Galvos chirurgija senovėje. Vartiklis

Hipokratas^*) (apie 460-370 m. pr.m.e.) gimė Koso saloje netoli Jonijos (rytinėje Egėjo jūros pakrantėje). Jam priskiriama apie 70 veikalų, kurių vienas, „Apie galvos žaizdas“ gana smulkiai aprašo galvos lūžių gydymą ir liudija, kad autorius buvo tame įgudęs.

Tačiau graikų archeologai atrado, kad meistriškos galvos chirurginės operacijos buvo atliekamos gerokai iki Hipokrato. Maždaug 600 m. pr.m.e. Abderoje (klazemeniečių kolonija Trakijoje) jaunai moteriai, iki 30 m. amžiaus, akmeniu ar kažkuo kitu iš nugaros buvo pramušta kaukolė – ten, kur ji jungiasi su stuburu. Tai galėjo nutikti kokio nors antpuolio metu. Vietos gydytojas ją išgelbėjo ir ji išgyveno dar 20 m.

„Apie galvos žaizdas“ pateikia 4 diagnozavimo procedūras nustatant ir gydant įvairius kaukolės pažeidimus, padarytus įvairiais ginklais. Daugeliu atvejų, žaizdos galvos užpakalinėje dalyje, „kur kaulas plonesnis ir tekančio lipnaus skysčio reikia daugiau laiko smegenims pasiekti“ yra mažiau fatalios nei priekyje. Tačiau, kaip moters iš Abderos atveju, „kai žaizdoje matosi kaulo siūlė, - žaizdoje bet kurioje galvos vietoje – kaulo pasipriešinimas traumuojančiam įvykiui yra labai silpnas ir ginklas gali įsiskverbti į siūlę“.
Taigi, pagal Hipokratą, atvejis buvo sunkus. Jis dar sunkesnis dėl ginklo pobūdžio, greičiausiai akmens, paleisto iš svaidyklės, nes „tie ginklai, kurie trenkia į galvą ir sužeidžia arti kaukolės ar pačią kaukolę, tie, kurie krenta labiau iš aukštai nei lygiagrečiai žemės paviršiui, tuo pačiu yra sunkiausi, bukiausi ir pavojingiausi ... sudaužo ir suspaudžia galvos kaulą“.

Suspaustos galvos atvejais „Apie galvos žaizdas“ rekomenduoja trepanaciją, kaukolės kaulo disko pašalinimą naudojant grąžtą su dantytais apskritais ašmenimis. Tai turi pašalinti kaulo nuolaužų pavojų ir spinduliškai skilusių trūkių. Taip pat tai leidžia pašalinti įspaustus kaulo fragmentus sudarant galimybę smegenims kilstelėti ir išsivaduoti nuo spaudimo į aštrius kampus, kurie gali perplėšti minkštą audinį. Tačiau buvo viena kaukolės vieta, kuriai buvo rekomenduojamas kaulo gremžimas, o ne trepanacija. „Yra būtina, jei žaizda yra per siūlę ir ginklas praniko ir įstrigo kaule, būti atidžiam nustatant kaulo pažeidimo pobūdį, nes sužeistas į siūles patirs daug didesnį poveikį kaukolės kaului nei sužeistas kitur. Dauguma anų [atvejų] reikalauja trepanacijos, tačiau negalima trepanuoti pačių siūlių... reikia nugremžti kaulo paviršių su dilde į gylį bei ilgį, priklausomai nuo žaizdos padėties, o tada kryžmai, kad būtų galima pamatyti paslėptus trūkius ir sutrupinimus,... nes nugremžimas parodo pažeidimus, net .... kai jie kitaip nenustatomi.“

4 a. mediciniai įrankiai, rasti Abderoje;
viduryje yra dildė, panaši į tą, kurią naudojo galvos operacijoms prieš kelis šimtmečius

Susidūrus su galvos įspaudimais su radialiniais įskilimais ir saugodamasis smegenų audinio pažeidimo, chirurgas nugremždavo kaulą į ilgį, plotį ir gylį, pašalindamas nuolaužas ir įtrūkimus, bet ne trepanuodamas kaukolę. Tada galėjo gydyti sužalotus audinius.

Kaip buvo pastebėta Abderoje, buvo naudotas gremžimas, o ne trepanacija, taigi gydymas atliktas visai taip pat, kaip po dviejų šimtmečių buvo aprašyta Hipokrato veikale „Apie galvos žaizdas“.

Mes nežinome, kaip Klazomene buvo atrenkami gyventojai, kurie turėjo plaukti į Abderą (įkurtą maždaug 654 m. pr.m.e.). Ar tai buvo elitinė grupė, ar mažiau turtingi, trokštantys surizikuoti, ar esantys politinėje ar socialinėje nemalonėje. Mes tik žinome, kad tarp jų buvo puikus chirurgas, Hipokrato pirmtakas, vienas pirmųjų Jonijos medikų.

Indijos chirurgijos tėvas

Sušruta - indų medikas ir mąstytojas, laikomas Indijos „chirurgijos ir plastinės chirurgijos tėvu“, kuriam priskiriamas traktatas „Sušruta samhita“, laikomas vienu pagrindinių Ajurvedos tekstų. Manoma, kas jis priklausė senajai Kaši (dabart. Benaresas) medicinos mokyklai. Gyveno iki 8 a. pabaigos, kai jo kūrinys buvo išverstas į arabų kalbą. Pagal padavimą, jis buvo paties gydymo meno dievo Dhanvantario, įsikūnijusio į Kaši valdovą Divodasą, mokiniu. O veikalą parašė prašomas savo mokinių.
Taip pat skaitykite >>>>>

Jis aprašo kūno skrodimą, 500 raumenų, 300 kaulų, 107 sąnarių, 70 kraujagyslių ir kitų kūno organų. Be to aprašo higienos priemones, per 700 vaistinių augalų ir gydančių gyvulinės ir mineralinės kilmės priemonių, jų paruošimo būdus ir taikymus. Aprašė daugelį ligų, jų simptomus – tarp jų ir 72 akių ligų tipus, aprašė kataraktos šalinimo operaciją, o taip pat jam priskiriamas magneto panaudojimas iš akies šalinant svetimkūnius.

Tačiau išgarsėjo kaip chirurgas (šalya tantra) – savo kūrinyje mini per 100 instrumentų, įvairius zondus, šilkinius ir lininius siūlus. Atlikinėjo amputacijas, plastines operacijas (pvz., nosies korekcijas), Cezario pjūvius, šalino negyvus vaisius ir kt. Minima ir kaukolės trepanacija, kranotomija – tiek gyvam, tiek mirusiam. Operuodamas naudojosi kreivomis ir tiesiomis adatomis, anestezijai naudojo drignę ir hašišą.

^*) Hipokratas (lot. Hippokrates - „arklių tramdytojas”; 460- 377 m. pr.m.e.) – gydytojas Senovės Graikijoje iš Koso salos, daugelio kartų gydytojų Asklepijų giminės. Atsisakė holistinio požiūrio į ligas, daug dėmesio skyrė profilaktikai ir diagnostikai, o taip pat dietologijai. Buvo humoralinės patologijos pradininkas, teigęs, kad žmogaus organizmas sudarytas iš 4 pagrindinių skysčių: kraujo, gleivių, geltonosios tulžies ir juodosios tulžies. Ir pagal tai aiškino apie 4-is temparamentų tipus, priklausomai, kuris skystis dominuoja. Jis išdėstė gydymo principus (Hipokrato priesakai):

Iš jo darbų išliko „Hipokrato rinkinys“, nors jis kelių autorių, besivadinusių Hipokratais, rašytas 430-200 m. pr.m.e. laikotarpiu. Jis buvo žinomas ir kaip chirurgas. Jo kūriniuose aprašomi įvairūs tvarsčiai (tarp jų ir „Hipokrato kepurėlė“), lūžių ir išnirimų gydymas tempimu ir įvairiais prietaisais („Hipokrato suolas“), žaizdų, fistulių, hemorojaus, pūlinių gydymas. Jis aprašė ir chirurgo stovėseną ir rankų padėtį, apšvietimą, instrumentų išdėstymą operacijos metu.