argi neišspręsti tie klausimai? Tačiau vis dažniau pasirodo publikacijos, teigiančios, kad jokio tarybinės genetikos sunaikinimo nebuvo, o tebuvo teoriniai koncepcijų aptarimai.

Visa Lysenko veikla buvo nukreipta į praktinių rezultatų pasiekimą, tačiau ir pagal tą kriterijų jie gana kuklūs, lyginant su tuo, ką buvo žadėjęs, tačiau jį visad gelbėjo tai, kad visad galėjo pasiūlyti kažką nauja, dar daugiau žadančio. O greiti rezultatų pažadai imponavo bolševikų vadams, nepasitikėjusiais akademiniais mokslininkais (ir buvusiais iš kitos „terpės“, o ir nežadančiais greitų sprendimų). Mažai išsilavinę partiniai išvis nesuprato, kam švaistyti laiką fundamentaliems klausimams (pamokantis Stalino pamokymas N. Vavilovui 1939 m. – „... ar taip iš užsiminėsite žiedeliais, piestelėmis ir pan.?... Laisvas.“ - Laisvas kol kas – 1940 m. buvo suimtas ir 1943 m. Saratovo kalėjime mirė iš bado ir nuo ligų). Užtat Lysenko pasirinktas kelias į tikslą pasiteisino: Stalino laiške Lysenkai 1947 m. skaitome „Ateitis priklauso Mičiurinui“.

„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė    

Pastaba: Tai ne T. Lysenkos reabilitacija, o sudėtingesnių aspektų išryškinimas...
Daugiau apie T. Lysenko skaitykite puslapyje„Tarybiniai alchemikai“.

Neapkenčiu pletkų pateikiamų versijomis...
V.S. Vysockis

Viena T. Lysenkos kritikos ypatybių – jo teorija paneigiama remiantis šiuolaikiniais duomenimis. O tuo metu genetika dar tik formavosi ir daugelis teiginių nebuvo aiškūs, o kai kurių jos dėsnių tada tiesiog nebuvo galima patikrinti pagal tuo metu priimtas bandymų metodikas.
Reikia atsižvelgti ir į to meto aktualijas – kolektyvizaciją ir kovą už derlingumą, derlingų veislių išvedimą, ūkio atstatymą po suirutės. Tad buvo aiškūs prioritetai renkantis vieną ar kitą sprendimą – reikėjo iki tinkamo lygio pakelti žemės ūkį ir pamaitinti žmones, kad ir kaip gerai būtų fundamentaliųjų mokslų vystymas.
Praktiškai žygiai prieš genetikus prasidėjo neįvykdžius Serebrovskio-Vavilovo grupės žadėtų planų išvesti naujas veisles per 1932-37 m. penkmetį. O kokia tiesioginė praktinė nauda iš nustatytų kultūrinių rūšių centrų bei sėklų kolekcijos Augalininkystės inst-te? O lėšos tyrimams tai buvo skirtos tikintis praktinių rezultatų... tad nesunku buvo nuspėti saugumo organų reakciją... tokie tada buvo laikai...

Tuo tarpu visi Lysenkos pasiūlymai skirti vyriausybės svarbiausių uždavinių sprendimui: pvz., žiemkenčių sėja į ražienas ar bulvių viršūnėlių sodinimas. Tame Lysenkos ir jo pasekėjų ypatybės: pirmiausia paprastumas, prieinamumas, pigumas, maksimali nauda su minimaliom išlaidom, vertimasis tik su turimais resursais (nebuvo lėšų importuoti kokybiškų sėklų). Tad paaiškinamas jam skirtų apdovanojimų „aukso lietus“.

Dar Lysenko kaltino, kad daugeliu atvejų jis tik savinosi pirmtakų idėjas. Ar tikrai? Imkim bulvių viršūnėlių sodinimą – atseit tai buvo visuotinai žinoma ir net aprašyta carinės Rusijos laikų vadovėliuose. Ir tikrai, pvz., D.N. Prianišnikovo knygoje rašoma apie bulvių dauginimą gumbavaisio dalimis. Jis mini, kad geriausias derlius gaunamas sodinant viršūnėlių akutes, pagrindžia tai ir paaiškina, kada geriausia taip daryti: a) kai gumbai yra vertingas maistas ar pašaras; b) kai reikia padidinti pasėlių plotą („kai žemės daug, o sėklos mažai...“). Tačiau iškart jis rekomenduoja nenaudoti šio būdo, o sodinti mažus ir vidutinius gumbus.
O ką padarė Lysenko? Jis vadovavo būriui mokslinių darbuotojų, kurie parengė metodikas ir instrukcijas apie gumbų paruošimą, saugojimą, viršūnėlių apdorojimą prieš sodinant, sodinimo laiką ir būdus. Taip iki šiol senesni žmonės sodina bulves Lietuvos kaimuose.
Beje, Lysenko sukūrė temperatūrinės mutagenezės teoriją ir ją panaudojo išvedant naujas žiemkenčių veisles.

Beje, tai buvo ir susikirtimas skirtingų socialinių sluoksnių – akademikų inteligentų ir išeivių iš kito sluoksnio (Lysenko kilęs iš valstiečių). Jų darbo metodai skyrėsi, skyrėsi ir požiūriai į naująją valdžią.
Dar tai buvo ir susikirtimas tarp MA skyrių – biologų ir žemės ūkio – kurie varžėsi dėl lėšų. Abi pusės turėjo savo aukštąsias mokyklas ir savo leidinius. Tad natūrali pagunda buvo į savo pusę patraukti valdžios ir partinius organus, atsikratant varžovo. O kaip pretekstas Pasisakymas VASChNIL sesijoje labai tiko genetika... Abi pusė plačiai naudojosi nemoksliniais metodais – o laimi tai tik viena pusė...

Ir iš tikro Lysenko pasisakė ne prieš genetiką aplamai, o prieš konkrečias pažiūras, išdėstytas Veismano ir Morgano. Čia atkreiptinas dėmesys, kad Lysenko darbavosi augalų genetikos ir selekcijos srityje, kurių biologija gerokai skiriasi nuo vabzdžių ir gyvūnų, su kuriais užsiėmė „veismanistai-morganistai“. O juk kažkokia panaši trintis vyko ir JAV tarp L. Berbanko ir T. Morgano pasekėjų (tiesa, su kitokiais rezultatais).

Bet, teigiama, Lysenko pasisakė prieš Mendelio genetikos dėsnius! Čia verta paminėti, kad pradžioje į Mendelio darbus niekas neatkreipė dėmesio, o dėsnius vėliau pakartotinai atrado de Frizas, Čermakas ir Korensas. Tačiau 4-me dešimtm., ėmus biologijoje naudoti statistinius metodus ir biometriją, dėsniais buvo suabejota. Atseit, duomenys buvo „pakoreguoti“ patogiai matematinei formuluotei (R. Fišeris ir kt.). tad ir Lysenko tvirtino: „Mendelio ‚dėsnis‘ – tai ne biologinių reiškinių dėsnis, o suvidurkinta, nuasmeninta statistika...“ O statistinių dėsningumų patikimumas iki šiol tebėra problema... O biometrijai tuo metu priešinosi ne tik Lysenko, bet ir daugelis „grynosios, ne matematinės“ biologijos šalininkų...

O ir garsioji 1948 m. VASChNIL sesija... Juk pirmieji konfliktą išprovokavo „morganistai“, kaltindami Lysenko atsisakius Darvino teorijos (o ji buvo vienu marksizmo-leninizmo pagrindų!). Ir netgi pabandė veikti per A. Ždanovo sūnų Jurijų. A. Ždanovas nebuvo smulki žuvis partijoje – ir privalėjo įsikišti „partija“. Ir toji palaikė Lysenko. Ir tai dėl jo konkretaus praktinio indėlio į vyriausybės nubrėžtus svarbiausius uždavinius žemės ūkyje.

Taigi Lysenko gyvenimas, jo veikla ir mokslinis palikimas daugumai vis dar terra incognita, apaugusi įvairiais mitais, nebūtais dalykais ir klastotėmis. Beje, kaip ir visa 4-5 dešimtm. TSRS istorija...

Atsiradimai
Kelias Jakutijoje
Valdžios kvaitulys
Tarybiniai alchemikai
Cinizmas kaip amatas
Kai tokie keliai buvo Rusijoje...
Astronomų užsipuolimas TSRS
Kultūros suklestėjimas Rusijoje
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
A. Duginas. Štai kokia kampanija!
Raudonosios žvaigždės šviesa
Tiltas per Beringo sąsiaurį
Ugnies kultas Rusijoje
Apderk artimą savo...
Vartiklis