Etikos konspektai  

Publikuojame senus konspektus.

Pirma dalis  |  Antra dalis  

1981.02.16

Etika – mokslas apie moralę (moralės filosofija)

- moros - papročiai, etos - paprotinis, tinkamas elgesys. Praktiškai šie žodžiai reiškia tą patį ir tik V a. pr.m.e. Aristotelis pradėjo juos skirti. Bet ryškesnis skyrimas įvyko tik naujaisiais amžiais.

Etinės normos – tai moralės normos. Pati etika – jau mokslas apie tas normas.

Šis mokslas apie moralę yra labai savotiškas. Tai turėtų būti labai praktiškas mokslas, žmonių santykių mokslas. Žmonės visada ieško dėsningumų (kas tai per daiktas, kam jis, kas yra kas). O moralėje žmogus nagrinėja save vertiniu požiūriu ir kelia klausimą, kaip jis turi pasielgti. O tai jau ne teorinis, o praktinis klausimas [Nyčė: filosofas turi rodyti pavyzdį]. Teorinę ir praktinę (moralinę) filosofiją ypač atskyrė I. Kantas (nors to ir nereiktų daryti).

Dažniausiai tai imperatyvinio pobūdžio teiginys: daryk taip, po to taip. Moralės teiginiai skamba kategoriškai, įsakmiai, bet ne įrodinėjančiai. Ta prasme etika patenka į sudėtingą situaciją: moralės normos yra labai bendros, o žmogaus elgesys visada labai konkretus (pradžioje moralės normos turėjo religinį apvalkalą). Ir labai sunku pereiti nuo normos prie kiekvieno žmogaus konkretybės (vaišina-valgyk, o kitur neliesk maisto).

Tarp bendros normos ir atskiro įvykio sunku nustatyti ryšį, todėl mokslas apie moralę neturi tos prasmės kaip geometrija ar topografija. Tarp etikos mokslo ir jo praktinių moralinių patarimų skirtumas milžiniškas.

Jei kalbėsime betarpiškai apie moralės objektą, tai susidursime su daugeliu sunkumų. Kas ta moralė? Jei moralės terminą vartos ne specialistas, tai jis gali prie jo daug ką pridėti, supainioti [fil. O. Drobnickis*) ]. Painiojimas atsiranda todėl, kad pats moralės supratimas tarp žmonių yra istoriškai kintantis (pvz., skyrybos gali būti nagrinėjamos ir morališkai, ne tik teisiškai). Šiandien moralė ir suprantama ten, kur yra žmogaus asmeninės savybės, jo pasirinkimas, o ne aplinkybės.

Moralės objektas sunkiai suprantamas ir teorinėje plotmėje, priklauso nuo filosofijos, jos pakraipos. Kasdieninėje sąmonėje moralė irgi suvokiama įvairiai.

Bendriausia prasme bandoma apibrėžti moralę per sąvokas, predikatus (daryk taip ir taip) ir duodamas kriterijus (geras-blogas, doras-ne). Tai liepiamoji nuosaka. Iš kitos pusės, kalbant apie predikatus, sunku nustatyti, kad jie priklauso nuo moralės, nes čia, tarsi, problematika perkeliama iš vienos srities į kitą. Reikia apibrėžti, kas yra geras elgesys, o tik po to jau turi eiti moralė. Filosofas Muras pastebėjo, kad patys „gerumo“ apibrėžimai tautologiški. Šiandien, ryšium su tuo, iškyla lingvistinė moralė. Valinskas ir bendrai

Kada kalbama apie moralės apibrėžimą, žmonių sąmonėje faktiškai apibrėžiama ir moralės sfera – kas yra moralu, kas teigiama morališkai. Faktiškai mums reiktų atskirti, kas priklauso moralės sferai, o tik po to, kas joje gera, o kas - bloga.

- Moralė – jau daugiau dvasinė žmogaus veiklos sfera, bet dvasinė sfera taip pat gana plati. Būtina konkretizuoti – tai tarsi socialinė žmonių tarpusavio santykių sfera. Maža to, tai savotiška žmonių tarpusavio elgesio kontrolės sritis, o tai jau normos, paliepimai, prisakymai. Kartu duodami tam tikri elgesio vertinimai, modeliai. O iš čia iškyla ir sankcijos, kurios taikomos pažeidus modelius. Žmogaus elgesį kontroliuojančios normos nėra vien moralė. Susiduriama su techninio, administracinio pobūdžio nurodymais, kurie nepriklauso moralei, o kur dar papročiai, teisė ir t.t.

Jei moralė yra normų sritis, tai kyla klausimas, kokios tai normos. Pirmiausia, - tai santykis su papročiais. Papročio esmė – jis dažniausiai orientuotas į praeitį:
a) paprotyje autoritetas kilęs senovėje;
b) papročio normos yra tarytum absoliučiai faktiško pobūdžio.

Žmogus suaugęs su tom normom ir jų nejunta. Jos pajaučiamos tik tada, kai norima atsisakyti to papročio, išeiti už tos bendruomenės. Paprotinio pobūdžio normose tai, kas yra, ir tai, kas turėtų būti, faktiškai sutampa.

Kada kalbama apie moralę, nelieka to sutapimo. Moralės srityje tavo sąžinė neleis pasislėpti po tokiu argumentu „taip visi daro“. Turi elgtis taip, kaip liepia tavo sąžinė. Atsiranda vertinimas, tikslai, o čia ir iškyla pasirinkimo laisvė. Tikslas yra daugiau nei paprasta tikrovė (kvėpuoti nėra tikslas, tikslas – teisingai kvėpuoti, bet kyla klausimas, o kaip „teisingai“ kvėpuoti).

Moralėje yra pasirinkimas – ne kaip visi elgiasi, o kaip reiktų elgtis. Kada kalbama apie modifikavimą, tai susiduriame su teisinėmis normomis. Teisė nesutampa su tuo faktiniu elgesiu. Teisės normas nuo moralės normų sunku atskirti ir jos dažnai savo turiniu sutampa. Čia žodinė forma vartojama kaip gramatinė-loginė forma (t.y. kaip imperatyvas). Koks vis dėl to skirtumas tarp jų ir kodėl jis atsiranda? Skirtumas pagal formą toks, kad teisės normos yra daugiau prievartinės ta prasme, kad vykdomos valstybės įstatymų, o moralės normos daugiau kontroliuojamos viešąja nuomone.

Jei imsim, pvz., individas-visuomenė, tai galėsim išskirti tris normų ir principų sritis: moralė-teisė-politika. Teisinės normos – žmogiškos normos. Tai mano teisė į orumą, gyvybę... teisinės normos turi daugiau išorinį pobūdį, o moralės – vidinį.

Moralė yra:
1) dvasinė žmonių santykių veiklos sritis;
2) tai normuojanti sritis;
3) ji susijusi su žmogaus vidiniu apsisprendimu.

* Kiekvienas randa tam tikras, jau susiformavusias normas, vertinimus. Čia moralė nepanaikina šio išoriškumo. Bet moralei reikalingas ir subjektyvus vertinimas, t.y. manojo „aš“ vertinimas (vertiname savo veiksmus, veiksmus tarp žmonių, jų grupių – išeinant iš vidinio „aš“, nepaisant jau nusistovėjusių normų.

Kantas: „žvaigždėtas dangus virš manęs – vidinis įstatymas manyje“. Tas išoriškumas būtinai turi pereiti per žmogaus vidinio vertinimo prizmę – tai ir yra pirmoji moralė.

- Moralė atsiranda ten, kur turi daryti kažką prieš srovę, t.y. ne tai, ką noriu, bet tai, ką reikia daryti.

1981.03.16

Etikos istorija  

Senovės Graikijos etinė mintis

Senovės Atėnai (konkrečiau, 6-4 a. pr.m.e.) – kultūros, menų, mokslo, tame tarpe ir etinės minties suklestėjimo laikotarpis. Tuo metu socialiniai santykiai nebuvo teorinio nagrinėjimo objektas. Filosofija užsiėmė naturfilosofija (gamta, kosmosu). Graikai bandė surasti pastovius pagrindus gamtoje (kosmose). Nagrinėjamos pasaulio kilmės, sandaros, kitimo problemos. Į etines problemas dėmesio nekreipta.

Pirmieji etikos tyrinėtojai buvo sofistai (oratorinio meno, filosofijos, ginčo technikos mokytojai). Už mokymą jie ėmė pinigus (senovės Graikijoje intelektualinis darbas, mintis buvo nesiejama su pinigais).

Sofistų tikslas buvo paruošti žmones politinei karjerai. Jiems būdingas reliatyvumas žmonių santykių vertinimo sferoje. Jie teigė: „visų daiktų matas – žmogus“. Bet kiekvienas žmogus skirtingas, todėl negalima rasti kažkokios vienos tiesos virš žmogaus. Apie tą patį daiktą gali būti dvi teisingos nuomonės. Apie žmogų negalima sakyti, kad jis geras, galima tik pasakyti, ar išmintingas. Ginče nugalėjęs priešininką nerandi tiesos, o tik įrodai išmintį. Bet iš kur tas reliatyvumas?

1. Vyko perėjimas iš patriarchalinio ūkio į miestų polius
Homero laikotarpyje žodis „geras“ (agatos) buvo taikomas žmonėms, kurie gerai atlikdavo savo socialine funkcijas. Moralinės norma susideda iš faktologinės (vagystė) ir vertinamosios (blogis) dalių. Tada skirtumo tarp šių dalių beveik nebuvo (karys-drąsus). Taip buvo, nors kraujo ryšiai ir iro, bet pasidalijimas buvo labai vienareikšmis. Atskiroms grupėms nebuvo alternatyvų, vertinimas buvo pastovus.

Miestuose atsirado naujos socialinės funkcijos, betarpiškai susijusios su žmogumi. Senosios tapo arba nereikalingos, arba netinkamos. Fiziniai žmogaus duomenys neteko prasmės. Išsivystė amatai, prekyba, mokslai – prireikė kitokių savybių. Žmogus ištraukiamas iš įprastinių vaidmenų. Sugriūva ataskaitos taškai (žodynas). O nauji – dar nesusiformavę. Pačiam žmogui tenka rinktis kaip elgtis.

2. Išorinis veiksnys.
Graikai konfrontuoja su Rytų tautomis. Pasirodo, kad tai, kas graikams buvo įprasta, ten vertinama visai kitaip. Iškilo klausimas – o kuris vertinimas teisingas?

Šiuo laikotarpiu ir atsiranda sofistai. Pagal juos, jei nori padaryti karjerą, privalai turėti pasisekimą susirinkimuose, stadionuose, teismuose. O tam reikia prisiderinti prie skirtingų konvencijų (skirtinguose miestuose skirtingos normos), išmokti jas. Iš čia ir nuomonė, kad tiesos nėra. Ją galima ne sužinoti, o išmokti. Nėra skirtumo tarp gėrio ir sėkmės.

Sokratas

Sokratas dėl savo ginčo technikos daug bendra turėjo su sofistais (abiejų tikslas buvo nuginčyti varžovą). Besiginčydamas su sofistais, jis sakė, kad tie neturi teisės mokyti: juk jei gėrio, gero elgesio galima išmokti, o kiekvienas žmogus viską supranta savaip, vadinas mokinys irgi turi savo tiesą. Pagal jį, jei, kaip moko sofistai, gėris tėra tik išmokimas, technika, tik jausmai ir emocijos, tai tokio žmogaus paruošimas nėra moralus, nes jis neatsako už savo veiksmus. Sokratas kaltina sofistus, kad šie prisiderina prie minios, prie esamų normų, jis laiko, kad moralė yra aukščiau, kad žmogus individualiai gali vertinti gyvenimą, veiksmus. Pagal jį demosas neteisingas. Žmonės siekia pinigų, šlovės, o juk tikros vertybės – tik pats pažinimas, tiesa. Jam pažinimas ir tiesa – tas pat.

Pažinimas – tai ne empirinių žinių įgijimas, o yra duotas iš pradžių; pažinimo procesas – tai tik tų žinių atgaivinimas. Tatai pažinimas mumyse. Pažinimo ir moralinio tobulėjimo procesai sutampa. Pažinimas – tai esmės pažinimas. Žmogus, supratęs esmę, negali elgtis blogai. Klaida yra ne moralinė, o intelektualinė. Kai sofistai neapibrėžtai naudojo sąvokas, tai Sokratas tikslino jas.

Sofistai žmonių veiksmuose matė interesą, egoizmą, o normos – tai tik priedanga, todėl moralė - žmonių santykiai. Pati moralė atsiranda atsiradus konfrontacijai individas-visuomenė.

Pagal Sokratą negalima gyventi be normų. Kai jam prieštaravo, kad įstatymas skirtingas turtingam, galingam ir skurdžiui, silpnam, tai jis atsakė, kad įstatymas gali būti geras ar blogas, bet jis vis vien yra įstatymas ir jo reikia laikytis. Tačiau Sokratas nepaliko jokių konkrečių pasiūlymų (aš žinau, kad nieko nežinau).

Platonas

Platono specifika ta, kad sąvokas naudojo ontologine prasme (t.y. daikto sąvoka realesnė už realiai egzistuojantį pasaulį). Jis tų sąvokų (eidos) pagalba kuria kitą, ontologinį pasaulį. Daiktai tik antrarūšis, o ne tikrasis pasaulis. Tame pasaulyje vyrauja harmonija. Daiktai išnyksta, bet išlieka jų sąvokos (idėjos). Pažinimas galimas tik su tokia būtimi, kuri nekinta, - tai ir yra eidosas.

Jei žmogų patalpinsi urve ir jis matys tik šešėlius realių daiktų, tai ir laikys šešėlius tikruoju pasauliu. Ištrauktas į šviesą, jis pradžioje nieko nematys, nesupras. Taip ir su eidosu.

Eidosas – harmoninga visuma; tarp idėjų egzistuoja gradacija, sluoksniai; pati viršūnė - gėrio idėja, kurios neįmanoma apibrėžti. Ji pereina per visus sluoksnius, bet betarpiškai neapibrėžiama. Atskiro žmogaus gėris yra apibrėžiamas per sąryšį su pasauline gėrio idėja.

Žmogaus siela atsiranda iš pasaulinės sielos ir yra sudaryta iš dviejų dalių:
1) ji dalyvauja tikrajame pasaulyje (protinė veikla);
2) ji dalyvauja kūniškame pasaulyje (instinktai).

Jungiamoji dalis – vyriškumas (žmogaus kilmingumas, garbingumas, drąsa – moralinės savybės). Jei pas Sokratą viskas yra pažinimas, tai Platonas jau diferencijuoja.

Tobulo (tikro žmogaus idėja – kurioje visi trys elementai harmoningoje sąveikoje. Trys sielos dalys: išmintis, drąsa, savitvarda (santūrumas) ir sudaro žmogiškąjį teisingumą.

Tokie pagrindiniai bruožai sutinkami ir tobulos valstybės idėjoje. Valstybė – didelis žmogus. Valstybėje žmonės skirstomi į tris klases, priklausomai, kokia dalis dominuoja, kurioje žmogus suvokia savo paskirtį. Valdo išminčiai, gina stiprūs ir drąsūs, gausi amatininkų klasė tyliai vykdo savo pareigą. Žmonės gimsta batsiuviais ir valdovais – jo požiūris. Teisingumas – atrasti savo vietą pasaulyje. Platonas bandė ne tik sukurti metodologiją, bet siūlė ir konkrečias schemas.

Svarbiausia problema Platonui – pažinimą suderinti su vertybių pasauliu. Jei Sokratas visas vertybes pajungdavo pažinimui, tai Platonas teigė, kad toks besąlygiškas pajungimas negalimas.

Kam reikalingos schemos, jei jų negalima realizuoti? Į tai Platonas atsakė, kad jam buvo reikalingas idealas, kurio pagrindu jis galėjo kritikuoti realų pasaulį (žmogų, valstybę). Negalima sutapatinti idealo su faktiniu pasauliu. Galima tik kelti klausimą, kas aukščiau. Palonui aukščiau buvo vertybių pasaulis.

1981.03.30

Aristotelis

Kas yra aukščiausias gėris? Pagal Aristotelį jis glūdi specifinėje žmogaus veikloje, sielos sugebėjime veikti. Žmogaus specifika – protas. Žmogus daug bendra turi su organiniu pasauliu, tačiau tik protas išskiria jį iš jo. Specifinė veikla – proto veikla, mąstymas. Iš to seka pilnas pasitenkinimas. Juk mąstymas mažiausiai priklauso nuo išorinių aplinkybių, yra grynai vidinė žmogaus veikla.

Pagal Aristotelį grynas mąstymas yra tik dieviška funkcija, o žmogus susijęs su savo kūnu, poreikiais – valgis, miegas, giminės pratęsimas... todėl atsiranda uždavinys – sutinkamai su proto tikslais, proto pagalba pertvarkyti žemesnes funkcijas, o tai sukelia etines vertybes, besiskiriančias nuo protinių vertybių.

Dorybių yra tiek, kiek yra uždavinių, skirtų perdirbti jutiminį pasaulį. Kiekvienai veiklos sričiai – sava dorybė. Dorybė suprantama kaip kažkoks vidurkis tarp kraštutinumų: drąsa - normalus požiūris į pavojų – vidurkis tarp baimės ir beatodairiškos drąsos ir t.t.

Pagrindinis skirtumas nuo kitų filosofų – šis vidurkis įgyjamas lavinimo, moralinio auklėjimo keliu. Teisingumas nėra pakankamas dalykas etinių normų nustatymui.

Posokratinė etika

Stoikai ir epikūriečiai

Abeji apeliuoja ne į kosmo tvarką (ir ne iš ten bando išvesti žmogaus etiką), o į žmogaus prigimtį, nors tame jų supratimas skiriasi.

Stoikai, kalbėdami apie vertybes, akcentuoja vidines savybes (valią ir protą) ir ignoruoja išorines sąlygas (valdžia, pinigai). Gyventi reikia su valios ir proto pagalba, o šios siejasi su visuotine tvarka. Išorinės sąlygos turi įtakos, bet tai tik dekoracijos. Jų moralė peraugo į moralizavimą, malonumų atsisakymą, ėjimą prie tikros žmonių prigimties.

Epikūrizmui aukščiausias gėris – malonumas. Visa tai, kas teikia žmogui, jo prigimčiai malonumą – gėris. Kalbama apie išorines sąlygas. Tačiau Epikūras darė daug išlygų. Nereikia vaikytis bet kokių malonumų, o taip pat bet kokiu būdu; skausmo nebuvimas – didesnis gėris už malonumą.

Svarbu neprarasti dvasinės lygsvaros, o jos netenkama, kai netenkama išorinių atributų (valdžios, garbės, pinigų). Būti saikingam, saugoti sveikatą, džiaugtis retais malonumais ir būti pasiruošusiu sutikti nemalonumus. Tenkintis mažu – didelis gėris. Reikia mokėti skirti tikrus ir netikrus poreikius. Patenkinti tikrus poreikius nesunku, nes prigimtis kukli. O nustatyti, kurie tikri ir kurie netikri, padeda protas.

Reikia surasti psichologinę poziciją, kuri padėtų išlaikyti pusiausvyrą bet kokiu atveju. Pvz., mirties baimės nėra: kol mes gyvename, jos dar nėra; kai mes mirštam, mūsų nebėra. Jų principas – išvengti nemalonumų.

Kodėl taip pakrypo žvilgsniai į žmogų?

1) Anksčiau kiekvienas pilietis galėjo dalyvauti savo miesto (valstybės) valdyme, miesto reikalai buvo jo reikalas. Tuo laikotarpiu polisai smuko ir atėjo didžiųjų imperijų epocha. Atskirų miestų sujungimų įtaka imperijos reikalams nebuvo betarpiška ir žymi. Ir valstybės labai išaugo.

2) Toliau vyko gyventojų diferenciacija.

*** Kodėl etinėse teorijose nepastebime klasinio santykio? Klasinis santykis – tai laisvo ir vergo santykis. Tačiau vergas buvo už žmogiškumo ribos, jam dorovinės savybės nebuvo taikomos; jis buvo už moralinių vertybių ribos, nebuvo vertinamas pagal jas. Visos etinės savybės buvo skirtos tik laisvajam. Vergo problema tol neegzistuoja, kol vergiški santykiai gali egzistuoti. Kai jie egzistuoti negali, atsiranda ir vergo problema.

Romoje buvo daugiau vystoma teisė nei moralė. Romėnai buvo užkariautojai ir jiems reikėjo sukurti sistemą, kuri padėtų išlaikyti užgrobtas teritorijas. Nieko nauja į žmogaus problemas įnešti jie negalėjo.

Krikščionybė

Ji ėmė vertinti žmogų pagal visai kitus kriterijus. Graikai propagavo pozityvias žmonių savybes: drąsą, jėgą, išmintį, teisingumą... O krikščionys vietoje orumo – nuolankumą, asketizmą, vietoje išminties – tikėjimą. Kodėl taip yra? Galimi keli aiškinimo būdai:

Krikščioniškasis etapas – tai vergo virtimas žmogumi. Jis, matydamas nelygybę, iškėlė lozungą: visi lygūs Kristuje – t.y., mes visi žmonės. Tačiau faktiškai nelygybė išliko. Religija buvo pajungta pateisinti tą nelygybę. Iškeliama idėja, kad visi bus lygūs kitame pasaulyje (danguje). Laimės troškimas, nepasiekiamas žemėje, bus patenkintas danguje. Parodoma, kad ir danguje egzistuoja hierarchija. Pradeda dominuoti apribojimų ir draudimų sistema. Teigiama, kad visas gėris ateina iš Dievo, kad žmogus žemas ir nuodėmingas iš prigimties, tą įgimtą nuodėmę išpirkti galima tik savęs atsižadėjimu, o už tai bus atlyginta po mirties. Gėris sutapatinamas su Dievu.

1981.04.13

Tenka pastebėti pažangos aspektą. Tai buvo žmogiškumo iškėlimas, bet kartu su jo slopinimu. Valstybė tuo metu nebuvo labai centralizuota, politinės priemonės dažnai buvo feodalų rankose. Centralizuojantį vaidmenį atliko bažnyčia – kaip socialinis institutas. Religijai smūgį sudavė kapitalizmas, reikalavęs išlaisvinti žmogų iš feodalinių santykių. Iškyla individualizmo principai. Gyvenimas – tai individualių individų kova. Reikia keisti hierarchinę socialinę tvarką, įgyvendinti laisvės principą, kuris išplaukia iš socialinio poreikio.

Tad koks religijos vaidmuo?
Atrodo, kad bažnyčia turėtų nueiti nuo arenos. Bet to nėra. Ji buvo galingas socialinis institutas. Be to pasirodė, kad bažnyčios pagalba galima pagrįsti ir naujus santykius. Kyla reformistinis judėjimas. Jo esmė ta, kad žmogaus prigimtį išskaidė į dvi dalis: 1) Dievo priesakai; 2) žmogaus sukurtos normos. Žmogus – abiejų priesakų darinys. Iškelta idėja, kad žmogus atsakingas tik prieš Dievą, jo iškeltas normas. Žmogus gali bendrauti su Dievu betarpiškai, be bažnyčios ir kulto tarnų.

Socialiniai santykiai sukurti pačių žmonių, o ne Dievo, ir žmonės prieš juos neatsakingi. Iškyla galimybė individualizuoti žmonių gyvenimą. Išlaikomas dvasinis tikėjimas, tačiau atmetama institucinė dalis.

Tęsinys, >>>>>      

Pirma dalis  |  Antra dalis  

*) Olegas Drobnickis (1933-1973) – rusų filosofas, dirbęs etikos ir Vakarų filosofijos istorijos srityse. Prisidėjo vystant moralės teoriją, vertybių nagrinėjimo metodologiją. Pagrindiniu jo veikalu yra „Moralės samprata: istorinė-kritinė apžvalga“ (1974). Tai savotiška marksistinės socialinės-istorinės netodologijos samplaika su Kanto deontologija, o taip pat jaučiama neokantiečių, E. Huserlio**),  Ž.-P. Sartro, R. Chearo***) įtaka. Pirmoje dalyje aptaria moralės sampratos kitimą nuo senovės iki 20 a. vidurio. Antroje dalyje analizuojami metodologiniai ir teoriniai moralės apibrėžimo klausimai. Vis tik jo darbai kvepia pataikavimui sovietiškai ideologijai.

**) Edmundas Hiuserlis (Edmund Gustav Albrecht Husserl, 1859-1938) – vokiečių filosofas, fenomenologijos pradininkas. E. Huserlio filosofija yra linkusi apibrėžti objektus, į kuriuos galima žiūrėti ne kaip į daiktus savaime, bet kaip į formuojamus ar „numatomus“ sąmonėje. Mąstymo veiksmas ir minties objektas yra susiję bei priklausomi vienas nuo kito. Sąmonė ne tik pasyviai fiksuoja pasaulį, bet ir aktyviai jį formuoja ar „numato“. Tikrovė, kokia ji patenka į mūsų sąmonę, tėra gryni „fenomenai“, ir tai vienintelis absoliutus faktas, nuo kurio reikia pradėti tolimesniam nagrinėjimui.
Hiuserlis yra studijavęs matematiką, tad nenuostabu, kad sukūrė ir logikos bei matematikos filosofiją. Skaitykite apie Hiuserlio ženklo teoriją >>>>>

***) Ričardas Chearas (Richard Mervyn Hare, 1919-2002) – britų etikos filosofas, Oksfordo un-to prof. (1966-83). Labiausiai žinomas preskriptyvizmo kaip meta-etinės teorijos išvystymu. Būdamas nuosekliu utilistaristinės etikos pasekėju, jis vis tik pagrindinį dėmesį skyrė moralės logikai, analizuodamas bendrąsias moralės sąvokas ir ieškodamas moralinių sprendimų loginės struktūros. Anot jo, imperatyvai turi savo vidinę logiką, apimančią sekimo, nesuderinamumo, universualizacijos ir kt. santykius, todėl gali tarnauti prielaidomis praktiniuose sprendimuose. Pagrindinės knygos: „Moralės kalba“ (1952), „Laisvė ir protas“ (1963), „Moralinis mąstymas“ (1981).

Kinikai
Šmeliovo paskaita
Apmatai: Moralumas
Nuo nihilizmo į Kristų
Berdiajevo meilės filosofija
Krizinės sąmonės genezė
Filosofijos istorijos konspektai
Egocentrizmas ar būtinybė?
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Platonas buvo teisus dėl įgimtų idėjų
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Ned Crosby. Kaip turėtume gyventi drauge?
Edgaras Allanas Poe arba grožio kūrimas ritmu
Patristinė filosofija: Klemensas Aleksandrietis
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
F. Nyčė: Tragedijos gimimas
Nyčė: Anapus gėrio ir blogio
Paskutinė gyvenimo valanda
Svetimų minčių problema
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Griaustinis, Tobula mintis
Monistinės kosmologijos
Apmatai: Kryžkelė
Apie ontologiją
Filosofijos skyrius
Vartiklis