Berdiajevo meilės filosofija. Vartiklis

Lyties ir meilės tema yra ne atsitiktinė, o labai svarbi Berdiajevo filosofinės pasaulėžiūros dalis. Dėmesys šiai jo kūrybos pusei ypač sustiprėjo po 1989 m. V. Šestakovo knygos „Erosas ir asmenybė“. Vokiečių religinis istorikas Ernstas Bencas knygoje „Adomas. Mitas apie pirmažmogį“ Berdiajevą priskiria mažai žinomai tradicijai europietiškoje mistikoje, kai krikščionišką mokymą bandoma aiškinti remiantis Platono mitu apie androginišką žmogaus prigimtį. Ją į rusų filosofiją atnešė V. Solovjovas. Remdamasis Bencu, italas Julius Evola knygoje „Lyties metafizika“ tą tradiciją pateikia platesniame kontekste parodydamas ryšį su okultiniais mokymais, susijusiais su įvairiomis seksualinėmis praktikomis. Bet šiaip tai Evola neigiamai vertina pastangas sujungti mitą apie androginą su krikščionišku mokymu, pabrėždamas dirbtinį ir dažnai sofistinį pobūdį, kas, geriausiu atveju, atveda prie gnostinių doktrinų. Ir tai trukdo sukurti efektyvią lyties metafiziką.

Matyt, aiškinant jo teoriją, geriausia remtis jo asmenybės ypatybėmis. Mat jo koncepcija nepaprastai originali. Štai knygoje „Savimonė“ rašo: „Reikia skirti erosą ir seksą, tarp meilės-eroso ir fiziologinio lyties gyvenimo“. Čia Berdiajevas kalba apie mistinę meilę, kraštutinį abipusį lytinį potraukį, tačiau besiskiriantį nuo sekso akto. Anot Berdiajevo, lytis – mistinis būties pradas, nuodėmingo nuopuolio metu praradęs savo dieviškumą ir iš dangiškos erotikos virtęs žemišku seksualumu. Tačiau dangiškos lyties vaizdinys žmoguje nesunaikinamas, tad jo atstatymu ir užsiima mistinė erotinė meilė, įveikianti seksą ir mylinčią porą perkelianti į amžinybę.
Kita vertus, ypatingas Berdiajevo filosofavimo būdas. Tai vientisas filosofinių intuicijų srautas, „žaliu“ pavidalu išsiliejantis į puslapius. Jis rašė taip, kaip mintys ateidavo į galvą.

Mes turime unikalų dokumentą – autobiografiją „Savimonė. Filosofinės autobiografijos patirtis“. Joje Berdiajevas apmąsto save ir savo gyvenimą: „Labiausiai man rūpi mano pasaulio apmąstymo paaiškinimas atsižvelgiant į mano vidinės ir dvasinės struktūros tipu. Dėl šio nenutrūkstamo ryšio mano filosofija visad buvo egzistencialistine“.

Išskirsime svarbiausius „Savimonės“ aspektus:
1) Pasaulio svetimumo jausmas, pasaulio duotybės atmetimas, atitrūkimas nuo aplinkos, transcendentalumo siekis, meno gyventi nebuvimas, dvasinė vienatvė, meilė laisvei ir nemeilė „gyvenimui“ esant stipriausiam gyvybiniam instinktui, nesusitaikymu su niekuo, kas praeina, poreikis amžinumui, savo savitumo pojūtis, didesnis dėmesys „Aš“ pasauliui nei „ne-aš“ pasauliui;
2) poreikis kūrybingumui, kūrybinei ekstazei kaip „pasaulio“ ir „gyvenimo įveikimo būdui.

„Aš labai anksti suvokiau savo paskirtį, dar vaikystėje, ir niekada ja neabejojau. Tai visų pirma buvo filosofo pašaukimas, tačiau ypatingos rūšies filosofo, moralisto, užimto gyvenimo prasmės paieška ir nuolat stojančio į gyvenimišką kovą dėl gyvenimo pakeitimo pagal tą prasmę. [...] Mano meilę metafizikai, būdingai visai mano egzistencijai, galima paaiškinti mano esminiu ir iš pat pradžių vykstančiu atsirėmimu į kasdienybę, į mane varžančią empirinę tikrovę. Mano filosofinė mintis buvo kova už išsilaisvinimą; ir aš visad tikėjau išlaisvinančiu filosofinio mąstymo pobūdžiu. [...] Filosofija man buvo kova ir su ribotumu vardan begalybės“.

Taigi, toks pasaulio pojūtis, buvimas tarsi „ne iš šio pasaulio“, įmestu į svetimą pasaulį, derinys su temperamentu ir įsitikinimu savo pašaukimu, buvo jo meilės filosofijos ištakomis. Vėliau iš to išsivystė nesutvertosios laisvės, objektyvizacijos ir religinės kūrybos koncepcijos:
„Tapau filosofu, kliedėjau ‚teorija‘, kad atsiskirčiau nuo kasdienio ‚gyvenimo‘ liūdesio. Filosofinė mintis mane išlaisvindavo iš slegiančio ‚gyvenimo‘ liūdesio, iš jo išsigimimo. ‚Bučiai‘ priešpastačiau ‚kūrybą‘. ‚Kūryba‘ nėra ‚gyvenimas‘, kūryba yra proveržis ir skrydis, ji iškyla virš ‚gyvenimo‘ ir veržiasi prie ribų, už ribų, į transcendentalumą“.

Donaldas Lauri knygoje „Maištingas pranašas. Nikolajaus Berdiajevo gyvenimas“ atkreipia dėmesį ir Berdiajevo vaikystės ypatybes. Lauri nurodo nuolatinius ginčus tarp tėvo ir motinos, o vėliau jų su vyresniuoju broliu Sergejumi:
„Kūdikio atsiradimas šeimoje, kurioje vaikai negimė 15-a metų, sukūrė sunkią padėtį. Tėvai spėjo pamiršti, kaip reikia elgtis, kai namuose yra mažų vaikų. Jų gyvenimas paniro į rutiną ir mažo vaiko buvimas jiems trukdė, neretai pasąmoningai juos pažemindamas“.

Nors Berdiajevas ir laikė save labai netradiciniu žmogumi, vis tik save priskyrė prie romantinių filosofų, tai suprasdamas kaip skirtingumą nuo klasikinės filosofijos, kai yra „subjekto pirmumas prieš objektą, priešinimasis baigtinumo determinizmui ir begalinio siekis, netikėjimas tobulumo pasiekimu baigtinume, intuicija prieš diskursiją, anti-intelektualizmas ir pažinimo kaip dvasios akto suvokimas, kūrybos egzaltacija žmogaus gyvenime, priešinimasis normatyvizmui ir dėsningumui, asmeniškumo priešpastatymas visuomeniškumui“.
Tačiau Berdiajevas nelabai mėgo vokiškąjį romantizmą dėl „organiškumo“ idealizacijos.

„Savimonėje“ nurodoma dvasinė giminystė su kai kuriais rusų literatūros herojais – baironiškaisiais super-romantikais ir „nereikalingais žmonėmis“: „Visad jaučiai labai susijusiu su Dostojevskio ir L. Tolstojaus romanų herojais, su Ivanu Karamazovu, Versilovu, Stavroginu, kunigaikščiu Andrejumi ir su tuo tipu, kurį Dostojevskis pavadino ‚rusų žemės bastūnu‘, su Čackiu, Eugeniju Oneginu, Pečiorinu ir kt. Tame, galbūt, mano giliausias ryšis su Rusija, rusų likimu. Pats Berdiajevas priskyrė save „tiesos ieškančiai rusų inteligentijai“: „Aš perimu slavianofilų ir zapadnikų tradiciją, Čaadajevo, ir Chomiakovo, Gerceno ir Bielinskio, netgi Bakunino ir Černyševskio, nepaisant pasaulėžiūrų skirtumų, o labiausiai Dostojevskio ir L. Tolstojaus, Vl. Solovjovo ir N. Fiodorovo. Aš rusų mąstytojas ir rašytojas“. Iš čia galima Berdiajevo mąstymo tipą apibūdinti kaip radikalų-inteligentiškąjį. Bet argi ne pats Berdiajevas vėliau kritikavo kairįjį radikalizmą (porevoliucinis rinkinys „Iš gilumos“)? Atsakymai nevienareikšmiai – vieni laiko, kad jis perėjo į stačiatikybę, bet kiti – kad riko radikalu-anarchistu. Vis tik, atrodo, kairysis radikalizmas geriau jam tinka nei romantizmas.

O gal tinka jo požiūrius apibūdinti kaip utopizmą, atmetant šio termino negatyvizmą. Tokią poziciją perteikė F. Engelso „Socializmo išsivystymas nuo utopijos į mokslą“. 20 a. mąstytojai nustatė, kad utopinis mąstymas nepašalinamas iš žmogaus sąmonės. Utopinės sąmonės apmąstymus ypač išvystė Ernstas Blochas, priklausęs vakarietiško marksizmo dialektinei-humanistinei srovei. Jis teigė, marksizme yra dvi srovės - „šaltoji“ (mokslinė, metodologinė) ir „šiltoji“ (utopinė, humaniškoji – sutinkama K. Markso ankstyvuosiuose darbuose apie nesusvetimėjusį darbą ir žmonijos vystymąsi). „Vilties principe“ utopija apibūdinama kaip „nerūpestingas principas“, o kultūros istorija – kaip utopijos vystymasis, „vilties principo“ realizacija. Taip utopija įgauna ontologinę prasmę. Ji nurodo kelią į ateitį, „dar-ne-tapusią“ (Noch-nicht-Sein) būtį (geriausia būtis dar tik bus). Ji apima „dar-ne-tapusį“ materijos srityje ir „dar-neįsisąmonintą“ humanizmo srityje.

Jei utopija yra realus ateities įkūnijimas remiantis dabartyje likusiomis praeities tendencijomis, tai abstrakčioji utopija – savotiškas mintinis ir emocionalus „peršokimas“ į tobulą ateitį, iš esmės, tai bėgimas nuo realios, esančios nuolatiniame tapsme, tikrovės. Blochas siūlo utopistui apraminti savo fantazijos polėkį, kad būtų galima aktualizuoti iš praeities ateinančius ryšius.

Čia pirmiausia reikia pabrėžti utopinio mąstymo anti-istoriškumą. Utopistas savo pasirodymą laiko laimingu atsitiktinumu. Jam būdinga pakilti virš istorijos ir pritaikyti jai prievartą. Jis nori kurti naują pasaulio modelį. Kita utopinio mąstymo ypatybe yra jo siekis spręsti ne konkrečias gyvenimiškas problemas, o siekti radikalios įsivaizduojamos tobulybės. Utopistas neieško tiesos, o ją teigia kaip idealo atitikmenį. Tai dabar įgavo perfekcionizmo pavadinimą.

Tai verčia kurti universalią idealo pasiekimo schemą. Tai jau inžinerinis utopisto požiūris į tikrovę ir projektyvus utopinio mąstymo pobūdis. Toks perėjimas nuo utopijos-idealo prie utopijos projekto- svajotojus ir paverčia utopistus revoliucionieriais praktikais, kuriems labiausiai reikalingi fanatiški pasekėjai, gebantys tikrovėje įkūnyti idealą. Utopijos kaip projekto sąvoka irgi remiasi dviem prielaidomis: a) įsitikinimu neribotomis žmogaus galimybėmis (savotiškas titanizmas, atėjęs iš Atgimimo epochos); 2) įsitikinimu pasaulio plastiškumu, jo paklusnumu išoriniams poveikiams ir galimybe perdaryti. Tobulą būtį utopistas kuria absoliutizacijos metodu – tikrovė suskaidoma, o tada vėl surenkama išmetant negatyvias dalis.

Utopistą tam skatina jam vienam težinomas mesianistinis šauksmas. Jam būdingas jausmas, kurį P. Florenskis vadina „teurginiu nerimu“ – siekiu betarpiškai veikti gyvenimą, istoriją ir jausti nuolatinę atsakomybę už pasaulio likimą. O su tuo betarpiškai susijęs normatyvusis pobūdis - utopizmui būdingas auklėjimo ir „atskleidimo“ patosas. Kartu utopizmui būdingas vergavimas idėjai - patekimas į dirbtinai susikurtos idėjos nelaisvę. Jis nemato visos pasaulio įvairovės, o dėmesį sutelkia tik į vieną jo pusę – jo idėją trukdančių aspektų kritiką (kriticizmas) bei pagyrą ją skatinantiems dalykams.

Taigi, Berdiajevo filosofiją galime suprasti kaip 1) jo asmeninių siekių, troškimų ir tikslų realizaciją; 2) utopinių santykių su tikrove atgaminimo rezultatą.

„Žemiškojo“ istorinio proceso supratimui Berdiajevui, kaip ir Bėmei, tarnauja nuopuolio metu prarastos Mergelės-Sofijos susigražinimas. Pati „žemiškoji“ istorija atsirado pasidalijus pirminiam androginui ir atsiskyrus lytims., o istorija baigiasi atsikūrus androgininiam vientisumui.

Dialektinio proceso konstravimui Berdiajevas ima Joachimo Florskio^*) istoriosofinę triadą. Jisai mokė apie tris dieviškojo apsireiškimo stadijas – Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią – atstovaujančias dieviškumo dialektinio vystymosi aspektus. „Šias epochas“ atitinka įvairūs ženklai danguje. Mums nelemta žinoti griežtų šių epochų chronologinių ribų. Visos trys epochos vienalaikės. Pirmojoje epochoje įstatymu atskleidžiama žmogaus nuodėmė ir parodoma prigimtinė dieviškoji galia; antrojoje žmogus įsūnijamas Dievui ir atskleidžiamas išsivadavimas iš nuodėmės,; trečiojoje žmogui galutinai atsiskleidžia kūrybinės žmogiškosios prigimties dieviškumas ir dieviškoji galia tampa žmogiškąja galia“ (Berdiajevas. Kūrybos galia).

Analogiškai į tris etapus galima suskirstyti ir lyties bei meilės istoriją. Pirmajame, gamtiškame, žmogus visiškai priklausomas nuo gamtos stichijų, vyriškasis pradas vergauja moteriškajam (motinystės arba giminės epocha). Antrajame, išpirkimo, etape žmogus išsilaisvina iš gamtos stichijų pančių per Amžinojo moteriškumo, t.y. Mergelės Marijos garbinimą. Trečiajame, .kūrybos, etape atstatoma mistinė lytinės meilės prasmė ir per ją žmogus atgauna androginiškąjį Dievo atvaizdą, kuri neteko per pirmąją nuodėmę (Amžinojo nekaltumo epocha).

Tad istoriškai vyksta išsilaisvinimas iš netikusio moteriškumo valdžios, pavergiančios jo žemiškąjį seksualumą.

Įstatymo epochoje visos metafizinės lyties gelmės dėl pirmosios nuodėmės užvertos, todėl lytis tapatinama su sekso aktu. Žmogui galimi du santykiai su lytimi: 1) ištvirkęs pasitenkinimas; 2) padorus vaikų gimdymas. „Ištvirkimą“ Berdiajevas naudoja plačia prasme. Neišnaikinamas ištvirkimo elementas yra pačiame sekso akte, kuriame lytis kaip metafizinis pradas paverstas kūno funkcija.

Anot Berdiajevo, „sekso aktas viduje prieštaringas ir priešingas pasaulio prasmei“. Sukurdamas dviejų būtybių susijungimo iliuziją iš tikro virsta trumpalaikiu kūnų susilietimu, po kurio seka dar didesnis jų susvetimėjimas. Seksualinio akto nesėkmei priskiriamas ir seksualinės energijos švaistymas vaikų gimdymui, kuris ir taip gausina beprasmę būties nuopuolio amžinybę: „Gimdymas visad yra nepasiekto asmenybės tobulumo, nepasiektos amžinybės ženklas“. Gimdymas glaudžiai susijęs su mirtimi. Kas gimė, privalo mirti. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad mirties nugalėjimui ir amžinosios žmogaus asmenybės realizavimui būtina pakeisti lytinės energijos kryptį, gimimą „giminėje“ pakeičiant gimimu „dvasioje“.

Lytinis potraukis – tai „kūrybinė energija žmoguje“. Žmogaus tragedija tame, kad ji iškraunama vaikų gimdymui, kūryba pakeičiama beprasmiu naujų, tokių pat neišbaigtų būtybių gamyba.

Anot Berdiajevo, šeima yra prisitaikymas prie nuopuolio pasekmių. Reikėjo sukurti atitinkamas prisitaikymo formas bei apribojimus, ką ir prisiėmė ekonominis šeimos institutas.

Naujosios lyties prasmės atsiskleidimo pradžia yra Dievo motinos, pagimdžiusios no Dvasios, mokymas. Lytis liaujasi būti tapatinama su sekso aktu ir pradedama suvokti jos metafizines gelmes. „“Per Mergelę Mariją prasidėjo žmogaus išlaisvinimas iš tos gamtos valdžios, per Mergelę Mariją žemė į savo glėbį priima Logosą, naująjį Adomą, absoliutų Žmogų. Ir jei nuopuolis ir senojo Adomo pavergimas pasaulyje įtvirtino gamtiškojo-giminės gimdymo per sekso aktą karalystę, tai naujasis Adomas, naujasis Žmogus gali gimti tik iš nekaltos mergelės pradėtas Dvasios. Šis naujas gimimas iš Nekaltos mergelės buvo mistiniu senojo gimimo gamtiškame „šiame pasaulyje“ įveikimu Amžinasis moteriškumas, kaip kito pasaulio, išlaisvinto iš nuodėmės, pagrindas neturi gimdyti nuo vyro per sekso aktą. Amžinasis moteriškumas su savimi neša išsilaisvinimą iš gamtiškos būtinybės, nes šioji valdo žmogų tik per gimdančiosios lyties tašką“.

Berdiajevas laiko, kad Naujajame testamente randasi slaptas ir „istorinės“ krikščionybės neatskleistas apreiškimas apie Dievui prilygstančią asmenybę.

Išpirkimo epochos metafizika yra askezė. Krikščionių asketai, įveikę fizinę lyties gyvenimą labiau už kitus jautė lyties jėgą žmoguje. Tačiau asketizmo vaidmuo ribotas; jis tėra miglota nuojauta apie kažkokią naują skirtingų lyčių ryšį, nenurodantis realaus mistinio lyčių susijungimo kelio. Tad Berdiajevui giliausiu „istorinėje“ krikščionybėje atrodo esąs „ugninis lyties orgijiškumo neigimas“ (t.y gamtišku-giminės aspektu).

Tačiau Išpirkimo epocha tik numato, bet neatskleidžia lyties ir meilės paslapties atskleidimo kelių. Pavyzdžiu pateikdamas šv. Metodijaus traktatą „Dešimties merginų puota arba apie Nekaltybę“ pažymi, kad kas pas Metodijų „išlieka krikščioniškai sąmonei būdingas Senojo testamento vaikų gimdymo ir lytinio gyvenimo pateisinimo bei Naujojo testamento nekaltybės, kaip bet kokį lytinį gyvenimą viršijančios būsenos, gyrimo dvilypumas“.

Dievo motinos, t.y. Amžinojo moteriškumo, kultas vis dar lieka nepakankamai antropologiniu; jame dar neatsiskleidžia naujas žmogus, kūrybinė žmogaus paslaptis.

^*) Joachimas Florskis (Gioacchino da Fiore, 1135-1202) – italų teologas, mistikas, cistersų vienuolis, pranašautojas, viduramžiško mileniumizmo (apie Kristaus tūkstančio metų viešpatavimą) pradininkas. Apie 1191 m. Kalabrijos kalnuose įsteigė griežtesnio stiliaus cistersų florensų vienuolyną. Jo pasekėjai imti vasinti joachimitais. Pagrindiniai jo kūriniai: „Senojo ir Naujojo testamentų suderinimai“ (1200) ir „Komentarai Jono apreiškimams“ (apie 1196-99).
Anot jo, po Tėvo (ST) ir Sūnaus (NT) amžių, ateis Šventosios dvasios amžius, prasidėsiantis po kažkokio kataklizmo, ir kuriame viešpataus visuotinė meilė, o ekleziastinę „Petro“ organizaciją pakeis „Tiesos ordinas“ (Jono bažnyčia).