Egocentrizmas ar būtinybė? Pesimizmas ir svajonės. Vartiklis

Mūsų visuomenę apėmusi sunki liga – ir tarytum ligonis iš paskutiniųjų bando keltis iš patalo, tačiau išsekusios jėgos neleidžia. Ir jis vėl krenta atgal, bet vis dar neprarasdamas vilties pasveikti... tokios konvulsiškos jo pastangos – vienintelis jo gyvybingumo bei ateities šaltinis...

Atrodo, kad mes gyventume netikrų veidrodžių karalystėje. Ir jau mūsų niekas nestebina, - teisėjai, paleidžiantys žudikus ir mafijozus, kelių „pydarai“, traiškantys žmones, ir bendras dvasinis nuosmukis... Tarsi kokia vėžio metastazė, liga neaplenkia ir šeimos.

Beprotiško turtėjimo, netgi sugyvulėjimo lenktynės! Smurto bakchkanalija, laukiniai instinktai! Tarsi kokia demoniška jėga verstų šokti pagal jos scenarijų makabrišką šokį. Tai jau tipiškas nevilties šauksmas. Ir ne tik jaunosios (kad ir tik jos dalies), gal net prarastosios, nihilistais tapusių visų kartų šauksmas.

Tai jau ne stalinizmo palikimas. Tai atnešė ir sustiprino kapitalizmas (imperializmas)... Jo laukinis gaivalas... Ir jos pramoninė-industrinė visuomenė? Bet kur regime pramonę Lietuvoje?

O šeimos griūtis turi objektyvų, nenuginčijamą pagrindą? Aišku, galima gimdyti ir toliau, o vaikus palikti kūdikių ir našlaičių namuose. Galima gimdyti ir vienišoms motinoms, juos pačioms ir auginant. Galima gyventi ir išsiskyrus, pasidalinus tarsi kokius daiktus bendrai užgyventus vaikus.... Daug kas galima mūsų laikais. Ir nieko jau tarsi ir nesmerkia.

Bet... Jau žiloje senovėje bylota: jei nėra stabilios, stiprios šeimos – negali būti ir stabilios, stiprios visuomenės. „Dėl piktų veiksmų tų, kurie griauna šeimos tradicijas, paminami šeimos ir tautos gerovės ir harmonijos principai“, - aiškino „Bhagavadgita“.

Ir kodėl sistemai reikia žmogų paversti mankurtu: be atminties, be istorijos, be kultūros, be tautybės, be individualių jausmų. Juk tokia būtybė – idealas vergovinei santvarkai. Ir sistema šitaip pati išsikasė sau kapo duobę.

Ne tik žmogaus fiziologinė struktūra, bet ir jo psichika, dvasingumo nešėja, ilgos evoliucijos rezultatas. Taip teigė K.G. Jungas. Reiktų mums suvokti, kad žmogaus, kaip visatos (o ne vien Žemės) identitetą (savitumą) sudaro ne pragmatizmas, ne vartojimas ir ne technikos stebuklai, nuo kurių esame apsvaigę, o jo dvasingumas, kuris pagausina mums artimą ir nutolusią sferą...

K. Jungas eksperimentais įrodė, kad žmogaus prigimtyje glūdi bendruomenės (kolektyvinės) pasąmonės reiškiniai. Tasai materializmo neigtas fenomenas iš kartos į kartą perduodamas genetinės atminties, tam tikro kodo, išreiškiamo archetipais. Šie daugiausia susiję su etnokultūra, pasireiškia per liaudies išmintį, meną, mitologiją, folklorą (dainas, melodijas, legendas, pasakas, padavimus, patarles ir pan.), standartizuotus tai ar kitai etnosistemai būdingos buities reikmenis, darbų eigos tradicijas, per religiją, šventes ir kt. Archetipai, išreikšdami bendruomenės pasąmonės fenomeną, sudaro tą nematomąjį, dvasingąjį žmonių socialinės organizacijos audinį, natūraliai buriantį žmones: jų elgseną, mąstyseną, darbus be jokių,kaip dabar priimta, politinių programų ar manifestų.

Toji archetipais išreiškiama ir pasąmonėje glūdinti kultūra suteikia žmonių civilizacijai, rasei, tautai, genčiai, šeimai bendrumo su visais ir su praeitimi įspūdį, šalina susvetimėjimą ir vienišumą.

Tą Jungo archetipą mes galime gana reljefiškai pajusti, pvz., būryje dainuodami senąsias lietuvių liaudies dainas arba, kad ir Vėlinių vakarą atėję į kapines... Kažkas tada suvirpa, sutvinksi mūsų sielos gelmėse. Tarsi tai būtų koks iš tolimos, laiko miglose ištirpusios praeities atėjęs protėvių šauksmas. Tarsi visus čia esančius suptų, burtų draugėn jų pažadinta dvasia...

Ir jeigu nelieka tos archetipais alsavusios kultūros, tai galima tarpusavyje vaidytis, urgzti dėl niekniekių, dėl kėdės, dėl prestižo, dėl daikto, dėl pseudoidėjos ir net ... žudytis.

Ar verta įrodinėti, kad šeima buvo gyvybinga tol, kol buvo ne tik bendras darbas ar bendra nuosavybė, jungę visus šeimos narius. Bet kol buvo gyva toji archetipinė kultūra, šeimą rišo dvasinė jungtis, bendras gyvenimo ir pasaulio pajautimas, gyvenimo prasmė, jokiu būdu nesuvedama vien į šeimos rūpesčius, bet įvairiausiais saitais siejama su visos tautos likimu. Ir kad tie archetipai tik pačios šeimos, tik per betarpiškiausius žmogiškuosius ryšius ir buvo perteikiami iš kartos į kartą. Tuo pačiu kasdieniniu čia, šeimoje, vykstančiu gyvenimu, dirbamais darbais, godomis ir bendravimu.

Paimkime Japoniją. Ten nėra tautinės izoliacijos – ji šiandien atvira visiems, kaip ir japonams – Europos civilizacija. Tačiau ten visas japono gyvenimas, pradedant šeima, alsuoja japoniška archetipine kultūra, kiekvieno mintys, veiksmai, jausmai persunkti bendrumo su visa tauta pajautos. Tai ir yra jų jėga, nuostabus organizuotas veržlumas, pusiausvyra tarp pragmatizmo ir dvasingumo, nacionalumo ir internacionalumo. Ir kiek daugiau jie jos praranda, tuo mažesnė jų sėkmė.

Pradėkime nuo šeimos, kalbėkime apie mokyklą. Apie tautinės kultūros ir orientacijos sugražinimą. Povilonienės žygiavimas gėjų paraduose tam nė trupučio nepadės. Padės tik nutautėti...

Europos filosofijoje optimizmo ir pesimizmo priešstata sena. Platonas buvo pesimistas (bent kurį laiką), o Aristotelis – optimistas. Tačiau patys terminai atsirado naujaisiais laikais. Optimizmo sistema prasidėjo nuo Leibnico, o pesimizmo – nuo Šopenhauerio. Vis tik terminas „optimizmas“ pasirodė tik 1737 m. atsitiktinėje recenzijoje aptariant Leibnico „Teodicėją“.

O tada jį išpopuliarino Volteras savo filosofinėje apysakoje „Kandidas arba Optimizmas“ (1759), nukreiptoje prieš Leibnicą, nors tikras kūrinio pasirodymo kaltininkas – Ž. Ruso. Mat 1756 m. Volteras išleido „Poemą apie Lisabonos žuvimą“, pavaizduodamas žmonių siaubą ir nelaimes po žemės drebėjimo. Ruso į tai atsiuntė optimistinį „Laišką apie apvaizdą“. Volteras, ironizuodamas tokį Ruso optimizmą, savo pesimizmą išdėstė „Kandide“. Tai buvo pirmoji literatūrinė-filosofinė didkusija (S. Kolridžas, 1815 m.) ir Vokietijoje (Šopenhaueris 1819 m.). Prancūzų Akademija „optimizmą“ įteisino 1762 m., o „pesimizmą“ – tik 1878 m.

Pesimizmas (lot. pessimus - blogiausias) buvo parinktas kaip žodžio optimizmas (lot. optimus - geriausias) antonimas.

Konvejerį išrado Ransas Oldsas, o H. Fordas jį patobulino įvesdamas juostinį konvejerį. Vieno automobilio surinkimas nuo pusantros pamainos sutrumpėjo iki 93 min. Vienos vakarienės metu pamokslininkas ėmė priekaištauti milijonieriui: „kaip galėjote žmogų, aukščiausią Dievo kūrinį, pasmerkti tokiam monotoniškam darbui prie konvejerio?“. Fordas, žinomas savo aforizmais ir pragmatizmu, atsakė: „Jūsų tiesa, darbas prie konvejerio tikrai monotoniškas ir vienpusis. Tačiau kaip galėjo Kūrėjas sukurti į jus panašius žmones, pasižyminčius tokiu proto monotoniškumu?“

Beje, apie Kūrėjo darbo kokybę gerai atsiliepė T. Edisonas, kai jo paklausė: „Ar reikia prie bažnyčių statyti perkūnsargius?“ – „Reikia. Sprendžiant pagal tai, į kur dažnai trenkia žaibai, Kūrėjas taip dažnai būna neatidus“.

Japonų astronomas-mėgėjas Seki, labai troškęs aptikti naują kometą, 1950 m. įsigijo teleskopą ir tik 1961 m. aptiko savo pirmąją kometą. Savo svajonei jis paskyrė 993 valandas. Galima tik spėlioti, kur jis pritrynė nuospaudą.

O štai vokiečių biochemikas P. Erlichas^**) gimnazijoje rašinėlyje „Gyvenimas – tai svajonė“ parašė labai trumpai: „Svajonė yra mūsų smegenų veiklos rezultatu, kitaip sakant, jo ląstelių oksidacija. Svajonės – tarsi smegenų fosforencija“.

Žmonių svajonės skiriasi. Kad ir užkopti ant Roraimos^*) kalno. Juk sraigtasparniu – nei šis, nei tas. O taip lips, lips ir užlips!

^*) Roraima – 2810 m. aukščio stalkalnis Gvianos plokštikalnėje, Venesuelos, Brazilijos ir Gajanos sandūroje. Čia lyja beveik kasdien, tačiau kietame smiltainyje augalams sunku įsitvirtinti, tad čia gausu vabzdžiaėdžių augalų.

^**) Paulius Erlichas (Paul Ehrlich, 1854-1915 ) – vokiečių gydytojas, imunologas, chemikas, chemioterapijos pradininkas; Nobelio premijos medicinos srityje laureatas (1908) už darbus imunologijos srityje. 1901 m. susidomėjo piktybinių auglių (vėžio) gydymu, siekdamas surasti „magišką kulką“, užmušančią triponosomą. Atrado gydymą nuo sifilio (1909; arsfenaminas arba „preparatas 606“, vėliau pavadintas salvarsanu). Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.