Tamsioji vunderkindų pusė. Vartiklis

Kai Jacob Barnett'as (g. 1998 m.) pirmąkart sužinojo apie kvantinės mechanikos Šriodingerio lygtį, jis nenustygo. Tris dienas jo smegenys buvo užimtos matematikos funkcijomis. Šio 12-mečio dalinai autizmo apimtose smegenyse slinko ilgos pliusų, minusų, keistų raidžių ir atverstų trikampių eilutės, kurias suprasti tegali tik nedaugelis.

„Keistuolis“, pasakys vieni; „Genijus“, atšaus kiti. „Kai tik bandžiau šeimoje prabilti apie matematiką, jie į mane spoksojo išplėstomis akimis“, sakė jis. Taip elgėsi ir jo klasiokai. Paprastoje mokykloje jam nebuvo ką veikti, tad jis ėmė lankyti Indianos universitetą (IUPUI). Ir netrukus jis pradėjo netilpti į lygį, kurį galėjo užtikrinti profesoriai. Jo pasiekimai tokie, kad ketinama perkelti jį į apmokamas tyrinėtojo pareigas.

Tėvai to tikrai nesitikėjo. „Kai jam buvo dveji, mes bijojome, kad jo iš vis nebus šiame pasaulyje“, sako motina, „Jis su niekuo nekalbėjo. Jis net nežvilgtelėdavo į mus“. Psichologai nustatė, kad jo elgesys yra artimas autizmui. Jis vargiai berodė emocijas ir bendravo su kitais. Tačiau, nors atsiliko socialiu ir fiziniu išsivystymu, tačiau turėjo protinių sugebėjimų, aplenkiančių jo amžių. Tad diagnozė buvo: Aspergerio sindromas, švelnesnė autizmo forma.

Tai išgirdę, tėvai ėmė atidžiau stebėti, ką veikia jų sūnus – į ką anksčiau neatkreipdavo dėmesio. Pvz.,jis dažnai išvardindavo abėcėlę – pirmyn ir atbulai. Ant grindų paišė sudėtingas geografines formas. Išsprendė 5000 gabaliukų dėlionę. Kartą įsispoksojo į valstijos kelių žemėlapį ir įsiminė visus kelius. Ir kas buvo įdomiausia - galėjo išvardinti 70-mt skaičiaus p (pi) ženklų.

Kai jam buvo trys metai, jis visa galva paniro į žvaigždes – vėl ir vėl gilinosi į astronomijos knygą. Sulaukęs 8 m. gavo leidimą klausyti astronomijos paskaitas Indianos un-te. Tuo tarpu matematiniai sugebėjimai prisivijo astronomines žinias.

Autizmu sergantiems neretai pasireiškia pablogėjimas – po spartaus smegenų vystymosi prasideda „regresas“. Laimei, to nenutiko Jake, kaip jį meiliai vadina. Tiesiog jį vienu metu buvo apėmęs nuobodulys. Jam reikėjo stipraus impulso, pvz., palikti mokyklą, nes jo matematiniai sugebėjimai prilygo doktoranto lygį.

Bet ar ne per sunku jam bus aukštojoje mokykloje? „Jis prisėdo mūsų prieangyje ir per dvi savaites išmoko visą aukštosios matematikos kursą“, pasakoja jo motina Kristina. Dabar laisvu laiku jis aiškina matematiką vyresniesiems koledžo studentams. Paprastai manoma, kad su genijais sunku susikalbėti, tačiau Jake moka aiškinti.

Tačiau kitkuo Jake yra normalus vaikas. Jis mėgsta žaisti video žaidimus (tarp mėgstamiausių yra „Guitar Hero“ ir „Halo:Reach“).Su draugais žaidžia krepšinį, turi draugę, o neseniai sušoko savo pirmąjį šokį. Jam patinka muzika – klasikinė, kurią iš atminties groja pianinu. Jam patinka mokslinės fantastikos filmai ir Dinėjaus kanalas. Žiūri „History“ kanalo dokumentiką.

Hm, lyg ir normalus vaikas. Tačiau vėlai vakare, kai išjungiamas televizorius, namų darbai padaryti ir visi namuose suminga, vėl atbunda skaičiai. Jie neleidžia jam ramiai miegoti. Prie kelis metus susirūpinę tėvai atliko medicininius tyrimus, tačiau joks susirgimas nesurastas. Jis tiesiog negali ramiai miegoti.

Neleidžiantys miegoti skaičiai privertė jį sukurti savą fizikos teoriją, „išplėstą reliatyvumo teoriją“. Jo motina video įrašą, kuriame Jake aiškina savo teoriją, nusiuntė į Pažangių tyrimų institutą prie Prinstono un-to. Jo prof. Scott Tremaine laiške pabrėžė, kad iškeltos kelios labai gilios problemos, kurias išsprendęs gautų Nobelio premiją.

Tuo tarpu Jake surado naują iššūkį – įrodyti, kad „Didžiojo sprogimo“ teorija yra klaidinga. Anot jo, pagal šią teoriją negalėjo susidaryti reikiamas anglies kiekis Visatoje. Taip kaip susidarė Visata – šito jis dar nežino ir dar ieško atsakymo į šį klausimą. 2014 m. pabaigė Perimetro teorinės fizikos inst-to programą Kanados Waterloo mieste ir vėliau ir aspiranturą ten.

Gabiems vaikams mokykla gali greitai įgrįsti, o nuslėpta nesėkmės baimė gali tapti rimtų problemų priežastimi.

2-3% vaikų laikomi labai gabiais ir jų intelekto koeficientas (IQ) yra ne mažesnis kaip 130. Daugeliui jų tai suteikia nemažą pranašumą mokykloje. Jie gali sublizgėti muzikoje, matematikoje ar moksluose. Skirtingai nuo paplitusio įsitikinimo, kaip rodo tyrimai, gabūs vaikai neturi daugiau problemų mokykloje ar socialiniame gyvenime. Jie gali turėti mažiau draugų, bet tik todėl, kad jiems kelia didesnius reikalavimus. Wunderkind. Gamla Stan

Ir vis egzistuoja ir tamsioji pusė. Patiems talentingiausiems (kai IQ yra virš 140 ar net 150) jų dovana gali tapti spąstais. Jie tokie įžvalgūs jau jauname amžiuje, jiems prieinamos suaugusiųjų idėjos, tačiau nuolat rizikuoja patirti nesėkmę. Tai gali jiems sukelti emocinį paralyžių, kurio požymius turėtų stebėti tėvai bei mokytojai.

Disleksija (nesugebėjimas mokytis) paveikia apie 10% vaikų, priklausomai nuo jų protinių sugebėjimų – ir ypač „limpa“ prie gabių. Toks vaikas ima gauti prastus pažymius, net ir tada, kai viską nesunkiai supranta. Jis sunkiai supranta, kodėl jo pastangos atneša tokią nežymią sėkmę. Tai užgauna jo savigarbą, - atsiranda nerimas, galintis peraugti į depresiją. Kaip gynybos priemonę, mokinys palaipsniui praranda susidomėjimą mokykla ir ima save izoliuoti nuo socialinės aplinkos. Nuobaudos gali tik pabloginti padėtį. Turėdami gerai išvystytą gera ir bloga atskyrimo jausmą, vunderkindai laiko nuobaudas neteisingomis. Kartu, gerai pažindami save, tokie vaikai jaučia dideles nuoskaudas dėl įvairių vystymosi sutrikimų.

Kai kuriais atvejais IQ testai gali suklaidinti tėvus ir mokytojus. Gabus vaikas gali pasižymėti atsakymais dėl verbalinį suvokimo, tačiau turėti blogą erdvinę orientaciją spręsdamas labirinto uždavinius. Kadangi abiejų dalių rezultatai sumuojami, bendras rezultatas gali tebūti tik vidutinis.

Tai ką daryti? Pirmiausia, išskirtinį intelektą priimti kaip vystymosi sutrikimą, kuriuo turi užsiimti tėvai bei mokytojai. Kuo anksčiau tai aptinkama, tuo anksčiau galima korekcija. Toliau reikia patikrinti neatitikimus tarp įvairių testo dalių (verbalinės ir neverbalinės). Piešimas, žaidimai ir lipdymas gali padėti vaikui labiau koordinuoti judesius ir vystyti erdvinę orientaciją. Jei skirtumas labai didelis – jau reiktų kreiptis į specialistus.

Labai gabūs (ir jautrūs) vaikai gali nukrypti iki to, kas vadinami klaidinga savastimi. Mat jie giliai jaučia šeimos narių reakcijų subtilybes. Ir gali netiksliai įvertinti net nežymius pokyčius. Norėdami įtikti tėvams, jie gali atsisakyti savo poreikių ir elgtis taip, kaip mano, kad to iš jų tikisi tėvai. Taigi, jie visiškai pasislepia už savo kaukės. Labai svarbu skatinti vaiko susidomėjimus, kad jis neprarastų motyvacijos ir noro veikti.

Vienu žodžiu, gabus vaikas nėra saldus saldainiukas tėvams – jis reikalauja papildomo ir atidaus dėmesio.

Tai, matyt, prieštaringiausias ir paslaptingiausias neurotinis sutrikimas, pusiau mistinis susirgimas, pažeidžiantis žmogaus nervinius ryšius. Tokie asmenys negali būti pilnaverčiais visuomenėje, tačiau kiti (su Aspergerio sindromu) pasižymėjo kūryboje, menuose, moksle ir kitose veiklos srityse.

Danų rašytojui Hansui Kristianui Andersenui^*) (1805-1875) pasaulinę šlovę atnešė pasakos, kuriose buvo derinama romantika ir realizmas, fantazija ir jumoras, satyra ir ironija. „Bjaurusis ančiukas“ ir „Undinėlė“ vis dar virpina vaikų ir suaugusių širdis.
Vaikystėje Andersenas buvo nerangus berniukas, kuriam nutikdavo nevaldomi pykčio priepuoliai. Kai talentingas jaunuolis užaugo, jis gyveno uždarą celibato gyvenimą. Jo kūriniai persunkti giliausio liūdesio (pvz., „Sniego karalienė“).

Keistų žmonių būriui priklauso ir anglas Luisas Kerolis (1832-1898), parašęs „Alisą stebuklų šalyje“. Moksliniai L. Kerolio darbai padėjo kilti kai kurioms matematinės logikos idėjoms. Jo elgesyje buvo autizmo požymių. Jis mikčiojo, kas dar labiau trukdė jam bendrauti su žmonėmis. Kaip daugelis autistų, buvo gabus matematikai.

Jis turėjo kelis suaugusius draugus, tačiau labai mėgo vaikus. Kai kurie anglų istorikai kaltina Kerolą nesveika meile vaikams, tam tikru pedofilijos laipsniu, tačiau kiti sako, kad jam su vaikais buvo įdomiau ir paprasčiau rasti kalbą.

Austrų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto (1756-1791) sugebėjimai išryškėjo labai anksti. 15-os metų jau laikytas autoritetu muzikos srityje. Visi jo interesai tebuvo šioje veiklos srityje. Amžininkai jį aprašo kaip mažą, keistą ir impulsyvų žmogų. Jo jumorą vadino kareivinių jumoru. Jis pasižymėjo nešvankių tekstukų parašymu savo trumpoms dainelėms, kurias karčemose dainavo prastuomenė.

Kai kas jį laiko tipiniu autizmo atstovu. Tačiau Mocartas puikiai jautėsi aukštuomenėje, bei bet kuriame kitame žmonių sambūryje. Vis tik yra požymių, kad autizmas nepraėjo pro šalį. Sergantys autizmu nėra abejingi Mocarto muzikai, todėl medikai siūlo jo muziką naudoti ligonių terapijai.

Bet jei Mocartas – genijus, tai Mikelandželo Buonaroti (1475-1564) – Kūrėjas iš didžiosios raidės. Italų skulptorius, dailininkas, architektas. Poetas, tikras Renesanso sūnus. Visas pasaulis žino jo Dovydo skulptūrą, gėrisi Siksto koplyčios freskomis. Tik štai jo elgesio ir manierų negalima pavadinti subtiliomis. Higienos jis visai nepaisė, visą laiką skirdamas darbui ir menui. Nepaisant turimų turtų, jį mažai domino materialios vertybės. Amžininkai jį vadino ir labai keistu, ir baisiu. Jo ekscentriškumą galima paaiškinti tik autizmu. Bent jau taip mano medikai.

Amerikiečių režisierius Stenlis Kubrikas visada laikytas šaltakrauju perfekcionistu. Prisiminkime jo filmus „Mechaninis apelsinas“ ir „2001: Kosminė odisėja” Kai kurias scenas jis filmavo po 12-30 kartų. Kurdamas „Švytėjimą“ jis iškankino Džeką Nikolsoną ir Šeli Diuval, kuriai nuo nuolatinių Kubriko priekaištų pradėjo kristi plaukai.

Autizmą pas režisierių išaiškino medikai. Jis mėgo gyvūnus, kurių laikė daugybę, tačiau kartu laikytas mizantropu. Stenlis puikiai žaidė šachmatais. Atrodo, kad autizmas netrukdė jo darbui.

Be jokių abejonių, autizmą turėjo garsusis serbas Nikola Tesla. Išradėjas tiesiog kibirkščiavo originaliomis idėjomis, kurias iš jo neabejotinai vogė net pats Edisonas. Tai, ko gera, ekscentriškiausias atvejis. Tesla turėjo daugybę įvairiausių fobijų. Jis laikėsi savanoriško celibato ir buvo labai jautrus šviesai ir garsams. Skaičių trys (3) jis laikė tarsi šventą karvę. Jis tiesiog pasiusdavo, jei jam pasiūlydavo apsistoti viešbučio kambaryje, kurio numeris kartotinis trim.

N. Tesla laikytas švelniu ir mandagiu žmogumi, tačiau kai reikėjo ginti savo požiūrį, tapdavo bjauriu ir grubiu. Uždaras ir nebendraujantis, jis artimai draugavo su Marku Tvenu. Daugelį jo poelgių galima paaiškinti autizmu. Su amžiuje jo keistumai įgavo dar ryškesnį pobūdį. Jis atvirai ir aštriai šaipėsi iš mokslo pasaulio, o mirė visai vienišas pigiame viešbučio numeryje, be cento kišenėje.

Kitas garsus mokslininkas - Albertas Einšteinas. Apie jo jaunystės metus pateikiami labai prieštaringi tvirtinimai. Pvz., kai kurie tvirtina, kad Einšteinas mokėsi labai prastai, o matematikos kontrolinių ir egzaminų neišlaikydavo. Bet tai visiškas išsigalvojimas – jis visad pasižymėjo minties aiškumu ir tikslingumu. Tiesa, jaunystėje buvo uždaras ir kuklus jaunuolis. Jo įsigilinimas į pačias smulkiausias reliatyvumo teorijos detales ir ypatingas tvarkingumas kelia mintį, kad turėjo Aspergero sindromą, būdingą autizmui.

Po antrosios žmonos mirties A. Einšteinas tapo visai abejingas savo išvaizdai, kas atrodė iššūkiu visam civilizuotam pasauliui. Ypatingą įspūdį aplinkiniams darė jo įspūdinga ševeliūra, tiksliau, jokios šukuosenos nebuvimas. Iš kitos pusės, manantys, kad Einšteinui buvo autizmas, sutrinka dėl fakto, kad jis puikiai rasdavo kalbą su visais žmonėmis, kas nebūdinga turintiems tą negalavimą. Taip, jis buvo abejingas savo šlovei ir tiems pliusams, kuriuos ji teikė. Tačiau, nepaisant jo ekscentriškumo, jis labai patiko moterims.

^*) Hansas Kristianas Andersenas (Hans Christian Andersen, 1805-1875) – poetas, rašytojas, išgarsėjęs savo pasakomis. Praktiškai buvo neišsilavinęs batsiuvio sūnus, kurio visas išsilavinimas buvo 6 m. skaitymo ir rašymo įgūdžių, gautų Odensės miesto labdaros mokykloje varguolių vaikams. Liko nevedęs ir neturėjo vaikų; kentėjo nuo neurostenijos (su savimi visada vežiojosi virvę; labai bijojo gaisro, tad jei jo metu atsidurtų aukštai, būtų šansas išsigelbėti). Buvo nepaprastai produktyvus, parašęs per 3000 kūrinių. Pasaulinę šlovę pelnė jo „Pasakos, pasektos vaikams“ (1835-48). Su humoru ir begaline fantazijos iš pradžių kūrė vaikams, o vėliau savo pasakojimą praturtino subtilia ironija bei gyvenimo išmintimi, todėl jo kūrinius ėmė vertinti ir suaugusieji. Jo kūriniuose juntama stipri romantikos įtaka. Vėliau bandė kurti romanus ir rašė pjeses.
Jo vardas suteiktas asteroidui 2476.

Autistas, matematikas ir rašytojas

Danielis Tametas, turintis autistinio savantizmo sindromą, įrodo, kad matematika plius kūrybingumas duoda bestselerio formulę. Jis nenori būti vadinas „žmogumi kalkuliatoriumi“, kuris gali prisiminti per 22 tūkst. ženklų po kablelio, mintinai dauginti milžiniškus skaičius ir skaičių šeši apibūdinti kaip šaltą ir tamsų, „beveik kaip juodąją skylę“. Grubu taip sakyti, tačiau jis yra daugiau nei vien smegenys. Tačiau laikyti jį vien superkompiuteriu yra ribotas požiūris. Ir jis savo knygomis tai paneigia.

2012-jųjų knyga „Mąstymas skaičiais“ pavadinime turi skaičius, tačiau iš tikro ji yra esė rinkinys įvairiomis temomis – nuo Šekspyro ir Tolstojaus, samprotavimai apie sniegą ir šachmatus, o taip pat nepaprastų niuansų sklidinas rašinys apie motiną. „Matematika nėra priešiška vaizduotei“ – sako jis. - „ ... Galvoti skaičiais yra įsivaizduoti, - visus pasaulius ir galimybes, kurių patys nepatyrėme ir niekada negalėsime patirti...“ Jo kūryba yra kažkur tarp ne grožinės ir grožinės literatūros. Tokių kaip jis galbūt tik 50 pasaulyje. Jis turi sinesteziją, t.y. skaičius suvokia ne kaip kiekius, o kaip spalvas, figūras ir derinius.

Jis sako: „Vienu ir klaidingų nuostatų, kad negaliu būti rašytoju kaip autistas, nepaisant aukšto funkcionalumo, yra tai, kad esu ‚skaičių žmogus‘, nesuvokiantis emocijų, žmonių ir kalbos. Ir tikrai, turiu sunkumų visose tose srityse, ir išėjau į sudėtingą kelią, daug sudėtingesnį nei Jano MakEveno¹⁾ ar Margaritos Atwood²⁾ , tačiau, pagaliau, kas galės pasakyti, kad autizmu sergantis rašytojas vieną dieną negali parašyti kokybiško prozos kūrinio?“.

Iš tikro kas? 2006-ųjų „Gimęs mėlynąją dieną“ ne tik atvėrė langą į jo unikalią pasaulio pajautą, bet ir leido jam susikurti perspektyvą apie tai, kas jis ir kuo gali būti. Jam tada buvo 26-ri ir jis gyveno mažame pajūrio miestelyje Kente. Tai buvo, galima sakyti, gana ribotas gyvenimo būdas. Nei išeisi kur toli, nei nepakeliausi.

Nuo vaikystės jo mėgiamos knygos buvo enciklopedijos, kuriose jis rado sostinių sąrašus, gyventojų skaičius, klimatą. Duomenis, kuriuos jis galėjo apdoroti ir kaupti. Lavėjant skaitymui jis įniko į biografijas ir istoriją, kur taip pat gausu informacijos. Sulaukęs 18-19-os, paėmė poeziją, nes „norėjo susijungti su kitais, būti suprasti kitų, kitokių nei tu“.

Skaičiai kadaise buvo užuovėja nuo patyčių mokykloje, kad yra kitoks, tapo unikalia dovana. Jis persikėlė į Paryžių, ir čia jo knygos populiariausios. Tametas aiškina, kad Prancūzijoje nėra tokio padalijimo tarp matematikos ir literatūros kaip Britanijoje ar Amerikoje. Pasakyti Prancūzijoje, kad esi rašytojas, yra tiesiog nuostabu. Paryžius tapo jo namais.

Biografija

Danielis Tametas (Daniel Tammet, g. 1979 m.) – britų rašytojas, eseistas, vertėjas, sergantis Aspergerio sindromu (autistiniu sutrikimu, pasireiškiančiu sunkumais bendraujant).
Tametas taip pat pasižymi unikaliu gabumu kalboms; yra išmokęs daugelį Europos, o taip pat esperanto kalbas.

Tametas įsivaizduoja skaičius, kaip turinčius unikalią formą, spalvą, sudėtį, jausmą. Jis skaičiuoja ne įprastiniu būdu, jam reikiamas atsakymas tiesiog atsiranda mintyse. Tametas sugeba atlikti matematinius veiksmus mintinai su dideliais skaičiais, atgaminti 22 tūkst. skaičiaus p ženklų po kablelio.

Parašė knygas: atsiminimus „Gimęs mėlynąją dieną“ (2006; „Geriausia knyga jaunuoliams” - 2008 m.), „Apkabinant platų dangų“ (2009; bestseleris Prancūzijoje); „Mąstymas skaičiais“ (2012), romanas „Mišenka“ (2016).

Papildomi paaiškinimai:

¹⁾ Janas MakEvenas (Ian Russell McEwan, g. 1948 m.) – anglų rašytojas ir dramaturgas, prestižinių premijų laureatas: Somersto Moemo (1976), Bukerio (1998), Jeruzalės už asmens laisvę vsuomenėje (2011). Jis viešai pasisako prieš islamą dėl šio požiūrio į moteris ir homoseksualumą.

²⁾ Margarita Etvud (Margaret Eleanor Atwood, g. 1939 m.) – Kanados prozininkė, poetė, literatūros kritikė, feministė, 2000 m. Bukerio ir A. Klarko premijų laureatė (už romaną „Aklas žudikas“). Rašo anglų kalba. Sukūrė ir išvystė LongPen technologiją, leidžiančią pasirašyti dokumentus per atstumą (internetu), pvz., dalinti autografus. Pasisako prieš gyvūnų naudojimą maistui (pvz., 1969 m. „Valgančioje moteryje“, kur herojė susitapatina su sumedžiotais gyvūnais, o 1988 m. „Katės akyje“ nurodo daug panašumų tarp kalakuto ir kūdikio).