L'ombra di Venezia    

Nyčės meilė Venecijai toks pat paslaptingas reiškinys, kaip ir jo beprotystė. Jis neturėjo pamilti šio miesto. Pagal kaprizingą elgesį išorinių aplinkybių atžvilgiu (į apšvietimą, orą, klimatą, kraštovaizdį) Nyčė gali būti palyginamas nebent tik su Gogoliu. Ūmi hipochondrija, lydima realių, tačiau labai neaiškių ligų, kurios tiksliai nediagnozuojamos; smarkios, pašalinių akyse pasiekiančios teatro lygį, tačiau visai nesuvaidintos gamtos reiškinių sukeltos kančios; ypatingas jautrumas kvapams, garsams, gatvės minios sudėčiai ir nuotaikoms; staigūs dvasiniai pokyčiai, priklausomi nuo lankomo miesto ir jo apylinkių vaizdų, dažnos pajautos apie artimą mirtį, skatinančios bėgti į kitus kraštus ir pakeliui karštligiškai rašyti testamentą (Gogolis šį žanrą pirmąkart išbandė 12 m. prieš mirtį išvažiuodamas iš Vienos į Romą, o Nyčė – 20 m. prieš savo mirtį išvažiuodamas iš Bazelio į Aukštutinį Engadiną). Kaip ir Gogolis, Nyčė be paliovos kilnojosi po Europą ieškodamas vietos - ne kokios gražios ir komfortiškos, o tokios, kurioje jie gerai jaustųsi, galvotų, rašytų. Tokia vieta turėjo tenkinti daugybę įvairiausių reikalavimų, beje, pateikiamų ultimatyvia forma. Mažiausi nukrypimai nuo normos, pvz., saulės nebuvimas kelias dienas ar trumpalaikis drėgmės jutimas ore, žemai plaukiantys debesys, galėjo sukelti stiprius migrenos, vėmimo, nemigos priepuolius, skrandžio spazmus, tulžies išsiliejimą, regos sutrikimus, traukulius ir galiausiai tą būseną, kurią pats Nyčė vadino „liūdna melancholija be prošvaisčių". Drėgna ir akmeninė Venecija, iš kurios nesimato kalnų ir kurios negali pavadinti nuošaliu ramiu miesteliu nuostabiame peizaže, tarytum negalėjo išvilioti Nyčės iš jo pamėgtos Šveicarijos. Beje, ir pati Italija jį iš ten išviliojo nelengvai. Pradžioje jis tik atsargiai pasižvalgė į ją. 1872 m. rugpjūtį jis pabandymui apsigyveno Bergame ir piečiau jo nenusileido, nes nenorėjo nutolti nuo kalnų oro, ežerų, vaizdų. Iš Bergamo jis pabėgo po kelių dienų į Šveicarijos kaimelį Špliugeną, įsikūrusį prie aukštai praeinančio kelio ir iš ten parašė baronui fon Hersdorfui*), kad jaučiasi gana patenkintas pasirinkta vieta.

Vėliau jis vis tik nusileido piečiau – į Italijos gilumą. Tačiau garsiojo miesto lagūnose lankyti neskubėjo. Kiekviena jo kelionė į pietus (Romą, Neapolį, Sorentą) nedelsiant iššaukdavo išvažiavimą į šiaurę – Alpių miestus ir miestelius... Į Veneciją jį prisiviliojo Piteris Gastas – ištikimas draugas ir gerbėjas, užsiiminėjęs muzikos kūrimu ir turėjęs lakią vaizduotę (kai Nyčė susirgo psichine liga, Gastui atrodė, kad rašytojas tik apsimeta). Gastas ne kartą atkakliai kvietė Nyčę atvykti, kuris dėl įvairių priežasčių vis atsisakinėjo. Tačiau nutiko taip, kad 1880 m. kovą Gastas pats atvyko į Rivą, esančią prie Gardo ežero, ir nusivežė Nyčę į Veneciją. Čia smarkiai lijo, Gastas buvo apimtas siaubo, nes puikiai žinojo, kaip Nyčę veikia prastas oras. Tačiau nutiko stebuklas. Nei lietus, nei drėgmė, nei lagūnos dvokas, nei siauros gatvelės, kuriose nėra gausu šviesos, niekas negalėjo nuslopinti to susižavėjimo, kurį Nyčei sukėlė Venecija.

Jis nebuvo trumpalaikis. Veneciją, į kurią atvažiuodavo dažnai, jį įsiurbė ir sukrėtė tiek, kad ją šlovino ne mažiau nei Gogolis Romą. Iki gyvenimo pabaigos jis teigė, kad tai vienintelis miestas, kuriame jam gera ir malonu. Kodėl?

Ne todėl, kad Venecija neabejotinai nuostabus miestas – tokių Nyčei nebuvo. Už stebuklo galėjo slėptis tik kažkas stebuklingo. Venecijos sandara visiškai atitiko Nyčės sandarą. Jo žodžius apie tai, kad „Venecija sudaryta iš šimto atskirų vienybių; ir tame jos magiškas žavesys" galima pritaikyti bet kuriai Nyčės knygai. Nyčės knygų leidėją Šmeicnerį (Ernst Schmeitzner, 1851-1895) ne kartą siutino tai, kad Nyčė jam siūlė ne išbaigtas knygas, o aforizmų rinkinius. „Publika nenori aforizmų", - pareikšdavo jis rašytojui. Tačiau tai buvo Nyčės stilius – tik taip jis norėjo ir mokėjo rašyti. Taip ir Venecija, kur kiekvienas atskiras miesto kampelis arba lagūnos salelė yra išbaigtas miestas arba architektūrinis aforizmas. O antra, tai Venecija ištisas labirintas. Tereikia nuklysti nuo žinomo kelio, ir gretimi skersgatviai iškart pagaus, įsuks, perleis kitiems skersgatviams, tiltams, gatvėms, kurie galutinai paklaidins. Teks ilgai klaidžioti erdvėje be išeities, kurioje nėra nei pietų, nei šiaurės, nei horizonto, nei krypties, nei paties dangaus, o tėra akmeniniai praėjimai ir siaura dangaus juostelė virš galvos. Tampi belaisviu. Tačiau kiekvienas belaisvis a priori žino, kad labirinto pakraštyje yra kažkas, kur viskas pasikeičia. Būtent – San Marko aikštė, į kurią galų gale atveda painios gatvės ir skersgatviai. Ir būtent čia įvyksta kažkas panašaus į tai, ką turi galvoje fizikai, kai kalba apie singuliarumą, Didįjį sprogimą, Planko erą ir greitėjantį Visatos plėtimąsi. Įvyks sprogstamasis ir akinantis Venecijos erdvės prasiplėtimas. Viskas stos į savo vietas – horizontas, pasaulio šalys, saulė ir dangus. Tačiau šio sprogimo netikėtumas ir galia tokia, kad sąmonė pateks į ypatingą būseną, tarytum jai atsivėrė kažkokia laiminga idėja...

Taip vyko ir visa Nyčės kūrybinė veikla. Tai buvo klaidžiojimas po minčių labirintą ieškant kažkokios sprogstamosios idėjos, kuri turėjo sukrėsti ir sukelti euforiją, padidintą baimę ir laimę, kaip, pvz., Didžiojo Sugrįžimo idėja. Iš esmės, pas Nyčę nėra jokios kitos sistemos išskyrus šią. Jis aforizmais pažymėdavo sako klajonių kelią ir intuityviai artėti prie siekiamos didžiosios idėjos. Neatsitiktinai knygoje „Ryto žara", kurią Nyčė pradėjo pirmą kartą atvykęs į Veneciją ir kurios juodraštinis pavadinimas buvo „L'ombra di Venezia" (Venecijos šešėlis), Nyčė rašė: „Jeigu panortume ir išdrįstumėm sukurti architektūrą pagal mūsų įsivaizdavimus apie sielą – sukurtume labirintą!" Ir ne atsitiktinai „Stabų saulėlydyje" teigė: „Aforizmas, apoftegma, kame aš pirmasis meistras tarp vokiečių, savo esme yra ‚amžinybės' formos".

Atsitiktiniu galime laikyti tą faktą, kad Nyčė atsidūrė Karlo Alberto aikštėje Turine pirmąją savo sąmonės aptemimo ar praskaidrėjimo dieną (kaip pažiūrėsi: jis apkabino užuojautos priepuolio apimtas arklį, kurį sumušė vežėjas). Beprotybei jam, be abejo, buvo paruošta San Marko aikštė Venecijoje, kurioje jis privalėjo išbučiuoti balandžius.


*) Karlas von Gersdorfas (Carl Freiherr von Gersdorff, 1844-1904) – vokiečių majoratas ir Prūsijos kancleris, F. Nyčės draugas nuo mokyklos laikų, vėliau kartu vykę į Leipcigą ir abu užsiėmę filologija. Jiedu susirašinėjo ilgus metus.
Venice

Filosofijos forumas
Šuolis iš savęs
Nyčė ir muzika
Nyčė ir Vokietija
Nyčė: Valia mirčiai
Nyčė: Prieblandų kumyras
Linksmojo mokslo pamokos
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Venecija: Tarp dievinimo ir įpročio
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatura
Rudolfas Šteineris. Krikščionybes esmė
K. Jungo psichoanalizės sąvokos
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
O. Schrader. Arijų religija
Kerstin Norborg. Asyžius
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Odisėjas visapusiškas
Filosofijos puslapis
Vartiklis