Berdiajevo meilės filosofija. Vartiklis

Lyties ir meilės tema yra ne atsitiktinė, o labai svarbi Berdiajevo filosofinės pasaulėžiūros dalis. Dėmesys šiai jo kūrybos pusei ypač sustiprėjo po 1989 m. V. Šestakovo knygos „Erosas ir asmenybė“. Vokiečių religinis istorikas Ernstas Bencas knygoje „Adomas. Mitas apie pirmažmogį“ Berdiajevą priskiria mažai žinomai tradicijai europietiškoje mistikoje, kai krikščionišką mokymą bandoma aiškinti remiantis Platono mitu apie androginišką žmogaus prigimtį. Ją į rusų filosofiją atnešė V. Solovjovas. Remdamasis Bencu, italas Julius Evola knygoje „Lyties metafizika“ tą tradiciją pateikia platesniame kontekste parodydamas ryšį su okultiniais mokymais, susijusiais su įvairiomis seksualinėmis praktikomis. Bet šiaip tai Evola neigiamai vertina pastangas sujungti mitą apie androginą su krikščionišku mokymu, pabrėždamas dirbtinį ir dažnai sofistinį pobūdį, kas, geriausiu atveju, atveda prie gnostinių doktrinų. Ir tai trukdo sukurti efektyvią lyties metafiziką.

Matyt, aiškinant jo teoriją, geriausia remtis jo asmenybės ypatybėmis. Mat jo koncepcija nepaprastai originali. Štai knygoje „Savimonė“ rašo: „Reikia skirti erosą ir seksą, tarp meilės-eroso ir fiziologinio lyties gyvenimo“. Čia Berdiajevas kalba apie mistinę meilę, kraštutinį abipusį lytinį potraukį, tačiau besiskiriantį nuo sekso akto. Anot Berdiajevo, lytis – mistinis būties pradas, nuodėmingo nuopuolio metu praradęs savo dieviškumą ir iš dangiškos erotikos virtęs žemišku seksualumu. Tačiau dangiškos lyties vaizdinys žmoguje nesunaikinamas, tad jo atstatymu ir užsiima mistinė erotinė meilė, įveikianti seksą ir mylinčią porą perkelianti į amžinybę.
Kita vertus, ypatingas Berdiajevo filosofavimo būdas. Tai vientisas filosofinių intuicijų srautas, „žaliu“ pavidalu išsiliejantis į puslapius. Jis rašė taip, kaip mintys ateidavo į galvą.

Mes turime unikalų dokumentą – autobiografiją „Savimonė. Filosofinės autobiografijos patirtis“. Joje Berdiajevas apmąsto save ir savo gyvenimą: „Labiausiai man rūpi mano pasaulio apmąstymo paaiškinimas atsižvelgiant į mano vidinės ir dvasinės struktūros tipu. Dėl šio nenutrūkstamo ryšio mano filosofija visad buvo egzistencialistine“.

Išskirsime svarbiausius „Savimonės“ aspektus:
1) Pasaulio svetimumo jausmas, pasaulio duotybės atmetimas, atitrūkimas nuo aplinkos, transcendentalumo siekis, meno gyventi nebuvimas, dvasinė vienatvė, meilė laisvei ir nemeilė „gyvenimui“ esant stipriausiam gyvybiniam instinktui, nesusitaikymu su niekuo, kas praeina, poreikis amžinumui, savo savitumo pojūtis, didesnis dėmesys „Aš“ pasauliui nei „ne-aš“ pasauliui;
2) poreikis kūrybingumui, kūrybinei ekstazei kaip „pasaulio“ ir „gyvenimo įveikimo būdui.

„Aš labai anksti suvokiau savo paskirtį, dar vaikystėje, ir niekada ja neabejojau. Tai visų pirma buvo filosofo pašaukimas, tačiau ypatingos rūšies filosofo, moralisto, užimto gyvenimo prasmės paieška ir nuolat stojančio į gyvenimišką kovą dėl gyvenimo pakeitimo pagal tą prasmę. [...] Mano meilę metafizikai, būdingai visai mano egzistencijai, galima paaiškinti mano esminiu ir iš pat pradžių vykstančiu atsirėmimu į kasdienybę, į mane varžančią empirinę tikrovę. Mano filosofinė mintis buvo kova už išsilaisvinimą; ir aš visad tikėjau išlaisvinančiu filosofinio mąstymo pobūdžiu. [...] Filosofija man buvo kova ir su ribotumu vardan begalybės“.

Taigi, toks pasaulio pojūtis, buvimas tarsi „ne iš šio pasaulio“, įmestu į svetimą pasaulį, derinys su temperamentu ir įsitikinimu savo pašaukimu, buvo jo meilės filosofijos ištakomis. Vėliau iš to išsivystė nesutvertosios laisvės, objektyvizacijos ir religinės kūrybos koncepcijos:
„Tapau filosofu, kliedėjau ‚teorija‘, kad atsiskirčiau nuo kasdienio ‚gyvenimo‘ liūdesio. Filosofinė mintis mane išlaisvindavo iš slegiančio ‚gyvenimo‘ liūdesio, iš jo išsigimimo. ‚Bučiai‘ priešpastačiau ‚kūrybą‘. ‚Kūryba‘ nėra ‚gyvenimas‘, kūryba yra proveržis ir skrydis, ji iškyla virš ‚gyvenimo‘ ir veržiasi prie ribų, už ribų, į transcendentalumą“.

Donaldas Lauri knygoje „Maištingas pranašas. Nikolajaus Berdiajevo gyvenimas“ atkreipia dėmesį ir Berdiajevo vaikystės ypatybes. Lauri nurodo nuolatinius ginčus tarp tėvo ir motinos, o vėliau jų su vyresniuoju broliu Sergejumi:
„Kūdikio atsiradimas šeimoje, kurioje vaikai negimė 15-a metų, sukūrė sunkią padėtį. Tėvai spėjo pamiršti, kaip reikia elgtis, kai namuose yra mažų vaikų. Jų gyvenimas paniro į rutiną ir mažo vaiko buvimas jiems trukdė, neretai pasąmoningai juos pažemindamas“.

Nors Berdiajevas ir laikė save labai netradiciniu žmogumi, vis tik save priskyrė prie romantinių filosofų, tai suprasdamas kaip skirtingumą nuo klasikinės filosofijos, kai yra „subjekto pirmumas prieš objektą, priešinimasis baigtinumo determinizmui ir begalinio siekis, netikėjimas tobulumo pasiekimu baigtinume, intuicija prieš diskursiją, anti-intelektualizmas ir pažinimo kaip dvasios akto suvokimas, kūrybos egzaltacija žmogaus gyvenime, priešinimasis normatyvizmui ir dėsningumui, asmeniškumo priešpastatymas visuomeniškumui“.
Tačiau Berdiajevas nelabai mėgo vokiškąjį romantizmą dėl „organiškumo“ idealizacijos.

„Savimonėje“ nurodoma dvasinė giminystė su kai kuriais rusų literatūros herojais – baironiškaisiais super-romantikais ir „nereikalingais žmonėmis“: „Visad jaučiai labai susijusiu su Dostojevskio ir L. Tolstojaus romanų herojais, su Ivanu Karamazovu, Versilovu, Stavroginu, kunigaikščiu Andrejumi ir su tuo tipu, kurį Dostojevskis pavadino ‚rusų žemės bastūnu‘, su Čackiu, Eugeniju Oneginu, Pečiorinu ir kt. Tame, galbūt, mano giliausias ryšis su Rusija, rusų likimu. Pats Berdiajevas priskyrė save „tiesos ieškančiai rusų inteligentijai“: „Aš perimu slavianofilų ir zapadnikų tradiciją, Čaadajevo, ir Chomiakovo, Gerceno ir Bielinskio, netgi Bakunino ir Černyševskio, nepaisant pasaulėžiūrų skirtumų, o labiausiai Dostojevskio ir L. Tolstojaus, Vl. Solovjovo ir N. Fiodorovo. Aš rusų mąstytojas ir rašytojas“. Iš čia galima Berdiajevo mąstymo tipą apibūdinti kaip radikalų-inteligentiškąjį. Bet argi ne pats Berdiajevas vėliau kritikavo kairįjį radikalizmą (porevoliucinis rinkinys „Iš gilumos“)? Atsakymai nevienareikšmiai – vieni laiko, kad jis perėjo į stačiatikybę, bet kiti – kad riko radikalu-anarchistu. Vis tik, atrodo, kairysis radikalizmas geriau jam tinka nei romantizmas.

O gal tinka jo požiūrius apibūdinti kaip utopizmą, atmetant šio termino negatyvizmą. Tokią poziciją perteikė F. Engelso „Socializmo išsivystymas nuo utopijos į mokslą“. 20 a. mąstytojai nustatė, kad utopinis mąstymas nepašalinamas iš žmogaus sąmonės. Utopinės sąmonės apmąstymus ypač išvystė Ernstas Blochas, priklausęs vakarietiško marksizmo dialektinei-humanistinei srovei. Jis teigė, marksizme yra dvi srovės - „šaltoji“ (mokslinė, metodologinė) ir „šiltoji“ (utopinė, humaniškoji – sutinkama K. Markso ankstyvuosiuose darbuose apie nesusvetimėjusį darbą ir žmonijos vystymąsi). „Vilties principe“ utopija apibūdinama kaip „nerūpestingas principas“, o kultūros istorija – kaip utopijos vystymasis, „vilties principo“ realizacija. Taip utopija įgauna ontologinę prasmę. Ji nurodo kelią į ateitį, „dar-ne-tapusią“ (Noch-nicht-Sein) būtį (geriausia būtis dar tik bus). Ji apima „dar-ne-tapusį“ materijos srityje ir „dar-neįsisąmonintą“ humanizmo srityje.

Jei utopija yra realus ateities įkūnijimas remiantis dabartyje likusiomis praeities tendencijomis, tai abstrakčioji utopija – savotiškas mintinis ir emocionalus „peršokimas“ į tobulą ateitį, iš esmės, tai bėgimas nuo realios, esančios nuolatiniame tapsme, tikrovės. Blochas siūlo utopistui apraminti savo fantazijos polėkį, kad būtų galima aktualizuoti iš praeities ateinančius ryšius.

Čia pirmiausia reikia pabrėžti utopinio mąstymo anti-istoriškumą. Utopistas savo pasirodymą laiko laimingu atsitiktinumu. Jam būdinga pakilti virš istorijos ir pritaikyti jai prievartą. Jis nori kurti naują pasaulio modelį. Kita utopinio mąstymo ypatybe yra jo siekis spręsti ne konkrečias gyvenimiškas problemas, o siekti radikalios įsivaizduojamos tobulybės. Utopistas neieško tiesos, o ją teigia kaip idealo atitikmenį. Tai dabar įgavo perfekcionizmo pavadinimą.

Tai verčia kurti universalią idealo pasiekimo schemą. Tai jau inžinerinis utopisto požiūris į tikrovę ir projektyvus utopinio mąstymo pobūdis. Toks perėjimas nuo utopijos-idealo prie utopijos projekto- svajotojus ir paverčia utopistus revoliucionieriais praktikais, kuriems labiausiai reikalingi fanatiški pasekėjai, gebantys tikrovėje įkūnyti idealą. Utopijos kaip projekto sąvoka irgi remiasi dviem prielaidomis: a) įsitikinimu neribotomis žmogaus galimybėmis (savotiškas titanizmas, atėjęs iš Atgimimo epochos); 2) įsitikinimu pasaulio plastiškumu, jo paklusnumu išoriniams poveikiams ir galimybe perdaryti. Tobulą būtį utopistas kuria absoliutizacijos metodu – tikrovė suskaidoma, o tada vėl surenkama išmetant negatyvias dalis.

Utopistą tam skatina jam vienam težinomas mesianistinis šauksmas. Jam būdingas jausmas, kurį P. Florenskis vadina „teurginiu nerimu“ – siekiu betarpiškai veikti gyvenimą, istoriją ir jausti nuolatinę atsakomybę už pasaulio likimą. O su tuo betarpiškai susijęs normatyvusis pobūdis - utopizmui būdingas auklėjimo ir „atskleidimo“ patosas. Kartu utopizmui būdingas vergavimas idėjai - patekimas į dirbtinai susikurtos idėjos nelaisvę. Jis nemato visos pasaulio įvairovės, o dėmesį sutelkia tik į vieną jo pusę – jo idėją trukdančių aspektų kritiką (kriticizmas) bei pagyrą ją skatinantiems dalykams.

Taigi, Berdiajevo filosofiją galime suprasti kaip 1) jo asmeninių siekių, troškimų ir tikslų realizaciją; 2) utopinių santykių su tikrove atgaminimo rezultatą.