Emma Goldman. Anarchizmas: kas jis iš tikro?

 

Emma Goldman (1869-1940) - Lietuvos žydų kilmės žinoma asmens laisvių gynėja, anarcho-komunistė, laikoma feminisčių simboliu. Abortus laikė tragišku socialinių aplinkybių padariniu ir laikė kontrapceptines priemones daug geresne priemone. Palaikė „laisvos meilės“ idėjas, kovojo už gėjų bei lesbiečių teises. Buvo kritikuojama dėl pritarimo politinėms žmogžudystėms bei jėgos naudojimą revoliucijų metu.
17 m. amžiaus imigravo į JAV, tačiau vėliau buvo deportuota į Rusiją; daug metų praleido Prancūzijos pietuose, kur rašė savo kūrinius. Išgarsėjo savo anarchistiniais raštais ir kalbomis. Ši esė iš 1910 m. knygos “Anarchizmas ir kitos esė”.
 

Pastaba: leidžiama tik panaudoti nuorodą į šį straipsnį, jį komentuoti, aptarinėti, recenzuoti, tačiau neleidžiama jo kopijuoti (viso arba dalies) bet kokiais tikslais, talpinti kitose svetainėse ir kitaip platinti.

Anarchija

Ever reviled, accursed, ne'er understood,
Thou art the grisly terror of our age.
"Wreck of all order," cry the multitude,
"Art thou, and war and murder's endless rage."
O, let them cry. To them that ne'er have striven
The truth that lies behind a word to find,
To them the word's right meaning was not given.
They shall continue blind among the blind.
But thou, O word, so clear, so strong, so pure,
Thou sayest all which I for goal have taken.
I give thee to the future! Thine secure
When each at least unto himself shall waken.
Comes it in sunshine? In the tempest's thrill?
I cannot tell–but it the earth shall see!
I am an Anarchist! Wherefore I will
Not rule, and also ruled I will not be!

                             John Henry Mackay

Žmonių augimo ir vystymosi istorija tuo pat metu yra kiekvienos naujos idėjos, pranašaujančios šviesesnės aušros atėjimą, įnirtingų grumtynių istorija. Atkakliu tradicijos laikymusi, Sena niekada nesivaržė pasinaudoti kvailiausiomis ir žiauriausiomis priemonėmis, kad sustabdytų Nauja atėjimą, kad ir kokia forma ar metu tai apsireikštų. Nėra reikalo leistis toli į praeitį, kad pamatytume pasipriešinimo rimtumą, bet kurios progresyvios idėjos kelyje patiriamus sunkumus bei išmėginimus. Kankinimų suolas, žnyplės nykščiams traiškyti ir rimbai vis dar pas mus; tokiais yra kalinio drabužiai ir visuomenės pasipiktinimas, visa nusistatę prieš vienišą ateinančią dvasią.

Anarchizmas neturėtų tikėtis išvengti kitų novatoriškų minčių lemties. Netgi daugiau, kaip pats revoliucingiausia ir bekompromisinė inovacija, Anarchizmas privalo susidurti su pasaulio, kurį ruošiasi pertvarkyti, nemokšiškumu ir pagieža.

Kad bent iš apytiksliai būtų aptarta, kas padaryta ir padaryta priešais Anarchizmą, prireiktų ištiso tomo. Tad čia paliesiu tik du svarbiausius kaltinimus. Taip padarydamas, pabandysiu atskleisti, kas iš tikro yra Anarchizmas.

Keistas pasipriešinimo Anarchizmus reiškinys yra tai, kad atskleidžia vadinamojo proto ir nemokšiškumo ryšį. Ir net tai nėra taip keista, kai pripažįstame visų dalykų reliatyvumą. Nemokšiška minia savo pusėje turi tai, kad neturi pretenzijų žinojimui ar tolerancijai. Veikdama, kaip visad, vien impulso vedima, remiasi vaikiškomis priežastimis. „Kodėl“ „Todėl“. O ir nemokšų opozicija Anarchizmui prilygsta išsilavinusio žmogaus nuostatai.

Anarchizmo emblema Taigi, kokie tie kaltinimai? Pirma, Anarchizmas yra nepraktiškas, nors ir gražus idealas. Antra, Anarchizmas skatina prievartą ir destrukciją, tad turi būti atmestas kaip bjaurus ir pavojingas. Tiek išsilavinęs žmogus, tiek neišsilavinusi minia sprendžia ne iš dalyko žinojimo, o iš nuogirdų ar klaidingų aiškinimų.

Anot Oskaro Wilde, praktinė schema yra arba jau esanti, arba iškeliama iš esančių sąlygų; tačiau yra tiksliai nustatytos egzistuojančios sąlygos ir bet kuri schema, privalanti priimti tas sąlygas, yra klaidinga ir kvaila. Tad tikrasis praktiškumo kriterijus nėra tasai, kuris išsaugotų nepaliestu tai, kad klaidinga ir kvaila, o yra tasai, kuris nustato, ar schema turi pakankamai gyvybingumo, kad paliktų stovinčius to, kas sena, vandenis ir sukurtų, o taip pat ir palaikytų, naują gyvenimą. Šios koncepcijos požiūriu, Anarchizmas yra labai praktiškas. Labiau nei bet kuri kita idėja, jis padeda šalinti tai, kas klaidinga ir kvaila; labiau nei bet kuri kita idėja, jis kuria ir palaiko naują gyvenimą.

Nemokšos emocijos yra nuolat įkaitusios dėl kraują stingdančių pasakojimų apie Anarchizmą. Nėra baisesnio dalyko, panaudoto prieš šią filosofiją ir jos atstovus. Tad Anarchizmas nemąstančiam atrodo taip, kaip blogas žmogus vaikui – juoda pabaisa, kuri lenkiasi, kad prarytų bet ką; o trumpiau, destrukcija ir smurtas.

Destrukcija ir smurtas! Kaip paprastas žmogus gali žinoti, kad baisiausias dalykas visuomenėje yra nežinojimas; kad jo destruktyvi galia yra pagrindinis dalykas, prieš kurią kovoja Anarchizmas? Taip pat jis nežino ir to, kad Anarchizmas, kurio ištakos yra gamtos jėgų dalis, naikina ne sveiką, o parazitinius auglius, kurie auga ant visuomenės gyvybinės esmės. Jis iš tikro valo dirvą nuo piktžolių ir pelynų, kad joje galėtų derėti sveiki vaisiai.

Kažkas pasakė, kad reikia mažiau proto pastangų pasmerkti nei mąstyti. Išplitęs ir vyraujantis viuomenėje mąstymo tingumas, įrodo, kad tai turėtų būti tiesa. Vietoje to, kad būtų įsigilinama į bet kurią idėją, ištiriamas jos atsiradimas ir esmė, daugelis žmonių arba ją apskritai pasmerks arba remsis kažkokiu paviršutinišku ar iš anksto nusiteiktu neesminių dalykų apibrėžimu.

Anarchizmas verčia žmogų mąstyti, tirti ir analizuoti kiekvieną teiginį, tačiau kad vidutinio skaitytojo smegenys nebūtų pernelyg perkrautos, aš irgi pradėsiu apibrėžimu, kurį vėliau išplėsiu.

Anarchizmas
Naujos socialinės tvarkos filosofija besiremianti žmonių sukurtų įstatymų nevaržoma laisve; teorija, ad visos valdymo formos remiasi prievarta ir todėl yra neteisingos ir žalingos, o taip pat ir nebūtinos.

Nauja socialinė tvarka remiasi, žinoma, materialiniu gyvenimo pagrindu, bet kadangi visi anarchistai sutaria, kad didžiausias šiandienos blogis yra ekonominio pobūdžio, jie laiko, kad to blogio pašalinimas gali būti pasiektas tik per bet kurios gyvenimo fazės – individualios bei kolektyvinės, vidinės bei išorinės – išnagrinėjimą.

Įdėmus žmonių vystymosi istorijos peržiūrėjimas atskleidžia du tarpusavyje nesutariančius elementus: elementus, kurie tik dabar pradedami suvokti, nesvetimi vienas kitam ir artimai susiję ir tikrai harmoningi, jei tik yra tinkamose sąlygose: individualūs ir socialiniai instinktai. Individualumas ir socialumas tarpusavyje per amžius be paliovos ir aršiai kovoja. Nes kiekvienas jų yra aklas kito vertybėms bei svarbai. Individualūs ir socialiniai instinktai – pirmas yra vienas iš stipriausių individo elgsenos veiksnių vystymuisi, siekiams ir savęs realizavimui; antras yra tokios pat galios veiksnys abipusiam paslaugumui ir socialiniam gerbūviui.

Nereikia toli ieškoti audrų, siautėjančių individo viduje ir tarp jo bei aplinkos. Pirmykštis žmogus, nepajėgus suprasti savo būties, o dar mažiau visos gyvasties vieningumo, jautėsi visiški priklausomu nuo aklų, slaptų jėgų, visada pasirengusių pasišaipyti ir pasityčioti iš jo. Iš šio požiūrio išsivystė žmogaus religinės koncepcijos, laikančios žmogų tarsi dulkelę prieš aukštesniąsias galias, kurios vienintelės tegali nuramintas tik visiškai joms paklūstant. Visos ankstyvosios sakmės remiasi šia idėja, pratęstose kaip Biblijos pasakojimuose, susijusiuose su žmogaus santykiu su Dievu, Valstybe, visuomene. Vėl ir vėl tas pats motyvas, žmogus yra niekas, galios yra viskas. Jahvė tegali būti apramintas tik visišku nuolankumu. Žmogus gali turėti visas šloves žemėje, tačiau jam negalima suprasti savęs. Valstybė, visuomenė ir moralės dėsniai – visi jie dainuoja tą patį priedainį: Žmogus gali turėti visas šloves žemėje, tačiau jam negalima suprasti savęs.

Anarchizmas tėra vienintelė filosofija, kuri žmogui gražina savęs suvokimą, kuri laiko, kad Dievas, Valstybė, visuomenė neegzistuoja, kad jų pažadai yra niekiniai ir tušti ir gali būti išpildyti tik per žmonių subordinaciją. Tad Anarchizmas yra gyvybės vieningumo mokytojas; ne vien tik gamtoje, bet ir žmoguje. Nėra konflikto tarp individualių ir socialinių instinktų, didesnio, nei tasai tarp širdies ir plaučių; pirmoji yra atsakinga už vertingiausią gyvenimo esmę, o antrieji – už elementą, kuris tą esmę palaiko tyra ir stipria. Individualumas yra širdis, sauganti socialinio gyvenimo esmę; visuomenė yra plaučiai, skleidžiantys elementą, palaikantį gyvybės esmę – t.y. individualumą – tyru ir stipriu.

„Vienintelis vertingas dalykas“, sako Emersonas, „yra aktyvi siela; tai, ką kiekvienas žmogus turi savyje. Siela aktyviai ieško absoliučios tiesos ir kalba tiesą, ir kuria“. Kitais žodžiais, individualus instinktas yra vertybių dalykas pasaulyje. Tai tikra siela, ieškanti ir kurianti gyvąją tiesą , iš kurios išauga didesnė tiesa, atgimusi socialinė siela.

Anarchizmas yra didysis žmogaus išlaisvintojas iš jį įkalinusių fantomų; jis yra dviejų individualios ir socialinės harmonijos jėgų teisėjas ir taikintojas. Kad pasiektų tą vienybę, Anarchizmas skelbia karą žalingoms individualių ir socialinių instinktų įtakoms, individualumui ir socialumui.

Religija, žmogiškojo mąstymo priespauda; Nuosavybė, žmogiškų poreikių priespauda; Vyriausybė, žmonių elgsenos priespauda, yra stipriausios žmogaus pavergėjos ir visų iš to sekančių siaubumų išraiška. Religija! Kaip ji mindo žmogaus mąstymą, kaip ji žemina ir priverčia degraduoti jo sielą. Dievas viskas, žmogus niekas, - sako religija. Tačiau iš to nieko Dievas sukūrė tokią despotišką karalystę, tokią tironišką, taip žiauriai išnaudodama tą nieką, kad nuo tada, kai atsirado dievai, pasaulį valdė tamsa, ašaros ir kraujai. Anarchizmas skatina žmogų sukilti prieš tą juodąją pabaisą. Nusimesk pančius nuo savo proto, sako Anarchizmas žmogui, nes tik ėmęs galvoti ir spręsti už save pašalinsi tamsos priespaudą, didžiausią progreso kliūtį.

Nuosavybė, žmogaus poreikių priespauda, teisės patenkinti savo poreikius žlugdytoja. Buvo laikas, kai nuosavybė buvo skelbiama dieviška teise, kai ji atėjo žmogui su tuo pačiu priedainiu, kaip ir religija: „Aukok! Atsisakyk! Atiduok!“ Anarchizmo dvasia kilstelėjo žmogų iš jo paslikos padėties. Dabar jis išsitiesė stačias, pasukęs veidą į šviesą. Jis išmoko matyti godžią, naikinančią, niokojančią nuosavybės prigimtį, ir jis rengiasi nudėti tą pabaisą.

„Nuosavybė yra vagystė“, sakė didysis prancūzų anarchistas Proudhon‘as. Taip, tačiau be rizikos ir pavojaus vagiui.Monopolizuodama sukauptas žmogaus pastangas, nuosavybė iš jo atėmė prigimtinę teisę ir privertė jį tapti varguoliu bei benamiu. Nuosavybė net neturi nuvalkioto pasiteisinimo, kad žmogus nesukuria pakankamai, kad patenkintų visus poreikius. Ekonomikos pirmakursis studentas žino, kad darbo produktyvumas per paskutiniu kelis dešimtmečius gerokai viršijo įprastinį poreikį šimteriopai. Tačiau kas yra normalus poreikis nenormaliai institucijai? Vienintelis poreikis, kurį žino nuosavybė, yra jos rajus apetitas dar didesniems turtams. Nes turtai reiškia valdžią; valdžią pažeminti, sugniuždyti, išnaudoti, valdžią pavergti, įžeisti, sumenkinti. Amerika ypač giriasi savo didžia galia, savo milžinišku nacionaliniu turtu. Vargšė Amerika, ko verti visi jos turtai, jei naciją sudarantys individai yra dideli vargšai? Jei jie gyvena purvuose, tarp nešvarumų, nusikalsdami, su žlugusiom viltim ir džiaugsmais, be namų, žmogiškųjų plėšrūnų aukų armija.

Visuotinai priimta laikyti, kad jei bet kokio verslo pajamos neviršija sąnaudų, bankrotas yra neišvengiamas. Tačiau užsiėmę turtų kūrimu neišmoko net tos paprastos pamokos. Kiekvienais metais žmogiškų gyvybių produkcijos kaina auga (pernai Amerikoje užmušta 50 tūkst. žmonių, 100 tūkst. sužeista); pajamos minios, kuri padėjo sukurti turtus, netgi mažėja. Ir vie tiek Amerika lieka akla neišvengiamam mūsų gamybos bankrotui. Bet tai ne vienintelis jos nusikaltimas. Dar labiau fatalus yra gamintojo pavertimas tiesiog mašinos detale, turinčia mažiau valios ir sprendimo galimybių nei jo meistras iš plieno ir geležies. Iš žmogaus pavagiami ne tik jo darbo produktai, bet ir laisvos iniciatyvos, originalumo, susidomėjimo daiktu ar dėl ko daiktas gaminamas jėga.

Tikrus turtus sudaro daiktų panaudojamumas ir grožis, padedantys įgyti stiprų gražų kūną ir aplinką, kurioje gera gyventi. Tačiau jei žmogus yra priverstas 30-mt savo gyvenimo verpti medvilnę į špūles, ar kasti anglį, ar tiesti kelius, negali būti kalbos apie turtus. Tai, ką jis duoda pasauliui, tėra pilki ir baisūs dalykai, atspindintys pilką ir pasibaisėtiną gyvenimą – per silpni gyvenimui, per bailūs mirti. Keista pasakyti, bet yra žmonių, kurie liaupsina įį marinantį centralizuotos gamybos metodą kaip didžiausią mūsų amžiaus pasiekimą. Jie negali suprasti, kad jei mes toliau patarnausime mašinai, mūsų vergovė bus didesnė nei mūsų prisirišimas prie Karaliaus. Jie nenori žinoti, kad centralizacija yra ne vien laisvės, bet ir sveikatos bei grožio duobkasys; visai tai neįmanoma panašioje į laikrodžio veikimą, mechanistinėje atmosferoje.

Anarchizmas neigia tokį gamybos metodą: jo tikslas yra išlaisvinti visas individo snaudžiančias galias. Oskaras Wilde apibrėžia tobulą asmenybę kaip „tą, kuris vystosi tobulose sąlygose, kuris nėra sužeistas, suluošintas ar pavojuje“. Tobula asmenybė, tada, yra įmanoma tik tokioje visuomenės būsenoje, kurioje žmogus yra laisvas rinktis darbo būdą, darbo sąlygas ir laisvę darbe. Tasai, kuris gamina stalus, stato namą, ar aria žemę, daro tai, kas yra tapyba menininkui ir atradimas mokslininkui, - įkvėpimo rezultatas didelio noro, ir didelio susidomėjimo darbu kaip kūrybine jėga.

Anarchizmui ideali ekonominė tvarka turi būti savanoriškos gamybinės ir platinimo asociacijos, palaipsniui išsivystančios į laisvą komunizmą, kaip geriausią gamybos būdą įdedant mažiausiai žmonių energijos. Vis tik Anarchizmas taip pat pripažįsta individo ar individų grupės teisę skirti visą laiką kitoms darbo formą, harmoningai atitinkančią jų skoniams bei troškimams.

Kadangi toks laisvas žmogaus energijos panaudojimas įmanomas tik esant visiškai individualiai ir socialinei laisvei, Anarchizmas savo jėgą nukreipia prieš trečią ir didžiausią socialinės lygybės priešą; būtent Valstybę, organizuotą valdžią, ar įteisintą įstatymą – žmogaus elgesio priespaudą.

Lygiai taip pat, kaip religija uždėjo grandines žmogaus mąstymui , o nuosavybė arba daiktų monopolija, pajungia ir dusina žmogaus poreikius, taip Valstybė pavergia jo dvasią, valdydama kiekvieną jo veiksmą. „Visos vyriausybės, iš esmės,“ sako Emersonas, „yra tironija“. Nesvarbu, ar tai vyriausybė dieviška teise ar daugumos valia. Bet kuriuo atveju jos tikslas yra visiška individo subordinacija.

Liaudis kyla Turėdamas omenyje Amerikos vyriausybę, didžiausias Amerikos Deividas Toro pasakė: „vyriausybė, kokia ji yra tradiciškai, tame tarpe dabartinė, siekia nepakisdama perleisti save įpėdiniams, tačiau kiekviena jų netenka savo integralumo; ji neturi atskiro gyvo žmogaus gyvybingumo ir jėgos. Įstatymas niekada nepadarė žmogaus nors truputį teisingesniu; ir nepaisant visos pagarbos jai, net gerai atliekantys savo pareigas, kasdien padaryti neteisingumo agentais“.

Iš tikro, pagrindinė vyriausybės savybė yra neteisingumas. Su arogancija ir Karaliaus, negalinčio padaryti blogai, savimeile, vyriausybės įveda įstatymus, teisia, pasmerkia ir baudžia už mažiausius nusižengimus, tačiau sau leisdamos didžiausią nusidėjimą, individualios laisvės sunaikinimą. Tad Ouida yra teisi, kai laiko, kad „Valstybė tesiekia įdiegti tas piliečių savybes, kurios atitinka jos poreikius, o jos iždas pildosi. Jos aukščiausias pasiekimas yra žmonijos supaprastinamas iki laikrodžio mechanizmo. Jose visos tos subtilesnės ir delikatesnės laisvės, kurioms reikia dėmesio ir didesnės erdvės, neišvengiamai numarinamos ir nunyksta. Vyriausybė reikalauja mokesčių mokėjimo mašinos be sutrikimų, iždo be deficito ir piliečių, monotoniškų, paklusnių, bespalvių, bedvasių paklusniai judančių tarsi avių banda tiesiu keliu tarp dviejų sienų“.

Bet net avių banda galėtų pasipriešinti Valstybės priekabėms, jei neegzistuotų korupcinių, tironinių ir priespaudos metodų, kurias ji panaudoja savo tikslams. Tad Bakuninas atmeta Valstybę kaip individo ar mažumų laisvių slopintojos sinonimą, - socialinių ryšių destrukciją, net pateis gyvenimo ribojimą ar visišką nepaisymą vardan savo gerbūvio. Valstybė yra politinės laisvės altorius panašus į religinį altorių, ji išlaikoma dėl žmonių aukojimų.

Faktiškai vargu ar yra šiuolaikinis mąstytojas, kuris nesutiktų, kad vyriausybė, organizuota valdžia arba Valstybė, yra būtina tik palaikyti ar apsaugoti nuosavybę ir monopoliją. Įrodyta, kad ji efektyviai atlieka tik šią funkciją.

Net Džordžas Bernardas Šo, vylęsis iš Valstybes kažko antgamtiško dėl fabianizmo, vis tik pritarė, kad „ji šiuo metu yra milžiniška mašina vargšų apvogimui ir pavergimui panaudojant brutalią jėgą. Dėl šito sunku matyti, kodėl protingo pratarmės autoriaus ketinimai remti Valstybę dėl skurdo buvimo liovėsi egzistuoti.

Nelaimei, vis dar tebėra žmonių, kurie fatališkai tiki, kad vyriausybė remiasi gamtos dėsniais, kad ji palaiko socialinę tvarką ir harmoniją, kad ji mažina nusikaltimų lygį ir neleidžia tingiam žmogui apiplėšti savo gentainių. Tad turiu panagrinėti šiuos požiūrius.

Gamtos dėsnis yra toks veiksnys, kai žmogus pasielgia laisvai ir spontaniškai be jokios išorinės jėgos poveikio, harmoningai atsižvelgdamas į prigimties reikalavimus. Pavyzdžiui, maitinimosi poreikis, lytinio potraukio patenkinimo poreikis, šviesos, oro ir mankštos poreikiai yra gamtos dėsniai. Bet tokiu nėra Vyriausybės mašinerija, klubas, ginklai, antrankiai ar kalėjimas. Tokių dėsnių laikymuisi, jei tai galima laikytis laikymusi, tereikia tik spontaniškumo ir laisvos galimybės. Kad vyriausybė nepaliko savęs tokiais harmoningais veiksniais įrodyta baisaus smurto, jėgos ir prievartos komplekto, kurį panaudoja visos vyriausybės, kad išsilaikytų. Tad Blackstone yra teisus, kai sako: „Žmonių įstatymai yra neteisingi, nes prieštarauja gamtos dėsniams“.

Po Varšuvos įvykių, kai nužudyta tūkstančiai žmonių, sunku vyriausybei priskirti bet kokį sugebėjimą palaikyti tvarką ar socialinę harmoniją. Paklusnumu remiantis įvesta tvarka, palaikoma baimės, nelabai saugi garantija; bet tai vienintelė „tvarka“, kurią kada nors palaikė vyriausybės. Tikroji socialinė harmonija natūraliai išauga iš interesų bendrumo. Visuomenėje, kurioje tie, kurie visąlaik dirba, niekada nieko neturi, o tie, kurie nedirba, džiaugiasi viskuo, interesų solidarumas neįmanomas; tad socialinė harmonija tėra mitas. Vienintelis būdas, kada organizuota valdžia gali atitinkti šią liūdną situacija, yra tik didesnių privilegijų suteikimas tiems, kurie jau yra monopolizavę žemę, ir taip dar labiau pavergiant teisių netekusias mases. Taip visas vyriausybės arsenalas – įstatymai, policija, armija, teismai, įstatymleidystė, kalėjimai – yra visomis jėgomis užimtas „harmonizuojant“ labiausiai antagonistinius visuomenės elementus.

Absurdiškiausia apologija valdžiai ir įstatymui yra ta, kad jie mažina nusikalstamumą. Nepaisant fakto, kad pati Valstybė yra didžiausias nusikaltėlis, laužantis visus surašytus įstatymus bei gamtos dėsnius, vagianti mokesčių pavidalu, žudanti karo forma ir baudžianti kapitalu, ji absoliučiai nepajėgi susidoroti su nusikalstomumu. Jai neapvyko pašalinti ar bent sumažinti savo pačios sukurtas baisias nelaimes. Pavel Kropotkin

Nusikaltimas yra ne kas kita, o vien tik neteisingai nukreipta energija. Tol, kol šiandienos institucijos – ekonominės, politinės, socialinės ir moralinės – susimokė nukreipti žmonių energiją klaidingais kanalais, kol dauguma žmonių daro dalykus, kurių neapkenčia, gyvendami gyvenimą, kurį priversti gyventi, nusikaltimai yra neišvengiami, o visi įstatymai gali tik padidinti, tačiau niekada nepanaikins nusikalstamumo. Ką visuomenė, tokia, kokia ji yra šiandien, žino apie nusivylimo, skurdo, pasibaisėjimo procesus, apie tai, kokias kliūtis siela turi praeiti savo kelyje į nusikaltimą ir degradaciją. Žinantis gali neįžvelgti tiesos šiuose Piotro Kropotkino žodžiuose:

„Tie, kurie išlaiko pusiausvyrą tarp įstatymui ir nuobaudai priskiriamą naudą bei jų žalingo poveikio žmonijai; tie, kurie įvertino sugedimo srautą, skundikų plačiai išliejamą žmonių visuomenėje, pritariant net Teisėjui, skambančiais apmokamą vyriausybių, remiantis pretekstu, kad padedama atskleisti nusikaltimus; tie, kurie atėjo už kalėjimo sienų ir ten pamatė, kad kai žmonės netenka laisvės, kai priverčiami paklusti brutaliai prižiūrėtojų jėgai, susiduria su vulgarumu, šiurkščiais žodžiais, daugybe įskaudinimų, įvairiais pažeminimais, sutiks su mumis, kad visas kalėjimo ir bausmės aparatas yra bjaurastis,kuriai reikėtų padaryti galą“.

Tingų žmogų sulaikanti įtaka yra pernelyg absurdiška, kad ją vertėtų aptarti. Jei visuomenė būtų vien išlaisvinta nuo išlaidų švaistymo tingios klasės išlaikymui, ir lygiai tokių pat išlaidų šios tingios klasės asmeninio turto apsaugai, ant socialinio stalo visko pakakto visiems, tame tarpe ir atsitiktiniems tingiems individams. Be to,verta manyti, kad tingumas kyla arba ir specialių privilegijų, arba fizinių ar protinių sutrikimų. Mūsų dabartinė kvaila gamybos sistema skatina abi priežastis, o labiausiai pribloškiantis reiškinys yra tas, kad žmonės dar gali iš viso norėti dirbti. Anarchizmo tikslas yra pašalinti iš darbo jo žudančius, bukinančius aspektus, jo niūrumą ir prievartinį pobūdį. Jis siekia padaryti darbą džiugesio, spalvingumo, tikrosios harmonijos instrumentu, kad net vargingiausi žmonės galėtų darbe rasti tiek poilsį, tiek viltį.

Tačiau, kad būtų pasiektas toks gyvenimo būdas, turi būti panaikintos vyriausybė su savo klaidingomis, despotiškomis, represyviomis priemonėmis. Geriausiu atveju, ji visiems primeta vieną gyvenimo būdą neatsižvelgiant į individualias ir socialines variacijas bei poreikius. Siekdamas sunaikinti vyriausybes ir reguliuojančius įstatymus, Anarchizmas siūlo išlaisvinti individo savigarbą ir nepriklausomybę iš visų suvaržymų ir valdžios kišimosi. Tik būdamas laisvas žmogus gali augti visu ūgiu. Tik būdamas laisvas jis pažins tikrąją tarpusavyje jungiančių žmones ryšių, kurie yra tikrasis normalaus socialinio gyvenimo pagrindas, jėgą.

Tačiau kaip yra su žmogaus prigimtimi? Ar ji gali pakisti? Ir jei ne, ar ji ištvers Anarchizmą?

Vargše žmogaus prigimtie, kokius baisius nusikaltimus atliko tavo vardu! Bet kuris kvailys, nuo karaliaus iki policininko, nuo plokščiagalvio klebono iki diletanto be vaizduotės, linkęs autoritetingai kalbėti apie žmogaus prigimtį. Kuo didesnis mentalinis diletantas, tuo didesnis jo teigimas apie žmogaus prigimties nedorumą ir silpnumą. Tačiau kaip kas nos gali apie ją kalbėti šiandien, kai kiekviena siela kalėjime, kai kiekviena širdis supančiota, sužeista ir suluošinta?

John Burroughs teigė, kad gyvūnų nelaisvėje tyrinėjimai yra visai nenaudingi. Jų charakteris, jų įpročiai, jų apetitas visiškai pakinta kai jie atplėšiami nuo savo lauko ar miško. Kai žmogaus prigimtis yra uždaryta ankštoje erdvėje, kai kasdien plakama, kad paklustų, kaip galime kalbėti apie jos galimybes?

Laisvė, plėtra, galimybės ir, virš visko, ramybė ir poilsis, vieninteliai tegali mums paaiškinti apie tikrus dominuojančius žmogaus prigimties veiksnius ir jos nepaprastas galimybes.

Anarchizmas, tada, iš tikro yra už žmogaus minties išlaisvinimą iš religijos priklausomybės ir žmogaus kūno išlaisvinimas iš nuosavybės priklausomybės; išsilaisvinimas iš vyriausybės pančių ir suvaržymų. Anarchizmas yra už socialinę tvarką paremtą laisvu individų jungimusi į grupes, kad būtų sukurti tikri socialiniai turtai; tvarką, kuri garantuoja kiekvienam žmogui žemėje laisvą prieigą ir pilną gyvenimo poreikių patenkinimą, atsižvelgiant į individo troškimus, skonius ir polinkius.

Tai nėra laukinė užgaida arba proto nukrypimas nuo normos. Tai išvada, kurią padarė dori viso pasaulio intelektualūs vyrai ir moterys; išvada, kilusi artimos ir kruopščios šiuolaikinės visuomenės tendencijų stebėjimo: individuali laisvė ir ekonominė lygybė, dvilypės jėgos gimdančios tai, kas yra gražu ir teisinga žmoguje.

Kas dėl metodų. Anarchizmas nėra, kaip kai kurie gali laikyti, ateities teorija sužinota per dievišką įkvėpimą. Tai gyvoji jėga mūsų kasdieninėje veikloje, luolat kuriant naujas sąlygas. Tad Anarchizmo programa nėra šarvais padengta programa taikoma visomis aplinkybėmis. Metodai turi kilti iš ekonominių poreikių kiekvienoje vietoje ir krašte bei individo intelektualinių ir temperamento poreikių. Giedras, ramus Tolstojaus charakteris mato visai kitokius visuomenės rekonstrukcijos metodus nei impulsyvus, visa apimanti asmenybe, tokia kaip Michailas Bakuninas ar Piotras Kropotkinas. Taip pat tai turi būti aišku, kad ekonominiai ir politiniai Rusijos poreikiai diktuos drastiškesnes priemones nei galėtų Anglija ar Amerika. Anarchizmas nėra už militaristinį muštrą ir vienodumą; tačiau jis yra už sukilimo dvasią, bet kokia forma, prieš visa, kas kliudo žmonijos augimui. Visi anarchistai dėl to sutaria, kaip sutaria ir dėl jų priešstatos politinei mašinerijai kaip priemonę didžiajam socialiniam pokyčiui.

Toro sako: „Bet koks balsavimas yra žaidimo atmaina, kaip yra šaškės ar trik trak, žaidžiant teisingai ir neteisingai, jo įsipareigojimai niekada neviršija praktinių sumetimų. Net balsavimas dėl teisingo reikalo nieko jam neduoda. Protingas žmogus neatiduos teisės atsitiktinumui nei norės leisti dominuoti daugumai“. Artimas politinės mašinerijos ir jos pasiekimų ištyrimas patvirtina Toro logiką.

Ką rodo parlamentarizmo istorija? Nieko, o tik nesėkmes bei pralaimėjimus, net nė vienos reformos, kuri pagerintų ekonomiką ir sumažintų žmonių socialinį stresą. Buvo priimti įstatymai ir potvarkiai, kad pagerintų ir apgintų darbą. Tik praeitais metais buvo įrodyta, kad Ilinojuje, turinčiame griežčiausius kalnakasių apsaugos įstatymus, buvo didžiausios avarijos šachtose. Valstijose, kur įsigalėję įstatymai dėl vaikų darbo, vaikų išnaudojimo laipsnis aukščiausias i nors kartu su mumis darbininkai yra prieš, kapitalizmas pasiekė savo aukščiausią tašką.

Net ten, kur darbininkai turi savo atstovus, kurių mūsų gerieji socialistai politikai karštai reikalauja, kokie šansai dėl jų sąžiningumo ir teisingo tikėjimo? Reikia turėti vieną dalyką mintyje dėl politinio proceso, kad jo gerų ketinimų kelyje yra gausu vilkduobių: gumos tampymo, intrigų, meilikavimų, melavimų, apgaulių; faktiškai, priekabių ieškojimas kiekviename aprašyme, per ką politinis kandidatas gali pasiekti sėkmę. Prie viso to yra ir pilna charakterio ir įsitikinimų demoralizacija tol, kol nieko nelieka, dėl ko liktų vilties bet kokiam dalykui iš tokio beviltiško žmogaus. Vėl ir vėl žmonės kvailinami tam, kad pasitikėtų, tikėtų ir palaikytų iki paskutinio penso politikus vien tam, kad būtų patys išduoti ir apgauti.

Galima tvirtinti, kad dori žmonės negali tapti korumpuotais tarp politinių girnų. Tikriausiai ne; tačiau tokie žmonės būtų visiškai bejėgiai, kad padarytų bent mažiausią įtaką darbo vardan, kaip tai parodyta daugeliu pavyzdžių. Valstybė yra savo tarnų ekonomikos mokytojais. Geri žmonės, jei tokie gali būti, arba liktų ištikimi savo politiniam tikėjimui ir netektų jų ekonominio palaikymo, ar jie laikytųsi įsikibę savo ekonominių mokytojų ir todėl būtų nepajėgūs bent mažiausiam geram darbui. Politinė arena nė vienam nepalieka alternatyvos, bet kuris privalo būti bukagalviu arba sukčiumi.

Politiniai prietarai vis dar nepaleidę masių širdžių ir mąstymo, tačiau tikrieji laisvės mylėtojai daugiau su jais nesusiję. Netgi daugiau, jie tiki kartu su [Maksu] Stirneriu, kad žmogus turi tiek laisvės, kiek jis jos nori. Todėl Anarchizmas yra už tiesioginį veiksmą, atvirą nepaklusnumą ir pasipriešinimą visiems įstatymams ir suvaržymams – ekonominiams, socialiniams ir moraliniams. Tačiau nepaklusnumas ir pasipriešinimas yra neteisėti. Čia glūdi žmogaus išsilaisvinimas. Bet kas, kas nelegalu, reikalauja principingumo, pasikliovimo savimi ir drąsos. Trumpai tariant, jis kviečia laisvas, nepriklausomas dvasias, nes „žmonės, kurie yra žmonės, ir kurie turi stuburą, kurio negalite palenkti ranka“.

Visuotinis rinkimų teisė pati savaime yra dėkinga dėl savo egzistavimo tiesioginiam veiksmui. Jei ne Amerikos revoliucijos tėvų sukilimo dvasia, atviras nepaklusnumas, jų ainiai vis dar vilkėtų Karaliaus apsiaustą. Jei ne John Brown ir jo draugužių tiesioginiai veiksmai, Amerika vis dar prekiautų juodaodžiais. Tiesa, prekyba baltaodžiais vis dar tebevyksta, tačiau tai, vėl gi, bus panaikinta tiesioginiais veiksmais. Profsąjungos, šiuolaikinių gladiatorių ekonominė arena, dėkinga savo egzistavimu tiesioginiams veiksmams. Neseniai įstatymai ir vyriausybė pabandė sutriuškinti profsąjungų judėjimą ir pasmerkė žmogaus teisių šalininkus kalėjimui kaip sąmokslininkus. Jei jie būtų siekę pagrįsti savo reikalą elgetaudami, maldaudami ir siekdami kompromisų, profsąjungos šiandien būtų negausi. Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje, netgi Anglijoje (stebimas Anglijos profsąjungų kylantis maištas) tiesioginiai, revoliuciniai, ekonominiai veiksmai tapo stipria jėga kovoje dėl industrinės laisvės ir privertė pasaulį sužinoti apie nepaprastą profsąjungų jėgos svarbą. Generolas Strike, aukščiausia darbininkų ekonominės sąmonės išraiška, neseniai buvo išjuoktas Amerikoje. Šiandien bet kuris didelis streikas, kad laimėtų, privalo sužinoti solidaraus bendro protesto svarbą.

Tiesioginis veiksmas, įrodytas kaip esąs efektyvus ekonomikoje, yra toks pat pajėgus ir individo aplinkoje. Yra šimtai jėgų besikėsinančio į jo esybę, ir tik nuolatinis pasipriešinimas joms galiausiai jį išlaisvins. Tiesioginis veiksmas prieš valdžią parduotuvėje, tiesioginis veiksmas prieš įstatymų valdžią, tiesioginis veiksmas mūsų moralinio kodo grobuonišką, įkyrią valdžią – logiškas, nuoseklus Anarchizmo metodas.

Ar tai neveda į revoliuciją? Netgi labai! Joks tikras socialinis pokytis dar nekada neatėjo be revoliucijos. Arba žmonės nežino savo istorijos, arba jie dar nesužinojo, kad revoliucija yra mintis paversta veiksmu.

Anarchizmas, didysis minties raugas, šiandien persmelkė visas žmonių pastangų fazes. Mokslas, menas, literatūra, teatras, pastangos pagerinti ekonomiką, faktiškai kiekvienas individuali ir socialinė opozicija esančiai tvarkai, yra nušviesta dvasine Anarchizmo šviesa. Jis yra individo suvereniteto filosofija. Jis yra didžioji, kylanti, gyvoji tiesa apie pasaulio pertvarką, ir tai išaus.

Pastaba: leidžiama tik panaudoti nuorodą į šį straipsnį, jį komentuoti, aptarinėti, recenzuoti, tačiau neleidžiama jo kopijuoti (viso arba dalies) bet kokiais tikslais, talpinti kitose svetainėse ir kitaip platinti.

Taip pat galite pasiskaityti:
Meritokratija
Piterio principas
Valdžios kvaitulys
Nalimovas ir anarchizmas
Cinizmas kaip amatas
Gyvenimas be principų
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
Ṻbernoumen (Supernoumenas)
Heidegeris. Europos nihilizmas
Gerumą reikia grūsti jėga?
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Chaosas linksta link sinergetikos
Machizmo: varžymasis dėl garbės
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Vasilijus Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Paskutinė gyvenimo valanda
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Svetimų minčių problema
Monothelitizmas
Minčių valdymas
Laiko dvelksmas
Filosofijos skiltis
Mitologija