„Kruvinas“ gamtos ir gydytojų darbas. Vartiklis

Senovės filosofai kraują vadino „gyvybės buveine“; Hipokratas laikė, kad kraujas, jo „perteklius“ ar „trūkumas“, veikia žmogaus būdą. O senovės Romos gyventojai vildamiesi tapti stipriais ir drąsiais gerdavo mirštančių gladiatorių kraują. Antikos, o ir Viduramžių, gydytojai bandė pacientams duoti kraujo – gerti ar tepti. Absurdiškiausias atvejis nutiko 15 a. pabaigoje, kai girdyti krauju bandė mirtinai sergantį popiežių Inocentą VIII¹⁾. Kai tasai pateko į komą, trims mažamečiams berniūkščiams pažadėjo po monetą mainais į jų kraują. Berniukai, aišku, sutiko. Jiems atvėrė kraujagysles ir pontifikui supylė kraują per burną. Kaip ir reikėjo tikėtis, procedūra nebuvo sėkminga ir mirė tiek visi berniukai, tiek popiežius.

Tokio gydymo beprasmiškumas turėjo paaiškėti, kai 1628 m. anglas Viljamas Harvėjus aprašė uždarą kraujo apytakos sistemą. Tačiau jo atradimą konservatyvūs mokslininkai, pagal kuriuos kraują iš maisto gamino kepenys, o jis tekėjo kraujagyslėmis, užsibaigiančiomis organuose. Tad V. Harvėjo atradimą pripažino ne iš karto. Avies kraujo perpylimas

Tada imta galvoti, kaip įpilti kraują tiesiai į kraujagysles. Pirmąkart panašią injekciją atliko anglų gydytojas, matematikas, fizikas ir architektas (šioje srityje pasižymėjęs tuo, kad po 1666 m. gaisro perstatė visą Londono centrą) Kristoferis Renas – jis šuniui sušvirkštė alkoholio ir tasai, savaime aišku, apgirto. Beveik po dešimties bergždžių, o kartais ir žiaurių bandymų su gyvūnais, 1666 m. jo gentainis Ričardas Loveris²⁾ pirmąkart sėkmingai mažam šuneliui perpylė kraują – išleidus tiek, kad tasai vos nemirė, stambiam mastifui atvėrė kraujagyslę ir kažkiek kraujo perpylė šuneliui. Apie tą bandymą iškart prakalbo visi – ir būtent jį įprasta laikyti transfuziologijos pradžia.

Po metų, 1667 m. vasarą sėkmingai perpiltas gyvūno kraujas žmogui – 15-mečiui prancūzų berniukui, dėl sveikatos nusileidusiam per daug kraujo, atliko prancūzų gydytojas Žanas-Batistas Denis³⁾, sužinojęs apie R. Loverio bandymus ir nusprendė avies kraują perpilti žmogui (tai vadinama ksenotransfuziamais - gyvūno kraujo perpylimais žmogui). Tik vietoje buvusių negalavimų berniukas įgijo ir naujų. Sėkmingas buvo ir antras jo bandymas perpilant kraują statybininkui. O štai trečia atvejis nebuvo toks sklandus – švedų baronui Gustavui Bondei jis atliko net du perpylimus, - ir beveik iš karto po antrojo baronas nusibaigė. Tragiškai baigėsi ir 4-as bandymas – psichikos pataisymo tikslais priverstinai perpilant veršiuko kraują keistuoliui paryžiečiui Antuanui Morua, nuogam vaikščiojusiam gatvėmis ir nepadoriai šūkaujančiam. Ž.-B. Denį apkaltino žmogžudyste ir tik per stebuklą jis buvo išteisintas, tačiau vis tik jis nusprendė mesti gydytojo praktiką. O Prancūzijoje buvo nuspręsta, kad draudžiama atlikinėti kraujo perpylimus be aukštesnių valdžios organų leidimo. O po kelių kitų nesėkmingų atvejų – ir iš viso uždraudė.

Ir tolimesni tyrinėjimai atsinaujino tik po 100 m. - 1795 m. amerikiečių gydytojas Filipas Singas Fizikas⁴⁾ atliko pirmąjį žmogaus kraujo perpylimą žmogui, tačiau tai nuslėpė baimindamasis suėmimo. O dar po poros dešimčių metų, 1818 m. Londono akušeris Džeimsas Blandelis⁵⁾ pirmąkart paviešino apie kraujo perpylimą gelbstint gimdyvę nuo pogimdyminio nukraujavimo. Be to, jis sukūrė ir patogius instrumentus. Vėliau procedūra ne kartą tobulinta, tačiau plačiai neišplito, nes išliko rizikinga – vieniems gelbėjo gyvybę, tačiau kitiems sukeldavo negalavimus. Priežastis buvo nežinoma...

Po daugelio metų, 1900 m., austrų gydytojas Karlas Landšteineris⁶⁾ netikėtai susidūrė su įdomiu reiškiniu. Jis pastebėjo, kad vienų žmonių kraujo serumas (plazma be fibrinogeno – pagrindinio kraujo krešėjimo veiksnio) pridėjus kitų žmonių kraujo eritrocitai dažnai sulimpa. Tad jis nusprendė ištirti atidžiau. Paėmęs savo ir 5-ių kolegų kraują, atskyrė serumą nuo eritrocitų ir ėmėsi maišyti gautus mėginius. Išanalizavęs rezultatus, padarė išvadą, kad serume gali būti dviejų tipų (a ir b) antikūnių, kuriuos pavadino agliutininais. Maišant skirtingų žmonių kraują antikūniai susijungia su atpažintais antigenais eritrocitų paviršiuje suklijuodami raudonąsias ląsteles. Supylus nesuderinamo kraujo, agliutininai atpažįsta „svetimus“ antigenus ant eritrocitų ir pradeda jų atsikrati, suklijuodami, o vėliau ir suardydami juos. Tai sukelia posttransfuzinį šoką, pasireiškiantį hemolitine anemija, inkstų nepakankamumu ir net gali būti mirtinu.

Jau gerokai vėliau, 1938 m., buvo aprašyta reta mirtina liga, kai toji taisyklė pažeidžiama – ir žmogaus kraujyje susiduria ir antigenai, ir antikūniai jiems (AIHA), sukeldami simptomus, panašius į nesuderinamas transfuzijas: eritrocitų suirimą (hemolizė), pageltimas dėl bilirubino (hemoglobino skilimo produkto) pagausėjimo, inkstų nepakankamumas, hipertonija ir nuomariai. Apie autoimuninį šios geltos pobūdį pirmasis prakalbo dar K. Landšteineris, o 1938 m. jo prielaidos patvirtintos.

Bet grįžkim į 1900 m., kai K. Landšteineris nustatė pirmąsias kraujo grupes A, B ir C. Grupę C vėliau pervardino į 0, nes ji susijusi su antigenų nebuvimu ant eritrocitų. Po pora metų jo kolegos Alfredas de Kastelo ir Adriano Sturlis aprašė ir ketvirtą grupę AB (kaip „neturinčią tipo“) – vėliau paaiškėjo, kad ant šios grupės eritrocitų yra ir A, ir B antigenai. Kai kur įprasta kraujo grupes žymėti romėniškais skaitmenimis: 0 – I, A – II, B – III, AB – IV.

Grupės leido parinkti kraujo donorus pagal derančias grupes – taip sumažinant kraujo perpylimo problemas. O K. Landšteineris likusius 50 m. toliau tyrinėjo molekulinę kraujo sudėtį, atradęs daugybę kitų kraujo grupių sistemų (jų per 30!), nors jos retai naudojamos praktikoje. Už jo tyrinėjimus suteikta Nobelio premija (1930).

Prancūzų mokslininkai aptiko naują, jau 48-ąją, ir labai retą kraujo grupę, kurią turi tik vienas asmuo – moteris iš Gvadelupės. Ji pavadinta „Gvada-neigiama“ ir yra tokia unikali, kad jai nerastas joks tinkamas kraujo donoras – jos kraujo plazma reagavo net į artimiausių giminaičių kraują. Apie tai paskelbta „Vox Sanguinis“ žurnale 2025 m. gegužę. Mokslininkai ėmėsi moters genomo tyrimų ir nustatė, kad yra mutavęs PIGZ genas, kuris gamina fermentą, atsakingą už tam tikro cukraus įdėjimą į svarbią GPI molekulę ląstelių membranose. Trūkstamas cukrus keičia molekulės struktūrą anr raudonųjų kraujo kūnelių paviršiaus – ir tas pokytis sukuria naują antigeną, apibūdinantį kraujo grupę: Gwada-plius (su antigenu) arba Gwada-minus (be antigeno).

Atradimas išeina už kraujo perpylimo klausimo – pacientė kenčia nuo lengvo intelekto sutrikimo ir, nelaimei, gimdydama neteko dviejų savo kūdikių (kas irgi gali būti susiję su reta genetine mutacija). Šis atradimas pabrėžia tiek žmonių genetinės įvairovės stebuklus, tiek ir iššūkius. Kraujo grupės iš dalies išsivystė kaip apsauga nuo infekcinių ligų (daugelis bakterijų, virusų ir parazitų naudoja kraujo grupės molekules kaip patekimo į ląsteles taškus). Tai reiškia, kad jūsų kraujo grupė gali turėti įtakos jūsų jautrumui tam tikroms ligoms. Tačiau didelis retumas kelia medicininių dilemų. Ši realybė rodo futuristinį sprendimą: laboratorijoje išauginamus kraujo kūnelius. Mokslininkai jau dirba ties raudonųjų kraujo kūnelių auginimu iš kamieninių ląstelių, kurias būtų galima genetiškai modifikuoti, kad jos atitiktų itin retas kraujo grupes.

Tačiau vis tik transfuziją stabdė kraujo krešėjimas – jo nepavykdavo išsisaugoti „juodai dienai“. Padėtis pasikeitė 1915-ais, kai Niujorko Sinajaus kalno ligoninėje Ričardas Levisonas⁷⁾ pirmąkart panaudojo natrio citrato antikoaguliantą, nors jį aktyviai pradėjo naudoti tik po 10 m., kai visur imta atidarinėti „kraujo bankus“. Vėliau į antikoagulianto sudėtį įėjo ir citrinos rūgštis, gliukozė ir natrio fosfatas. Tai leido kraują išsaugoti iki 42 d.

Buvo ir kita problema – net ir atradus grupes, gana kraujo perpylimo metu dažnai įvykdavo nepaaiškinamos reakcijos. Pvz., 1939 m. rusų kilmės amerikiečių hematologas Filypas Levinas⁸⁾ ir jo kolega Rufusas Stetsonas⁹⁾ susidūrė su gana įdomia paciente. Jai ne tik stebėta nepaaiškinama reakcija perpilant tos pačios grupės kraują, bet ji ir jos kūdikis turėjo ir simptomus, priskiriamus neonataliniai eritroblastozei (kraujo kūneliai iro, o oda buvo liguistai gelsva). Gydytojai išsiaiškino, kad jos kraujas nesuderinamas maždaug su 80% tos pačios grupės krauju.

Išsiaiškinta po metų, kai 1940 m. K. Landšteineris su kolega Aleksandru Vineriu¹⁰⁾ išskyrė serumą, sukeliantį agliutinaciją su maždaug 85% skirtingų žmonių eritrocitų. Imunizaciją sukeliantį antigeną pavadino rezus-faktoriumi, kad parodytų, kad bandymų metu naudojo rezus makakos kraują. Netrukus panašią sistemą aprašė ir žmogui, kuri tik nežymiai skiriasi nuo beždžioniškos – tad tasai pavadinimas ir išliko. Kraujo perpylimas

Po Antrojo pasaulinio karo, ėmus sparčiai vystytis imunologijai, genetikai ir biochemijai, palaipsniu susiformavo dabartinė transfuziologijos padėtis. Taip iki 1957 m. buvo tiksliai nustatyta agliutinogeno molekulinė sandara, o 1959 m. atlikta jo biosintezė. O ir kraujo perpylimui imta naudoti daugiau patikrų, nustatant daugiau įvairių nesuderinamumų: trombocitų, leikocitų ir granulocitų antigenų su antikūniais jiems. Perpilami ir vien atskiri kraujo komponentai. Vis tik daugelio posttransfuzinių reakcijų tikslus mechanizmas nėra iki galo išsiaiškintas ir jų tyrimai tęsiasi. O idealiu variantu kraujo perpylimui yra savo kraujo saugojimas (autodonorystė), o taip pat kraujo pakaitalai.

Pirmuoju kraujo pakaitalu tapo fiziologinis tirpalas, turintis kraują atitinkančią natrio chlorido koncentraciją, leidžiantis išvengti skysčių netekimo ir visiško eritrocitų suirimo. Tačiau jis blogas tuo, kad atlieka tik mechanines, o ne transportines kraujo funkcijas. Tad reikia preparato, galinčio pakeisti ne tik plazmą, bet ir kraujo ląsteles. Tad 8-9 dešimtm. sandūroje ir buvo sukurtas „mėlynas kraujas“ – perftoangliavandeniniai junginiai, galintys pernešti deguonį.

Dar viena kryptis transfuziologijoje – panaudoti stambių raguočių galvijų kraują. Karvės irgi turi savą kraujo grupių sistemą, tad prieš perpilant kraują jų antigenus reikia pašalinti nuo eritrocitų – lieka „nuogas“ eritrocitas (tik natūralios kilmės).

O paskutinė kryptis – panaudoti atitinkamu būdu modifikuotus žmogaus eritrocitus. Polietilenglikoliu galima „pridengti“ antidenus jų paviršiuje, kad jie taptų „nematomi“ antikūniams. Taip net nesutrikdomos eritrocitų charakteristikos: jų sandara, gyvavimo laikas, galimybė atlikti transportines funkcijas. Kitas modifikacijos būdas - panaudoti CAZymes fermentus, gebančius pašalinti antigenus ant eritrocitų nuo cukraus likučių, apibūdinančių II ir III kraujo grupes, ir tuo pačiu „apvalyti“ kraują iki I-os („universalios“) grupės.

O galiausiai pasiekimai kamieninių ląstelių ir genų inžinerijos srityse, galbūt, leis ateityje kurti ir universalius eritrocitus. Tačiau šioje srityje dar laukia daug tyrinėjimų...

¹⁾ Inocentas VIII (Giovanni Battista Cybo, 1432-1492) – popiežius (nuo 1484 m.). 1484 m. išleido „Summis desiderantes affectibus“ bulę prieš raganavimą. 1486 m. pas jį atvyko lenkų karaliaus Kazimiero IV pasiuntinys, prašydamas palaikymo kryžiaus žygyje prieš turkus ir totorius – tad liepos 5 d. ji išleido bulę jo palaikymui. Gyvenimo pabaigoje labai sulysi, praktiškai negalėjo valgyti jokio maisto. Stefano Infessura (apie 1435-1500) paskleidė legendą apie jo pagirdymą prieš mirtį trijų berniukų krauju.

²⁾ Ričardas Loveris (Richard Lower, apie 1631-1691) – įtakingas anglų gydytojas, daugiausia prisimenamas kraujo perpylimo bandymais ir darbu su kraujotakos sistema, kurią aprašė „Tractatus de Corde“ (1669), aprašančiame širdies ir plaučių darbą. Prižiūrėjo Karolį II šio paskutiniais gyvenimo metais

³⁾ Žanas-Batistas Denis (Jean-Baptiste Denys, apie 1635-1704) – prancūzų gydytojas, pirmasis gyvūnų kraują perpylęs kraują žmogui. Jo bandymai, ypač nesėkmingi, sukėlė aštrią polemiką visuomenėje, ko pasėkoje jie buvo uždrausti. O 1667 m. po perpylimo mirus Antuanui Morua, jis buvo teisiamas, tačiau nusprendė, kad Morua žmona jam įpylė arseno, nuo kurio jis ir mirė. Vis tik po teismo jis nuraukė gydytojo praktiką ir vedė pamokas mokiniams. 1673 m. Londone buvo pristatytas jo išrastas „Liqueur hemostatique“, naudotas kraujavimui iš žaizdų sustabdymui.

⁴⁾ Filipas Singas Fizikas (Philip Syng Physick, 1768-1837) – amerikiečių gydytojas, sukūręs nemažai chirurginių instrumentų (dygliuotos žnyplės, giljotina/kilpa tonzilių šalinimui ir kt.) ir technikų, ir laikomas „Amerikos chirurgijos tėvu“. Jis pirmasis pradėjo naudoti skrandžio siurblį, naudojo autopsiją kaip įprastą stebėjimo ir nustatymų metodą, pasižymėjo kataraktos chirurgijoje.

⁵⁾ Džeimsas Blandelis (James Blundell, 1790-1878) – anglų akušeris, pirmasis atlikęs žmogaus kraujo žmogui perpylimą. Sukūrė kelis instrumentus kūdikio ištraukimui. Išleido „Fiziologinius ir patologinius tyrinėjimus“ (1824), „Akušerijos principai ir praktika“ (1834) ir kt.

⁶⁾ Karlas Landšteineris (Karl Landsteiner, 1868-1943) – žydų iš Austrijos kilmės amerikiečių gydytojas, chemikas, imunologas, Nobelio premijos laureatas (1930). Į JAV emigravo 1923 m. dėl didesnių profesinių galimybių (į Rokferelio inst-tą). Nustatė žmogaus kraujo grupes (1900), dirbo imunohematologijos ir imunochemijos srityse, rašė apie molekulinę ir ląstelių fiziologiją ir organizmo reakcijas į antikūnius ir su tuo susijusius reiškinius. 1909 m. atrado poliomielito virusą. 1937 m. atrado rezus-faktorių. Laikomas transfuzijos tėvu. Mirė nuo stenokardijos priepuolio. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

⁷⁾ Ričardas Levisonas (Richard Lewisohn, 1875-1961) – žydų iš Vokietijos kilmės amerikiečių chirurgas, Sinajaus kalno ligoninėje (Manhetene) sukūrė procedūras, kraujo perpylimą padariusias praktišku. Į JAV emigravo 1906 m., kur tapo gastroenterologu ir chirurgu. 1928-36 m. buvo Sinajaus kalno ligoninės bendrosios chirurgijos vadovu. 1915 m. jis nustatė optimalų natrio citrato kiekį saugant kraują. 1922 m. atliko pirmąją JAV skrandžio opos dalinę gastrektomiją, 1937 m. pasitraukė iš aktyvios chirurgijos ir tapo chirurgu konsultantu, dėmesį sutelkęs vėžio tyrinėjimams ir pirmasis nurodė folio rūgšties svarbą vėžio biologijai. Visiškai pasitraukė po dešimties metų.

⁸⁾ Filypas Levinas (Philip Levine, 1900-1987) - žydų iš Baltarusijos kilmės amerikiečių imunologas-hemotologas ir serologas. Jo šeima į JAV persikėlė 1908 m. 1944-65 m. dirbo OPTO firmoje, o taip pat Kolumbijos un-te (nuo 1954 m.). Jis prisidėjo pagilinant žinias apie rezus-faktorių, naujagimių hemolitinę ligą bei kraujo perpylimus. 1969 m. įsteigta jo vardo premija, skiriama už klinikinius tyrimus.

⁹⁾ Rufusas Stetsonas (Rufus Edwin Stetson, 1886-1967) – amerikiečių chirurgas ir hemotologas, padėjęs 1939 m. atrasti rezus-faktorių. Kraujo perpylimo klausimus nagrinėjo nuo 1915 m. 1942-65 m. buvo Bowdoin’o koledžo taryboje.

¹⁰⁾ Aleksandras Vineris (Alexander Solomon Wiener, 1907-1976) – žydų emigrantų iš Rusijos kilmės amerikiečių medikas, kartu su K. Landšteineriu 1940 m. atradęs rezus faktorių. Užsiėmė kraujo grupių tyrimais Bruklino žydų ligoninėje su kuria ryšius palaikė visą gyvenimą. Vėlesniais metais daug užsiėmė tirdamas Rh-faktoriaus genetiką. Nuo 1938 m. - Niujorko un-to Teismo medicinos katedros narys. Visą gyvenimą išlaikė susidomėjimą matematika ir fizika (jaunystėje netgi skelbė uždavinius „American Mathematical Monthly“). Buvo geras pianistas ir mėgo žaisti tenisą bei golfą. Mirė nuo leukemijos.