K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja  

20 a. pradžioje populiarėja socialinės inžinerijos idėja. Loginiame empirizme (Vienos ratelyje) ji siejama su O. Neurath'u*), o žinių sociologijoje ją vysto K. Mannheim'as, kritinio racionalizmo aplinkoje ji buvo įdomi K. Poperiui, kurio reikšmingiausi socialinei filosofijai skirti veikalai yra „Istoricizmo skurdas“ (1944-45) bei „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ (1945).

Karlas Poperis yra racionalistas, kuris to paties reikalauja ir iš kitų atviros visuomenės piliečių – mat „kritinis protas yra vienintelė iki šiol atrasta alternatyva prievartai“, nes Poperio Karl Popper cuts a cake požiūriu, racionalizmas tolerantiškas kitų požiūrių atžvilgiu. Protas reikalauja išklausyti kitų argumentus, o kartu tiesos paieškos yra labiau grupinis veiksmas:
„Racionalizmas yra nusiteikimas įsiklausyti į kritinius argumentus ir mokytis iš patyrimo. Iš esmės, tai nusiteikimas tarti, kad 'Aš galiu klysti, o tu gali būti teisus, ir dėdami pastangas, mes galime priartėti prie tiesos'“.

Bet kurį pokalbio dalyvį galime laikyti racionalios informacijos šaltiniu, kas leidžia teigti esant „racionalią žmonijos vienybę“, kai visi gali sutarti dėl svarbiausių problemų. Be to, racionalizmas gana artimas mokslinei veiklai, nes jų principai vienodi. Kitas bendrumas – minties laisvės užtikrinimo poreikis:
„Protas, kaip mokslas, bręsta abipusės kritikos dėka; vienintelis būdas planuoti jo brendimą – planuoti tokias institucijas, kurios apsaugo šitokios kritikos laisvę, t.y. minties laisvę“.

Todėl mokslas gali būti laikomas viena geriausiai žmonijos poreikius atitinkanti veikla ir viskas, kas susiję su mokslu, „žmonijai negali būti svetima“ Mokslo pagrindiniai bruožai: minties laisvė, bendradarbiavimas, racionali argumentacija, kritikos užtikrinimas, mokymasis iš patyrimo ir klaidų. O mokslo tikslas – objektyvumo ir tiesos paieškos. Ir vis tik mokslinės veiklos pasirinkimas yra visiškai vertybinis veiksmas (kitaip, - pagrįstas iracionaliais motyvais):
„… nei loginiu įrodinėjimu, nei patyrimu neįmanoma pagrįsti racionalizmo; juk tik tiems, kurie pasirengę atsižvelgti į įrodymus ir patyrimą, taigi tiems, kurie laikosi racionalistinio požiūrio, toks argumentavimas bus priimtinas… Vadinasi, joks racionalus argumentavimas negali racionaliai veikti žmogaus, nenorinčio priimti racionalaus pobūdžio“.

Taigi yra dvi formos: kritinis ir nekritinis racionalizmas. Nekritinis "yra nelinkęs pripažinti nieko, kas nepagrįsta įrodymu ar patyrimu" bet jei viskas įrodoma racionaliai, tai jis pats, dėl savo neįrodomumo, tampa nepagrįstu. Todėl lieka tik kritinis racionalizmas, kurį Poperis atrado iracionaliai – iš tikėjimo protu. Poperis kritikuoja loginio empirizmo verifikacijos kriterijų, nes neįmanoma verifikuoti universalių teiginių (pvz., mokslo dėsnių), todėl jie tokie pat beprasmiai, kaip ir metafizikos teiginiai. Tačiau juos vis tik įmanoma paneigti, todėl moksliniais teiginiais verta laikyti tik empiriškai paneigiamus teiginius. Tad negalima reikalauti, kad kuri nors mokslinė sistema būtų pripažinta visuomet teisinga, veikiau reikia tikėtis, kad tokia sistema iš principo gali būti paneigta remiantis naujais empiriniais faktais. Taigi nekritinis racionalizmas nėra suderinamas su poperiška nuostata mokslo teiginių atžvilgiu.

Pagal M.A. Noturną**), "Poperis buvo įsitikinęs, kad mokslas yra geriausia mūsų žinojimo forma, lygiai taip pat kaip ir demokratija yra geriausia valdymo forma". Tokio panašumo priežastys: abu nenaudoja prievartos, o labiau remiasi racionalia diskusija; abu siekia mokytis iš savo oponentų j nenutildydami. Toliau, "Poperis atviros visuomenės principus pripažino esant panašiais į mokslinio tyrimo principus", todėl linko atvirą visuomenę sutapatinti su moksline visuomene.

Pagal Poperį, 'uždara' visuomenė linksta į magiškas jėgas, tuo tarpu 'atviroji' išlaisvina žmogaus kritinius sugebėjimus:
"uždarai visuomenei priskiriamas tikėjimas magiškais draudimais, tuo tarpu atvira visuomenė, mano požiūriu, yra tokia, kurioje žmonės yra išmokę į tuos magiškus draudimus žiūrėti kiek kritiškai... Magiškoji, gentinė ar kolektyvistinė visuomenė toliau bus vadinama uždara, o visuomenė, kurioje gyvenantys individai turi priimti asmeninius sprendimus - atvira".

Taigi uždaroje visuomenėje pabrėžiami kolektyviniai sprendimų priėmimo būdai, o atvira yra individualizuota. Be to, atvira visuomenė yra racionali ir kritiška. Taigi ji pažangesnė, ir galima kalbėti apie transformaciją į ją – atsisakant dogmų ir prietarų. Tai rodo Švietimo idėjų įtaką. Mokslas skatina atvirų visuomenių plėtrą, užtikrina tinkamą jų funkcionavimą; kita vertus, mokslo veikla uždarose visuomenėse yra labiau komplikuota (dėl magijos įtakos ir kritiškumo nebuvimo).

Regime optimistinę Poperio nuostatą mokslo atžvilgiu – jei nepervertinsime savo galimybių, tai nenusivilsime dėl idėjų žlugimo. Agassi teigia:
"Poperis laikė optimizmą moraline pareiga, be kurios veikimas yra bergždžias: veikti reikia pripažįstant, jog kritiniai debatai yra naudingi, kad jie pagerins tiek mūsų pasaulio supratimą (priartins prie tiesos), tiek ir mūsų sprendimus (priartins prie tobulybės). Jei tai yra mąstoma, privalome pabandyti".

Taigi verta mokytis iš klaidų, skatinama aktyvi veikla ir bandymai kontroliuoti save atviroje visuomenėje. Ir, matyt, optimizmas neleidžia grįžti į uždarą visuomenę. Poperis sako, kad atviroje visuomenėje stengiamasi išsiaiškinti:
„kaip kritiniai ir racionalūs mokslo metodai gali būti taikomi atviros visuomenės problemoms spręsti. Joje analizuojami visuomenės racionalios pertvarkos principai, kuriuos galėčiau pavadinti 'dalinių sprendimų socialine inžinerija' priešinga 'utopinei socialinei inžinerijai'. Taip pat stengiamasi išsiaiškinti tam tikras kliūtis, trukdančias racionaliai traktuoti visuomenės pertvarkos problemas.“.

Socialinės inžinerijos nauda iliustruojama sėkmingais kai kurių institucijų (sveikatos, draudimo ir pan.) projektais. Taigi mokslo rezultatų panaudojimas gali pozityviai įtakoti sociumą – kuo jis artimas O. Neurath'ui ir K. Mannheim'ui, Socialinė inžinerija leidžia realizuoti geriausius mokslo metodus, teorijas ir pasiekimus. Poperis skiria dvi jos rūšis: utopinę ir dalinę arba nuosaikią socialines inžinerijas.

Pagrindiniai utopinės inžinerijos bruožai yra: 1) jos tikslas nulemia praktiką, taigi pati inžinerija nustato tikslus, diktuojančius, kaip reikia jų siekti; 2) jos metodai skirti, kad būtų pasiektas galutinis gėris - tačiau viena pasekmių yra, jog vaikantis idealių, galutinių, tobulų ir pan. tikslų, didėja tikimybė, kad klaidos bus pragaištingos; 3) siekdama galutinio gėrio, ji gali padidinti kančias (pvz., tam tikrų socialinių grupių); 4) ji atidėlioja veiksmus, nes laukia palankesnės situacijos; 5) ji iššaukia, kad naudojama prievarta, o ne protas (yra daug gėrio sampratų, todėl susidaro opozicija, kuriai esant stipresnioji pusė griebiasi jėgos naudojimo ir teroro). Tačiau svarbiausia, kad utopinė inžinerija siekia pertvarkyti visuomenę kaip visumą, kas labai rizikinga dėl apimties. Atviroje visuomenėje pasirinkimo teisingumą turėtų užtikrinti kritinė diskusija. Tačiau sudėtingame projekte sunku rasti konsensusą. Jį lengviau pasiekti nuosaikiuose projektuose. Tad utopinė inžinerija galima tik uždaroje visuomenėje, kurioje socialinis inžinierius gali išvengti kritinės ir demokratinės kontrolės. Tad utopinė inžinerija yra ydinga. Tiesa, iš jos galima pasimokyti, tačiau kaina pernelyg didelė.

Todėl tinkamesnė dalinė socialinė inžinerija, kurios pagr. bruožai: 1) jos tikslas kuklesnis ir gali būti nusakytas kaip siekis apsaugoti nuo blogybių; 2) jos metodai skirti atpažinti sunkiausiai išgyvenamas problemas, o ne galutinio gėrio pasiekimui – tad ir didelių klaidų tikimybė mažesnė; 3) tai protingas metodas, nes galima kritiškai vertinti projektus, o klaidas lengviau pašalinti; 4) ji gali būti pradėta be atidėliojimo; 5) jos taikymas leidžia pagerinti padėtį. Taigi ji teisinga ir įmanoma. Be to, ji primena fizikinę inžineriją, nes laiko tikslus už technologijos ribų". Inžinierius gali siekti tikslų, nes „turi sukaupęs pakankamą patyrimą, t.y. disponuoja teorijomis, kilusiomis iš bandymų ir klaidų. Tad jis gali projektuoti sėkmingai, nes remiasi eksperimentu, atliktu taikant dalinius metodus“.

Tačiau nuosaiki socialinė inžinerija gali klysti, klaidos kauptis. Ir čia pagrindinis skirtumas nuo techninės inžinerijos, kurioje eksperimentą galima pakartoti, o mokslo tyrimo rezultatai mažai įdomūs visuomenei. Tačiau yra kitaip, kai inžinerijos objektu tampa visuomenė, kurioje mokesčių mokėtojai skausmingai reaguoja į nesėkmes ir neleidžia kartoti nesėkmingų eksperimentų. Kitas skaudus klausimas – ar mokslo plėtros modelis tinka socialinėms reformoms? Jei ne – tai iš kur nuosaikios inžinerijos vystymasis? O jei taip – ar nėra pavojinga pertvarkymą grįsti klaidų šalinimu?

Kritikuodamas Tomą Kuną, Properis kalba apie normaliojo arba rutiniško mokslo keliamus pavojus (sustabarėjimas, dogmatizmas, nekūrybiškumas, biurokratizmas ir pan.). Tikrasis mokslas turėtų būti revoliucinis, kai, sprendžiant problemas, nuolat keliamos naujos idėjos ir teorijos, jose šalinamos klaidos, po to vėl kyla naujos problemos ir t.t.

Tad ne visos mokslo savybės tinka nuosaikiai socialinei inžinerijai, nes kitaip ši taptų utopine (kadangi mokslas reikalauja revoliucijų). Tačiau socialinė inžinerija neprieštarauja normaliojo mokslo procedūroms. Taigi, nuosaikumas gerokai artimesnis reformai, o ne revoliucijai. Ir ryšys tarp mokslo ir atviros visuomenės nėra toks akivaizdus, kaip to norėtų Poperis.

M. Bungė kritikuoja Poperį: 1) kritinė diskusija, kuria remiasi nuosaiki inžinerija, ignoruoja nūdienos realijas; 2) Poperis nepateikia pozityvių siūlymų tos inžinerijos veikimui; 3) toji negali išlikti tokia nuosaiki, kaip norima.

M. Bungės nuomone, Poperio teiginys, kad socialinės problemos bus išspręstos kritine diskusija, visiems tapus intelektualais, ignoruoja kelis faktus: a) tik maža sociumo dalis geba kritiškai mąstyti; b) politinė, ekonominė ar kultūrinė galia neretai naudojama viešos diskusijos slopinimui; c) visa tai gali sukelti pasipriešinimą ar net maištą. Tačiau šią kritiką galima neutralizuoti įvedus perskyrą tarp normatyvizmo ir deskriptyvizmo – tai leistų spėti, kad Poperis kalba apie tai, kaip turėtų būti priimami sprendimai atviroje visuomenėje. O tai nėra esamos sociumo būklės aprašymas. Kitaip – Bungė kritikuoja naudodamas deskriptyvų ar aprašomąjį metodą, kai Poperio intencijos yra normatyvinės ar net vertybinės.

Anot Bungės, nuosaikumas yra apgaulingas ar net prieštaringas, nes sociumas yra sistema, kurioje viskas glaudžiai susiję, tad vieną keičiant neišvengiamai įtakojamas ir kita. Pvz., mirtingumo mažinimas ar švietimo demokratizavimas. Tik Bungė remiasi gana ginčytinais pavyzdžiais. Atseit gerinant sveikatos apsaugos būklę visuotinai vakcinuojant bei gerinant sanitarines sąlygas, sumažėja mirtingumas, dėl ko gali padidėti gyventojų skaičius, o tai sukelti tokias problemas, kaip bedarbystė, maisto stygius, ekologinės katastrofos, neramumai ir kt. Tačiau bent Europoje nieko panašaus neįvyko. Taip pat švietimo demokratizavimas tik padidina socialinius skirtumus, nes neįmanoma išlaikyti vienodo mokyklų lygio, todėl prestižinės mokyklos įtakoja tiek žinių kokybę, tiek ir galimybę įsidarbinti. Bet tada negalimos arba neprotingos jokios socialinės reformos, kas prieštarauja praktikai.

Taigi, Poperio koncepcija apie mokslo teikiamą socialinę naudą gana miglota. Mokslas gali prisidėti prie didžiausių blogybių mažinimo ar šalinimo (skurdas, badas, ligos, mirštamumas ir pan.), tačiau socialinės inžinerijos funkcionavimo būdas neaiškus. Tad Poperio koncepcija pernelyg abstrakti.

*) Otas Neiratas (Otto Karl Wilhelm Neurath, 1882-1945) – austrų kilmės (su žydiškomis šaknimis) mokslo filosofas, sociologas, polit-ekonomas; vienas iš Vienos ratelio įkūrėjų ir lyderių. Sukūrė iliustracinės statistikos izotopinį metodą ir buvo muziejų praktikos inovatoriumi. Pradžioje dirbo Ekonomikos muziejuje Leipcige. Įstojo į socialdemokratų partiją, o po Bavarijos respublikos žlugimo (1919) pateko į kalėjimą, kuriame parašė „Anti-Špenglerį“, O. Špenglerio „Europos saulėlydžio“ kritiką. Paleistas grįžta į Austriją, kur 1925 m. įsteigia Socialinį-ekonominį muziejų. To metu tampa loginio pozityvizmo šalininku. 4-me dešimtm. pradeda propaguoti „Isotype“ kaip tarptautinę iliustracijų kalbą. Po Austrijos anšliuso (1938) Austrijoje neliko vietos marksistams, be to jis buvo aktyviu „Raudonosios Vienos“ sukūrimo dalyviu – tad pasitraukė į Olandiją, o vėliau į Angliją, kur įsteigė „Isotype“ institutą.
Svarbiausiu mokslo filosofijos uždaviniu laikė žinių vienybę. Viena pagrindinių jo idėjų buvo unifikuotos mokslo kalbos, besiremiančios fizikos ir matematikos kalba, sukūrimas; anot jo, tokia kalba leistų nustatyti loginius sąryšius tarp skirtingų mokslų ir sukurti bendrą metodologiją.

**) Markas Amadėjus Noturnas (Mark Amadeus Notturno) – amerikiečių filosofas, kurio specializacija yra epistemologija, mokslo ir logikos filosofija. Jis artimai bendradarbiavo su K. Poperiu ir jo filosofiją dėstė daugelyje šalių – apie jį ir mokslo filosofiją parašė daugelį knygų ir straipsnių. Paskutiniu metu dirbo IF (Interactivity Foundation) „Laisvos kalbos ateitis“ projekte.

Literatūra:

  1. K.R. Poperis. Istoricizmo skurdas, 1992
  2. K.R. Popper. Atviroji visuomenė ir jos priešai, 1998
  3. R. Rorty. Habermasas ir Lyotardas apie postmodernybę// Sociologija: mintis ir veiksmas, 1997, Nr.1
  4. M. Vėberis. Mokslas kaip profesinis pašaukimas// Problemos, 1990, Nr. 42
  5. A. Gedutis. Politikos ir mokslo santykio sampratos raida: nuo Weberio iki Habermaso// Sociologija: mintis ir veiksmas, 2001, Nr.1-2
  6. K.R. Popper. Conjectures and Refutations: The Growth of Scientific Knowledge, 1963
  7. K.R. Popper. Normal Science and its Dangers// Criticism and the Growth of Knowledge, ed. I. Lakatos, A. Musgrave, 1970
  8. K.R. Popper. Objective Knowledge: An Evolutionary Approach, 1972
  9. K.R. Popper. The Logic of the Social Sciences// The Positivist Dispute in German Sociology, ed. T.W. Adorno, 1976
  10. K.R. Popper. Reason or Revolution// The Positivist Dispute in German Sociology, ed. T.W. Adorno, 1976
  11. M.A. Notturno. Science and the Open Society: The Future of Karl Popper's Philosophy, 2000
  12. J. Agassi. Celebrating The Open Society// Philosophy of the Social Sciences, 1997, vol. 27, No 4
  13. M. Bunge. The Seven Pillars of Popper's Social Philosophy// Philosophy of the Social Sciences, 1996, vol. 26, No 4
  14. S. Jacobs. Popper, Weber and the Rationalist Approach to Social Explanation// British J. of Sociology, 1990, vol.41, No 4
  15. T. Kuhn. The Structure of Scientific Revolutions, 1970
  16. K. Mannheim. Ideology and Utopia: An Introduction to the Sociology of Knowledge, 1936
  17. P. Munz. The Quixotic Element in The Open Society// Philosophy of the Social Sciences, 1997, vol. 27, No 1
  18. O. Neurath. Empiricism and Sociology, 1973
  19. O. Neurath. Sociology and Psycicalism// Logical Positivism, ed. A. Ayer, 1959

Karlas Poperis
Apie ontologiją
Maksas Vėberis
Rudolfas Šteineris
Mįslė anapus materijos
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Kanto refleksija niutoniškame moksle
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Austrų ekonominė teorija ir plokščios žemės teorija
O. Weininger. "Aš" problema ir genialumas
Visapusiškas ir nerimstantis Hansonas
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
A. Whitehead. Skaičiavimų prigimtis
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
Karlas Gustavas Jungas
A. Einšteino panteizmas
Rortis apie tiesą
Jurgenas Habermasas
R.V. Scruton'as
Erichas Fromas
Filosofijos skiltis
Vartiklis