P. Fejerabendas prieš mokslą

Anot P. K. Fejerabendo (Paul Feyerabend), atvira ir laisva visuomenė yra tik ta, kurioje egzistuojančioms tradicijoms (kultūrinėms, religinėms, epistologinėms ir t.t.) suteikiamos vienodos teisės ir galimybės. Mokslas tėra viena iš jų, todėl jo standartai neturėtų dominuoti. Jo idėjos platų atgarsį rado tarp ekologinių, žaliųjų ir antiglobalistų judėjimų.

Ankstyvuoju periodu (iki 7-ojo dešimtm.) P. Fejerabendas laikytinas K.R. Poperio pasekėju, o vėlesnės jo idėjos gali būti įvardintos kaip reliatyvizmas, metodologinis anarchizmas, dadaizmas ir pan. Tuo metu jis imasi kritikuoti Poperio racionalizmą ir objektyvizmą. Su laiku Poperio kritika perauga į savitą požiūrį mokslo atžvilgiu. Tačiau pats P. Fejerabendas yra užsiminęs, kad neturi pozityvių pasiūlymų, o tik suveda oponentų argumentus iki reductio ad absurdum statuso.

About Paul Feyerabend Pagrindine jo išvada – laisvoje visuomenėje mokslas privalo būti atskirtas nuo valstybės, nes:

  1. Tradicijos nėra nei geros, nei blogos, jos tiesiog yra („nėra tokios idėjos, net ir pačios absurdiškiausios, kuri nepraturtintų mūsų žinojimo");
  2. Tradicija įgauna norimas ar nenorimas savybes tik lyginant su kitomis;
  3. Pirmieji punktai implikuoja tokį reliatyvizmą, kokį atstovauja Protagoras. Toks reliatyvizmas yra pagrįstas, nes vertybių ir tradicijų pliuralizmas yra gana akivaizdus ir paplitęs: tą patį gamtos ar socialinį reiškinį galima aiškinti daugybe būdų;
  4. Kiekviena tradicija turi savus būdus, kaip pritraukti pasekėjus (racionali argumentacijas, apeliacija į šventraščius, autoritetus, visuomenės nuomonę ir pan.);
  5. Laisva visuomenė yra ta, kurioje visos tradicijos turi lygias teises, gali naudotis švietimo ir kitais valdžios (galios) centrais;
  6. Laisva visuomenė reikalauja atskirti mokslą nuo valstybės, kad negalėtų primesti savo standartų kitoms tradicijoms. Taigi kol mokslas diktuoja taisykles švietime (kol jo disciplinų mokymas yra privalomas), kol mokslo tyrimai apmokami iš mokesčių, tol visuomenė nėra laisva ir demokratinė, nes varžo asmens pasirinkimo laisvę.

K. Poperio manymu, atviroje visuomenėje remiamasi protu, t.y. mokslu, nuosaikia socialine inžinerija bei kritiniu metodu, nes kitaip kyla pavojus įsigalėti iracionalistinėms tendencijoms, varžančioms kitaip mąstančius. Abiejose visuomenėse viena pagrindinių vertybių yra laisvė, kurią siekiama apsaugoti visais įmanomais būdais. Tesiskiria tik požiūris į protą.

Vienas P. Fejerabendo taikinių – išskirtinis mokslininkų, socialinių inžinierių ir ekspertų statusas. Anot jo, valstybės remiama socialinė inžinerija veda prie elitarizmo, nes tik tam tikros grupės atstovai gali teisingai įvertinti situaciją, veiksmus ir pan. Dabar ja laikomas mokslas. Vienok, atsižvelgdami į K. Manheimo nuostatas, būtent mokslininkai, mažiausiai susiję su skirtingų grupių interesais, pateikia tiksliausią išvadą, o, tarkim, politika, dėl savo suinteresuotumo ir ideologinio prado, tiksliai diagnozuoti negali. Bet pripažinimas, kad egzistuoja elitas, nedera su demokratijos (daugumos valdymo) samprata. Todėl elitarizmą reikia keisti demokratiniu reliatyvizmu: laisva visuomenė privalo prižiūrėti ir kontroliuoti ją sudarančias institucijas. Tai turi daryti piliečiai ir demokratinės tarybos ir jei, tarkim, mokslo ar socialinių inžinierių ,veikla neduoda naudos arba daro žalą, tai imtis priemonių: mažinti finansavimą, riboti akademinę laisvę ir pan. Tačiau iškyla kriterijų klausimas, nes, atrodytų, didžioji dauguma menkai suvokia mokslo specifiką ir įvairius su juo susijusius dalykus. Keista dilema: arba mokslas užima elitinę padėtį, arba apie jį sprendžia neišmanėliai.

Mokslas iš tikro irgi ideologizuotas ir (kaip ideologija) yra įsitikinęs savo teisumu, todėl ignoruoja jį žeminančius faktus (alternatyvios teorijos ir tradicijos ir pan.). Pvz., „The Humanist" straipsnių seriją prieš astrologiją (1975 m. spalio-lapkričio mėn.) parėmė ir pasirašė 186 mokslininkai (tarp jų ir 5 Nobelio premijos laureatai), tačiau vieša diskusija neįvyko, nes dauguma pasirašiusių neatvyko, aiškindami, kad „neturi jokio supratimo apie konkrečias astrologijos detales".

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad buvo nemažai mokslininkų, kurie gerokai praplėtė mokslą, nors neturėjo tinkamo išsilavinimo arba nepritapo prie vyraujančios mokslinės paradigmos (Einšteinas, Boras, Bornas. Šlymanas, Maršakas, Kolunas ir kt.). Kartu ekspertai trukdo mokesčių mokėtojams dalyvauti mokslo programose, nes reikalauja turėti tam tikrą išsilavinimą ir pan.

Nuostatai „Mokslas žino geriausia" siūloma alternatyva: vertindamas bet kokius reiškinius, pilietis pasirinks tradicijos, kuriai pats priklauso, standartus. Mat „abstrakti diskusija apie žmonių, kurių nepažįstu ir kurių būklė man nežinoma, gyvenimą yra ne tik laiko švaistymas, bet taip[ pat nehumaniška ir netinkama".

Bandydamas duoti tolimesnį pagrindimą, P. Fejerabendas lygina politiką su meile. Pagrindinėmis politikos savybėmis laikomos: pagarba žmonėms, jų asmeninių norų paisymas, bandymas juos suprasti „iš vidaus", siūlomų pokyčių derinimas su „mintimis ir emocijomis" (ne iš teorizavimo). Taigi, politika visai subjektyvi veikla be jokių „objektyvių" schemų – tarytum kokia iracionali veikla.

Anot Dž. Prestono, P. Fejerabendui mokslas tik vienas iš žmogaus išrastų instrumentų kovai su aplinka. Egzistuoja ir kiti instrumentai, todėl kiekvienas turėtų laisvai juos rinktis. Ir vis tik jisai, skirtingai nuo Frankfurto mokyklos, nevertina mokslo neigiamai. Pats savaime, kaip instrumentas, mokslas nėra grėsmingas:
„Žinojimas – tai jėga, dar XVII a. sakė filosofas F. Bekonas. Ta galinga jėga gali būti naudojama ir gėrio labui, ir piktais tikslais, ir grožio kūrimui, ir jo naikinimui. Nuo visuomenės, jos socialinių jėgų, masinių judėjimų ir politinių organizacijų priklauso, kam bus naudojami mokslo vaisiai – karui ar taikai, žmogaus nuasmeninimui ar asmenybės ugdymui".

Tad P. Fejerabendas pasisako tik prieš instrumento pavertimą vieninteliu teisingu ir galimu, prieš ideologijas, dalyvaujančias kultūriniame žudyme prisidengiant mokslo vardu. Kultūrinis žudymas suprantamas kaip vienos kurios esybės taisyklių ir standartų primetimas kitoms, pvz., vakarietiškas kolonializmas, diegiantis vakarietiškus standartus vietinių kultūrų sąskaita.

P. Fejerabendas kvestionuoja R. Poperio tezę apie racionalią žmonijos vienybę – mat skirtingų kultūrų ir civilizacijų nuostatos skiriasi. Kaip spręsti tų nuostatų konfliktą? Poperiui – tai turi padaryti racionalizmas ir mokslas. Bet juk racionalizmo pasirinkimas yra iracionalus aktas – tad, jei sprendimas priklauso nuo iracionalaus sprendimo, tai tarsi ir nelieka bendro pagrindo tarp skirtingų tradicijų ir jų vertybių (kitaip sakant, jos neturi bendro mato). Panašią problemą iškėlė ir Maksas Vėberis, padaręs išvadą, kad tokie vertybiniai konfliktai neišsprendžiami (klausimas: kokios moralės turi laikytis krikščionis ar budistas versle ir politikoje). Tačiau recepto neduoda ir P. Fejerabendas.

Tarkim, žmogaus klonavimo klausimai lieka neišspręsti daugumai priimtinu būdu. Tradicijos čia ne ką padeda. Leidimas ar draudimas susiję ne tiek su moksliniais argumentais, kiek su vertybinėmis ir moralinėmis nuostatomis. Yra kelios interesų grupės: mokslininkai nori gauti finansinę paramą, krikščionys draudžia eksperimentus su žmonėmis, verslininkai įžvelgia potencialų pelną, politikai siekia gauti daugiau rinkėjų balsų, mokesčių mokėtojai, neturintys jokio supratimo apie su klonavimu susijusias problemas ir t.t.

Mario Bungesas priekaištavo Poperiui, kad šis pernelyg gerai vertina demokratinių visuomenių piliečius. Tai tinka ir P. Fejerabendui. Ir vėl iškyla ekspertų problema (čia kaip mūsų jau nuvalkiotos „šou žvaigždutės" atsidūrę Seime, politikos sūkuryje – tik juoką kelia ... „vienas iš trijų"). Pilietis, norėdamas priimti sprendimą, susijusį su mokslu ar sudėtingesniais klausimais, atsiduria naujame kontekste, reikalaujančiame specialių žinių ir išsilavinimo (neveltui Donalda pareiškė, kad labai stengiasi mokytis – ir tai jos privalumas,kad ir prieš tą „iš trijų"). Vadinasi, be ekspertų jis negali išsiversti.

Matosi, kad P. Fejerabendą galima palyginti su ankstyvuoju J. Habermasu, kuriuos suartina kai kurios temos: protas ir jo statusas (visuomenėje ir politikoje), mokslo ideologiškumas ir kt. Pvz., abudu reikalauja atskirti mokslo ir politinę veiklas, bet dėl skirtingų motyvų. J. Habermasui mokslas ir su juo susijusios technologijos kelia grėsmę socialiniam pasauliui, nes mokslo veikiama politika orientuojasi ne į praktinių tikslų įgyvendinimą, o techninių problemų sprendimą. Taigi nelieka vietos sąveikai ir komunikatyviam racionalumui.

Toliau – abiejų pasitikėjimas demokratiniais sprendimo būdais, tik skiriasi akcentai (P. Fejerabendą domina mokslas, J. Habermasą – politika). J. Habermasas reikalauja viešosios sferos repolitizavimo ir mokslinio (instrumentinio) racionalumo apribojimo joje, kad piliečiai gautų tolesnės emancipacijos ir individualizacijos galimybę. Ir čia mokslas turėtų būti traktuojamas kaip įrankis, apie kurio panaudojimą sprendimai priimami politinėje sferoje. J. Habermasas laikė, kad įmanoma racionaliomis taisyklėmis grindžiama idealioji kalbinė situacija, kai laisvoje nevaržomoje diskusijoje paklūstama ne galiai, o geresniam argumentui.

Pagrindinis P. Fejerabendo ir Habermaso nesutarimas yra dėl racionalizmo statuso. J, Habermasas pabrėžia, kad kalbinė situacija turi paklusti proto reikalavimams, o P. Fejerabendas pasisako prieš bet kokias išankstines normas (tarsi jis būtų suinteresuotas žmogus, kuriam įtarimą kelia bet koks bandymas nurodinėti „iš viršaus").


Suvokimo ribos

Ar mokslinio pažinimo paslaptys ir spragos kyla iš to, ko dar nežinome? O gal iš to, ko niekada nesužinosime. Gal pažinimo progresas vyksta tik per atsitiktinumus. Gal mokslas yra tarsi keleivis, kuris laukia autobuso nežinodamas jo tvarkaraščio. Jis nežino, kada jis atvažiuos, bet jei turi pakankamai laiko ir kantrybės, jo sulauks. Kad į tai panašu, 20-me amžiuje pasisakė keletas mokslininkų. Pvz., fizikas Mario Livio 2010-ųjų liepos mėn. Niujorko Mokslo festivalyje iškėlė klausimą, kad jokie kompiuteriniai pajėgumai negali apskaičiuoti kiekvieno atmosferos atomo greičio ir vietos, nes „kvantinė fizika moko, kad negalima vienu metu žinoti pozicijos ir greičio. Tai ne mūsų kompiuterių bėda. Toks pasaulis“.

Kvantinės mechanikos, evoliucijos, sąmonės ir sudėtingų sistemų reiškiniai neperteikiami matematiniais modeliais, nors šiuo atveju skiriamės nuo autobuso keleivio. Mes labiau esame tarsi autobuso mechanikas, kuris neturi aprašymų – to, ką turime šiuo metu.

Nuo 1931-ųjų, kadaise laikyta „saugiausia pažinimo forma“, dėl matematikos vyksta tokie pat debatai, kaip ir dėl kitų mokslų. „Ar tai žaidimas, tarsi šachmatai? Ar ji aprašo tikrovę?, klausė rašytoja ir filosofė Rebecca Goldstein. Kurtas Godelis įrodė, kad bet kurioje matematikoje, naudojančioje sveikus skaičius, bus neįrodomų teiginių, o taip pat neįmanoma įrodyti, kad tokioje matematikoje nėra vidinių prieštaravimų. Tai kas tada matematika, kuri negali būti tikra dėl savęs pačios. Pasaulyje, kuriame nėra ką skaičiuoti, o dydžiai yra tolydūs, galėjo būti susikurta kitokia matematika. Tad kur absoliuti tiesa!?

Papildomai skaitykite: Kvantinės mechanikos ribotumas?

Literatūra:

  1. P. Fejerabendas. Tyrimo ‚racionalumas'// Problemos, 1984, Nr.32
  2. K.R. Popper. Atviroji visuomenė ir jos priešai, 1998
  3. M. Vėberis. Mokslas kaip profesinis pašaukimas// Problemos, 1990, Nr. 22
  4. P. Feyerabend. Experts in a Free Society// The Critic, 1970, vol.29, no 2
  5. P. Feyerabend. Against Method: Outline of an Anarchistic Theory of Knowledge, 1975
  6. P. Feyerabend. How to Defend Society against Science// Radical Philosophy, 1975, vol.11
  7. P. Feyerabend. Science in a Free Society, 1978
  8. P. Feyerabend. Democracy, Elitism, and Scientific Method// Inquiry, 1980, vol.23
  9. P. Feyerabend. Philosophical Papers: Problems of Empiricism, 1981
  10. P. Feyerabend. Knowledge and the Role of Theories// Philosophy of the Social Sciences, 1988, vol.18
  11. P. Feyerabend. Realism and the Historicity of Knowledge// J. of Philosophy, 1989, vol.86, no 8
  12. P. Feyerabend. Farewell to Reason, 1990
  13. P. Feyerabend. The Dialogues on Knowledge, 1991
  14. W.H. Newton-Smith. The Rationality of Science, 1981
  15. J. Preston. Feyerabend: philosophy, Science and Society, 1997

Karlas Poperis
Galileo Galilėjus
Laplasas. Dėl tikimybių
Einšteino vieta pasaulyje
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Moters kelias į akademiją
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Psichiatro-paciento santykiai
Mokslininkui nereikia matematikos!
Korespondenciniai šachmatai literatūroje
1801 m. – prieš patekant naujai saulei
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Mokslo riboženkliai: 1867-ieji – kartų kaita
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Apie reliatyvumo teorijos prioriteto nustatymą
Kantoro aibių teorija ir tikrosios begalybės intuicija
Kiber-seksualumas ir žmogaus prigimties vystymasis
Mokslo ribotumas: Dievas, Giodelis ir gravitacija
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Stivenas Hokingas – nenurimstantis invalidas
Laplasas: asmenybė ir veikla
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Genijaus keliai ir klystkeliai
Kvantinės mechanikos ribotumas?
B. Skineris. Kas yra biheviorizmas
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Laisva valia ir determinizmas
Galvaninės teorijos pradžia
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Svetimų minčių problema
Faktas ar frenologija
Vartiklis