Toro:
Taikos misija arba "su pergale"!

Skaitykite apie autorių >>>>>

Kartą pamačiau dviejų didžiulių skruzdžių kovą, viena buvo raudona, kita - juoda, gerokai didesnė už pirmąją, maždaug pusės colio ilgio. Tvirtai įsikibusios viena į kitą, jos grūmėsi, ritinėdamosi ant skiedrų.
Apsidairęs pamačiau, kad tokių kovotojų knibždėjo visas skiedrynas, kad tai jau buvo ne duellum, o bellum - dviejų skruzdžių genčių karas, raudonųjų su juodosiomis ir dažnai dviem raudonoms tekdavo viena juoda.
Visa žemė buvo nusėta nukautais ir mirštančiais; ir raudonais ir juodais. Tai buvo vienintelė kova, kurią kada nors mačiau; brolžudiškas karas tarp raudonųjų respublikonų ir juodųjų imperialistų.
Kiekviename kampelyjevyko žūtbūtinė kova, nors negirdėjau jokio triukšmo, o tokio ryžto būtų galėję pavydėti net žmonių kareiviai. Ėmiau stebėti vieną neišskiriamai susikibusią kovotojų porą; buvo vidurrdienis, ir jie buvo pasiryžę kautis iki pat saulėlydžio arba mirties.

Mažasis raudonas galiūnas lyg žnyplėmis buvo įsitvėręs į priešo krūtinę ir klupdamas, paskui vėl atsikeldamas, buvo pasiryžęs žūt būt nukąsti antrąjį priešo ūsą, su pirmuoju susidorojęs jau anksčiau. Juodasis, būdamas stipresnis, švaistė jį iš vienos pusės į kitą, ir įsižiūrėjęs pamačiau, kad jau buvo nugnybęs jam kelias galūnes. Jie kovojo su didesniu atkaklumu nei buldogai. Nė vienas nerodė nė mažiausio noro atsitraukti. Buvo aišku, kad jų kovos šūkis: "nugalėti ar mirti".
Tuo tarpu kalvos pašlaitėje pasirodė dar viena vieniša raudonoji; aiškiai smarkiai susijaudinusi - ji jau buvo susidorojusi su savo priešu arba dar neįsijungusi į kovą, nes galūnes turėjo dar sveikas, o _motina_ buvo prisakiusi grįžti su skydu ar ant jo.

Ji jau iš toli pamatė šią nelygią kovą, nes juodosios buvo bent dvigubai didesnės už raudonąsias, greit prisiartino ir šoko ant juodojo kario pradėdama veiksmus prie jo dešinės priekinės kojos, palikdama priešui galimybę pasirinkti bet kurią iš savo galūnių, - ir štai jau trys buvo susirėmę taip, lyg būtų atrasta nauja jungiamoji medžiaga, daug stipresnė už cementą.
Nebūčiau nustebęs ant kokios iškilesnės kalvos karinius orkestrus, grojančius nacionalinius himnus, kad dar labiau įdrąsintų lėtesnį ar pagerbtų mirštantį. Pajutau kažkokį jaudulį, tarsi tai būtų žmonės - kuo daugiau galvoji, tuo mažesnis skirtumas.

Čia nebuvo nė vieno samdinio. Aš neabejoju, kad jie kovėsi dėl principinių dalykų, kaip mūsų protėviai, o ne todėl, kad būtų panaikintas trijų pensų mokestis už arbatą.

Jos grūmėsi dar kokį pusvalandį - juodoji buvo nukirtusi abiejų savo priešų galvas, kurios, dar tebegyvos, kabojo iš abiejų jos pusių kaip šiurpūs trofėjai, prikabinti prie balno diržo, vis dar stipriai įsikibę; o ji, sukaupusi paskutines jėgas, mėgino atsikratyti jais, pati jau be ūsų ir tik su kažkokia kojos liekana ir nesuskaičiuojama galybe žaisdų.

Nežinau, ar ji atlaikė šią kovą ir praleido likusias savo dienas kokiame nors Hotel des Invalides, tačiau manau, kad darbingumu ji jau negalės pasigirti.

Indėnus nuo potvynių saugojo ... skruzdėlės

Etnografas Žozė Marija Lima 30 m. tyrinėjo Brazilijos džiunglių indėnų gentis. Jo dėmesį patraukė ir vienas įdomus faktas – indėnai visada iš anksto nuspėja būsimus didelius potvynius ir laiku pasitraukia iš pavojingų vietų. Kaip jie tiksliai sužino jų vietą Ir apytikrį laiką? – juk Amazonės upeliai, virstą putojančiais srautais, kasmet keičia savo vagą, tad indėnai negali pasinaudoti ilgamete tėvų ir protėvių patirtimi. Tačiau indėnai tik gudriai šypsojosi ir nieko jam nesakė. Tik po ilgų vargų jam pavyko įminti tą minklę: skruzdėlės. Ir tada mokslininkas ėmėsi tirti skruzdžių gyvenimą.

Jis pastebėjo, kad gerokai prieš potvynį skruzdės nepaprastai suaktyvėja: laksto į visas puses, aukštyn ir žemyn zuja medžių kamienais. Taip trunka gana ilgai. Galiausiai, tarsi aptikusios joms reikšmingą vietą, nukreipia ūsiukus į vieną, paskui į kitą pusę. Tokie „stebėjimai“ tęsiasi kelias savaites, o tada, kai skruzdėlės jau turi pakankamai informacijos, jų grupė (tarsi kokių vyriausiųjų „meteorologių“) renkasi į „posėdį“, kur, liesdamos viena kitą ūseliais, pasikeičia „nuomonėmis“. Matyt tada bendrai ir nutariama, ką daryti, kada ir kur kraustytis. Ir po to daugiatūkstantinė skruzdžių minia ima ruožtis kelionei.

Pajudėjęs skruzdėlynas atrodo tarsi milžiniškas grėsmingas tamsus kilimas. Jo plotis neretai siekia kelis šimtus metrų. Skruzdžių būrio priekyje eina vadinamieji kareiviai, bandantys bet kokia kaina praskinti kelią, įveikti visas kliūtis: vorus, vabalus, žiogus ir pan. Iš paskos tempiami kiaušinėliai, lervos, maisto atsargos... Galiausiai žygis baigiasi, naujoje vietoje skruzdės aplimpa medžių kamienus ir kantriai laukia, - kas bus toliau. Ir iš tikro įvyksta tarsi stebuklas – paliktuosius jų namus netrukus užlieja vanduo, o naujų namų vietos potvynis niekada nepasiekia. Taip šie maži gyvūnėliai gelbsti ir vietines indėnų gentis, išmokusias stebėti gamtą.

Tačiau tie patys indėnai gerai žino ir kitką: didžiausi jų priešai ne tik potvyniai, bet ir ... skruzdėlės, neretai nusprendžiančios įsikurti indėnų lūšnelėse; o tada nelauk jų pasigailėjimo. Juodieji pulkai naikina viską pakeliui, net naminius gyvulius. Tačiau tada mokslininką sudomino keistas kai kurių skruzdžių pulkų elgesys: kartais jie, traukę tiesiai indėnų stovyklos link, netikėtai padarydavo vingį ir aplenkdavo stovyklą. Kodėl? Kas jas sulaiko, kas nukreipia?

Ilgai jis laužė galvą, tačiau kartą jam pasisekė. Jis pamatė, kad vieno tokio atvejo metu senas genties vadas šaltakraujiškai stebėjo besiartinančią juodąją armiją. Kai jos pirmosios gretos beveik pasiekė pirmąsias lūšneles, vadas priėjo, paėmė tris „kareivius“ ir, nutraukęs jiems galvas, numetė žemėn. Ir viskas staiga pasikeitė. Armija, prišliaužusi prie mirties agonijų tampomų gentainių, apimta paniškos baimės pasuko kita kryptimi. Negi skruzdės išsigando? Mokslininkui išsiaiškinti padėjo labai jautrus magnetofonas, garsą sustiprinantis 2000 kartų. Jis įrašė kupiną panikos skruzdžių šauksmą, kuris, net įdomu, nepaprastai primena kankinamo žmogaus nevilties dejonę. Vėliau jis išsiaiškino ir daugiau neatsakytų klausimų iš skruzdėlių gyvenimo.

O jų gebėjimas nujausti vandens artėjimą žinomas ir mūsuose. Ne vienas kaimo senolis yra ištaręs: ko gero, ši vasara bus lietinga. Jie spėdavo iš skruzdžių pastatytų „namelių“ – jei jie buvo kuo aukštesni, dažnai ant išsikišusių žolės kupstų ar šiaip kauburėlių... Taip pat prieš lietų skruzdės neina į darbą, o jei vakare ant kelio ar kitur pasirodo daug lakstančių skruzdėlių, tai ryt ar poryt lis.

Pastaba: Amazonijoje Satere Mawegentyje (Brazilijos šiaurės vakarų kampe, apie 13,5 tūkst. narių) jaunuolių įšventinimo į suaugusius dalis buvo skruzdžių kandžiojimo išbandymas (tucandeira apeigos). Apeigų metu 12 m. amžiaus berniukai 10-20 min. laiko įkišę rankas į iš lapų supintas pirštines pilnas Paraponera clavata skruzdžių-kulkų. Galite įsivaizduoti skausmą, kai gelia šimtai jų! Kita vertus, Satere Mawe yra pirmoji, sukultūrinusi guaraną, populiarų stimuliatorių.

Kiti Toro tekstai:
Kraštas be kiškių
Kaip pažinti pupas?
Laukinė prigimtis mane žudo
H. Toro. Gyvenimas be principų
Tegu upės teka plaštakių lapais
Gamtos muzikos garsams pavaldûs
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Toro: Mano sielos šnabždesys
Kiek mokančių skaityti?
Odė kurmiams
Pedagogika

Taip pat skaitykite:
Kultūrinė entomologija
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Filosofijos skiltis
Vartiklis