Matematiniai ir fizikos anekdotai. Vartiklis

Aliaskoje, kur labai šalta, pi tėra tik 3.00 – kaip žinote, nuo šalčio viskas traukiasi. Jie jį vadina eskimų pi.

Ne visada patikrinta, kad nutikimas yra tikras, tad neretai matematiko pavardė nutylėta:

1915 m. Ema Noether^*) atvyko į Giotingeną, tačiau jai neleista užimti privataus docento vietą. Remtasi tuo, kad moteris negali dalyvauti Universiteto senato posėdyje. Hilberto reakcija buvo:
„Ponai! Nieko bloga, jei moteris senate. Senatas nėra pirtis“.

Laplasas savo knygos „Dangaus mechanika“ kopiją padovanojo Napoleonui. Šis, taip mat buvęs matematiku, peržiūrėjęs knygą, pasišaukė Laplasą ir tarė jam:
„Parašėte knygą apie dangų, tačiau nepaminėjote Dievo?“
Laplasas atsakė:
„Pone, man nereikėjo šios hipotezės“.

Du traukiniai, tarp kurių atstumas 200 mylių, išvažiuoja vienas priešais kitą. Abu jie juda 50 mylių per valandą greičiu. Tarp traukinių, į ten ir atgal, ima skraidyti musė, kurios skidimo greitis 75 mylios per valandą. Ji taip daro tol, kol traukiniai susiduria ir ją sutraiško. Kokį atstumą nuskrido musė?

Iš tikro, musė atsitrenkia į kiekvieną traukinį begalinį skaičių kartų – ir sunkiuoju būdu uždavinį galima išspręsti sumuojant begalinę eilutę. Hens talk about Math

Lengvasis sprendimo būdas – traukiniai susidurs po 2 val. Tad per dvi valandas musė spėja nuskristi 150 km.

Kai šį uždavinį uždavė John von Neumann‘ui, jis iškart atsakė: „150 mylių”.
„Keista, - nustebo klausiantysis, - kiekvienas, kurio anksčiau klausiau, bandė sumuoti begalinę eilutę“.
„Ką reiškia, keista? – paklauso von Neumann‘as. – Aš taip ir padariau!”

Matematikas S. kraustėsi į kitą vietą. Jo žmona juo nelabai pasitikėjo, tad stovint gatvėje su daiktais, ji liepė jam pasaugoti jų 10 lagaminų, kol ji pagaus taksi. Po kelių minučių ji grįžo. Jos vyras pasakė:
„Sakei, kad čia 10 lagaminų, bet aš suskaičiavau tik 9-is“
„Ne, jų DEŠIMT” – žmona pabrėžė.
„Bet aš juos suskaičiavau, štai: 0, 1, 2….”

N. turėjo įprotį ant lentos paprasčiausiai surašyti atsakymus į namų darbus, kai jo paprašydavo paaiškinti, kaip juos išspręsti. Vieną kartą vienas studentas pabandė gauti daugiau naudingos informacijos paklausdamas, ar nėra kito sprendimo būdo. N. minutėlę pažiūrėjo sumišęs, pagalvojo, o tada atsakė:
„Taip“.

Savo paskaitoje X suformulavo teoremą ir pridūrė: „Įrodymas trivialus“. Tada pagalvojo valandėlę, išėjo iš auditorijos, grįžo po 15 min. ir laimingas patvirtino išvadą: „Taip, įrodymas trivialus!“

Garsus matematikas turėjo skaityti plenarinį pranešimą konferencijoje. Paprašytas išankstinės santraukos, pasakė, kad galės pateikti Ferma teoremos įrodymą – tačiau jie turės ją laikyti paslaptyje. Atvykęs kalbėjo apie labiau prozaikiškus dalykus. Kai vėliau organizatoriai jo paklausė, kodėl nekalbėjo apie teoremą, jis atsakė, kad tai jo įprastas triukas – tam atvejui, nei netyčia žūtų pakeliui į konferenciją.

Matematikas apie ankstesnį savo kolegą:
„Jis darė daug klaidų, tačiau jas darė teisinga linkme. Bandžiau tai mėgdžioti, tačiau pamačiau, kad labai sunku daryti tinkamas klaidas“.

Ši istorija priskiriama Levas Loicianskiui^**), 4-5 dešimtm. sovietų matematikui:

L. organizavo seminarą Universitete apie hidrodinamiką. Tarp pastovių dalyvių buvo du uniformuoti vyrai, greičiausiai kariniai inžinieriai. Jie niekada nekalbėjo apie uždavinius, su kuriais dirba. Tačiau vieną dieną jie priėjo prie L. paprašydami padėti išspręsti jiems iškilusią matematinę problemą. Jie paaiškino, kad tam tikros lygties sprendinys nestabilus ir paklausė, kaip paderinti koeficientus, kad jis būtų stabilesnis. L. pažvelgė į lygtį ir tarė: „Pailginkite sparnus!“.

Studentai paprašė X, kad į egzaminų neįtrauktų dalies kurso. X sutiko. Padrąsinti lengvai pasiekto pasisekimo, studentai paprašė neįtraukti ir kitos kurso dalies ir X vėl, ir vėl sutiko. Tačiau į egzaminus jis įtraukė visą kurso medžiagą. Studentai garsiai pasipiktino:
„Dr. X, žadėjote tai praleisti!“
„Taip, žadėjau! Bet aš melavau!”

Ernst Eduard Kummer^***) (1810-1893), vokiečių algebristas, kartais buvo labai lėtas skaičiuodamas. Kai jam prireikdavo atlikti paprastą aritmetikos veiksmą klasėje, jis paprašydavo studentų pagalbos. Kartą jam reikėjo sudauginti 7 x 9. Jis pradėjo: „Septyniskart devyni yra eeeeee....“ „61”, pasiūlė studentas. Kummer’is užrašė ant lentos. “Pone, - pasakė kitas studentas, - tai turi būti 69”. „Baik, baik, pone, tai negali būti abu, - Kummer‘is sušuko. – Turi būti vienas arba kitas“.

Prieš daugelį metų ant sienos prie dalelių greitintuvo mačiau užrašą:
„Kvazarai yra toli nuo čia!“

Ką vienas fotonas sako kitam fotonui?
- Man bloga ir aš pavargau nuo tavo inteferencijos.

Du elektronai sėdi kalėjimo kameroje. Vienas jų klausia:
- Už ką tu čia?
- Už bandymą atlikti negalimą tranziciją, - atsakė kitas.

Fizikos mokytojas vasarą dirbo gelbėtoju. Jis pastebėjo, kad daugiausia flirtuoja labiausiai įdegusios merginos, tačiau jos niekada neturi pastovių vaikinų. Jis išvedė dėsnį:
Kūnas su kosmetika linkęs į atsitiktines emocijas.

Ir pabaigai pora pateiksiu anglų kalba, nes juos išversti nepaprastai sunku:

^*) Amalija Emi Nėter (Amalie Emmy Noether[, 1882-1935) - žydų kilmės vokiečių matematikė ir fizikė, pasižymėjusi indėliu į abstrakčiąją algebrą (žiedų, laukų ir algebrų teoriją) ir teorinę fiziką. Dėstė Giotingeno un-te. Jos veikla skirstoma į tris etapus. 1908-19 m. ji vystė invariantų ir skaitinių laukų teorijas – jos teorema apie diferencialinius invariantus variaciniame skaičiavime laikoma viena svarbiausių šiuolaikinėje fizikoje. 1920-26 m. ji ėmėsi abstrakčiosios algebros („Idealų žieduose teorija“, 1921). 1927-35 m. pasižymėjo publikacijomis apie nekomutatyviąją algebrą ir hiperkompleksinius skaičius. 1933 m. dėl nacių spaudimo emigravo į JAV.

^**) Levas Loicianskis (1900—1991) – tarybinis fizikas, dirbęs mechanikos srityje, 1935 m. St.Peterburgo politechnikume įsteigęs hidroaerodinamikos katedrą, kuriai vadovavo 40 m. +inomas darbais paviršinio sluoksnio teorijos ir turbulencijos srityse. Parašė fundamentalių monografijų ir vadovėlių apie hidro ir aero dinamiką bei teorinę mechaniką.

^***) Ernstas Kumeris (Ernst Eduard Kummer, 1810-1893) - vokiečių matematikas, labiausiai pasižymėjęs algebros ir skaičių teorijos srityse. Gimė dabartinės Lenkijos teritorijoje esančiuose Žaruose. Po studijų Halės un-te (baigė 1831 m.), 10 m. dėstė Lignicos gimnazijoje. 1839 m. išrinktas į Berlyno MA. Vėliau buvo profesoriumi Vroclavo (nuo 1842 m.) ir Berlyno (1855-90) un-tuose.
Matematinės analizės srityje tęsė _Gauso darbus hipergeometrinių eilučių srityje; jo vardu pavadintas konvergavimo požymis. Nuo 1837 m. užsiėmė Ferma didžiąja teorema ir įrodė ją visai pirminių laipsnių klasei, o taip pat to darbo metu atrado idealius skaičius ir aprašė jų neįprastas savybes (1846). Jis tyrė tai, kas vėliau pavadinta Kumerio laukų išplėtimais, tebeesančiais svarbiais klasių laukų teorijoje.