Rupertas Šeldreikas

Rupertas Šeldreikas (Alfred Rupert Sheldrake, g. 1942) – britų biochemikas ir psichologas, iškėlęs morfogenetinio lauko idėją. Domisi parapsichologija: jo idėjos laikomos pseudo-mokslinėmis.

Rupert Sheldrake Gimė 1942 m. birželio 28 d. Anglijos Newark-on-Trent miestelyje metodistų šeimoje. Tėvas buvo baigęs farmaciją, o taip pat buvo mėgėjas gamtininkas ir mikroskopininkas, todėl skatino sūnaus domėjimąsi augalais bei gyvūnais. Mokėsi Vorksopo koledže, o vėliau Kembridžo Klero koledže studijavo biochemiją. Čia gavo biochemijos mokslo daktaro laipsnį.

Buvo Klero koledžo ir Karališkos draugijos moksliniu bendradarbiu, o vėliau išvyko į Indiją, kur Tarptautiniame sausringų žemių žemės ūkio institute užėmė augalų fiziologo pareigas. Pusantrų metų gyveno Bede Griffith ašrame, kur parašė savo pirmąją knygą „Naujasis gyvybės mokslas“ (1981).

Kaip biochemikas, tyrinėjo augalinių hormonų auksinų vaidmenį augalų gyslų ląstelių skirtumams. Galiausiai padarė išvadą: „Po 9 m. intensyvių tyrimų man tapo aišku, kad biochemija negali atsakyti į klausimą, kodėl pagrindinės formos yra būtent tokios“. O vėliau, remdamasis A. Bergsono darbais, iškėlė mintį, kad atmintis būdinga visoms organinėms struktūroms ir sistemoms. Bergsonas neigė, kad asmeninė atmintis ir įpročiai saugomi smegenų audiniuose, tuo tarpu Šeldreikas žengė dar toliau, teigdamas, kad kūno formos ir instinktai net nėra iš ten kilę. Anot jo, organizmai vystosi veikiami ankstesnių panašių organizmų pagal mechanizmą, kurį jis pavadino morfiniu rezonansu.

2005-10 m. Šeldreikas gavo Kembridžo Trejybės koledžo Perrot-Warrick finansavimą tyrimams psichologijos ir parapsichologijos srityse. 2008 m. balandį buvo sužeistas į koją paskaitos Santa Fe, Niu Meksiko valstijoje, metu. Užpuolikas, japonas Kazuki Hirano, manė, kad Šeldreikas prieš jį taiko minčių valdymą.

Užaugęs metodistų aplinkoje, vėliau sakėsi esąs ateistu, vėliau Indijoje sugrįžo prie krikščionybės, o dabar yra anglikonas. Jis prisistatė žiniasklaidoje (TV ir radijuje), buvo vienas 6-ių dalių BBC dokumentinio serialo „Eretikas“ (1994) dalyvių.

Morfinis laukas. Teigta, kad aplink „morfinį vienetą“ ir jame yra laukas, kuris tvarko jo charakteringą struktūrą ir veiklos principus. Jis užtikrina panašių vyksmų pakartojimą. Spėjama, kad forma, priklausanti tam tikrai grupei, jau turinčiai (kolektyvinį) „morfinį lauką“, įsijungia į šį lauką. Ta forma skaitys kolektyvinę informaciją naudodama „morfinio rezonanso“ procesą, ir ją naudos savo vystymuisi. O šis vystymasis, vėl per „morfinį rezonansą“, duos grįžtamąjį ryšį ir sustiprins lauką nauja informacija. Ir kuo didesnis panašumo laipsnis, tuo stipresnis tas rezonansas, sukeliantis konkrečių formų pastovumą. Taip panašių formų atsiradimas tampa lengvesnis. Anot Šeldreiko, tai užtikrina paprastesnių formų vystymąsi į sudėtingesnes, o taip duoda paaiškinimą evoliucijai. Šeldreikas „morfinius laukus“ laiko tarsi visuotine duomenų baze tiek organibėms (gyvosioms), tiek abstrakčioms (psichinėms) formoms.

Teorija susilaukė gamtos mokslų sluoksnių aštrios kritikos, tačiau susilaukė pritarimo humanitariniuose ir filosofiniuose ratuose, pvz., K. Jungo teorija, pagal kurią gali egzistuoti bendri visoms tautoms archetipai ir sinchroniškumo fenomenas. Šeldreikas pritaria, kad akašų įrašai (sąvoka, kuria Vedos įvardija visų žmogaus viso gyvenimo minčių ir patirčių „biblioteką“) irgi siejasi su „morfiniais laukais“, nes žmogaus praeitis (akašų įrašas) yra psichinė forma, susidedanti iš minčių kaip paprastesnių mentalinių formų (apdorojamų smegenų), bei panašių ir susijusių psichinių formų grupės, taipogi turi savo susijusį (kolektyvinį) „morfinį lauką“.

Morfogenetiniai laukai – tai hipotetiniai laukai (morfinių laukų poaibis), organizuojantys gyvų struktūrų vystymąsi pasaulyje. Kartą atsiradę, struktūros gali ateityje atkurti panašias formas, tuo pačių įveikiant erdvės apribojimus. Pavyzdys – proteinų grandinės išsivyniojimas – karta atsiradusi ši struktūra galėjo būti atgaminta su didesne tikimybe nei kokia kita. Morfogenetinių laukų teorija turi daug bendrumų su rezonanso teorija.

Eksperimentinėje embriologijoje 20 a. 3-4 dešimtm. morfogenetiniai laukai paprastai apibūdindavo „rinkinį ląstelių, kurių sąveikos dėka susiformuoja konkretus organus“. Dėl genetikos laimėjimų terminas 7-me dešimtm. pateko į nemalonę.

R. Šeldreiko teorijas palaikė kai kurie parapsichologai: A. Koestler‘s, B. Inglis, J.L. Randall‘as... Jos susišaukė ir su kai kurių fizikų (pvz., D. Bohm) bei biologų (J. Roze, S.A. Miller), o taip pat neurofiziologų (Ch. Koch) pažiūromis. H. Bauer'as Šeldreiko idėjas sulygino su V. Reich‘o skelbiama orgono energija. R. Šeldreiko idėjas palaikė ir kai kurie kvantinės mechanikos fizikai – pvz., D. Bohm‘as sakė, kad Šeldreiko hipotezės dera su jo paties idėjomis. Jomis susidomėjo ir neurolingvistinis programavimas (NLP), nes jos leido paaiškinti veiksmą per atstumą.

R. Šeldreiko kai kurios publikacijos:
„7 eksperimentai galintys pakeisti pasaulį“ (1995);
„Šunys, žinantys kada jų šeimininkas grįžta namo“ (1999);
„Mokslo iliuzija: tyrimų dvasios išlaisvinimas“ (2012).

DM=XF
Apie sinarchiją
Valdžios kvaitulys
Elohimų alchemija
Fenikso projektas
Debesų sklaidytojas
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Gerumą reikia grūsti jėga?
Šeiveris ir „Slėpiniai“
Didžiųjų misterijų šviesa
Jie degino eretikus, ar ne?
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Patristinės elgsenos paplitimas
Slydinėjant ant sąmokslo teorijos sampratos
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Mandreikas, Unguentum Armarium ir kt.
Hugas Braunas ir HAB teorija
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Minčių valdymo mašina
Teorija apie Dianos žūtį
Kaip naciai pavogė Kalėdas
Galingiausias pasaulio žmogus?
Einšteino vieta pasaulyje
Požemių Pasaulio valdovas
Raudonieji teosofai
Lėlininkai
Vartiklis