Etikos konspektai: Vartiklis

Olandų kilmės filosofas Spinoza Dievą tapatina su gamta. Universumas (pasaulis) vientisas audinys, kuriame visuma determinuoja atskiras dalis. Tai ir yra Dievas. Tad kas Spinoza – ateistas ar tikintis?

Lyginant su ankstesne religija – jis ateistas. Dievas buvo kūrėjas, o pas Spinozą Dievas ištirpsta gamtoje. Jis jau negali būti priesakų davėju. Tenka ieškoti kitų šaltinių.

(!) Reikia studijuoti savo prigimtį. Ji susideda iš dviejų dalių (kūno ir sielos) ir todėl mokslai, tiriantys žmogų, skirstomi į fiziką, tiriančią gamtą ir žmogaus kūną, bei psichologiją, tiriančią dvasią ir esančią etikos pagrindu. Psichologijos mokslo prasmė ta, kad jis turi atskleisti tikrąją žmogaus prigimtį. Žmogaus afektai (jausmai) iškreipia ją. Protas skirtas atstatyti tikrąją padėtį. Nori determinuoti moralę.

Jei kalbame apie žmogų, tai turim idealią struktūrą. Bet žmogus – išmislas, jis negali būti nieku kitu, o tik savimi. Iliuzijos kyla iš to, kad mes nežinome tikros prigimties. Mūsų tikslas – ją išsiaiškinti. Žmogus – pasaulio dalis. O kiekvienas daiktas turi savo paskirtį.

Bet vis vien Spinoza pripažino galimybę keistis, tobulėti, bet tas tobulėjimo procesas artimas sokratiniam tobulėjimui. Kai žmogus keičia savo įvaizdžius, kai psichologijos mokslo pagalba artėja prie savo esmės, tuo pačiu jis ir kinta. Savęs pažinimas keičia žmogaus prigimtį, o kitimas – tai tobulėjimas.

Bendrų elementų beieškant

1. B. Spinozos pateikiami „Etikos“ fragmentai artimai primena I. Kanto moralinį imperatyvą: „Nedaryk žmonėms to, ko nenori, kad jie darytų tau.

2. B. Spinozos artimumas šių dienų psichologų patarimams. („emocija gali būti pakeista kita (stipresne) emocija“, „pasyvias emocijas pakeisti aktyviomis“)

Žmogaus pagrindinis tikslas - savisauga. visi žmogaus veiksmai pajungti gyvybės išlaikymo principui. Žmogus vienas negali užtikrinti savo savisaugos, jo jėgos per mažos gamtos atžvilgiu. Be to, žmonės dažnai sueina į tarpusavio konfliktus, Tai visuotinio karo būklė.

Žmogų reikia socializuoti, o tai galima tik valstybės pagalba. Valstybė duoda taiką, saugumą, socialinę gerovę, teisę nudotis turtu, o tai ir sudaro žmogaus savisaugą. Žmogiškumas – savo interesų pajungimas valstybei. Valstybė – antras priesakų tinklas; pirmasis – žmogaus prigimtis.

Faktiškai, tai valstybės sutapatinimas su morale, suki principai, o ne moraliniai. Valstybės išaukštinimas labai stiprus. Jei pas Ruso valstybė tiek jėga, kiek sutampa su žmogaus interesais (jei ji prieštarauja žmogaus interesams jis gali sukilti), tai pas Hobsą sukilimas – blogis, grįžimas į laukinio visuotinio karo būklę.

3019 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

- Aš čia dėl įvairovės sukūriau ne bipoliarinį pasaulį, - pradėjo demiurgas Mazutka. - Kaip tai? – susidomėjo Šambambukli.
- Na... kaip visi įpratę? Yra gėris, yra ir blogis. Ir net specialus jų pažinimo medis auga. A man gavosi ne du poliai, o trys.
- „Gerai“, „blogai“ ir „šiaip sau“? – susiprotėjo demiurgas Šambambukli. - Na, visai ne! Jokių „gerai“ ar „blogai“! Abo, bebo ir vavo!
- Eeee-e… paaiškink?
- Na, tarkim, bebo – tai, žinoma, labiau abiška, nei vavo, tačiau vaviškiau nei abo, ir jau tikrai bebiškiau už abu kitus. O vavo…
- O kuris iš jų geriau, o kuris blogiau?
- Tai nė vienas nėra geriau! Kažkas abiškiau, kažkas vaviškiau, o kai kas... na, ten trys poliai, supranti?

Šambambukli susimąstė... po minutės pratarė:
- Aaa... Aha. Na gerai. O aš štai vardan eksperimento, atvirkščiai, sukūriau vienapolį pasaulį. Kur nėra jokio blogio, o tėra vien tik gera.
- Na ir kaip jis...?
- Blogai, - atsiduso Šambambukli.

Hobso ir Spinozos idėjos vėliau gavo visuotinį pripažinimą. Susidarė dvi idėjos, turinčios įtakos etikai:

Dievišką savivalę galima išvaryti skelbiant determinizmo idėjas. Žmonių veiksmai determinuoti jų prigimties ir socialinės aplinkos nėra gerų ar blogų žmonių, yra tik geri ar blogi institutai. Trūkumas tas, kad visuomenė suprantama mechanistiškai: visuomenė – mechaninė suma. Norėdami determinuoti žmonių dvasinį pasaulį turim determinuoti visų žmonių visus veiksmus. Praktiškai to realizuoti neįmanoma.

Kai apeliuojama į žmogaus prigimtį, tai neaišku, kokia ta prigimtis (protas, jausmai ir t.t.). determinuojant žmonių veiksmus dingsta moralinė žmonių atsakomybė. Ji galima, jei žmogus turi laisvę rinktis. Determinuojant dingsta pasirinkimo laisvė ir negalima kalbėti apie moralę, o švietėjai kalbėjo.

Iškyla dar vienas klausimas. Jei žmogaus prigimtis egoistinė, tai kokiu būdu jis elgiasi altruistiškai, prieš savo egoizmą.

Prieš mokslo absoliutinimą moralės srityje, tikėjimu mokslu vienas pirmųjų stojo Jumas. Gamtos dėsniai neišplaukia iš atskirų faktų. Jutiminis pažinimas negali pagrįsti priežastingumo objektyvaus pobūdžio. Žmonės įprato mąstyti, kad kažkas eina po to, seka po to. Pasikartojimai iškreipia psichinį mąstymo būdą. Dėsnis – žmonių įpročio principas.

Jumas mažina galimybę etiškai pažinti. Žmogaus protas niekada neveda į veiksmą, tai mąstymo procesas. Moralinių sprendimų uždavinys – valdyti mūsų veiksmus. Protas susiduria tik su empiriniais faktais, o į veiksmus veda malonumo ar skausmo perspektyva (tai aistros, emocijos ir pan.). Protas gali tik teikti informaciją, siūlyti efektyvesnį veikimo būdą. Protas – veiksmų vergas ir negali jų kontroliuoti. Žmonės turi giluminę nuostatą kaip reikia elgtis, o žmogus tik racionalizuoja.

*** Etika – jausmų sritis, o ne racionalumo. Susiduriama su dviejų rūšių (faktinių ir moralinių) tvirtinimais tarp kurių nėra jokio ryšio. Žmogus gali kalbėti faktų kalba (kas yra) ir keista, kaip jis gali pereiti prie to, ką reikia daryti. Atrodo, kad ryšis yra, bet tai apgaulė. Faktų kalba – mokslo sritis ir ne daugiau. Aistrų kritikuoti negalima.

Jumas (ir pozityvizmas) atmeta bet kokią galimybę moksliškai pagrįsti moralę (jausmų mokslas negali vertinti).

2022.02.01
Hjumo darbai padarė įtaką daugeliui mąstytojų: Dž. Miliui, T. Heksliui, H. Spenceriui, E. Machui, R. Avenarijui (1843-1896), B. Raselui... I. Kantas prisipažino, kad perskaitęs Hjumą, „prabudo iš dogmatinio miego“.

Jo tėvas mirė jam esant 3 m. amžiaus ir jis pradinį išsilavinimą gavo vietos mokykloje su valstiečių vaikais. Edinburgo un- te įgijo teisininko profesiją, tačiau teisė jaunuolio netraukė. Jis paveldėjo nedideles pajamas, o vėliau užėmė Edinborgų Advokatų bibliotekininko pareigas – ir tas darbas leido jam užsiiminėti filosofija.

1739-40 m. jis paskelbė savo pagrindinį kūrinį – „Apie žmogaus prigimtį“, kuriame bandė apibrėžti pagrindinius žmogaus pažinimo principus. Sekdamas empirizmo pažiūromis, jis laikė, kad visas pažinimas remiasi patirtimi, o tasai, savo ruožtu, išsiskiria į du tipus: „Tuos pojūčius, kurie į sąmonę patenka su didžiausia jėga ir nesulaikomumu, vadiname įspūdžiais... Idėjomis aš suprantu silpnus tų įspūdžių vaizdinius mąstyme ir samprotavimuose“. O asmenybė – viso labo tik „pojūčių pundelis“, o ir aplamai, žmogus – nepastovi, linkusi asociacijų klaidoms būtybė.

Hjumo agnosticizmas paliko atviru klausimą – ar egzistuoja materialūs objektai, sukeliantys mūsų pojūčius (nors gyvenimiškoje praktikoje jais neabejojo). Kadangi būties ir dvasios santykio klausimą laikė teoriškai neišsprendžiamu, jis jį pakeitė paprastų idėjų (t.y. juslinių atminties vaizdinių) priklausomybės nuo išorinių įspūdžių klausimu. Sudėtingų idėjų susidarymą jis aiškino kaip paprastų idėjų tarpusavio psichologines asociacijas. Iškėlęs objektyvaus priežastinių- pasekminių ryšių problemą, Hjumas laikė, kad jų egzistavimas neįrodomas, nes to, kas, kas laikoma pasekme, nėra tame, kas laikoma priežastimi. Įvykiai tiesiog seka vienas kitą ir mes net negalim pasakyti, kad vienas įvykis sukelia kitą.

1753-62 m. Hjumas dirbo prie 8-tomės „Anglijos istorijos“, tačiau tikrąją šlovę jam atnešė „Esė“ (1741) visuomeninėmis, politinėmis, ekonominėmis ir estetinėmis temomis.

I. Kanto idėjos iš principo skyrėsi nuo Jumo (Hume) idėjų. Mūsų pojūčiai, susidūrę su aplinkiniu pasauliu, neduoda visuotinumo ir negali būti mokslo šaltiniu. Kantui iš empirinio pažinimo negalima išvesti Compromise in ethics

tiesioginio priežastingumo. Jis nesuteikia nei būtinumo, nei priežastingumo. Tikras žinojimas (galimybė pažinti) egzistuoja, jo šaltinis – nuo empirikos nepriklausančios, išankstinės (apriorinės) suvokimo ir intelekto formos. Jos ir daro galimą mokslą.

I. Kantas išskyrė jutiminio suvokimo formas: erdvę ir laiką (jie egzistuoja aprioriškai, nepriklausomai nuo žmonių), mes iš erdvės (mintyse) galim eliminuoti (išmesti) visus daiktus, bet negalim savo galvose panaikinti erdvės įvaizdžio, t.y. jos apriorinės (tas pats su laiku).

Intelekto formos priklauso skirtingoms kategorijoms (jų yra 12). Tai kiekybė, kokybė, santykis ir t.t. tai aprioriškai duotos mąstymo formos. Jų paskirtis – tvarkyti jutiminę sritį. Tai instrumentas, su kuriuo žmogus suranda visuotinumą.

Pažinimas galimas, pasaulis objektyvus. Žmogiškos suvokimo formos (jutiminės ir intelektualinės) gautą pasaulio medžiagą sužmogina. Žmogus pažįsta ne pasaulio esmę (noumeną), o tik kaip jis reiškiasi mums (fenomenas).

I. Kantas subjektyvumą nuo atskiro žmogaus perkelia visai žmonijai (kaip su kitom būtybėmis – neaišku). Kada žmogaus protas, bandydamas sistemanizuoti empirinį pasaulį, bando peržengti save, jis susiduria su antinomijomis (padėtimis be išeities). Protas tokiose padėtyse negali duoti sprendimo.

Kanto filosofija kompromisinė, nes ji tarsi stovi tarp švietėjų, kuriems būdingas tikėjimas mokslu, ir Jumo subjektyvizmo (Berklis). Kantas palieka tam tikras galimybes mokslui, nepanaikindamas galimybių tikėjimui.

Žmogų moraliu daro ne malonumo, laisvės, laimės siekimas, o vien tik pareigos jausmas. Malonumo siekimas, nemalonumų vengimas – tai žmogaus prigimtis, čia jis nėra laisvas; čia teorijos, o ne moralės sritis.

Moralė ten, kur žmogus laisvai, niekieno neapsprendžiamas sprendžia savo elgesį. Žmogus aprioriškai turi savyje moralės dėsnį, nepriklausantį nuo išorinių sąlygų. Jis padaro žmogų aukštesniu už būtiną sąryšį, jis to dėsnio pagalba pakyla virš savęs, savų interesų.

Kategoriškas imperatyvas: Žmogus turi elgtis taip, kad jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Arba: nedaryk kitam to, ko nenori, kad jis darytų tau. Šį dėsnį reikia taikyti ir auklėjant (moralizuodamas) kitus.

O koks tokio dėsnio pakankamumas? Jis pagrįstas pačia morale. Normos priimamos visų -> jos visuotinės, žmogiškos. Visuotinumas panaikina moralės subjektyvumą.

Mokslas nedaug padeda moralei. Kiekvienas žmogus aprioriškai žino, kaip elgtis. Be to, pati mokslo argumentacija turi hipotetinį pobūdį (jei ..., tai ...). Moralės teiginiai neturi hipotetinio pobūdžio, kategoriškas imperatyvas (daryk taip).

I. Kantas sudemokratino moralę, galimybę tapti moralia. Jei švietėjams tik išsimokslinęs žmogus gali būti tobulas, t.y. moralus, tai pagal Kantą kiekvienas gali būti moralus vien pagal savo gerą valią.

Kantas išvalė moralę nuo intereso. Interesas verčia veikti taip, bet žmogus daro pagal savo gerą valią. Jei žmogaus interesas neprieštarauja visuomeniniam interesui, tai dar nereiškia, kad žmogaus interesas neprieštarauja visuomeniniam interesui, tai dar nereiškia, kad jo elgesys bus moralus, jis gali būti tik legalus. Kantui moralė – vidinė prielaida.

Moralei buvo paliktos grynos formos ir jos žmonių faktinėje veikloje gali būti interpretuojamos labai įvairiai. Jis išlaiko tik bendražmogišką vardiklį, bet tas vardiklis per daug bendras.

Žmogus, kuris visą gyvenimą buvo moralus, veikė prieš savo interesą. Jam teko didelis krūvis, už kurį turi būti atlyginta kitame pasaulyje. Taip Kantas įvedą į moralę Dievą.

Svarbiausia idėja – laisvės idėja. Kiekvienas žmogus yra subjektas, jis kitam negali būti objektu. Laisvės principo pagrindu buvo griaunami feodaliniai santykiai.

Ji labai įvairi, nors galime išskirti tris kryptis pagal bendrą požiūrį į vertybinį pasaulį:

I. Kantas reikalavo moralės sričiai apimti visą žmoniją. Žmogiškumas turėtų apimti tą visuotinumą. Pareiga – betarpiškas žmogaus jausmas, kai Jumui pareigos nėra, tik jausmas. Kantui jausmo nereikia – viskas pareiga išplėsta visam pasauliui (žmonijai).

Neokantizmas kalba apie vertybes kaip savarankiškas vertybes kaip nekintamą dalyką. Pačiom vertybėm suteikia visuotinę prasmę savarankiškumo ribose.

Socialiniam mokslams nepritaikomi gamtos mokslų metodai, nes gamtos mokslai apibendrinantys (kadangi gamtos reiškiniai pasikartoja). Socialinėje srityje nėra dviejų vienodų įvykių, todėl generalizuojantis gamtamokslinis metodas nieko neduoda. Reikia sukurti metodus, pripažįstančius individualius poelgius.

Tyrimas įmanomas, jei yra apriorinės vertybių formos (vertybių pasaulis). Turėdami vertybinę gradaciją, mes galime vertinti žmonių veiklą, elgesį pagal tai, kiek jie priartėja prie vertybių, kaip jos realizuojamos.

Būties mokslai turi užsiimti tuo, kas yra (faktai), o filosofija – privalomomis vertybėmis – kas turi būti vertinimas). Filosofiją domina tik amžinos tiesos, įvairūs etiniai, estetiniai vertinimai (Šėleris, Vastmanas, Hiuserlis).

Pasaulis nepaklūsta mokslui (paveikslas). Tad kaip jį suprasti? Padėti gali tik intuicija, „tiesioginė žiūra“, kuri sugeba pagauti visuotinumą. Reikia ne aprašyti, o aprėpti visą prasmę. Žmogus nuotaikos, jausmų aprašymas nieko neduoda. Ir iš tikro – ne viską mokslas gali aprašyti; bėda ta, kad jau išeities pozicijoje imamas individualus žmogus.

Neokantizmas išskiria tris vertybių sritis: 1) logikos; 2) etikos; 3) estetikos. Pačią logiką jie gauna kaip tikrą vertybę. Žmogus įeina į pasaulį jau su paruožtomis vertybėmis. Atmetama vertybių istoriškumo idėja.

Pozityvizmas - anglosaksų tradicija nuo Jumo laikų. Muras laiko, kad visi moralės apibrėžimai atsiremia į natūralistinę klaidą, kuri yra tai, kad visi gėrio apibrėžimai remiasi už gėrio esančiais dalykais ir yra tylomis pripažįstami gėriu. Jei gėrio pagrindu imam malonumą, tai per jį apibrėžiame gėrį, bet tylomis ir pats malonumas laikomas gėriu. Tas pat per tą patį. Toks įrodinėjimo būdas nieko nepadeda. Loginis ratas. Jei atmesim visus gėrio buvimo įrodymus, tai į ką žmogus gali remtis? Jis skaito, kad žmogus gali pasikliauti nuosava intuicija. Muras atmeta mokslinį etikos aiškinimą.

Intuicija pas žmones yra labai įvairi. Kai daugelis filosofų bando rasti teisingas normas, tai ką Muras vadina intuicija, yra XX a. pradžios anglų išsilavinusio džentelmeno elgesio norma. Dėl tos savybės anglų filosofijoje atsiranda - emotyvizmas (Stevensonas^*), Ajeris, kuris laiko, kad žmogaus moralės sritis yra grynai vien žmogaus emocijos. Kada žmogus įrodinėja kažką kitam žmogui, tai tas žmogus savo emociškumu perteikia savo poziciją.

Ajeris bando logiškai pagrįsti šią idėją. Mokslo srityje jis išskiria dviejų tipų teiginius:

Analitiniai ir empiriniai teiginiai yra prasmingi teiginiai ir mes čia galim vystyti mokslo problemas. Vertybės neturi empirinio pagrindo, todėl šie teiginiai – beprasmiai.

Pozityvizmas į vertybes (tuo pačiu ir moralę žiūri kaip į pseudoproblematiką, nes jis yra už mokslo ribų; jų negalima paaiškinti nei logikos keliu, nei faktų pagalba. Egzistuoja daug įvairių mokyklų, bandančių surasti dėsningumus, remiantis biologinėm, fiziologinėm, ekonominėm, politinėm, nacionalinėm, istorinėm prielaidom, tačiau ušsiskiria šios trys minėtos. Burqa / islam

Bet koks kraštutinis priešpastatymas nėra iki galo nuoseklus. Jei nagrinėjame neokantizmą, reikia pastebėti, kad gamtoje vykstantys pasikartojimai daugiausia priklauso .nuo žmonių veiklos. Žmogus sužmogina gamtą ir iš jos išgauna vertybes, kurių jam reikia. Yra ar nėra gamtoje vertybių, priklauso nuo žmogaus. Gamtos negalima visiškai atskirti nuo žmogaus.

Socialinėje srityje pasirinkdamas žmogus nėra visai laisvas. Požiūriai į vertybes priklauso nuo to, kokį išeities tašką pasirinksime; jei individas – vienas, jei istoriškai (sociališkai) – kitas. Galimas toks mąstymo būdas: gyvenimo sąlygos gali sukurti moralines normas, jei kartojasi, kartojasi ir normos.

Reikia priimti santykį: žmogus-visuomenė. Žmogus ima save atskaitos tašku (savo išgyvenimus) – tai egoistinis žmogus. Tačiau jis gali suvokti, kad savo interesų negali suabsoliutinti, kad jie vyksta tam tikruose rėmuose. Susikirtime žmogus-visuomenė gimsta moralinnės vertybės. Jis nesuabsoliutina savęs. Savo interesų nugalėjimas ir yra moralinės normos. Sistema (žmogus-visuomenė) keičiasi, todėl keičiasi ir pačios normos; nors tiksliau ne normos, o jų turinys. Pačios normos išlaiko bendražmogišką turinį, patį minimumą. Žmogus žmogumi pasitiki. Moralė – elementarus žmogiškas elgesys. Žmonės dažnai elgiasi intuityviai nesusimąstydami apie pačias normas. Tik pačia bendriausia prasme galime paaiškinti moralės normas, o visa kita už teorijos ribų, tai jau praktikos sritis.

Pozityvizmas teisus, kai sako, kad Markso teorijoje nėra moralės, nei teorijos apie moralę. Jos ten ir nereikia. Bet moralės reikia žmonių praktikoje. Viena teorija, kita praktika.

Neokantizme yra pavojus suabsoliutinti vertybes, padaryti nekintančiomis. Marksizmas, pripažindamas kintamumą, neatmeta būtin teisingų normų umo.

Normų negalima atplėšti nuo gyvenimo. Jei būtų galima, galėtume priešpastatyti tikslus ir priemones, pasirinkti bet kokius realizavimo būdus. Jei normų, iš kitos pusės, negalima realizuoti, jos atmetamos.

Kas yra kas (laisvė, laimė, malonumai) - tai tik konstrukcijos. Bet kuris apibrėžimas veda į scholastiką.

„Socialinei imanentinei“ etikai E. Fromas priešpastato „universalią“ etiką. Jis nesieja etikos su pageidaujamo elgesio kodeksu. „Universali“ etika – ypatinga, tiktai žmogui būdinga orientacija, reikšminga ne vienam. O visiems žmonėms. Jos įgyvendinimui reikia kardinalių pertvarkymų visose gyvenimo srityse.

Psichologinėje srityje svarbiausia: įveikti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą ir abejingumą gyvenimui, „sudaiktėjimą“. Būtina atsisakyti vartotojiškos etikos ir pasirinkti tiesą, meilę ir t.t. „Kiekvienas žmogus tikslas sau, o ne priemonė kitų tikslams“. Žmogus nėra daiktas.

Žmogus negali gyventi be etinių vertybių, be orientacijos sistemos ir atsidavimo objekto, tačiau jis laisvas rinktis gėrį arba blogį.

Tačiau žmogaus prigimties poreikius laikydamas „universalios“ etikos normų šaltiniu, Fromas siūlo abstrakčią humanistinę etiką, humanistinės visuomenės utopiją. Jis suabsoliutina ir pervertina psichologinių veiksnių vaidmenį sociologiniame procese. Tačiau šiame konformizmo pasaulyje jis vis dėlto tiki žmogaus individualybės realizacija. Tačiau vis vien ignoruoja socialinių pertvarkymų kelią ir tiki, kad psichoanalitinė terapija gali pakeisti ne tik individą, bet ir visuomenę.

^*) Čarlis Stevensonas (Charles Leslie Stevenson,1908-1979 ) – amerikiečių filosofas, analitinės filosofijos atstovas, plačiausiai žinomas darbais etikos ir estetikos srityse. Jis pateikė išsamiausią emotyvizmo gynybą pokario laiku. Savo straipsniuose „Emotyvi etinių terminų prasmė“ (1937), „Įtikinami apibrėžimai“ (1938) ir knygoje „Etika ir kalba“ (1944) išvystė emotyvios prasmės teorija.