Thoreau. Walden: Mano sielos šnabždesys Vartiklis: Philosophy

Henris Deividas Toro (Henry David Thoreau, 1817-1862) – amerikiečių eseistas, poetas ir filosofas transcendentalistas, industrinės plėtros ir globalizacijos kritikas. Buvo artimu R. Emersono draugu. Jo svarbiausi kūriniai: „Voldenas, arba gyvenimas miške“ (1854) ir „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“ (1849). Netgi laikomas anarchistu ir anarchistų įkvėpėju (jį labai vertino anarchistė ir feministė Ema Goldman). Žinomas dėl savo vengimo mokėti mokesčius. Pasisakė už vergų prekybos panaikinimą ir vergų išlaisvinimą. Be to, jis numatė metodus šiuolaikinei ekologijai ir gamtosaugos istorijai. Buvo vienas pirmųjų Čarlzo Darvino evoliucijos teorijos rėmėjų.
„Voldene“ apmąsto gamtą, visuomenę, paprastą gyvenimą gamtos prieglobstyje, ką patyrė 2 m. (1845-47) praleidęs trobelėje prie Voldeno tvenkinio. Ten jis viską, ko reikia pragyvenimui, pasidarydavo savo rankomis. Laiką leido darže, žvejodamas, plaukiodamas, skaitydamas klasikos kūrinius, stebėdamas gamtą. Žmonių nesišalino ir su jais bendravo. Knygą sudaro 18 esė.

Jei klausai vos girdimo, bet pastovaus savo sielos balso, kuris niekuomet neklysta, niekada nežinai, į kokius kraštutinumus, o gal net beprotybę jis gali tave nuvesti; tačiau kaip tik šis kelias ir yra tikrasis kelias, kuriuo tu turi eiti, sukaupęs ryžtą ir pasitikėjimą. Mažiausia užtikrinta, bet jau pajusta vieno sveiko žmogaus prieštara galiausiai paims viršų prieš žmonijos argumentus ir įpročius.

Niekas nėra klausęs savo vidinio balso tiek, kad tas jį suklaidintų. Net jei šito pasekmė būtų kūno nusilpimas, kažin, ar kas pasakys, kad dėl to reikia apgailestauti, nes būtent toks gyvenimas ir atitinka aukštesniuosius principus.

Jei diena ir naktis yra tokios, kad tu jas sutinki džiaugsmingai, o gyvenimas gardžiai kvepia nelyginant gėlė ar žolė, jei jis vis labiau pajuda iš sustingimo, jei jame daugėja žvaigždžių ir nemirtingumo, - tu laimi. Tave sveikina visa Gamta, ir tu turi pagrindo dėkoti likimui.

Didieji pasiekimai ir vertybės yra mažiausiai vertinami. Mes lengvai imame abejoti, ar jie apskritai yra. Mes greit užmirštame juos. O jie ir yra aukščiausia realybė. Žmogus turbūt niekada neperduoda kitam žmogui labiausiai stulbinančių ir realiausių faktų. Tikroji kiekvienos mano dienos pjūtis yra tokia pat neapčiuopiama kaip ryto arba vakaro atspalviai. Tai - truputis žvaigždžių dulkių, gabalėlis vaivorykštės, kurį man pavyko pagauti.

„Dabartinių žmonių protas nevaisingas. Jis neapsivaisina ar nėra apvaisinamas. Tai sielos sąjunga su gamta padaro protą vaisingu ir pagimdo vaizduotę. ...
Be gamtos pažadintos vaizduotės dauguma žmonių pasaulyje negyvena realiai; jie tik praeina per jį nugyvendami nuobodų tylaus nusivylimo gyvenimą“, H.D. Toro

Kažkas D. Toro santykyje su fiziniu pasauliu skyrėsi nuo jo transcendentalizmo. Daug jas jo gyvenime ir mintyse dėl to yra dviprasmiška. 1838 m. rugpjūčio 27 m. jis pasijuto nesąs „pilnu žmogumi“ netekęs „nepakeičiamo“ danties:
Aš nejaučiu tuštumos savo sieloje, tačiau atrodo, kad dabar, kai įėjimas pas orakulą išsiplėtė, vis retesni ir banalesni jo atsakymai. ... Nieko negaliu daryti taip gerai ir laisvai kaip dariau anksčiau, aš nieko nesiimu, tačiau tai trukdo man. Koks didis dalykas, kai įsižiebia maža kibirkštis.

Ir jei Toro savo nejaučiąs spragų savo sieloje, kūniškas praradimas pasirodo esąs tiek pat dvasiniu kiek ir fiziniu. Stebėdamasis, kaip tai gali būti, jis atkreipia dėmesį į tą gilesnę prarają – tarp materijos ir dvasios, kūno ir sielos; t.y. į tai, kur tradiciškai dėmesį sutelkia filosofijos ir teologijos. Ir jis parodo, koks keistas santykis tarp jų gali būti.

Dvilypumo tema nuaidi per visą Toro kūrybą. „Voldene“ (5 sk.) jis išsireiškia aiškiai:
Mąstydami galime būti šalia savęs likdami sveiko proto. ... Galiu būti šapu upelyje ar Indra danguje iš viršaus žiūrinčiu į jį. ... Jaučiu tam tikrą dvilypumą, kurio dėka galiu būti tiek pat toli nuo savęs kaip ir nuo kurio kito.

Tai, ką Toro prie Voldeno stebi kaip regimą ramybę yra giliai nenustovėjusi žmogaus būsena: „Ramybė niekada nėra visiška“.
Vis tik viskas sudėtingiau, nei galėtų atrodyti. Laiške H. Bleikui jis rašė: Aš tikiu, kad išorinis ir vidinis gyvenimai atitinka taip, kad jei kas gyvena aukštesnįjį gyvenimą, kiti gali to nepastebėti; tas skirtumas ir atstumas yra toks pat.... Mūsų išorinis gyvenimas tėra išoriniu tam, kas viduje. Šiuo būdingu pranašišku būdu Toro nurodo skirtumą tarp kūno ir sielos, tačiau nebrėžia juos skiriančios ribos. Jiedu nėra visiškai tuo pačiu, tačiau ir nėra visiškai atskiri du. Gyvenimas, kurį Toro apibūdina kaip „aukštesnįį“, įveikia „atstumą“, bet ne dualumą ar padalijimą kuriuo apribotas žmonių savi-transcendentalumas.

Planuojama vėliau pratęsti šios temos apmąstymus...