Toro: Valdenas. Kas išmokys lakštingalą čiulbėti? Vartiklis

Niekada nevėlu atsikratyti prietarų. <...> Tai, ką šiandien visi atkartoja arba tyliai laiko teisingu, rytoj gali pasirodyti melu, paprasčiausiu nuomonės dūmeliu, kurį kai kas palaikė debesiu, nešančiu vaisingą lietų jų laukams. Jūs mėginate padaryti tai, ką seni žmonės laiko negalimu, ir paaiškėja, kad galite tai padaryti. Seni darbai - seniems žmonėms, nauji - jauniems. Anksčiau žmonės nežinojo, kaip gauti kuro, kuris palaikytų degančią ugnį; dabar jie padeda keletą sausų pliauskų po puodu ir skrieja aplink žemės rutulį paukščio greičiu, kurio seni žmonės nepakeltų. Amžius ne ką geresnis, jei ne blogesnis patarėjas už jaunystę, nes jis daugiau prarado, nei įgijo.

Galima net neabejoti, ar pats išmintingiausias žmogus, nugyvenęs amžių, yra sužinojęs kažką absoliučiai tikra. Iš tikrųjų, seni žmonės negali duoti jauniems jokio itin vertingo patarimo, nes jų pačių patirtis buvo tokia ribota, o jų gyvenimas - tokia apgailėtina nesėkmė, - dėl asmeniškų priežasčių, kaip jie turbūt galvoja; gal jie dar turi užsilikusio tikėjimo, kuris paneigia tą patirtį, tačiau jie jau ne tokie jauni kaip anksčiau.

Aš pragyvenau beveik trisdešimt metų šioje planetoje ir dar nesu girdėjęs iš vyresniųjų nė vieno vertingo arba bent rimto patarimo. Jie nepasakė man nieko išties reikalingo ir tikriausiai nieko negali pasakyti. Prieš mane - gyvenimas, didžiąja dalimi dar neatliktas eksperimentas, ir man jokios naudos iš to, kad kažkas jau bandė jį. Jei aš ir turiu sukaupęs kokią vertingą patirtį, esu tikras, kad mano Auklėtojai man nieko apie tai nekalbėjo.

Kas yra materija?

„Meino miškas“ (1864), paremtas D.H. Toro kelione į Meiną, pateikia pribloškiantį gamtos ir jos santykio su žmogumi aprašymą. Vienas žinomiausių fragmentų yra apie pasikėlimą į Katadino kalną (1,6 km). Jo metu jis nebuvo pasiruošęs kojos išsinarinimui jos metu:

Ko gero, aš geriausiai suvokiau, kad tai pirmapradė, laukinė ir niekad nesutramdoma Gamta, kai leidausi nuo tos kalno dalies. Mes ėjome per žaibo Sudegintą žemę... Sunku įsivaizduoti žmogaus negyvenamą vietą. Paprastai tikimės jo buvimo ir veikimo visur. Ir vis tik mes nematėme grynos Gamtos, jei nematėme jos tokios plačios, niūrios ir negyvenamos, nors ir miesto centre. Gamta čia buvo kažkuo laukiniška ir bauginanti, nors ir nuostabi... Mano kūnas man baugus; toji materija, su kuria aš susietas, man tapo tokia svetima. Aš nebijau dvasių, vaiduoklių, vienu kurių esu – kad galėtų mano kūnas – tačiau bijau kūnų, virpu susitikęs su jais. Koks gi Titanas valdo mane? Tarkim žodį apie paslaptis! – Pagalvokite apie gyvenimą gamtoje – kasdienės materijos demonstracijos, susilietimai su ja, - uolos, medžiai, vėjas į skruostus! Kieta žemė! Tikrasis pasaulis! Sveikas protas! Sąlytis! Kas mes? Kur mes?

Čia peizažo rūstumas ir neliestas materialumas kelia H.D. Toro klausimą apie jo paties materialumą, kelia materialus kontakto poreikį. Negyvenama gamta kelia jame noro sąlyčiui; jis susidūrė su a gamtos dalimi, kuri neleidžia jam jaustis kaip namie. Jis ima jaustis mažesniu už save patį. Jo paties materialumas tapo nežymus prieš prislegiančios, nepaguodžiančios uolos didingumą.
Gamta gali būti namais ir draugu, o gali būti ir grėsme gyvybei, priminimu apie priklausomybę nuo jos.

1857 m. Toro rašė H. Bleikui:¹⁾

Jūs turėjote praturtėti per savo vienišą pasivaikščiojimą po kalnus. Aš spėju, kad jaučiu tokį pat virpulį jų viršūnėse, kokį daugelis patiria įėję į bažnyčią... Turite pakilti į kalną, kad sužinotumėte savo ryšį su materija, o tuo pačiu su savo kūnu, nes jis yra namuose ten, nors jūs ir nesate. Ji galėjo būti ten sudarytas ir vėliau negrįš į dulkes ten, labiau nei jūsų darže; tačiau jūsų dvasia neišvengiamai paliks ir pasiims kūną su savimi, jei ji gyvuos. Kiek siaubingas, tiek šlovingas yra jūsų daržas. Tik pažvelk, kaip galiu žaisti savo pirštais! Jie puikiausi komandos nariai, kokius kada nors turėjau. Iš kur jie radosi? Kokį keistą jų valdymą turiu! Kas aš esu? Kas yra jie? Tie mažyčiai kalniukai – pavadinkime juos Madisonu²⁾, Džefersonu³⁾, Lafajetu⁴⁾. Kas yra materija? Dešimt mano pirštų, aš sakau. Kodėl, tačiau, jie galėtų suformuoti aukščiausią Vašingtono kalno kristalą. Aš pakylu į ten, kad pamatyčiau savo kūno giminaičius. Ten yra kažkiek rankų ir kojų pirštų, žarnokų ir t.t., kas man įdomu, ir todėl aš susidomėjęs vis jų sąryšiais.

¹⁾ Harisonas Bleikas (Harrison Gray Otis Blake, 1818-1876) – amerikiečių teisininkas, politikas-respublikonas, Ohajo valstijos atstovas Atstovų rūmuose. 1859-1862 m. buvo Atstovų rūmų narys Kongrese. 1864 m. dalyvavo JAV Lafaeto kalnas

Civiliniame kare. Jis garbino R. Emersoną ir draugavo su H.D. Toro, kurio mokiniu buvo. Jiedu apsikeitė keliasdešimčia laiškų, kuriuose aptarinėjo filosofinius, etinius ir moralės klausimus.

²⁾ Lafaeto kalnas (Lafayette) – 1,6 km aukščio Baltųjų kalnų šiaurinėje Frankonijos kalnagūbrio dalyje Niu Hempšyro valstijoje. Viršuje pasiekia kalnų tundros sritį. Pavadintas generolo Lafaeto (1757-1834), kovojusio Kontinentinėje armijoje JAV revoliucijos kare, vardu.

³⁾ Madisono kalnas (Madison) – 1636 m aukščio šiauriausias kalnas Baltųjų kalnų Prezidentiniame kalnagūbryje Niu Hempšyro valstijoje, pavadintas 4-ojo JAV prezidento garbei, nes manyta, kad yra 4-asis pagal aukštumą šiame kalnagūbryje (iš tikro, dėl matavimo klaidos, Monroe kalnas yra 1 m aukštesnis). Viršus irgi kalnų tundros srityje.

⁴⁾ Džefersono kalnas (Jefferson) – JAV yra virš 10 taip pavadintų kalnų. Čia kalbama apie kalną Niu Hempšyro valstijoje, Baltųjų kalnų Prezidentiniame kalnagūbryje, pavadintame 3-iojo JAV prezidento garbei. Jį supa trys puikūs ledo cirkai.