Austrų ekonominė teorija ir plokščios žemės teorija. Vartiklis

Viena iš pribloškiančių libertarizmo¹⁾ (Propertarianistinio²⁾) savybių (ypač JAV) yra jų rėmimasis a priori argumentais, atseit besiremiančių savaime akivaizdžiomis tiesomis. Tarp kraštutinių versijų yra „prakseloginė“³⁾ ekonominė metodologija, remiama L. von Mises⁴⁾ ir jo pasekėjų, o taip pat, tik kokybiškiau patekta, F. Hayek‘o⁵⁾.

Stebina tvirtinimas, kad L. fon Mises teiginių tikrumas yra beveik toks pat, kaip „tikrumas“, kad trikampio vidaus kampų suma lygi 180^o. Viena vertus, tai neturėtų stebinti, nes Euklido geometrija šimtmečius buvo tvirčiausias argumentas racionalizmui. Bet 19 a. pradžioje pasirodžiusi neeuklidinė geometrija buvo didelis smūgis jam. O joje, vidinių trikampio kampų suma gali būti didesnė ar mažesnė už 180^o. O dar blogiau racionalizmui buvo pastebėjimas, kad geometrija (t.y. „žemės matavimai“) yra sferinė savo prigimtimi, kurioje „tiesios atkarpos“ iš tikro yra „didelio spindulio lankai“ ir joje vidinių kampų suma per 180^o. Tokiu požiūriu, Euklidinė geometrija tarsi atitinka plokščios Žemės teoriją.

Neeuklidinės geometrijos atsiradimas paskatino į matematiką įvesti formalizmą, kaip vyraujantį filosofinį pagrindą. Jo esmė ta, kad jokios aksiomos (kaip ir Euklido 5-oji) nėra nei teisingos, nei klaidingos – tiesiog teiginiai formaliojoje kalboje, kuriuos galima jungti ir kuriais manipuliuoti, gaunant naujus teiginius (teoremas). Aksiomų rinkinys yra naudingas, jei įrodytos teoremos atitinka tikrovės realijas – tačiau tai jau nėra matematikos reikalas.
Matematinis formalizmas aukštumas pasiekė 20 a. pradžioje Hilberto programoje. Ir nepaisant neigiamo Giodelio nepilnumo teoremų poveikio, jis vis dar dominuojantis principas matematikoje.

Vyraujanti ekonomikos teorija (neoklasikinė ir keinsistinė⁶⁾ ), nuo jos matematizuoto performulavimo, atlikto 5-6 dešimtm. P. Samuelson‘o⁷⁾ ir K. Arrow‘o⁸⁾, yra visiškai formali. Jos aksiomos nelaikomos savaime akivaizdžiomis – ir jų patikrinimas yra modus tollens⁹⁾ - jei teoremos pasirodo neteisingomis, galime atsekti atgal iki to, kas neteisinga aksiomose.

Formalizmas ekonomikoje nepateisino vilčių - jis pasirodė esąs gerokai problemiškesnis. Bet vis tik jis yra geresnės formos nei Austrų mokykla^*) – ir tai nemaža dalimi sąlygojo a priori sprendimų metodologinė nesėkmę. Tai leidžia Austrijos ekonominę teoriją prilyginti plokščios žemės teorijai.

Pastaba: Šis tekstas yra replika į straipsnį G. Callahan. Ekonomistai ir duomenys, 2000, kurio ištrauką ir pateikiu žemiau.

„Patirtis, su kuria priverstas dirbti žmogaus veiklos mokslas, visad yra sudėtingų reiškinių patirtis. Žmonių veikloje negalima atlikti jokių laboratorinių eksperimentų. Niekad nebūname padėtyje, kad galėtume stebėti tik vieną elementą kai kitos sąlygos lieka nepakitusios. Istorinė patirtis kaip sudėtingų reiškinių patirtis neduoda mums faktų tokia prasme, kokia šį terminą naudoja gamtos mokslai žymėdami eksperimentais patikrintus izoliuotus įvykius. Istorinės patirties pateikti duomenys negali būti panaudoti kaip statybinės medžiagos statybų moksle ir nutikimų ateities numatyme. Bet kuri istorinė patirtis atvira įvairiems aiškinimams, ir faktiškai aiškinama skirtingai“.
L. von Mises. Žmonių veikla, II.1

Deduktyvus ekonomikos pagrindas

Empirinių duomenų nenaudingumas ekonomikoje virsta klausimu, kaip geriausiai galima tirti ir suprasti ekonomiką. Stulbinantis fizikos ir chemijos iškilimas per paskutinius tris šimtmečius aiškinantis materijos ir energijos paslaptis dažnai neleidžia žmonėms suprasti, kad tirti temą galima daugiau nei vienu būdu. Tačiau, pažvelgus į kai kurias kitas įsitvirtinusias disciplinas, matosi, kad taip yra.

Pvz., nežinau nė vieno, kuris siūlytų, kad teisingas būdas Šekspyro supratimui yra ištirti pjesių rašymui naudotų popieriaus ir rašato cheminę sudėtį. Mes nesitikime studijuoti geometriją ar logiką taip pat kaip fizikinius mokslus. Norint nustatyti, kad trijų trikampio kampų suma yra 180^o, mums nereikia išmatuoti tūkstančių realių trikampių. Iš tikro, tai trikampis geometrijoje yra idealizuota figūra, kuri nėra sutinkama gamtoje. Panašiai ir su logikos silogizmais („Visi žmonės mirtingi. Jonas yra žmogus, taigi jis mirtingas“).

Klausimas, kodėl galime teigti, kad matematikos ir logikos teiginiai yra teisingi, yra filosofinių ir teologinių aptarimų sritis.

Visi mokslai turi ribas. Net fizika, priartėjusi prie „Visatos ištakų“, tegali paaiškinti tik vieną pasaulio būseną ankstesniosios terminais. Tačiau ekonomikoje yra kitaip, nes mes žmonės. Mūsų proto struktūra panaši į ekonominių subjektų (tame tarpe ir mūsų pačių), kuriuos bandome perprasti, protą. Mūsų tikslas ekonomikoje – vertinti rezultatus ir veikti taip, kad pasiektume norimą.

Kaip pavyzdį paimkime tipinį pavyzdį – nekilnojamo turto žemės sklype pardavimą. Į jį pažvelkime iš fizikos ir chemijos požiūrio taško. Mes kruopščiai surenkame visą informaciją apie kiekvieną jį sudarantį atomą, tada analizuojame superkompiuteriais – ir vis tik vargiai rasime nors mažiausią žemės sklypo sąryšį su veiksmais banke, su atlikta tranzakcija. Ir jei sklypas randasi greitai besivysčiusiame rajone, kaip gerbiami fizikai ir chemikai aptiks įsigyto turto pabrangimą netolimoje ateityje?

Pagrindine ekonomikos koncepcija yra suplanuoti žmonių veiksmai – tai pripažino dar K. Mengeris savo „Ekonomikos principuose“ (1871): „vertė – tai ne tai, kas būdinga prekėms, ne jų savybė, o tiesiog reikšmė, kurią priskiriame savo poreikių patenkinimui“. Bandymas padaryti ekonomiką „tikru“ mokslu, paremtą objektyviais faktais, reiškia visišką reikalo nesupratimą. Vis tik Austrijos ekonominė teorija naudoja empirinius duomenis, į juos remiasi ir Mises, ir M. Rothbard‘as.

^*) Austrų ekonomikos mokykla - 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje austrų ekonomistų išvystyta heterodoksinė kryptis ekonomikos moksle, kuri remiasi metodologiniu individualizmu, t.y. koncepcija, kad socialiniai reiškiniai kyla išimtinai iš atskirų individų motyvacijų ir veiksmų. Tokiu būdu ekonomikos politikoje svarbiausiais tampa laisvosios ekonomikos (laissez-faire) principai, ekonominis liberalizmas ir libertarizmas. Jos pradininkais buvo K. Mengeris ir kt. Jos pagrindiniai principai:
1. Prekės ar paslaugos vertė priklauso nuo naudingumo, to, ką vartotojas laiko naudingu;
2. Prekės ar paslaugos vertė nustatoma riboje, priklausomai nuo mažiausiai svarbaus turimo kiekio panaudojimo;
3. Ne vertė priklauso nuo kaštų, o kaštai „sankcionuojami“ vertės.

¹⁾ Libertarizmas (angl. Libertarianism, nuo pranc. libertaire - anarchistas) - politinės filosofijos šaka pagrindiniu veiksniu teigianti laisvę, pasisakanti prieš bet kokią prievartą – jėgos ar grasinimo panaudojimą prieš asmenį (be jo valios sutikimo), jo turtą ir pan. Tas draudimas yra teisiniu, o ne moraliniu pagrindu, todėl tai nėra etikos filosofija. Jo nereikia painioti su libertinizmu (angl. libertinism), neigiančiu bet kokias visuomenines normas. Terminas atsirado anksčiau, dar 18 a., tačiau tik 20 a. 5-e dešimtm. šuolaikine prasme jį naudoti ėmė amerikietis Leonard Read‘as. Libertarizmą dažnai painioja su Austrų ekonomine mokykla, teigiančia valstybės kišimosi į ekonomiką neefektyvumą.
Taip pat žr. >>>>>

²⁾ Propertarianizmas - etinė pakraipa libertarizmo filosofijoje pasisanki už sutartinius santykius kaip pakaitalą monopolistinei biurokratijai (kuria yra valstybė). Terminą 1963 m. įvedė Edward Cain’as. Ursula K. Le Guin fantastiniame romane „Aprūpintieji“ (1974) propertarianizmu paremtą visuomenę priešpastato nepripažįstančiai nuosavybės teisių.

³⁾ Prakseologija - deduktyvus žmogaus poelgio paaiškinimas remiantis nuostata, kad žmogus elgiasi tikslingai. Pirmasis dažnai naudoti terminą ėmė prancūzas Alfred V. Espinas. Prakseologijos nuostatas, masiremdamas I. Kanto veikalais ir M. Vėberio metodologinio individualizmo bei Carl Menger'io subjektyviosios vertybių teorijos idėjas, išvystė L. von Mises. Prakseologija yra gerai išvystyta Austrų ekonominės teorijos dalis.

⁴⁾ Ludwig Heinrich Edler von Mises (1881-1973) – austrų ekonomistas, libertarizmo teoretikas, Austrų mokyklos atstovas.

Tęsė Carl Menger'io ir Eugen von Bawerk'o tradicijas, išplėtojo Austrų ekonomikos mokyklos teoriją, pritaikė ją naujoms sritims, tvirčiau pagrindė metodologinio individualizmo ir dedukcinius metodus ekonomikoje beiparodė naujas jų taikymo ekonomikoje galimybes. Jo įvesta naujovė - apriorizmo metodą, paremtą priežastiniu savitų loginių konstrukcijų, kurių negalima paneigti praktikoje, genetiniu metodu.

Iki gyvenimo pabaigos buvo alternatyvios socializmui teorijos (klasikinio liberalizmo) propaguotoju. „Socializmo ekonominėje ir sociologinėje analizėje“ (1922) kritikavo socializmą ir įrodinėjo jo negalimumą. Viena to priežasčių – planinė ekonomika, kuri pažeidžia produkto ir kainos sąsają.

⁵⁾ Fridrichas Hajekas (Friedrich August von Hayek, 1899-1992) - austrų kilmės britų ekonomistas, Austrų mokyklos atstovas ir laisvosios rinkos gynėjas, Nobelio premijos laureatas (1974), filosofas, klasikinio liberalizmo puoselėtojas. Jis įkvėpė „Mont Pelerin“ draugijos steigimą (1947), jungusią ekonomistus, filosofus ir žurnalistus, palaikančius liberalizmą. Kritikavo visas kolektyvizmo formas, laisvąją rinką laikė ne sąmoningu kūriniu, o savaime išsirutuliojančia tvarka. Vėlesnėke gyvenimo pusėje daug dėmesio skyrė politinei filosofijai, kurioje daug bendrumo su K. Poperio išvadomis. Religijos požiūriu buvo agnostikas.

⁶⁾ Keinsizmas - makroekonomikos srovė, kuri remiasi Džono Meinardo Keinso (1883–1946; Dž.N. Keinso¹⁰⁾ sūnus) idėjomis (1936) apie visuminę paklausą. Ji kilo kaip reakcija į JAV Didžiąją depresiją (4 dešimtm.) Keinsas suformulavo „pagrindinį psichologinį dėsnį“, pagal kurį, augant vartotojo pajamoms, tarp jo išlaidų didėja dalis santaupoms. Todėl pagal keinsizmą, rinkos ekonomikai nebūdinga pusiausvyra, nes taupymas sumažina paklausą pasiūlos atžvilgiu. Paklausos trūkumas yra kompensuojamas visuomeniniais darbais ir finansavimu iš biudžeto. Tokius veiksmus Austrų teorija kritikuoja, laikydama, kad atskirų individų pasirinkimo negalima nei nuspėti, prognozuoti ar suplanuoti.
Papildomai skaitykite apie jo požiūrį į neapibrėžtumą ekonomikoje.

⁷⁾ Paul Anthony Samuelson (1915-2009) – amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas (1970), knygos „Ekonomikos įvadinė analizė“ (1948), pristatančios keinsistinę teoriją, autorius. Keinso idėjas papildė neoklasikiniais principais.

⁸⁾ Kenneth Joseph Arrow (g. 1921) – amerikiečių ekonomistas, rašytojas ir politikos teoretikas, Nobelio premijos laureatas (1972). Vystė pokarinę neoklasikinę ekonomikos teoriją, ypač prisidėęs prie „socialinės rinkties“ teorijos bei bendrosios pusiausvyros analizės. Žymus ir jo indėlis į endogeninio augimo teoriją bei informacios teoriją. Buvo rinkos su nuosaikiu valstybės reguliavimu šalininkas. Jo „negalimumo teorema“ teigia, kad jokia kolektyvinio pasirinkimo procedūra negali optimaliai atspindėti atskirų individų nusiteikimo.

⁹⁾ Modus tollens - logikoje tai įrodymas „nuo priešingo“. Tariama, kad teiginys yra neteisingas, ir parodoma, kad tada gaunama absurdiška išvada. Pavyzdys: sarginis šuo, pastebėjęs įsilaužėlį, loja. Šiuo metu sarginis šuo neloja – vadinasi, sarginis šuo nepastebėjo įsilaužėlio.

¹⁰⁾ Džonas Nevilis Keinsas (John Neville Keynes, 1852-1949) – britų ekonomistas, Džono Meinardo Keinso tėvas. 1883-1911 m. Kembridže skaitė paskaitas apie moralę.
Jis ekonomiką skirstė į „pozityvią“ (tiriančią, kas ji yra ir kaip veikia); „normatyvinę“ (kokia ji turėtų būti) ir „ekonomikos meną“ (taikomoji ekonomika, susiejančios pozityvios ekonomikos pamokas su normatyviosios ekonomikos keliamais tikslais). Jo pagrindiniai veikalai buvo: „Formaliosios logikos studijos ir pratybos“ (1884), „Politinės ekonomijos turinys ir metodas“ (1891).

Anot legendos, prieš mirtį Keinsas ištarė: „Reikėjo gerti daugiau šampano“.
Dalis tiesos tame pasakyme yra. Dž. Railendzas prisiminė, kad nesenai prieš mirtį Keinsas, kaip įprasta, dalyvavo Karališkojo koledžo kasmetinėje šventėje. Sėdėdamas prie padengto stalo jis pasakė: „Gailiuosi tik to, kad per gyvenimą neišgėriau daugiau šampano“.