Apie nuobodulio filosofiją

Vos ne svarbiausiu klausimu N. Berdiajevui buvo kūrybos tema, išsamiai išdėstyta knygoje „Kūrybos prasmė. Žmogaus pateisinimo patirtis“. Joje kalbama apie perėjimą į naują religinę Trečiojo testamento epochą, kurioje žmogus atsiskleis kaip kūrėjas. Įdomu, kad ST ir NT apie kūrybą nebuvo nė žodžio, tai didysis nutylėjimas, todėl būtent ir reikia atskleisti jos prasmę.

Tuo tarpu Berdiajevo „Kūrybos prasmėje“ nėra nė žodžio apie nuobodulį - jausmą, kurį gerai žino kiekvienas kūrėjas (matyt, ir tasai, kuris danguje).

Visa problema tame, kad žmonės jau nemoka nuobodžiauti.

Kiekvienas gali ką nors pavadinti nuobodžiu ir susiraukti. Tačiau girdėti nuobodulį, jau nekalbant apie tai, kad klausytis jo ir bandyti įsigilinti „į bobos burbėjimą, į pelės lakstymą“ – mažai kas imasi. O kodėl?

Neverta to klausti nei piliečių (kaip geriausią priemonę nuo nuobodulio jie turi bent jau televizorių), nei filosofų (kas dar liūdniau). Berods, tik norvegas Larsas Svendsenas 1999-ais surizikavo pasisakyti plona knygiūkšte „Nuobodulio filosofija“, kur nuobodulys aiškinamas, visų pirma, kaip neatskiriama pačios būties savybė, kaip laiko, o ne vien nuotaikos ar dvasios būsenos forma. Ir jis virkauja, kad jei tai dabar nelaikoma rimta tema, tai „prielaida susimąstyti dėl pačios filosofijos likimo“. Ir tikrai, filosofų tomus tegalima suvokti tik su nuobodulio ženklu.

O juk menui nuobodulys puikiai pažįstamas - ypač romantinės pakraipos, kuris iš esmės ir atskleidė nuobodulį. Iki tol buvo nebent apatija, nuovargis nuo gyvenimo ar liūdesys, bet tik ne tą grynojo laiko triukšmą. Tad tai net ir Berdiajevas, romantikas, didžiavęsis savo aristokratizmu, nutylėjo tą daugiau nei aristokratinį jausmą (plebėjas nenuobodžiauja – jis „užmušinėja laiką“). Aršus pasaulio su gniuždančiu materializmu priešininkas nepastebėjo, kad nuobodulys visų pirma ir įrodo dvasios pirmenybę prieš materiją.

O štai Puškinas „Per nemigą parašytose eilėse“ dėsto:
Baredom of baby

„Gyvenimo pelių lakstymai...
....
Suprasti juos trokštu,
Ieškau jų prasmės.“

Iš čia tiesus kelias prie Achmatovos ciklo „Kūryba“, kuriame kurioje poezija pašlovinama kaip gyvenimiško bruzdesio įpėdinė, nemigo ekstraktas, bei Brodskio, savo „Pagyrą nuoboduliui“ skaičiusį savo studentams, kurie, matyt, tikėjosi pokalbio apie ekstazę bei drąsą.

Taigi Puškinas genialiai pajuto, kad nuobodulys ir yra apnuogintas ir privalomas reikalavimas prasmei. Kitas reikalas, kad jis taipogi signalizuoja ir apie jos netekimą ar nebuvimą. Tai ne prieštaravimas, o dialektika, kurioje suderinamos priešingybės. Pvz., nuobodulys yra labiausiai įtikinamas būties išgyvenimas (nuo jo, kaip ir nemigos, neišsisuksi), ir tuo pat metu tai jos, būties, nulinis lygis, nes užėjus nuoboduliui niekas realiai ir nevyksta. Tačiau būtent tą nieką jis ir paveldi pasaulį iki pasaulio sutvėrimo, jis – tvėrimo pranašystė, o iš čia ir intymus ryšis su juo.

O kodėl Dievas sukūrė pasaulį? Argi ne iš nuobodulio, kad save atskleistų iš naujo?

Šiuolaikiniame pasaulyje vieninteliu gyvenimo pilnatvės kriterijumi yra intensyvumas, o nuobodulys – įtampos sumažėjimas. Tačiau kuo intensyvesnis ritmas, tuo mažiau, dažniausiai, jame prasmės. Nenuostabu, kad šiuo metu intensyviausias ir ekstazinis diskursas – reklama – yra tuo pačiu ir labiausiai beprasmis. Mišelis Ulbek (Michel Houellebecq) rašo: „Ji tebetobulina transporto priemones žmonėms, kurie neturi kur važiuoti, nes niekur nesijaučia namuose; tebekuria naujas ryšio priemones žmonėms, neturintiems ką pasakyti vienas kitam; lengvina kontaktus tarp būtybių, kurios jau nebenori su niekuo bendrauti“. Ir būtent ji, pati to nesuvokdama, visomis jėgomus mus tikina, kad tų ar kitų dalykų turėjimas jau yra kažkokia būties kūryba, dar kartą pabrėškime – ekstaziškos būties. Iš čia visi skonių proveržiai, naujas kvėpavimas, galintis ledu sukaustyti upę, nežemiškas susižavėjimas dėl puodelio kavos ar arbatos ir pan. Aišku, nebūtina turėti trijų sprindžių kaktą, kad suprastumėm. Kad visame tame jausmų potvynyje išvystume banalų miražų dykumoje. Tačiau ir gyvenime realaus turinio ne daugiau, o prasmės – ir visai nėra.

Nuobodulys šiandien – vos ne vienintelė įtikinama tikrovė; tikrovė principingai kviečianti prie prasmės beje tokia jėga, kurios negali paneigti net didžiausi cinikai, bent jau todėl, kad ir jiems tenka panuobodžiauti.

Tad į nuobodulį privalėtų visa pirma kreiptis tie, turintys drąsos save pavadinti kūrėjais.

Taip pat žr. Warhol – nuobodulio karalius  

Egzistencializmas
Kritiniai etiudai (Berdiajevas)
A.Warhol - nuobodulio karalius
V. Nalimovo kitoniškumas
Heidegeris. Europos nihilizmas
Laisva valia ir determinizmas
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Berdiajevas ir Sartras – du egzistencializmo poliai
Žanas-Pjeras Kometti. Kaip suprasti „avangardo mirtį“?
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Rene Guenon. Rytų ir Vakarų priešprieša
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Į komunizmą – atsisakant Dievo
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Apmatai: Kryžkelė
Kur ėjo L. Tolstojus?
Vieni du su milžine
Sergejus Bulgakovas
Filosofijos puslapis
Vartiklis