Hun ir po: siela ir gyvybės syvai. Kinija - dvi sielos pusės. Vartiklis

Populiarioje versijoje nurodomos 3 kun (dieviškosios sielos), įsikūrusios kepenyse, ir 7 po (žemiškosios sielos): plaučiuose, šen širdyje, zhi (valia) inkstuose (jing) ir sąmonė (mąstymas, yi), išreiškiama blužnyje.

Taigi nurodomos 5-ios vidinės sielos rūšys. Kas tada yra ego ir kas valdo žmogaus qi? Sielų komitetui vadovauja asmens šen, bet tik susijungusi su kosmoso šen. Ją apibrėžia asmeninė astrologija, karma, asmeninis „makiažas“. Visa tai sudaro individą.

Visos šios sielos (kun, po, jing šen, širdies šen, yi) yra nemirtingos. Mirties momentu jos atsiskiria nuo kūno iš išsivaikšto savo keliais tol, kol nesusilieja su didesniąja esybe. Individualumas mirštant išnyksta. Po sielos grįžta į žemę, kur gyvena žemesniame astraliniame lygyje tol, kol nauja kombinacija neįsikūnija (kitame) žmoguje. Hun ir po sielos imamos iš skirtingų rinkinių.

Dao supratime nėra nei praeities, nei ateities. Viskas vyksta vienu metu kitose dabarties dimensijose. Žmogaus Didžioji Šen visa stebi vienu metu, širdies Šen mato tik lokalią patirtį.

Mirus, šen bando surinkti trūkstamas dalis - iš čia mūsų neišbaigtumo jutimas. Ir todėl esame nuolat alkani - seksualiai, emociškai, visaip kaip.

Inkarnacija yra Didžiosios Sielos būdas vėl sugrąžinti ir pergrupuoti žemesniąsias dvasias. Materija tėra tik kita dvasios forma, tik dar negrįžusi namo arba susijungusi su beformiu dvasios aspektu. Vakaruose tai įvardijama kaip Tamsos ir Šviesos galių priešprieša. Dao nesupriešina yin-yang, tuos pradus sujungia ir perteikia jų pirmapradę nedualią prigimtį.

Dao alchemija pagreitina srautą tarp jing, qi ir šen visuose lygiuose sustiprindama srautą tarp yin qi ir yang qi. Yang qi kyla iš wu ji (uczi, didžiosios tuštumos), neturinčios suskaidymo. Tačiau tiesiai įšokti į wu ji negalime - nėra žinių ir patyrimo kaip ten išlikti. Žemesnysis ar asmeninis šen ištraukia iš ten, jei nejaučiam pilnatvės. Pradedama asmeniniu ar kūno lygiu ir palaipsniui pereiname prie planetos ir žvaigždžių lygių.

Protėvių garbinimas pats savaime nėra religija, tačiau yra religinės praktikos dalis. Tai ta religijos forma, iš kurios išsirutuliojo visos religijos. Jis paremtas tikėjimu, kad mirusiųjų dvasios tebegyvena šiame pasaulyje ir įtakojo gyvųjų ateitį ir likimą. Tad gyviesiems reikia rūpintis protėviais.

Kinijoje galima išskirti „salės“ ir namų protėvių garbinimą. „Salės“ garbinimas yra patalpa, kur Konfucijaus stiliumi garbinamos protėvių genealogijų lentelės. Dėmesys akcentuojamas paklusnumu valdžiai ir yra visiškai formalus. Namų altoriuose protėviams siūlomos kasdieninės dovanos.

^*) Čingų dinastija - Kinijos dinastija, įkurta mandžiūrų klano Aisin Gioro dabartinės Kinijos šiaurės rytuose, 1644 m. pakeitusi Mingų dinastiją ir tapusi paskutine Kinijos imperatorių dinastija (iki 1912 m.). Dar 17 m. vyko kovos su Mingų dinastijai likusiais ištikimais žmonėmis, buvusiais maištininkais, Pietų Mingų valdovais. Paskutiniam Pietų Mingų kunigaikščiui mirties bausmė įvykdyta 1662 m.
Mandžiūrai, būdami silpnesni už kinus ekonomiškai, stengėsi perimti Mingų valdžios struktūrą. Viena vertus, jie skatino kinų kultūros puoselėjimą, kita vertus, patys stengėsi išlaikyti savo etninį savitumą, draudė mandžiūrams perimti kai kuriuos kinų papročius, taip pat buvo apribojimų kinams. Čingų imperatorius buvo laikomas mongolų chanu, tibetietiškojo budizmo patronu ir musulmonų globėju.
19 a. prasidėjo opiumo karai. Antroje 19 a. pusėje valdžią Kinijoje perėmė imperatorienė regentė Cisi (Cixi): ji kontroliavo Čingų vyriausybę ir 47-iss metus praktiškai valdė šalį. Opiumo karai atskleidė apgailėtiną Kinijos technologijų būklę. Cisi pradėjo vadinamąjį „Savęs stiprinimo judėjimą“ (1865-95), kuriuo siekta įsisavinti vakarietiškas technologijas, plėtojama karinė industrija, stiprinamas geležinkelis, telegrafai, pramonė ir kt. Tačiau 1894-95 m. kinų-japonų karas parodė, kad šios modernizacijos nepakako. 20 a. pradžioje Kinijoje buvo didelė sumaištis, atvedusi iki Respublikos įkūrimo.

Jakutai manė žmogų turint tris sielas. Viena palieka žmogų miegant, antra yra dar neramesnė ir visąlaik slankioja aplink ir tik trečioji, atsiskyrėlė, nuolat gyvena mumyse. Kai kurią kelioklę sielą sučiumpa piktoji dvaisa, žmogus suserga ir gali net mirti.

Karingos tautos manė, kad siela randasi kraujyje – netekęs kraujo, karys miršta. Kiti manė, kad siela būna mumyse tol, kol kvėpuojame – ir išeina su paskutiniu atodūsiu. Daugybė tautų tikėjo, kad miegant siela palieka kūną. Kai kur buvo draudžiama žadinti miegantįjį ar pernešti į kitą vietą, nes grįžtanti siela gali nerasti kūno. Amerikos indėnai tikėjo, kad negalima miegančiam dažyti veido, nes grįžtanti siela gali jo nebepažinti. Tebetikima – turint žmogaus atvaizdą (taigi ir sielą), įgaunama magiškos galios prie jį. Todėl Koranas ir draudžia vaizduoti žmones.

Afrikos basuto gentyje tikėta, kad jei krokodilas sugriebia žmogaus atvaizdą, tasai turi mirti. Malaiziečiai buvo įsitikinę, kad žmogus suserga, jei kas užmina jo šešėlį, t.y. sielą. Šis tikėjimas perteikiamas ir pasakose, kai piktasis burtininkas, darydamas bloga, pagrobia žmogaus šešėlį.

Elizabeth Barron. Imperatoriaus laidotuvės

Fidži salų gyventojai žmogaus šešėlį sujungė su jo atvaizdu. Ir jei tamsioji siela (šešėlis) žmogui mirus iškeliauja į pomirtinį pasaulį, tai šviesioji (kurią galima išvysti ramiame vandens paviršiuje), pasilieka žmogaus mirties vietoje. Iš čia atėjo prietarai dėl veidrodžio – sudaužant veidrodį nužudomas žmogaus antrininkas (ir todėl – lauk nemalonumų).

Žmogui čiaudint į nosį įlenda piktoji dvasia. Kad jam nekiltų pavojus, reikia palinkėti sveikatos. Dešinė pusė arčiau palankios dvasios, kairė – nepalankios. Tai pagrindas įvairiems šios rūšies prietarams.