Betarpiško pažinimo problema 17 amžiaus filosofijoje. Vartiklis

Savo laiku I. Pavlovas (1849-1936) pastebėjo, kad intuiciją reikia suprasti taip:
žmogus pabaigą atsimena, o viso kelio iki tos pabaigos žodžiais išreikšti negali.

Pažinimo teorija ir logika visada vystėsi iš siekio filosofiškai suprasti ir pagrįsti pažinimo operacijas ir formas. Vykstant pokyčiams gamyboje, technikoje ir eksperimentų metodikoje kito ir vystėsi ir pažinimo metodai. Atėjus kapitalizmui, pasyvų stebėjimą ir išprotaujamas hipotezes pakeitė aktyvus eksperimentinis tyrinėjimas ir juo pagrįstas hipotezių iškėlimas. Atsiranda gamtos dėsnio sąvoka. Ir pramonės (bei karybos) naudingiausia buvo matematika. Be progreso matematikoje negalėjo vystytis mechanika, astronomija, balistika, optika ir kiti gamtos mokslai.

Tačiau gamtos pažinimo bei matematikos įvairiapusis vystymasis negalėjo apsiriboti vien praktiniais uždaviniais. Mokslai stengėsi duoti ir filosofinį-gnoseologinį bei loginį savo metodų pagrindimai.

17-e a. nemažai filosofų, tarp kurių buvo ir matematikų (Dekartas, Dž. Lokas, Spinoza), susidūrė su problema spręsdami tą klausimą. Jos esmė tokia. Pirma, matematikos sprendimui būdingas besąlygiškas loginis visuotinumas ir būtinumas - bet kuri teorema teisinga ne vienam objektui, o visiems tos klasės objektams. Antra, loginio teoremų būtinumo šaltiniu negalėjo būti nei patirtis, nei empirinė indukcija. Bet koks teiginys, gautas per patirtį, negali būti besąlygiškai privalomas. Jis gali būti tik tikėtinas. Bet tada iš kur matematika gavo savo savybes – visuotinumą ir būtinumą.

Kai kurie 17 a. filosofai bandė tai įveikti atskirdami betarpišką (intuityvų) pažinimą bei išvestinį pažinimą. Jų požiūriu, matematikos tiesos daugiausia pasiektos įrodymais. Tačiau leisdamiesi įrodymo grandinėje galiausiai pasieksime teiginius, kurių negalima įrodyti ir kurie pripažįstami be įrodymo.

Mokymas apie intelektualiąją intuiciją kaip betarpišką daiktų būtinų ir visuotinų ryšių įžvalgą su proto pagalba turėtų būti skiriamas ir nuo mokymo apie įgimtas idėjas bei apriorinį žinojimą. Mokymas apie intuiciją yra mokymas apie ypatingos rūšies tiesas – tas, kurios pasiekiamos tiesiogine proto įžvalga. Tuo tarpu mokymas apie kai kurių idėjų įgimtas pobūdis yra ne apie tiesų, o apie idėjų-sąvokų savybes. 17 a. racionalistams tiesa ir idėja, tiesa ir sąvoka – toli gražu ne tapatūs dalykai: jiems tiesa yra mintis apie daiktų ryšis, o idėja – mintis apie dalyką. Tiesa visada išreiškiama idėjų ryšio forma, tuo tarpu idėja pati savaime nėra nei tiesa, nei suklydimas. Todėl tvirtinimas apie tai, kad kai kurios idėjos neturi šaltinio patirtyje, o įgimtos mūsų protui, visai nėra teiginys, tarsi egzistuoja tiesos, įgimtos mūsų protui. Kai kurie racionalistai (kaip Leibnicas), pripažinę esant įgimtomis dalį mūsų idėjų, tuo pat metu laikė, kad tiesa, t.y. adekvati intelektuali daiktų ryšio įžvalga, visada tam tikru lygiu reikalauja patirties, remiasi patirties duomenimis ir ta prasme negali būti besąlygiškai įgimtos. Kita vertus, kai kurie sensualistai (kaip Lokas), pripažinę intuiciją, tai yra tiesioginę būtinų daiktų ryšių įžvalgą, neigė įgimtas idėjas.

Toks jų atsisakymas išsiliejo į Dekarto įgimtų idėjų teoriją. Anot Leibnico, Dekartas teigė, kad kai kurios idėjos įgimtos mūsų protui visiškai užbaigtu pavidalu. Tuo tarpu įgimtos idėjos mums egzistuoja tik žinomų protų polinkių ir nuostatų, patirties ir, iš dalies, jutimų skatinamų vystymuisi. Tačiau jie jokiu būdu negali būti suvedami vien į patirtį ir jutimus. Jokia patirtis negali atvesti prie besąlygiškai b9tinų ir visuotinų tiesų. Tas pažinimas pasiekiamas vien protu, ir nors jis vystosi ryšyje su patirtimi ir net skatinamas patirties, tačiau vien tik iš užuomazgų prote. Todėl, priimdamas garsiąją Aristotelio ir empirikų (tame tarpe ir Loko) formulę: „prote nėra nieko, ko anksčiau nebuvo jutimuose“, Leibnicas priduria „be paties proto“. Tad Leibnicas laikė, kad patirtyje yra viskas, kas yra prote, be proto sugebėjimo iškilti virš atsitiktinio ir dalinio iki būtino ir visuotino.

Mokymas apie intelektualiąją intuiciją turi būti atskirtas ir nuo gnoseologinio apriorizmo. Tai yra teorija kaip atsakymas į klausimą: ar protas sugeba apmąstyti kai kurias tiesas betarpiškai, be įrodymų pagalbos? Mokymas apie kai kurių žinių aprioriškumą yra teorija, atsakanti į kitą klausimą: ar protui yra tiesų, ankstesnių už patirtį ir nuo patirties nepriklausančių?

Intuicijos teorija yra teorija, aiškinanti betarpišką kai kurių tiesų pobūdį. Tačiau tą betarpiškumą vieni filosofai apmąstė kaip patirtyje duotą pažinimo betarpiškumą, kiti – kaip pažinimo, egzistavusio prieš patirtį, t.y. apriorinio, betarpiškumą. Pagal šį požymį ir skirstomos tos teorijos. Taip, pvz., dauguma juslinės intuicijos teorijų visai nebuvo aprioristinėmis teorijomis.

Tuo tarpu, racionalistų kurtos intelektualios intuicijos teorijos buvo aprioristinės arba, bent jau, įtraukė apriorizmo elementus – kas buvo neišvengiama. Tačiau ne kiekvienas mokymas apie apriorizmą derėjo su intuicijos teorija. Buvo filosofų, leidę prote kai kurių apriorinių žinių prote buvimą, tačiau kartu neigusių betarpišką, tai yra intuityvųjį tų žinių pobūdį. Vienas jų – I. Kantas, kurio pažinimo teorija apriorinė. Toks yra ir jo mokymas apie juslinės intuicijos formas – erdvę ir laiką. Tačiau, pripažindamas intuityvų apriorinį juslumo formų pobūdį, Kantas neigė žmogaus intelektualiosios intuicijos sugebėjimą.

Pirmiausia, intuityvų pažinimą, kaip betarpišką, būtina skirti nuo apmąstomojo pažinimo, besiremiančio loginio apibrėžimų, silogizmų ir įrodymų aparatu. Taip, pvz., R. Dekartas (1596-1650) laikė, kad pagrindinės mokslo ir filosofijos aksiomos yra būtent tokios tiesos: betarpiškos, intuityviosios. Tos tiesos atskleidžiamos tiesiogine proto įžvalga ir neišvedamos remiantis loginiais apibrėžimais. Savo veikale „Tiesos paieška natūralios šviesos pagalba“ Dekartas rašė: „Neimsite juk įsivaizduoti, kad ... išankstinių sąvokų įgijimui būtina versti ir kankinti savo protą, kad surastumėm artimiausią daiktų giminingumą ir esminį skirtumą ir iš šių elementų susidaryti tikrąjį apibrėžimą“; „yra daug daiktų, kuriuos padarome tamsesniais, norėdami juos apibrėžti, nes dėl jų nepaprasto paprastumo ir aiškumo mums neįmanoma jų pasiekti geriau, nei paties savyje“. Ir toliau: „Prie didžiausių klaidų, kurios padaromos moksluose, reikia priskirti, galbūt, klaidą tų, kurie nori apibrėžti tai, ką būtina tiesiog žinoti“.

Intuicijos kaip betarpiško pažinimo būdo priešpastatymą silogistiniam Dekartas aiškiai išdėstė „Vadovavimo protui taisyklėse“. Kai tik taps aišku, kad to ar kito dalyko pažinimo negalima suvesti į indukciją, reikia „atmetus visus silogizmų pančius, visai pasitikėti intuicija, kaip vieninteliu mums likusiu keliu, nes visi teiginiai, tiesiogiai išvedami iš kitų, jei išvada aiški, jau susiveda prie tikros intuicijos“. Negalima sudaryti nė vieno silogizmo, pateikiančio teisingą išvadą, jei tam nėra medžiagos, t.y. jei asmenys, formuojantys silogizmą, nežino tokiu būdu išvedamos tiesos.

Spinoza (1632-1677), kaip ir Dekartas, laikė, kad diskursyvus vieno proporcijos nario apibrėžimas esant sąlygai, kad duoti kiti trys, neduoda adekvataus tų skaičių proporcingumo. Jei jis būtų rastas, tai „jį matytų ... intuityviai, o ne kaip kokio nors veiksmo rezultatą“. „Trumpajame traktate“ tas pats pavyzdys su proporcingumu palydimas paaiškinimu: turinčiam aiškiausią pažinimą nereikia nieko – nei girdėto, nei patirties, nei samprotavimų meno, „nes savo intuicija iškart regi proporcionalumą visuose jo išskaičiavimuose“, Galiausiai „Etikoje“, pateikdamas tą patį pavyzdį, Spinoza pažymi, kad intuityvi 4-ojo proporcijos nario įžvalga gerokai aiškesnė nei diskursyvi išvada, „nes iį paties pirmojo skaičiaus santykio su antruoju, kuri pamatome vienu nušvietimu, tiesiai išvedame ketvirtą“.

Toks yra pirmasis intuityvaus pažinimo, kaip jį suprato 17 a. racionalistai, bruožas - nepriklausomybė nuo samprotavimo ir įrodymo.

Antrasis bruožas yra tas, kad intuicija yra ne vien vienas intelektualaus pažinimo būdų, o yra jo aukščiausia atmaina. Taip Dekarto sistemoje aukščiausiu ir patikimiausiu pagrindiniu teiginiu laikoma aksioma: „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“. Dekartas pabrėžė, kad įsitikinimas šios aksiomos teisingumu yra ne samprotavimų ir ne įrodymų, o betarpiškos proto įžvalgos rezultatas. Todėl intuicija ir yra aukščiausia pažinimo atmaina, teidė Dekartas ir kiti racionalistai (tarp jų, ir Spinoza).

Racionalistams būdingas proto atskyrimas nuo jutimų aiškinamas ne vien jų niekinamu požiūriu į jutimus. Ant jų, tik betarpiška proto (intelekto) įžvalga gali mus įtikinti visuotiniu ir būtinu matematinių aksiomų ir teoremų veikimu. Ir to negali garantuoti empirinė patirtis. Tokių nuostatų laikėsi visi racionalistai, tačiau ypač aiškiai tai suformulavo Leibnicas, kuris laiške karalienei Sofijai-Šarlotei rašė: „Jutimai mums suteikia maistą mąstymui; ier mes niekada neturime minčių, tokių nutolusių, kad joms nebūtų taikomas kas nors jutiminio. Tačiau mąstymas reikalauja dar ir kita, to, kas yra virš jusliškumo“.

Tai neabejotinai idealistinis mokymas. Jis jutimus laiko tik postūmiu proto apmąstymams, savyje neturinčiuose nieko jutimiško. Dar daugiau – vienu intelektualiosios intuicijos atskyrimo nuo jutiminės intuicijos rezultatu buvo aprioriškumas. Jei matematikos tiesų negalima išgauti iš jutimų suteiktos informacijos, tai tenka pripažinti, kad jų šaltinis (bent jau iš dalies) randasi pačiame prote, t.y. a priori. Būtent taip ir mąstė Leibnicas.

17-o a. metafizinių materialistų, linkusių į nominalizmą (nominalistines kalbos ir logikos teorijas), klasikiniu atstovu buvo Tomas Hobsas (1588-1679). Jo pasiūlytas pažinimo patikimumo loginio pagrindimo sprendimas išvedamas visai ne iš intuityvumo sampratos. Jis, kaip ir Dekartui ar Spinozai, pirma, kelia klausimą apie loginio būtinumo ir matematikos visuotinumo pagrindus, o antra, tvirtai įsitikinęs, kas patirtis ir ja pagrįsta indukcija niekada nesuteiks pažinimo, prilygstančio matematikai. Šia prielaidą, bendrą tiek racionalistams, tiek sensualistams, nulėmė 17 a. filosofijos metafizinis pobūdis. Nė vieni jų negalėjo suprasti, kaip iš pažinimo, atsiradusio iš patirties ir turinčio santykinę būtinybę bei visuotinumą, gali rastis pažinimas, turintis besąlyginius visuotinumą bei būtinybę (ką esant rodė matematika).

Hobsas iškėlė kitą variantą ir šaltiniu tam laikė mūsų kalbos ženklų sugebėjimą būti bendrųjų sąvokų ženklais. Pačiuose daiktuose nėra nieko bendra. Tačiau bendrumas egzistuoja visumoje ženklų, kuriais žymimos savybės, būdingos visiems to paties pavadinimo klasės daiktams.

Ir racionalistai, ir Hobsas klydo vienodai – ir to priežastis metafizinis vienetinio ir bendrybinio atitrūkimas. Racionalistams - jutimas, vaizduotės vaizdinys atitrūksta nuo sąvokos, proto intuicijos. Hobsui – žodis kaip ženklas atitrūksta nuo pačios sąvokos, perteikiančios vienetinio ryšį su bendruoju.

Pagal Hobsą, kiek bebūtų stebimas ryšis tarp kokių nors reiškinių, tai neduoda nei patikimo visuotinio pažinimo, nei įsivaizduojamo ryšio tarp tų reiškinių. Gamtos tvarka nepriklauso nuo mūsų valios, juk mes negalime stebėjimų pagalba nustatyti visų be išimties aplinkybių, sukeliančių vieną ar kitą reiškinį. Pvz.: „nors žmogus iki šiol nuolat stebėjo, kad diena ir naktis eina pakaitomis, jis negali daryti išvados, tad taip buvo ir taip bus visada“ [8]. Tad „iš patirties negalima daryti jokios išvados, turinčios visuotinumo pobūdį Jei požymiai 20 kartų pasirodo tikri ir tik kartą klaidingi, tai žmogus gali duoti 20 prieš 1, kad tas reiškinys įvyks ark ad jis buvo įvykęs, tačiau negali išvados laikyti besąlygine tiesa“.

Matosi, kad Hobsas visiškai palaikė racionalistų įsitikinimą apie patirties nesugebėjimą pagrįsti visuotines tiesas. Kaip ir racionalistai laiko, kad vis tik visuotinės tiesos egzistuoja (visų pirma, matematikoje, kurios kilmė ne iš patirties). Tačiau Hobsas atmetė racionalistų mokymą apie matematikos pradinių nuostatų intuityvų pobūdį. Tam tikra prasme Hobsas irgi aprioristas, tačiau konstruktyvus, Anot jo, matematika – apriorinis mokslas, tačiau ne todėl, kad turi apriorines intuicijas, o todėl, kad dedukuoja iš apriorinių nustatymų arba konstrukcijų.

Visai kitoks buvo Džono Loko (1632-1704) požiūris, pagal kurį visų tiesų šaltinis idėjos, atsirandančios daiktams veikiant jutimus. Jis griežtai skiria idėją nuo tiesą, kuri yra mūsų idėjų atitikimo ar neatitikimo tarpusavyje įžvalga. Kadangi visos idėjos kyla tik iš patirties, tai negalimos jokios įgimtos idėjos, kurias teigė racionalizmas. Bet jei tiesa nėra idėja, o atitikimų tarp idėjų įžvalga, tai nereiškia intuityvių tiesų neigimo. Lokas pripažįsta, kad kartais idėjų sąryšis protu nustatomas iškart, tiesiogiai, betarpiškai, intuityviai.

Tik iš patirties kylantį visą mūsų pažinimą, pagal „Žmogaus proto patirtį“ (1690, [9]), sudaro „proto apmąstymas apie savo paties idėjas“. Skirtingi proto suvokimo būdai atitinka skirtingus pažinimo būdus, o kartu apibrėžia ir pažinomo aiškumo laipsnį. Aiškiausias yra betarpiškas arba intuityvusis pažinimas. Taip jis vadina pažinimą, kai „protas suvokia dviejų idėjų atitikimą ar neatitikimą betarpiškai iš jų, neįtraukiant kitų idėjų“. Tik toks pažinimas įmanomas „žmogiškajam silpnumui“. Ši pažinimo dalis neatremiama: „tarsi ryški saulės šviesa ji priverčia suvokti save betarpiškai, kai tik protas nukreipia savo žvilgsnį ta kryptimi. Svyravimams, abejonėms, tyrinėjimui visai nelieka vietos: protas iškart prisipildo jos ryškia šviesa“. Ypač pabrėžiama, kad tiesioginio suvokimo atveju „proto nereikia .... priima tiesą kaip akis priima šviesą vien todėl, kad į ją nukreipta“. Ir nuo priklauso „viso mūsų pažinimo“ patikimumas bei akivaizdumas. Daugiau reikalaujantis „pats nežino, ko reikalauja, ir tik parodo, kad jis tenori būti skeptiku, tačiau tam neturėdamas sugebėjimų“.

Ypač suprantama, kai Loko intuicija priešpastatomo jo vadinamajam „demonstratyviajam pažinimui“ arba „samprotavimui“. Bet kokį pažinimą sudaro dviejų idėjų atitikimo nustatymas. Tačiau ne visada tą atitikimą protas gali suvokti tiesiogiai. Tada jis bando rasti jungiančias tarpines idėjas. Tai „demonstratyvus pažinimas“, kuris gana patikimas, nors jo akivaizdumas „visai ne aiškus ir ryškus, kaip intuityvaus pažinimo“. Be to jis yra lėtas – ir tai ne vienintelis jo trūkumas. Dėl jo išlieka abejonės – bent jau procese iki įrodymo. Kuo daugiau grandžių, tuo neaiškesnis pradinių idėjų atitikimas. Pvz., kelių veidrodžių atspindėtas vaizdas tol veda prie pažinimo, kol išlieka jo atitikimas daiktui. Tačiau po daug atspindžių vaizdas tampa ne toks aiškus – ypač turint silpnas akis. Ir net pašalinus tuos trūkumus, „demonstratyvus pažinimas“ negali egzistuoti pats savaime, be betarpiško pažinimo.

Beje, Lokas intuiciją ir demonstraciją panagrinėja net pažinimo apimties kiekvieno atveju požiūriu.

Vis tik joks (tame tarpe ir jutiminis) pažinimas negali apimti visų idėjų. Net intuityvaus pažinimo atveju mes negalime išnagrinėti visų idėjų jas betarpiškai sulyginant. Tarkim, turint idėjas apie buką ir smailų trikampius su vienodu pagrindu, galime intuityviai suvokti, kad jie skiriasi, tačiau negalime intuityviai sužinoti, ar jų plotai yra lygūs. Tai negalime padaryti tiesioginio palygimo būdu, nes figūrų skirtumai neleidžia betarpiškai vieno trikampio kraštines uždėti ant kito trikampio kraštinių.

Tačiau ir demonstratyvaus pažinimo sritis yra ribota – mūsų protas negali aprėpti visos mūsų idėjų srities ir tarp atskirų idėjų ne visada sugebame rasti tarpines ar vidurkinančias idėjas, kurias dedukcijos grandinėse būtų galima panaudoti sujungiant kitas. „O kur to nėra, nėra pažinimo ir demonstracijos“. Kartu ir juslinio arba sensityvaus pažinimo sritis „nesidriekia toliau už bet kurią konkrečia minutę mūsų jausmams prieinamų daiktų egzistavimo“.

Vis tik reikia prisiminti principinį Loko skirtumą nuo racionalistų. Dekarto mokymas apie intuiciją glaudžiai susijęs su apriorizmu ir idealizmu. Tuo tarpu pas Loką intuicija, suprantama kaip betarpiška ir kartu intelektuali tiesos įžvalga, toli gražu nėra apriorinė. Ją nulemia pačių idėjų buvimas prote. Tačiau jų šaltiniu tegali būti patirtis, t.y. daiktų poveikis jutimo organams, egzistuojantiems objektyviai, nepriklausomai nuo sąmonės. Taigi, Lokas kritikuoja Dekarto įgimtų idėjų mokymą.

Kartu ryškus ir Loko skirtumas nuo racionalistų tiesos klausimu. Racionalistams idėjų ryšiuose kartojasi daiktų tvarka ir ryšiai. To nėra pas Loką – čia nagrinėjamas tik idėjų atitikimas ar neatitikimas. Taip Loko tiesos teorija tampa konceptualia.