Jeu de la mort Gerumą reikia grūsti jėga?

Prancūziją trenkė šokas. Dviejų dalių šou „Kaip toli veda TV?“ (pirma dalis „Mirtinas žaidimas“, antra „Kai atsisako smegenys“) populiariajame antrame (valstybiniame) kanale prikaustė visą šalį. Ir tai tolo gražu ne vien dėl gausios reklamos. Ir ne vien dėl programas lydėjusios eilutės: „Silpnų nervų asmenims nerekomenduojama“.

Prieš kažkiek laiko kanalas pasiūlė dalyvauti žaidime (atkreipkite dėmesį – žaidime!), kurios metu burtų keliu parinktas savanoris nuo dalyvių ir žiūrovų atskirtoje kameroje atsakinės į kitų savanorių klausimus. Neteisingą atsakymą klausiantysis baudžia nelaimėlį, sėdintį elektros kėdėje, srove – nuo 20 iki 460 voltų. Išlaikiusiems išbandymą (aukai ir paskutinio klausimo pateikėjui) žadama po milijoną eurų.

Kanalas sąžiningai perspėjo būsimus potencialius dalyvius, kad kalbama apie „bandomąjį“ žaidimą, tad realaus milijono šįkart niekas negaus, tačiau su kiekvienu buvo pasirašytas neskelbiamas susitarimas, pagal kurį kažkoks atlygis bus sumokėtas. Atsirado 13 tūkst. norinčiųjų uždirbti iš svetimo skausmo, iš kurių atrinkta 80 laimingųjų, atstovaujančių skirtingus etnosus, amžiaus ir socialines grupes, skirtingas profesijas ir išsilavinimą. Nė vienas iš jų nežinojo, kad auką vaidina patyręs aktorius, tačiau dar neįkyrėjęs nei kine, nei ekrane, kad jis puikiai imituoja riksmus ir dejones, netgi nusilpusio nuo kankinimų ir jau nesugebančio rėkti „kankinio“ gargaliavimą. Visi žinojo viena: jis kenčia. Eksperimentatoriai manė, kad paskutinę atžymą pasieks tik klinikiniai sadistai, tai yra vos koks 1% dalyvių. Deja... Pasitraukė tik 16 dalyvių, nesugebėję už kažkokius Jeu de la mort iliuzinius pinigus kankinti žmogaus. Likusieji „sužaidė“ iki galo, o virtualaus milijono savininkas, po trumpos kovos su sąžine, vis tik paspaudė „460 voltų“., neslėpdamas savo laimės lydimas susižavėjusių publikos, raginusios jį šūksniais „Spausk!“ ovacijų.

Projekto tikslą aiškiai suformulavo jo autorius – socialinės psichologijos specialistas Žanas-Leinas Bovua: „Uždavinys ne ta, kad parodytumėm tuos žmones kažkokiais kvaištelėjusiais, iškreiptu mentalitetu ir atrofuotais jausmais, o atvirkščiai, parodyti, kad jie normalūs žmonės. Ta prasme normalūs, kad patvirtina senai žinomą maksimą: žmogus žmogui vilkas“. Uždavinį iškėlė mokslas ir nesinorėtų suabejoti jo moksliškumu. Juk ištirti šį reiškinį, autorių nuomone tampantį norma, būtina. Ir nemažiau svarbiau yra sužinoti: kas gi skatina žiaurumo, abejingumo svetimam skausmui stiprėjimą? Ir kodėl gi didžiausi civilizacijos laimėjimai netrukdo žmonėms grįžti į laikus, kai nuo giljotinos nusiritusi galva keldavo visuotinį minios džiaugsmą.

Problema turi daugybę aspektų, tačiau eksperimento dalyviai, laimei, sutelkė dėmesį vienam jų. Štai vieno pasisakymo ištrauka: „Vietoje to, kad skiepytų gerus įpročius, televizija be galo rodo savo pačios sukurtą tikrovę – kaip žmonės vis labiau žvėrėja, kokie jie žiaurūs, kaip pasirengę gauti malonumą stebėdami kitų kančias ir niekaip neekstrapoliuodami to į save. Tai yra tol, kol tos kančios tiesiogiai jų nepaliečia, jie pasirengę linksmintis stebėdami, kaip kenčia kiti“. Jam kartoja kitas: „Nesiliaujančios žudynės, kraujas, prievarta, sadizmas – tai, kuo nuo ryto iki vakaro užkimšti televizoriai – nenueis be pasekmių. Tik man nesakykite, kad visi žmonės yra gyvuliai savo prigimtimi, tai melas! Viskas priklauso nuo auklėjimo ir socialinės aplinkos. Gerumą reikia grūsti! Taip, jėga, jei norite. Nes kitaip kam mokykla, kam auklėjimas šeimoje? Šiandien įtakingiausiu ir neturinčiu alternatyvų auklėtoju yra televizija. Ji visagalė. Į iškeltą klausimą ‚Kaip toli veda TV?‘ – atsakau: ‚Jei taip tęsis, prieisim bedugnę‘ Kaip iliustracija yra ‚laimėtojo‘ pasisakymas, nužudžiusio auką mirtina iškrova: ‚Aš labai geras žmogus, mano profesija – socialinė pagalba seneliams ir invalidams. Tačiau mane skatino vedančiosios raginimai ir publikos šūksniai studijoje – toliau, toliau! Aš pripratęs prie disciplinos, aį negalėjau sužlugdyti žaidimo“. Apie tai, kad bet kuriuo atveju „žaidimas“ kelė kančias, jis kažkodėl neprisiminė.

Jeu de la mort Taigi, bent vienas kanalas rado savyje drąsos, o savo pavyzdžiu ir visą TV pasodinti į teisiamųjų suolą. Tačiau iki nuosprendžio dar toli. Nežinia, koks jis bus. Ir kas gali ne tik teisti, bet ir nuteisti?

Lėlininkai
Apie sinarchiją
Valdžios kvaitulys
Apmatai: Moralumas
Rupertas Šeldreikas
Cinizmas kaip amatas
Slidi sąmokslo teorija
Didžiųjų misterijų šviesa
Tikroji Interneto pabaiga
Rusija: taikinys tinkle
Nyčė: Prieblandos kumyras
Slaptieji planetos valdytojai
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Mazochizmas – antropologinė paslaptis
Machizmo: varžymasis dėl garbės
„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
Lėtumo judėjimas auga... greitai!
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Astronomų užsipuolimas TSRS
Šventasis pranašas Slavikas
Paranoja skverbiasi giliai
U.Eco. Įžengiant į miškus
Kryžiaus žygis į tyrus
Moterų pasipriešinimas
Tarybiniai alchemikai
Apmatai: Kryžkelė
Meritokratija
Laiko dvelksmas
Om Simrikė
Skurdo kultūra