Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje

Straipsnyje „Vardai“ P. Florenskis rašė:
„Vardas yra vidinės organizacijos forma. Ją, kaip išorinės organizacijos forma, atitinka skaičius. Kitaip sakant, subjektyvumo invariantas stoja prieš objektyvumo invariantą. Ir dar: vardas – asmeninis invariantas, o skaičius – daiktiškasis“.

Anot jo, kiekvienas iš pažinimo pradų, savo ruožtu, iš savęs gimdo poras, kurių narių santykiai porose tokie, kaip ir pačių pradų. Jų statusas apibrėžiamas kaip ontologiniai principai arba būties ir pažinimo pradai. „Skaičius kosmologiškai yra tas pat, kaip idėja [Platono prasme] ontologiškai, o vardas atspindi pneumatologijos idėją. Materialinė skaičiaus pusė, kiekis yra jo formaliosios pusės santykyje; kokybė tas pat kas materialinė idėjos pusė, skaičius, santykyje su jos formaliąja puse - vardu“.

Tą patį dualumą vysto ir tai: materialioji pusė yra esatis¹⁾ (usija, oisija), o formalioji – hipostazė. „Taigi, turim keturis pradus, du išoriniame pasaulyje ir du – vidiniame: kiekis ir kokybė, esatis ir hipostazė. Virš jų poromis papildo dar du atitinkamų pasaulių aukštesnieji pradai: skaičius ir vardas. Ir galiausiai šiedu paklūsta aukščiausiajam ontologiniam pradui - idėjai. Taigi 7 pažinimą pagrindžiantys pradai.

Minėtas kategorijas ir pradus P. Florenskis topologiškai ir metriškai vaizduoja kaip du kvadratus, kurių viduje yra pradai ir kategorijos, kurių genetinėmis ištakomis yra arba skaičius, arba vardas. Ir skaičius yra objektyvumo invariantas, o vardas – subjektyvumo. „Išorinis pasaulis yra erdvės ir laiko sąjunga, o daiktas – erdvėlaikio ypatingo išsikreivinimo vieta. Erdvė daugiausia apibrėžiama kiekiu, o laikas – kokybe. Vidiniame pasaulyje asmenybė yra tai, kas atitinka daiktą išoriniame. Vidinis pasaulis susideda iš stichiškumo ir normos, pareigos, ir yra stichiškumas-pareiga. Pagal garsią paralelę, stichiškumas, kaip saviraiškos platuma, etimologiškai yra tas pat kaip erdvė, aki pareiga, t.y. buvimas įvykių sraute, etimologiškai reiškia ilgumą arba laiką“.

Ten pat vardas apibrėžiamas ir kaip asmenybės dvasinis branduolys. Taip pat teigiama, kad egzistuoja pirmapradžiai vardai, t.y. vardai-archetipai, tikrinių vardų šaltiniai. O tokių per visą žmonijos istoriją ne tiek ir daug - 2-3 šimtinės. Kiekvienas pirmapradis vardas apibrėžia asmenybės tipą ir taip uždeda būsimo likimo scenarijų, nulemia tipologinius asmens bruožus, žmogiškąsias savybes.

Dar jis įvedė terminą chrija.

Kitame straipsnyje „Vardašlovė kaip filosofinė prielaida“ P. Florenskis išveda etimologines „vardo“ šaknis dviejose kalbų grupėse – indoeuropiečių ir semitų. Indoeuropietiškoje grupėje bendra šaknimi (etimonu) yra „gno“, kylantis iš gnosis - žinojimas: „Vardais – pažįstam, žinojimu - įvardijam“. Tada ivrite bendra šaknimi randa „šem“: „Šem ir jam giminingi – tai pažinimai iš pažinaus objekto pusės, tai, į ką nukreiptas išgyvenimas, - kas išgyvenama. Vardas ir jo ariški giminaičiai – tai pažinimai iš pažįstančio subjekto pusės, tai, kas yra pažinimo įrankiu“.

Dabar pasisukime į rytus.

Tik štai kinų kalba priklauso kitai, sinų-tibetiečių kalbų grupei. Ar joje „min“ susietinas su kokia nors bendra šaknimi šioje grupėje? Mat kinų rašmenys perteikia prasmingus skiemenis, jie ideogramos, t.y. simboliniai idėjos, tam tikros prasmės užrašymai. Ir toji idėja-prasmė apibrėžta gana konkretaus konteksto – dao mokymo, apie kurį, kaip sako, kas žino, nekalba, o kas kalba - nežino.

Kas yra vardas kinams? Paprastai kinai turi vardus iš vieno ar dviejų skiemenų, rašomus po pavardės. Yra taisyklė, kaip kinų vardą reikia išvesrti į putunchua²⁾ [ ir kartą nutiko, kad dėl šios taisyklės internetu svaigstančiam tėvui uždraudė registruoti sūnų vardu „@” ].

M.V. Anašina⁷⁾ aiškina:
Konfucijaus mokymo pasekėjas Dun Čžunšu³⁾ (apie 179-104 m. pr.m.e.) rašė:
„Senovės išminčiai, [įsiklausydami] į skambius [gamtos] garsus (siao), suvokdavo juos Dangaus ir Žemės pagalba ir vadino [juos vardais arba] žinojimais (chao). [Įsiklausydavo] į [paukščių] giedojimą [ir žvėrių riksmus], atskirdavo juos [pagal tą požymį] ir vadino vardais. [Tad] vardu (min) išreikiamas giedojimas (min) ir įvardijimas (min). Žinojime (chao) išreiškiamas skambus garsas (siao) ir suvokimas (siao). Tad skambūs garsai (siao), kuria dėka suvokiamas Dangus ir Žemė, tai [pavadinimai arba] žinojimai (chao). Giedojimas [ir žvėrių riksmai] (min), kurių dėka duoti pavadinimai, tai vardai (min). Vardai ir žinojimai nors ir skiriasi skambesiu, tačiau jų pagrindas vieningas. Vardai ir žinojimai – tai [būdas] pranikti į Dangaus mintis. Dangus nekalba, jis verčia žmonės išreikšti jo mintis. Dangus neveikia, jis verčia veikti [jam] pavaldžius žmones. Tad vardai yra [būdas, kuriuo] išminčiai išreikšdavo Dangaus mintis. [Tad] jų negalima ne[siimti] giliai nagrinėti“.

Homofonai, kurie, pirmiausia, svarbūs poetiniai ir muzikiniai formai, kinų įvardijimo tradicijoje turi svarbų vaidmenį. Ir čia pamatom, kad P. Florenskio nurodytas dualumas dėl „šem“ kinų įvardijimo mokykloje (min-czia) vienu metu ir yra, ir jo nėra: „Vardai ir žinojimai – tai [būdas] pranikti į Dangaus mintis. Dangus nekalba, jis verčia žmonės išreikšti jo mintis“. Tai puikiai dera su dao tradicija, kurioje Dangus, Žemė ir dao besilaikantis žmogus yra trys lygios jėgos. Kinų „min“ išskirtinumas tų trijų jėgų sąveikoje. Tad vardas (min) sunkiai verčiamas į kitas kalbų grupes.

Panašiai kaip P. Florenskis, apie vardo bei skaičiaus paslaptis mąsto ir A. Losevas⁴⁾ – tik remdamasis palamietiška energijų energija [Grigaliaus iš Palamos mokymas]. Tai jis dėstė „Vardo filosofijoje“ bei „Daiktas ir vardas“. Pirmojo 3-ioje dalyje „Daiktiškoji ir iki-daiktiškoji vardo struktūra“ pateikiamas ankstesnės analizės sąvadas. Jame yra skirsneliai: „Absoliutus meonas“, „Meonas apmąstymo moduse“, „Esatis arba prasmė“, „Apotatinis momentas“.

Tai viena iš Losevo tetrakdidžių. Šioje schemoje galime konstatuoti judėjimą iš apačios į viršų – nuo meono (materijos). Tuo tarpu kitame tekste „Mitas – išplėtotas magiškas vardas“ Losevas numato ir atvirkščią tvarką – „iš viršaus žemyn“. [ Reikia atkreipti dėmesį, kad daosistinėje tradicijoje taip pat yra abipusis kategorijų judėjimas: nuo absoliutaus prado, išreikšto kaip U Czi, link momentų, žymimų kaip Jan-In ir Tai Czi, o taip pat dao praktikose sutinkamas siekis grįžti prie pradžios neturinčio U Czi. ]

Kita vertus, ir Losevo, ir Florenskio bendru pagrindu yra energijų teologija, kurią išvystė Bizantijos vienuolis, Tesalonikų arkivyskupas Grigalius iš Palamos, o taip pat jo mokiniai su pasekėjais. Bet ir kinų daosistinėje tradicijoje visada yra nuoroda į energijos (ci) judėjimo ontologinę reikšmę. Tai tiek svarbu toje tradicijoje, kad net sudėtingiausios judėjimo trajektorijos (kaip kario kardo kirtis ar teptuko potėpis piešiant hieroglifus, nekalbant jau apie cigun - kvėpavimo praktiką) laikomi ne kuo kitu, o energijos (či) judėjimo kontūrais.

Traktate „Daiktas ir vardas“ vystomi dialektiniai kategorijų „tikrovė“, „vardas“, „daiktas“ perėjimai („Daikto vardas [ ... ] yra jo apmąstymas kaip objektyviai apibrėžtos asmenybės, pateiktas priverstiniame savęs atsiskleidime ir savęs išreiškime“, „Daikto vardas yra daikto prasminio savęs atsiskleidimo riba“). Losevo nuopelnas yra „energijos“ termino apibrėžimas: „Kaip aplamai ‚būtis‘ ir ‚nebūtis‘ sintezuojama tapsme, kuriame yra ir tai, ir kita, kas tveriasi; ir tasai ‚kas‘ visąlaik yra vis kita, t.y. visąlaik atsispiria nuo savęs ir tampa nebūtimi, kaip, atskiru atveju, esaties tapatybė su vardu sintezuojasi su jų skirtumu taip, kad gauname tam tikrą naują ypatingą tapsmą, kurį vadiname esmės energija. Tad ši yra dialektinė tapatumo ir skirtumo tarp esaties ir vardo sintezė“.

„Permainų knyga“ (I czin) yra pagrindinis samprotavimų apie skaičių ir vardą teisingumo kriterijus sinologijoje. Pateiksime kai kurias citatas apie skaitinius Ven Vano⁵⁾ heksagramų dėsningumus iš I.K. Razumovo ir G.A. Jeriomenkos straipsnio (2008 m. – rinkinyje “Nepriklausomų autorių pranešimai“, rus.). „Dvi kanoninės heksagramų išdėstymo formos priskiriamos mitiniam imperatoriui Fu Ši (3 tūkstm. pr.m.e.) ir istoriniam Čžou dinastijos pradininkui Ven Vanui⁵⁾ (11 a. pr.m.e.). Heksagramos pagal Fu Ši tvarką (1a pieš.) pateikiamos pagal paprastą taisyklę, ką pirmąkart pastebėjo Leibnicas. Pakeisdami ištisinę ir trūkią linijas atitinkamai 0 ir 1, gausime skaičių seką dvejetaine sistema nuo 0 iki 63, eilutėmis surašytų į Ši kvadratą.
Ven Vano tvarkoje (1b pieš.) heksagramos su lyginiais ir nelyginiais eilės numeriais gaunami vienas iš kito apverčiant, o jei apvertimas išlaiko heksagramos pavidalą – atliekama brūkšnelių inversija“.

Pridurkime dar vieną schemą iš minėto straipsnio: „kokybiškai panašius dėsningumai apsireiškia Ven Vano heksagramas pakeitus jų numeriais pagal Fu Ši (2a pieš.). Ypač įdomus pusiau magiškas 4x4 kvadratas dešiniajame viršutiniame kampe (2b pieš.); šiam kvadratui, visoms jo eilutėms ir kiekvienas iš 4 vidinių 2x2 kvadratųS_N=3.
Dešinioji Ven Vano kvadrato pusė rodo simetriją horizontalios ašies atžvilgiu skaičiuojant numerologines sumas. 2c piešinyje pateiktas Ven Vano tvarkos kelių nuoseklių pertvarkų rezultatas. Pradžioje atskirti lyginiai ir nelyginiai stulpeliai taip, kad gauto kvadrato visi skaičiai kairėje pusėje būtų nepriklausomi kintamieji Fu Ši tvarkos atžvilgiu. Tada paskaičiuotos sumos 2x2 gardelėse – ir surastas viršutinės ir apatinės kvadrato pusių numerologinis skirtumas R_N (t.y. 4x2 matrica, sudaranti viršutinę kvadrato pusę atliekant nuoseklią gardelinę numerologinę sudėtį su apatine puse)/ Paskutinėje matricoje 6 kartus sutinkamas skaičius 6 ir dukart – 9.

“[...] Griežtą tikimybių analizę sunkina heksagramų grupavimas poromis, be to, numeriai poroje susieti per Fu Ši kvadratą. Atskiru atveju, tasai sąryšis sąlygoja tai, kad numerologinės R_N sumos suporintoms heksagramoms gali būti lygios tik trim skaičiams: 3, 6, 9. Kompiuterinis modeliavimas, atsitiktinai sukeičiant 32 skaičių poras kiekviename iš 107 kvadratų, parodė, kad pusiau magiškas 4x4 kvadratas, sudarytas lygių skaičių, panašiai kaip 2b piešinyje (dešinysis viršutinis kampas) susidaro su 10^-3 tikimybe, o į 2c panašaus numerologinių skirtumų sutapimo tikimybė yra 6x10^-4, t.y. atsitiktinio skaičių sutapimo tikimybės nagrinėjamose konfigūracijose nėra didelės“.

Tad visai nesunku sutikti su tais sinologais, kurie „I Czin“ priskiria kinų numerologijai.

A. Losevas skaičių ir jo prigimtį aptarinėjo daugelyje traktatų, kur jis pateikė skaičiaus apibrėžimą ir abstrakčiai filosofiškai (pvz., „būties ir nebūties sutapimas būtyje yra skaičius“), ir konkrečiai bendrai, kaip „Dialektiniuose matematikos pagrinduose“: „Skaičius yra tokia pagrindine ir gilia būties ir sąmonės kategorija, kad jo apibrėžimui ir charakteristikai galima imti tik pirmapradžius, labiausiai atsijusius to ir kito momentus“. Jis skaičių kvalifikuoja kaip „nepražydusį vardą“, kaip meonizuotą vardą, kaip vardo kitabūtiškumą. Būtent todėl skaičiuje dera būtis ir nebūtis, loginė ir aloginė schemos. Skaičius yra prasmės sfera: „Skaičius yra apibrėžta forma arba gryno prasminio manymo tipas, prasminio teiktumo forma“.

Būtent todėl kiekviena „Permainų knygos“ heksagrama ne tik turi eilės numerį, bet ir yra paaiškinama pavadinimu, o taip pat tos pozicijos hermeneutiniu prasmės išaiškinimu.

---

Papildomi paaiškinimai:

¹⁾ Oisija (gr. oysia, oysa) – esatis. Terminas ir visas veiksmažodžio eimi (būti) lizdas kilęs iš indoeuropietiškos šaknies es- (būti, palyg, esu, esi, ...). Tarp žodžio reikšmių yra: 1) nuosavybė, turtas (jau nuo Jonijos laikų, 9-8 a. pr.m.e.); 2) prigimtis (sinonimas physis), pastovi nekintanti tikrovė, t.y. abstrakti būtis; 3) esatis (skiriant nuo būsenų ar atsitiktinių savybių); 4) (magijoje) materialus daiktas, kurio dėka nustatomas antgamtiškos būtybės ryšis su asmeniu, kuriam taikomas poveikis (pvz., plaukas, kas nors nuo kapo, šuns kaka ir t.t.); 5) karščiui atsparios medžiagos arba „keturi kūnai“: varis, alavas, švinas ir geležis (sutinkama alchemijoje); 6) dėžutė ir jos atmainos (Aetijus, 2 a.); 7) ir kt.

Aristotelis įtraukė oisiją į savo kategorijų sąrašą. 5-e „Metafizikos“ knygoje jis nurodo, kad oisija naudojama 4-iom reikšmėm: 1) atskiro kūno, 2) jo buvimo priežasties; 3) kūno dallies, be kurios kūnas neegzistuotų, 4) kūno esybė perteikiama apibrėžime. Apibendrindamas, Aristotelis išskiria dvi pagrindines: a) paskutinis daikto substratas; b) jo forma. O štai 7-e knygoje jis irgi nurodo 4 reikšmes, tačiau kiek kitokias: 1) daikto būties esmė; 2) daikto bendrasis klodas; 3) rūšis; 4) substratas. Tačiau dabar nesigilinsime į filosofinius aptarimus.

Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, 1959

²⁾ Putunchua arba standartinė kinų kalba – valstybinė Kinijos ir Taivano (vadinama gujui) kalba, viena iš 4-ių valstybinių Singapūro kalbų. Ji remiasi Pekino dialektu (šiaurinei kinų kalbos dialektų grupei). Šis terminas daugiausiai taikomas šnekamajai kalbai, o rašomoji kalba vadinama baihua.

³⁾ Dun Čžunšu (179–104 m. pr.m.e.) – kinų mokslininkas Hanų dinastijos laikais, siejamas su konfucionizmo kaip oficialios idealogijos įvedimu. Per artimą imperatoriaus patarėją U-di pasiekė konkuruojančių ideologijų išvarymą iš rūmų. Jam priskiriamas valdininkų mokyklos, kurioje išvystyta įkūrimas (egzaminų) teorija ir praktika.
„Gausioje Čunciu metraščių rasoje“ bandoma Konfucijaus mokslą suderinti su ankstesniais mokymais apie 5-is elementus ir in-jan dialektiką. Dėmėsio centre yra žmogaus ir dangaus sąveika, kurioje tarpininku yra imperatorius.
Kita – „Hanų knyga“, į kurią kaip fu įtraukė savo biografiją.

⁴⁾ Aleksejus Losevas (1893-1988) – rusų filosofas ir filologas, pasižymėjęs indėliu ir į muzikos filosofiją. 1929 m. su žmona slapta tapo Afono vienuoliais. Seldamas Florenskiu, tapo vardo garbintoju: „Dievas nėra vartas, tačiau vardas - Dievas“ (žodžio ir simbolio estetika). 1930 m. kūriniu „Mito dialektika“ atmetė marksizmą kartu su jo dialektiniu materializmu – už tai suimtas ir su žmona nuteistas 10-čiai metų. Bausmę atliko statydamas Belomoro-Baltijos kanalą ir kuriuos beveik apako. 1932 m. išlaisvintas „prisišliejo” prie materialistinės dialektikos, dėstė filosofiją, vertė antikos filosofus. Išleido monografijas apie graikų-romėnų ir Atgimimo estetikas. 7-me dešimtm. ėmė leisti daugiatomę „Antikos estetikos istoriją“ (iki 1988).

⁵⁾ Ven-vanas (Dzi Čang, 1099 m. pr.m.e.– 1050 m. pr.m.e.) – Kinijos Džou dinastijos įkūrėjas (Šviesusis valdovas), nors gali būti, kad valdovu imtas vadintas tik po mirties, o Kiniją Kariaujančių karalysčių laikotarpiu pavergė jo sūnus U-vanas. Apie Ven Vano vaidmenį žinių suteikia 1994 m. Šanchajaus muziejaus archyvuose aptiktas tekstas ant bambuko lentelių „Žun Čan Ši“.

⁶⁾ Fu Ši – legendinis pirmasis Kinijos (padangtės) imperatorius, dieviškasis Rytų valdovas (nago formos – gyvatės kūno su žmogaus galva); taip pat kultūrinis herojus, išradęs raštą, muziką, šilko gamybą, žvejybą, ugnį ir kt. Vėlyvesniuose mituose dažnai minimas su žmona – seserimi Niuva. Pasakojama, kad pirmąsias 8-ias trigramas nubraižė pamatęs panašius ženklus ant drakono nugaros.

⁷⁾ Marija Anašina (g. 1974 m.) – rusų filosofė, dėstytoja, sinologė, nagrinėjanti ir etninę ekologiją, keliautoja.

Dao laikas
Laozi ir Dao De Čing
Kinų filosofijos priešistorė
Kinų filosofija: Konfucijus
Konfucionizmas: Men Czi
Kinų skraidantys vežimai
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Apie logoso reikšmes būties veidrodyje
Huainan-czi, Mokytojų iš Pietų Užupio knyga
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Logosas ir dao: nuo metafizikos iki antropologijos
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Guilin: jungtis iš amžių glūdumos
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Filosofijos atsiradimo problematika
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Han Fei - paskutinis Čžange
A. Whitehead. Skaičiavimų prigimtis
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Konfucizmas: Siun Czi
Ka ir Ba - dvasia ir siela
Rortis apie tiesą
Budizmas Kinijoje
Buda ir budizmas
Kinijos piramidės
Čuan-czi (ištraukos)
Daosizmas
Filosofijos skyrius
Vartiklis