Linksmi nutikimai mokslininkams  

- Atsiprašau už vėlavimą. Kokia pranešimo tema?   - Programos teksto analizė... - Kokiu tikslu?! - Publikavimo...

Kai 1928 m. Enriko Fermi išrinko į Italijos Karališkąją akademiją, jam tebuvo 27-eri, o atrodė dar jaunesniu. Akademikams buvo numatyta iškilmingas ir kiek netikęs apdaras panašus į mantiją. Fermi jo gėdinosi ir laikė spintoje akademijoje, persirengdamas, kai atvažiuodavo, kai kiti akademikai į susirinkimus atvykdavo išsipustę.
Be to Fermi Romoje važinėjo senutėliu, pirktu dar jaunystėje, pigiausiu automobiliu – kiaušinio trynio spalvos dviviečiu „Peugeat Bebe“. Tad kai jis pirmąkart atvažiavo į susirinkimą, šveicorius nenorėjo jo įleisti į Akademiją. Teko jam „prisistatyti“:
- Aš jo didenybės Enriko Fermi vairuotojas!
Ir tai padėjo.

Vokietis Fricas Šaudinis¹⁾ (Fritz Schaudinn, 1871-1906), atradęs sifilio bacilą, per paskaitą Vokiečių medikų draugijoje demonstravo preparatus. Pirmininkas posėdį uždarė pikta pastaba, kad jis nukeliamas ligi ... kito naujo sifilio bacilos atradimo.

Čekų profesorius Jaroslavas Heirovskis²⁾ (1890-1967), Nobelio premijos laureatas (1959) pasakojo, kad per vieną egzaminą buvo klausiama apie radioaktyvumą:
- Kas nutinka atomui, kai jis išmeta alfa dalelę?
Klausiamasis nežino. Profesorius stengiasi jam pasufleruoti, kad dėl atatrankos atomas atšoka atgal:
- Na, pagalvokite. Kas įvyksta, kai sviedinys išlekia iš patrankos?
- A! – nudžiunga studentas. – Pasigirsta didelis trenksmas.

Šveicarų chemikas Žanas Šarlis Marinjakas³⁾ buvo atsiskyrėlis ir keistuolis. Viename laiške apie Briuselį rašė:
„Bulvarai, vedantys į botanikos sodą, kur kas malonesni už parką, nes juose nieko nesutiksi“.

Aspirantas paduoda profesoriui Levui Landau jo knygą ir prašo:
- Dovanokite man šią knygą su šmaikščiu parašu.
Akademikas L. Landau užrašė: „Tokiam aspirantui su šmaikščiu parašu“.

Fizikas Arturas Etingenas⁴⁾ (Artur Oettingen, 1838-1920) Tartu un-te skaitė paskaitą plačiai auditorijai, kurioje žymiausias žmogus buvo burmistras. Pasibaigus paskaitai, šis padėkojo mokslininkui už labai įdomią paskaitą, bet pridūrė:
- Vis tik prašyčiau profesorių pakartoti išvadas, nes menkai supratome.

Kažkas paklausė vokiečių mokslininką Kristufą Lichtenbergą (1724-99):
- Ar galėtumėte paaiškinti, kuo skiriasi laikas nuo amžinybės?
- Deja, neįmanoma. Tiesa, aš turiu laiko paaiškinimui, bet, kad jūs suprastumėte, amžinybės neužteks.

Amerikiečiai, 1945 m. užėmę Pareinę, norėjo nustatyti, ar toli pažengė vokiečiai kurdami atominę bombą: buvo liepta į mėgintuvėlius pripilti Reino vandens ir išsiųsti analizei į Ameriką. Per klaidą į siuntinį pateko ir keli Reino vyno buteliai.

Netrukus iš JAV Atomo tiriamojo instituto atėjo atsakymas: „Reino vandenyje radioaktyvių medžiagų pėdsakų nerasta, tačiau rasta Reino vyne. Atsiųskite tyrimams didesnį kiekį“.

Prancūzų astronomas Urbenas Žanas Leverjė (Urbain Jean Leverrier, 1811-1877) apskaičiavimais numatė Neptūno egzistavimą ir žvaigždėlapyje pažymėjo, kur toji planeta turėtų būti. Kai po kelių metų Neptūną tikrai pastebėjo, Leverjė buvo pasiūlyta į jį pažiūrėti pro optinį vamzdį. Jis atsisakė, nes, atseit, jam tai nerūpi.

Vokiečių chemikas-organikas ir istorikas Hermanas Kopas⁵⁾ (1817-1892) skundėsi vienatve, ateinančia senatvėje
- Pažvelkite, - rodo į savo stalą. Tai tikros kapinės. Rašalinę gavau iš Lybiko, plunksna, atsiųsta iš Sen Kler Devilio (Sainte Claire Deville), padaryta iš pirmojo aliuminio, kurį jis gavo. O čia seleninis medalis – Berselijaus dovana. Jie visi jau mirę.

Vokiečių chemikas Adolfas Bajeris (1835-1917) mėgo pasišaipyti iš savęs ir chemijos.
- Ketinau atsidėti matematikai ir fizikai, bet karo tarnyba nutraukė studijas. Ištarnavau metus Berlyno gvardijos pulke ir taip sukvailėjau, kad nebebuvo ko ir kalbėti apie matematiką ir fiziką/ tuomet pasirinkau chemiją, nes mane patikino, kad šios profesijos žmogui užtenka galvoti kartą per ketvirtį.

Emylis Hermanas Fišeris (1852-1919) labai kruopščiai ruošdavosi paskaitoms; garsiai jas perskaitydavo.

Sykį pas jį atėjo interesantas. Išgirdęs, kad profesorius kabinete su kažkuo kalbasi, laukė gretimame kambaryje. Praėjus gerokai laiko, įeina kambarinė ir nustebusi klausia:
- Ko, pone, laukiate? Kodėl neinate pas profesorių?
- Nenoriu jam trukdyti. Su kažkuo kalbasi.
- O ne! – nusijuokė kambarinė. – Profesorius mokosi paskaitą.

Veikale „Apie protą“ prancūzų filosofas-materialistas K. Helvecijus (1715-71) aprašė tokį bažnyčios faktą: „Apie vieną kardinolą žinoma, kad jis naujai išrinktam popiežiui pasakęs: ‚Taigi, jūs išrinktas šventu tėvu. Jūs paskutinį kartą išgirsite tiesą; visuotinis liaupsinimas jus apsvaigins, ir jūs imsite save laikyti didžiu žmogumi. Atminkite, kad jūs, prieš iškildamas į postą, buvote nemokša ir užsispyrėlis. Atleiskite, aš jums visada lenksiuosi“.

Kartą Volterą paklausė, kokie jo santykiai su dievu; ar nerodo jis dievui savo nepalankumo? Rašytojas trūktelėjo pečiais, pažvelgė į klausiantįjį ir atsakė:
- Deja, daugelis pastebėjo priešinga. Aš dievui lenkiuosi jau daugelį metų, bet nė į vieną patį mandagiausią mano nusilenkimą jis nesiteikė atsakyti.

Per paleontologo V. Kovalevskio paskaitą vienas studentas užgiedojo gaidžiu. Mokslininkas nusijuokė, pažvelgė į laikrodį ir sako:
- Pasirodo, mano laikrodis gerokai atsilieka. Jis rodo 7 val. vakaro, o turi būti 3 val. nakties. Patikėkite manimi: žemesniųjų gyvūnų instinktai neklaidingi.

Kartą broliai – fizikas Nilsas Boras (1885-1962) ir matematikas Haraldas Boras (1887-1951) – išėjo pasivaikščioti su bičiuliu po Kopenhagą. Bičiulis nustebo, kad praeiviai gana dažnai sveikinasi su Haraldu, o Nilso beveik niekas nelabina: „Regis, matematikai Kopenhagoje labiau vertinami“. Nilsas paaiškino: „Ne matematikai, o Haraldas. Juk jis mėgstamas mūsų miesto futbolininkas!“

Dar mokykloje matematikas Karlas Frydrichas Gausas (1777-1855) stebino mokytoją protu ir sąmojingumu. Kartą mokytojas pasakė: „Gausai, užduosiu tau du klausimus. Jei į pirmąjį atsakysi teisingai, tai į antrą galėsi neatsakinėti. Tai pasakyk, vaikine, kiek spyglių turi naujametinė eglutė?“ Gausas nė nemirktelėjęs atsakė: „67534“. „kaip tu taip greitai suskaičiavai?“ – nusistebėjo mokytojas. „O tai jau antras klausimas, pone mokytojau“, - šyptelėjo Gausas.

Amerikietis Tomas Alva Edisonas (1847-1931) išgyveno 84 metus ir visąlaik išlaikė dvasios žvalumą.
- Kaip tatai jums pasisekė? – dažnas teiravosi?
- Savo jaunystės paslapties niekam neišduodu, - atsakė išradėjas. – Galiu pasakyti vieną iš savo metodų, kuris itin padeda išsaugoti jaunystę – neimti giliai į širdį, kad tu jau senas.

Prieš pradėdamas bandymą su chloru, vokiečių chemikas Egonas Vibergas⁶⁾ kreipėsi į studentus:
- Chloras – nuodingos dujos. Jei prarasiu sąmonę, prašom išnešti mane į gryną orą. Dėl visa pikta primenu, kad kita paskaita ketvirtadienį.

Vilhelmas Konradas Rentgenas (1845-1923) egzaminavo studentus. Vienas studentas nepajėgė atsakyti į pačius paprasčiausius klausimus. Pagaliau egzaminatorius pasiteiravo:
- Kieno paskaitas lankėte?
Studentas išvardijo.
- Štai matote, - pasakė Rentgenas, - padarėte pažangą. Praeitą kartą nė to nežinojote.

Amerikiečių išradėjas Bendžaminas Franklinas⁷⁾ (1706-1790) kartą lankėsi Anglijoje. Viename tekstilės centrų turtingas gelumbės fabrikantas vedžiojo svečią po fabrikus ir rodė jam gelumbės rietimų kalnus, aiškindamas, kad ta gelumbė bus išgabenta į Italiją, Vokietiją, Ameriką, Indiją ir kitur. Franklinas, tame mieste matęs nemažai apdriskusių žmonių, kandžiai paklausė:
- O gelumbės savo miestui, kaip mačiau, tamstos negaminate?

Nagrinėdamas linksniavimo ypatybes, studentas vertė lotynišką patarlę: „Quod licet Jovi, non liced bovi“. Nors visi žodžiai buvo suprantami, studentas negalėjo suvokti posakio prasmės. Prof. H. Zabulis⁸⁾, paaiškinęs, kad čia rimuota mintis, pabrėžiant didelių ir mažų galimybių ribas, pateikė savo pavyzdį: „Kas galima Zabuliui, negalima buliui“. Studentas tuoj pat viską suprato.

---

¹⁾ Fricas Šaudinis (Fritz Richard Schaudinn, 1871-1906) – vokiečių zoologas, protistologas, 1905 m. su kitais atrado sifilio sukėlėją blyškiąją treponemą (Spirochaeta pallida). Tarp kitų indėlių - darbai amebinės dizenterijos ir miegligės srityje. Taip pat parodė, kad ankilostozės infekcija patenka per kojų odą.

²⁾ Jaroslavas Heirovskis (Jaroslav Heyrovsky, 1890-1967) – čekų chemikas, elektroanalitinio metodo sukūrėjas, poliarografo (1925) išradėjas; Nobelio premijos laureatas (1959). Jo vardas suteiktas krateriui Mėnulyje.

³⁾ Žanas Šarlis Marinjakas (Jean Charles Galissard de Marignac, 1817-1894) – šveicarų chemikas, tyrinėjęs retuosius elementus. 1866-77 m. vedė aršią polemiką su J. Germanu, kurioje neigė ilmenio (kuris dabar vadinamas techneciu) egzistavimą.

⁴⁾ Artūras fon Etingenas (Arthur Joachim von Oettingen, 1836-1920) – vokiečių kilmės estų fizikas, fiziologas, muzikos teoretikas, Tartu un-to profesorius (nuo 1866 m.). Nuo 1865 m. Tartu universitete organizavo reguliarius meteorologinius stebėjimus. Jam priklauso darbai apie termometrų patikrinimo būdus, apie elektros iškrovą, apie termodinamiką. „Harmonijos sistema dualistiniame išsivystymą“ (1866) padarė didelę įtaką tonalinės muzikos funkcinės teorijos sukūrėjui. H. Rymanui. Jam priskiriamas ir milioktavos intervalo įvedimas.

⁵⁾ Hermanas Kopas (Hermann Franz Moritz Kopp, 1817- 1892) – vokiečių chemikas, mokslo istorikas, vienas mokslo istorijos kaip mokslo pradininkų. Pagrindinėmis jo darbų kryptimis buvo sąryšio tarp medžiagų tūrio tyrimai, skysčių ir kietų kūno „šiluminės talpos“ analizė, santykio tarp virimo temperatūros ir medžiagų sudėties nustatymai ir pan.

⁶⁾ Egonas Vibergas (Egon Gustaf Martin Wiberg, 1901-1976) – vokiečių chemikas, neorganinės chemijos profesorius Miuncheno un-te. Jo darbų sritis buvo berilio, magnio, boro, aliuminio ir kitų elementų hibridai bei įvairūs mišiniai.

⁷⁾ Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin, 1706-1790) – amerikiečių politikas, rašytojas, išradėjas, mokslininkas, verslininkas. Visą gyvenimą domėjosi gamtos mokslų atradimais, darė bandymus su elektra; išrado žaibolaidį (1750). Jo laiškai Kolinsonui buvo išleisti 1752 m. atskira knyga, pavadinta „Elektros bandymai ir stebėjimai“. Taip pat tyrė šviesos reiškinius.
Daugiau skaitykite >>>>>

⁸⁾ Henrikas Zabulis (1927-2010) - filologas, pedagogas, rašytojas, sovietinis politikas. Nuo 1958 m. Vilniaus un-te dėstė lotynų ir graikų kalbos antikinę literatūrą, estetiką, retoriką. 1988–90 m. buvo LTSR Liaudies švietimo ministru.

Laivai iš ledo
Kvantinis chaosas
Ar viskas čia taip?
Meilės sinusoidė
Kokiu greičiu skriejame?
Kur viešpatauja chaosas?
Anekdotai iš matematikos
Mokslininkai apie NSO
Telefonai: 5G pagreitis
Tokios tad buvo lenktynės
Magnetinių diskelių priežiūra
Matematikos pradžia Lietuvoje
Linksmi nutikimai garsenybėms
Matematikos ir fizikos anekdotai
Amerikai matematika nereikalinga!
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Simpsonų trauka ir žaidimas skaičiais
Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Kur pradingsta pašalinti simboliai?
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
Penki nesąmoningi klausimai
Da Vinči matematinė klaidelė
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Balčiausių anekdotų rinkinys
Begalybė (pristatymas)
Kodėl dangus žydras?
Volteras. Mikromegas
Ką padarė viščiukas?
Matematikos blogas
Numerologija
Vartiklis