18-19 a. filosofiniai atspindžiai moksle:
Fichtės mokymas apie mokslą

Siūlome prieš tai susipažinti Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje,
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
ir    Kanto refleksija niutoniškame moksle

Fichtė po Kanto atkreipė dėmesį į tai, filosofinių apmąstymų medžiaga yra mokslas. Jam irgi mokslas – teorinio mąstymo ir aplamai mąstymo pavyzdys. Tik išanalizavus kaip vystosi mokslas, galima paaiškinti, kokie dėsningumai būdingi mąstymui, sąmonei. Fichtė iškart savo filosofiją paskelbia „mokslu apie mokslą“, jai suteikdamas, o kaip kitaip, gerokai aukštesnį statusą nei pačio mokslo. Būtent ji suteikia mokslams pagrindą, paaiškina, kai jie vystosi, kuo pradeda, kuo stiprėja.

Kantas išskyrė pradus, mokslinio ir aplamai bet kokio pažinimo šaltinius. Fichtė nepriima Kanto išskirtų pradų; tačiau jis negali remtis formaliąja logika, nes ji, kaip parodė jau Kantas, savo turinį paima kažkur iš išorės, o reikalaujama, kad būtų kalbama apie patį turinį. Jį Fichtė atranda ne sąvokoje ir ne juslingume, o intelektualiniame apmąstyme; su juo glaudžiai susiję pažinaus subjekto, Aš, sąmonė, o tiksliau – savimonė. Pirminės priežasties pagrindimas vyksta keliais keliais, siekiant parodyti, kad visi jie veda į vieną tikslą.

Pradiniu tašku Fichtei tampa absoliutaus Aš veikimas, kuris būdingas transcendentiniam subjektui; į tai jį atvedė įsitikinimas kūrybine žmogaus dvasios jėga, o taip pat ir tuo, kad būtent žmogus yra visų gamtoje vykstančių pasikeitimų priežastis (pagal „Apie žmogaus vertę“). Postūmiu veikimui tampa žmogaus noras kuri nauja, pradžioje, žinoma, dvasiškai, o tada ir realiai. Tai dėstoma ir „Paskaitose vokiečių nacijai“, kur teigiama, kad kiekvienas žmogus turi sugebėjimą ir siekį kūrybai; ir būtent tai leidžia išauklėti naują kartą nenaudojant jokios prievartos. Visa tai skatina Fichtę ieškoti tokio pagrindo, kuris palaipsniui atvestų prie veikimo pripažinimo pagrindine dvasios ypatybe.

Fichtė pasiūlo kelią nuo empirijos prie grynojo mąstymo. Empiriniai faktai suprantami visiems: tarkim, jei imsim teiginį A=A, tai jis laikomas neginčijamu. Čia svarbiu momentu yra tai, kad čia įtvirtinamas A ir A ryšis, kuris besąlygiškas be jokio tolimesnio pagrindimo. Šį ryšį galima žymėti X. Tačiau apie šį ryšį ir tai, kad jis duotas per A buvimą, sprendžia pas pažįstantis subjektas. Ir daroma išvada: „Tokiu būdu Aš per X sprendžia taip: A turimas sprendžiančiojo Aš besąlygiškai ir išimtinai dėl jo priklausomybės Aš aplamai, t.y., jis laiko, kad Aš – ar tai būtų teigiančiu, arba sprendžiančiu ar dar kokiu – turi kažką, kas lygus sau visada, kas visad alieka tokiu pačiu. Ir neabejotinai numanomą X galima išreikšti taip: Aš=Aš; Aš esu Aš“. Toliau, pagal Fichtę, daroma išvada: Aš esu Aš, Aš egzistuoja. Ir jo nuomone, būtent šis teiginys pirmojo priimamas besąlygiškai. Iš skirtingai nuo A=A, Aš=Aš turi neabejotiną reikšmę, nes būtent pažinus, mąstantis subjektas apmąsto ir patį ryšį X, ir A=A, kuriama tas ryšys teigiamas. Tai pasiekiame subjekto, Aš, teigimą. Ryšys teigiamas Aš viduje, ir Aš taip pat turi būti teigiamas. Tačiau kaip egzistuoja Aš? Johanas Gotlibas Fichtė

Toliau seka niekieno neišsakyta išvada: Aš egzistuoja ne tiesiog kaip asmeninė būtis; tam, kad jisai galėtų egzistuoti ir spręsti, reikia, kad jisai teigtų savo egzistavimą.

Fichtė kartoja: A=A – tai sprendimas, o sprendimas yra tam tikras žmogaus dvasios veiksmas. Šio veiksmo pagrinde yra X, susijęs su „Aš esmi“. Tada daroma išvada: vadinasi, Aš teigia save patį, ir jisai yra tik dėl šio savęs teigimo, t.y. veiksmo.

Tai nelabai įrodytina – ir matyt tokiai išvadai Fichtę stumteli pirminis įsitikinimas žmogaus dvasios veiksniame pobūdyje – veikimas yra jo esmė, viskas kyla per veikimą. Ir būtent iš tokios filosofinės prielaidos jis išveda: „Ta būtis, kurios [esmė] susideda vien iš to, kad ji teigia save pačią kaip esatį, yra Aį kaip absoliutus subjektas. Kadangi ji teigia save, ji yra, ir kadangi ji yra, ji teigia save“. Iš čia Fichtę sukuria Tathadlung (reikalo-veikimo) sąvoką: Aį atlieka veiksmą, virstančiu reikalu savo paties sukūrimui.

Ir čia Fichtė seka Kantu, nes įsitikinęs, kad mokslo objektas egzistuoja tik tada, kai jis konstruojamas. Sutardamas su Marburgo mokykla, filosofas tvirtina: daiktą turime tik tada, kai jį kuriam, konstruojam, nors to galim ir neįsisąmoninti. Kantas kaltinamas tuo, kad jam daiktas vienodai tiek pat duodamas, kiek ir sukuriamas. Fichtė laiko, kad daiktas visada sukuriamas ir kitaip mums neegzistuoja. Daiktas kuriamas ir moksle. Tad nėra prasmės kalbėti apie kažkokį daiktą savyje – pažinimo dalykas sukuriamas mąstymu, mąstymui ir mąstymo sferoje, nors vėliau iš ten perkeliamas į gryno suvokimo sferą. Tas pats taikoma ir pačiam kuriančiajam subjektui – jsi irgi kuriamas, beje, kaip kuriantysis.

Dėl šios priežasties protas pradžioje pasireiškia savo praktinėje, o vėliau teorinėje hipostazėje; jid pradžioje veikia, o vėliau pažįsta. Tame Kantas, anot Fichtės, irgi buvo nenuoseklus. Orientuodamasis į mokslą, Fichtė teigia, kad mokslininkas pradeda visai ne nuo pojūčių – pojūčiai Fichtės sistemoje pasirodys vėliau, kaip sąmonės faktai – o nuo savų konstrukcijų sugretinant jas su ankstesnių mąstytojų konstrukcijomis; ir mokslinė mintis juda pirmyn ne veikiant pojūčiams, o dėl savo poreikio kurti nauja.

Mokslas – tai poreikis pažinti nauja; nauja – subjekto noro kurti naujus objektus rezultatas, o šito pagrinde glūdi gryno veikimo kuriant absoliutų Aš poreikis.

Filosofas kategoriškai neigia teiginį, kad, galbūt, Aš vis tik egzistuoja anksčiau už savo veikimą: „Aš pirmiausia iškylu sau pačiam vien per šį aktą ir tik per jį, per paties veikimo paveikimą, prieš apibrėžtą veikimą nėra jokio veikimo aplamai“. Ši tezė niekaip neįrodinėjama. Perteikti sąvokomis tai įmanoma tik priešpastatant Aš kažkokiam ne-Aš ir per Aš apibrėžimą tame ryšyje. Tačiau tai jau ne pirminis veikimo aktas. O kas dėl pirminio – tai jis – suvokimas arba intuicija.

Pirminio veiksmo į save akto aprašymas ir paaiškinimas pateikiamas ne kartą ir skirtinguose kūriniuose, kaskart pabrėžiant, jo jo įrodyti negalima. Kodėl gi Fichtė neigia įrodymo galimybę?

Mat daugeliu atvejų mąstymas suvedamas į visų pasekmių iš turimų prielaidų dedukcines išvadas. Taip išreiškiama mokslo logikos įtaka filosofiniai logikai. Juk pagrindai moksle nuo pat Niutono laikų laikomi neginčijamais pradais, neįrodomomis aksiomomis, apie kurias ginčytis nėra prasmės, tačiau dėl jų anksčiau, 17 a. 4-7 dešimtm. karštai ginčijosi. Ira not Fichtės, mums duota tik tai, ką mes patys sukūrėme; protas – visų pirma praktinis protas ir kiekvienas pažinimo dalykas iškyla jo veikimo dėka. Tačiau tam, kad tai būtų, reikia sukurti, sukonstruoti patį apmąstantį protą, reikia jį apmąstyti (mąstymas ir yra veikimas – čia Fichtė nukrypsta nuo ankstesnės mąstymo sampratos). Tai ir būtų galima laikyti įrodymu.

Tačiau mokslo kūrėjas dažnai mąsto ir mokslo logikos ribose, tad jam pradas, pirmasis pagrindas, neįrodomas, tad jo negalima pagrįsti ir sąvokose. Tada belieka intuicija: „Mokslas kyla iš intelektualinio apmąstymo – iš absoliučios Aš veiklos apmąstymo“. Tuo Fichtė vėl roso, kad jis sistema skiriasi nuo Kanto. Neigdamas patį daiktą savyje, Fichtė atvirai pabrėžia, kad jo sistema yra idealistinė. Jei būtimi, tame tarpe ir Aš būtimi, laikoma ne grynai ideali, o kažkokia reali būtis, tai „visiškai naujas ir negirdėtas teiginys“.

Kai jam prikiša, kad Aš priskyrė laisvą veiklą, kuri todėl negali būti objektyvia, jis visai teisėtai, iš idealistinių pažiūrų, nurodo moralinį mokymą, priekaištaudamas Kantui, kad pripažįsta intuiciją ir laisvę santykyje su moraliniu dėsniu. Baumansas sako, kad skirtumus tarp jų galima suvesti į „transcendentinio: ir „praktinio“ idealistų priešstatą. Jie skiriasi tuo, kad Kanto idealizmas yra teorijos apmąstymas (teorijos teorija), o Fichtės – moralės apmąstymas (moralinės praktikos teorija).

Antro ir trečiojo pagrindų pagrindimas atliekamas pirmojo bazėje ir atitikmenyje mokslo eksperimentiniam pobūdžiui; aš privalo konstruoti savo objektą, nes jis niekur iš išorės nėra gaunamas. Be to, būdamas subjektu, Aš privalo turėti objektą, be kurio jis neūtų subjektu. Aš ir kuria objektą, ne-Aš, iš savęs atimdamas tam tikrą sau būdingos veiklos dalį. Tasa santykiuose Aš ir ne-Aš pasireiškia mąstymas su savo sąvokomis, kategorijomis, sintezėmis. Kategorijas Fichtė palaipsniui išveda iš Aš ir ne- Aš sintezės: pirmoji jų sintezė duoda priešybės kategoriją, antroji – sąveikos, trečioji – priežastingumo, ketvirtoji – substancijos.

Taip įdomiu tampa mokslo išaiškinimas veikale „Aiškus kaip saulė tikrosios naujosios filosofijos plačiai publikai skirtas išaiškinimas“. Čia populiaria forma įrodinėjama, kad idealistas visai neneigia objektyvios tikrovės – tiesiog skiriasi gamtikoji ir mokslinė tikrovės tipai. Mokslinė tikrovė atsiranda, kai mokslininkas ją sukuria, - ir niekaip kitaip.

Taigi mokslo poveikis filosofijai pasireiškia tuo, kad eksperimentinis konstravimas, paverstas Aš veikla, kartu su apmąstymu, paimamas kaip pažinimo pagrindas. Ir netgi daugiau – kaip pačių mokslinės veiklos objektų, turinčių atsirasti anksčiau nei pats pažinimo objektais, apmąstymo principas. Fichtės filosofijos impulsu tampa idealusis pasaulio išmatavimas, nulemtas kategoriškojo imperatyvo, t.y. laisvės principo. Bet juk ir pagal Marksą, „pats prasčiausias architektas nuo geriausios bitės nuo pat pradžių skiriasi tuo, kad, kad prieš lipdant korį iš vaško, jis ją yra sulipdęs galvoje. Darbo proceso pabaigoje gaunamas rezultatas, kuris jau čio proceso pradžioje buvo darbininko įsivaizdavime, t.y. idealiuoju“. Taigi marksizmui didžiausią įtaką padarė būtent Fichtė, įskaitant jo įsitikinimą kūrybine žmogaus esme (pvz., jo „Kalbos vokiečių nacijai“). Taigi Fichtės teorija liaujasi būti mokslo filosofija ir virsta savitu mokymu apie žmogų. Tai bendras vokiečių idealizmo kelias, kurį nueis ir Hėgelis.

Toliau skaitykite Hėgelis ir naujasis Europos mokslas  

Literatūra:

  1. T. Rockmore. Kant and Idealism, 2007
  2. E. von Glasersfeld. Einfuhrung in den radikalen Konstruktivismus, 1998
  3. P. Baumanns. Fichtes Wissenschaftslehre, 1974

Atominio amžiaus vaikai
Kvantinio pasaulio katinai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Intuicijos problema pas Puankarė
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Mokslo ribotumas: Dievas, Giodelis ir gravitacija
Kvantinė mechanika: Triumfas ar mokslo ribotumas?
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Matematikos filosofinės problemos
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Pjeras Simonas Laplasas
Benediktas Spinoza
Agnosticizmas
Filosofija
Vartiklis