Nyčė: etinis-filosofinis siluetas  

Kartą Nyčė pasakė: „Visa, kas gilu, mėgsta būti uždengta“. Tačiau jo paties nešiojamas apdangalas jam buvo lemtingas.

Jo minčių rimtumas glūdi giliai po jo patrauklaus žaismingo, kibirkščiuojančio, žavinčio dėstymu – taip giliai, kad nepasiekia vokiečių filosofų ausies. Todėl jam ir teko patirti visų kažkiek labiau iškilusiųjų likimą – kai kyla įtarimas, ar tieji gali atlikti pačią jiems skirtą užduotį. Vokiečių mąstytojai iki dabar su panieka praeidavo pro Nyčę, nes jisai, kaip poetas, juos apkurtino savo kalbų grožiu, pilnumu ir laisvumu. Žinoma, jis nesukūrė etikos „sistemos“. Tačiau jai betrūko tik išorinės formos.

Pagrindinė Nyčės mintis: istorijos tėkmėje dauguma, susidedanti iš silpnųjų, vidutinybių, nereikšmingų natūrų, įgavo išorinę ir vidinę valdžią mažumai – susidedančiai iš stiprių, vertų šlovės, savitų [tai puikiai iliustruoja ir dabartinė politinė padėtis Lietuvoje]. To pasėkoje pirmapradės moralinės vertybės visiškai pasikeitė. „Gerai“ – laikyta laimėti, viešpatauti, pilnai atskleisti savo jėgą ir galią, kad ir kitų sąskaita; „blogai“ – būti pralaimėjusiu, silpnu, nešlovingu. Šias vertybes perkalė demokratinės-altruistinės tendencijos, ypač ryškiai pasireiškusios krikščionybėje. Dabar „gerai“ laikoma savo „Aš“, savo asmenybės išaukštinimo atsisakymas – t.y. gyventi dėl kitų, silpnų, vargšų, esančių žemiau; netgi daugiau: jie, tie kenčiantieji, nuskriaustieji, pažemintieji – ir yra būtent „gerieji“, teisieji, jiems skirta ir Dangaus karalystė. Suprantama išvada iš čia yra ta, kad net stiprieji, gamtos sukurti valdžiai, viduje ir išoriškai laisvi, neišmiršta natūraliai ir ramiai, o išmiršta su nešvaria sąžine, nuo kurios gelbstisi, save pateikdami tik kaip aukštesnės valios vykdytojus; taip esantys valdžioje turi savyje lėliukę tų, kurie paklūsta.

Goya. Saturn devouring his son Visa tai turėjo pažeminti žmogų, tai yra įteisinti vidutinybių tipą. Bandos (daugumos) žmogus gavo valdžią geresniems ir iškilesniems. Kartu tai ir iškraipymas instinktų, nukreiptų į vystymąsi, jėgų kaupimą, valios valdžiai stiprinimą – tai, kad leidžia rūšiai tobulėti.

Pradiniu Nyčės teorijos tašku buvo mokymas apie natūralų atstumą tarp žmonių. Gamta žmones padarė skirtingais, kas iš pagrindų prieštarauja visiems demokratiniams ar socialistiniams idealams. Jei energingumas, įmantrumas, kilimas aukštyn, kaip natūralios atrankos pratęsimas, yra žmonijos siekis, tai, akivaizdu, kad arčiau jo yra atskiros iškilios asmenybės, pirmeiviai, nesiderantys prie masių judėjimo. Ir kuo greičiau jie eina, tuo labiau tolsta nuo minios.

Bet kurios socialinės padėties vertė buvo apsprendžiama eudemoninių*), kultūrinių ir asmeninių naudų kiekiu, paskirstamu tarp atskirų vienetų. Tačiau Nyčei tebuvo svarbus pasiektas aukštis, o ne jų suma, t.y., jam visai nesvarbu, kad tūkstančiai žmonių turės vidutinį gerbūvį, laisves, kultūros elementus, galią, o tai, kad keli ar net vienas to turės su pertekliumi. Ne vidutinis lygis (koks bebūtų aukštas) apsprendžia epochą, o joje pasiektas aukščiausias lygis1) . Vidutinis lygis tėra tuo pagrindu, nuo kurio pradedamas matuoti aukštis. Ir iš čia tampa aišku, kad aristokratinis nutolimas nuo masių yra ne tik dirva iškilioms asmenybėms atsirasti, bet ir logiškai būtina bet kokios vertybės buvimo visuomenėje sąlyga. Tik nuolatiniais nusižengimais ir griežtumu, griežta disciplina ir atranka gali būti pasiektas įgyvendinto idealo suklestėjimas. Tame galima įžvelgti netgi artumą Platonui, kuris, priešingai antropologinei etikai, reikalavo, kad būtų įgyvendintos nuasmenintos idėjos, objektyvus gėris: ir jam visai nesvarbu, kad dauguma jo idealios valstybės narių bus prievarta palikti nesavarankiškumo ir nemokšiškumo lygmenyse.

Su tuo siejasi ir tai, kad Nyčės skelbtų idealų įgyvendinimas yra visiškai subjektyvus dalykas. Pati vertybė kyla ne iš pasekmių, ne iš asmenybės operari [veikime], o esse [buvime] randasi vertybių centras. Šis subtilus, vos pajuntamas vertybių kriterijaus atspalvis labai svarbus Nyčės etikos supratimui. Jis mums pakiša labai savitą kombinaciją: iš vienos pusės, labai objektyvus vertybių įvertis, remiantis maksimaliu lygiu, o iš kitos, jų išimtinis priklausymas nuo asmenybės.

Nyčės etinis personalizmas jokiu būdu nėra nei egoizmas, nei eudemonizmas. Idealo objektyvių savybių vertė tiek pat mažai matuojama jų poveikiu kitų pojūčiams, kiek ir poveikiu pačiam subjektui. Žmogus-aristokratas „savo prerogatyvas ir naudojimąsi jomis privalo laikyti savo įsipareigojimais“ (Anapus gėrio ir blogio). „Ar ieškau savo laimės?“ – klausia Zaratustra ir atsako: „Aš ieškau savo darbo“ (Taip kalbėjo Zaratustra). Laisvė reiškia „abejingumą sunkumams, atšiaurumui, trūkumams, net pačiam gyvenimui; drąsių, karingų, pergalingų instinktų valdžia kitiems instinktams, pavyzdžiui, instinktyviam laimės troškimui. Žmogus, tapęs laisvu, paspiria koja tą gerbūvį, apie kurį svajoja prekeiviai, moralistai, karvės, moterys, anglai ir kiti demokratai“ (Dievų sutemos). „Nėra ko mėgautis ten, kur nėra kuo mėgautis. Ir bendrai, nereikia trokšti mėgautis“ (Taip kalbėjo Zaratustra). „Ar tai būtų hedonizmas, pesimizmas, utilitarizmas ar eudemonizmas – vis vien: visi šie mąstymo būdai nukreipti į kančią ir pasitenkinimą, t.y., būdai, kurie daikto vertę matuoja pagal palydinčius ir antraeilius požymius, kas ne kas kita, kaip mąstymo ir naivumo paviršiumi šliaužiančio tipai; kiekvienas, savyje matydamas kūrybinę jėgą, negali į juos žvelgti be pašaipos, net gailesčio. Visa, kas didu žmoguje, iki šiol buvo sukuriama tik stiprios kančios disciplina“ (Anapus gėrio ir blogio). „Bažnyčios kova prieš jausmingumą ir gyvenimo džiaugsmą suprantama ir net santykinai teisinga, nes ji nukreipta prieš išsigimstančius, kurie pernelyg silpni valia, kad suvaldytų savo polėkius“ (Dievų sutemos). Nes „jusliniai malonumai tik vystančiam saldūs nuodai – stipriam valia, kaip mes, tai rūpestingai išsaugotas geriausias vynas“. Ir jei jis verčia atsakyti „meilę artimam“, tai todėl, kad jis ją laiko „blogai užmaskuota savimeile“. „Aukščiau už meilę artimam meilė tolimam ir ateinančiam; tolimi – kurie moka už jūsų meilę artimam; dar aukščiau už meilę žmonėms – meilė reikalui ir idealui“ (Dievų sutemos). Tai, kad čia sugebėjo įžvelgti epikūrizmą ir cinizmą, reikia laikyti nuostabiausia regos apgaule. Už Nyčę nerasi aršesnio teisėjo viskam, kas anarchija, kas palaida bala. Aišku, jis pamokslauja apie savimeilę, kad iškilus aristokratas nesugundytų kilniaširdiškumu, tuo paaukodamas amžinąsias vertybes. Jis griežtas sau ir kitiems: „Blogiau ir sunkiau turi būti jums: tik taip ir kyla žmogus į aukštį, kur jį pakerta ir triuškina žaibas: pakankamai aukštai žaibui!“ (Taip kalbėjo Zaratustra).

Taigi, Nyčė etikoje padaro tai, ką Kopernikas astronomijoje. Centras ir periferija keičiasi vietomis. Jei pagrindinis bet kokios moralės principas buvo, pagal Šopenhauerį, „niekam nekenk, priešingai, visiems, jei įmanoma, padėk“ – tai galutinio tikslo pasiekimą galima žiūrėti iš racionalumo taško. Čia jau kitas tikslas, kalbama ne apie tai, koks poelgis, o jo mastelį – ne visi, o tik nedaugelis sudaro tikslą ir gyvenimo prasmę; jie patys, o ne jų savybių ir padėties atspindys. Šito negalima paneigti, nes reiktų taikyti kriterijų, kurio Nyčė nepripažįsta – visuotinės gėrovės, laimės, progreso ir pan. Pateikiamas tas galutinis tvirtinimas, kuriam dar taikytinas valingas pripažinimas ar nepripažinimas, tačiau kurio negalima logiškai nei patvirtinti, nei atmesti2).

Nyčės teorijos tokios aiškios ir išbaigtos, kad jų supratimai nėra ko žiūrėti į jo asmeninį likimą. Ir iš kitos pusės, jo likimo aiškinimui nėra ko žiūrėti į jo teorijas – greičiausia jis paaiškinamas organinėmis priežastimis. Ir vis tik galima įžvelgti tam tikrą jų lygiagretumą.

Nyčė puikiai iliustruoja Platono mintį, kad filosofas nei viską žinantis, nei nieko nežinantis – iš pirmo žvilgsnio į akis krenta jo savimonė ir įsitikinimas, kad jo kūriniai su niekuo nesulyginami, kartais įgaunantis net aštrią, liguistą formą3). Tačiau savimonė jį apima tik kaip pažįstantįjį, naujų idealų šauklį. Visai kitoks jo praktinio Aš santykis su savo teorijomis, idealais. Čia jis labai kuklus, kas būdinga aristokratiškoms prigimtims. Jis mums vaizduoja, kaip sąžinės graužiamas artėja prie savo aukščiausiojo siekio, kaip jam atrodo, kad jis jį pasiekė ir todėl neša į pasaulį laimės reikalavimą. Tačiau pats suvokia esąs dekadentu. Jis veržiasi iš savo ribotumo ribų ir vis tiek malasi jose: „Luite snaudžia mano atvaizdas, mano atvaizdų pirmvaizdis. O varge, kad jis snaudžia grubume, bjauriame luite! Tačiau jau beprotiškai artėja mano plaktukas prie jo kalėjimo! Ir nuo luito skyla skeveldros“ (Taip kalbėjo Zaratustra). Jis nurodo ir kitą savo prieštaravimą: „Mažo žvilgsnis kyla aukštyn, o ranka tiesiam tik į apačias!“ (Moralės genealogija).

Pastabos

*) Eudemonija (gr. eudaimonia - „laimė, gerbūvis“) – filosofinė sąvoka, svarbi senovės graikų etikoje, pagrindinė Aristotelio etikoje ir politinėje filosofijoje. Paskutiniu metu ši sąvoka vėl išniro iš istorinių ir filosofinių gelnių, nubraukdama nuo savęs primiršties dulkes, kaip priešstata hedonistiniam požiūriui. Laimė yra vulgari sąvoka – ir nereikia siekti įgyvendinti visus norus, nors tai ir suteiktų pasitenkinimą ar gerbūvį. Svarbu - tikra asmenybės savirealizacija, gyvenimo kokybė.

1) Šiuo Nyčės požiūriu į vertybes aiškiau nei kitur pasireiškia estetinių pajautų įtaka. Mene kokios nors epochos vertė apibrėžiama ne vidurkiu, o aukščiausiais pasiekimais; ne dėmesio vertų kūrinių suma, o atstumu tarp iškiliausių ir likusiųjų.

2) Štai kodėl jis ryžtingai priešpastato „filosofus“, į kurių tarpą įtraukė ir save, filosofiniams mokymams. Tie konstantuoja vien pateiktą faktą ir jam pritaiko atitinkamą formulę. Tuo tarpu filosofas - liepiantis, kuriantis įstatymus ir vertybes; jo pažintinė veikla yra kūryba. Jis tiesiai neigia teisė klausti „dėl ko“ jo mokymo atžvilgiu. „Mūsų gilumoje yra kažkas nepažinaus, kietas gniužulas dvasinio likimo, iš anksto nulemto sprendimo ir atsakymo į iš anksto pateiktus klausimus. Kiekvienos kardinalios problemos atveju girdimas neišvengiamas: ‚Tai aš‘“.

3) Neišmatuojamas jo pasipūtimas, įsitikinimas, kad jis pirmasis iš pirmųjų, pats savaime negalėjo rodyti pato loginės būsenos: kaip senojoje, tiek naujojoje filosofijos bei pertvarkymo idėjų istorijoje savimonė ne kartą pasiekdavo tokias aukštumas, nesudarydama prielaidų smegenų ligai. Nyčės patologinis pradas, matyt, ne jo savimonės išreiškimo kiekyje, o neskoningume, pasireiškiančiame kai kuriais atvejais. Jis neabejotinai yra vienas didžiausių visų laikų žodžio menininkų; jo išsireiškimų įmantrumo ir kilnumo dar niekas nepasiekė, bent jau Vokietijoje. Tai, kad jis, apdovanotas tokiu estetiniu genialumu, savo – teisingoje ar ne – savimonėje pasiekia tiesmukišką neskonybę (pagyra savo knygoms jose pačiose arba kvailas bandymas savo pažiūrų pasikeitimą patrikti kaip kaukės pakeitimą), - štai kur, be abejonių, rimtas vidinės pusiausvyros pažeidimo požymis, dėl jo prigimties ypatumų dar rimtesnis, nei paties iškeltas įsitikinimas savo mesijaus dalia.

Nyčė: Valia mirčiai
L'ombra di Venezia
Nyčės gyvenimo drama
Didysis terminatorius
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
T. Manas. Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Kur veda Zaratustros žvėrys
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Pagrindinė sofijalogijos problema
Apie Nyčės „Tragedijos gimimą“
Filosofijos atsiradimo istorija
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Nyčė: Prieblandų kumyras
Šuolis iš savęs
Etikos konspektai
Filosofijos puslapis
Judafobija
Vartiklis