Užsipildanti spraga (blind spot). Vartiklis

Pasaulio suvokimas priklauso, kaip bebūtų keista, nuo smegenų atspėjimo sugebėjimų. Ovalo formos baltas atvaizdas, priimtas tinklainėje, gali būti sukeltas balto kiaušinio, disko ar begalės kitų panašių formų, kai pažvelgiama tam tikru kampu. Mūsų smegenys akimirksniu pateikia teisingą atsakymą. Jos tai padaro panaudodamos įvairias pasąmonėje esančias prielaidas apie mūsų pasaulio statistiką.

Būdas, kaip smegenys elgiasi su nepaaiškinamomis spragomis vaizde, esančiame tinklainėje, vadinamasis užpildymas, gali būti pailiustruotas nematoma jūsų akies dėme.

Pažvelkite į a) iliustraciją. Uždengę dešinę akį, įsižiūrėkite į apatinio balto kvadrato centrą. Lapą laikykite maždaug per pėdą nuo veido ir lėtai artinkite bei atitolinkite. Tam tikru atstumu diskas, esantis kairėje, dingsta. Jis patenka į nematomą kairės akies dėmę, nedidelę tinklainės sritį vadinamą optiniu disku (akies nervo diskas), kurioje nėra receptorių (optinio nervo praėjimas per tinklainę išeinant iš akies obuolio).

Viktorijos laikų gydytojas seras David'as Brewster'is pastebėjo, kad diskui dingus, nepastebite tamsaus šešėlio ar spragos toje vietoje - buvusio disko vietą užpildo fono spalva. Jis tą procesą priskyrė Dievui, „Dieviškajam darbininkui“.

Netgi tiesi linija, einanti per nematomą dėmę, nenutrūksta viduryje, kaip galite pastebėti žvelgdami į viršutinį baltą kvadratą. Praleistas linijos fragmentas užpildomas teisingai. Tarytum smegenys palaikytų, kad negali abipus tos dėmės rasti dvi trumpos linijos.

Nematoma dėmė yra, kas stebina, gana didelė, beveik 9 mėnulių danguje dydžio. Pabandykite užmerkti kairę akį ir apsidairykite po kambarį tik dešiniąja. Kiek pasipraktikavę, galite pagauti nematomą dėmę ant visų smulkių daiktų, kurie dingsta iš vaizdo. Anglijos karalius Čarlis II savo akies nematoma dėme „nuimdavo“ kalinio galvą vizualiai prieš ją iš tikro nukertant.

Kiek gudrus yra tas užpildymo procesas? Ar bus užpildytas kryžiaus susikirtimas? Kaip su pasikartojančiu apmušalų raštu? Pasitelkę kelis spalvotus žymeklius ir kelis popieriaus lapus (ar kompiuterinės grafikos programą) galite ištirti užpildymo ribas ir atrasti jo „dėsnius“. Paminėsiu kelis pavyzdžius, tačiau galite padaryti ir savus atradimus.

b) pavyzdyje nematoma dėmė yra centre X iš trumpesnės raudonos linijos kertančios ilgesnę žalią liniją. Dauguma žmonių pastebi, kad tik ilgesnioji yra užpildoma. Tai parodo, kad užpildymas remiasi informacija apie bendrą linijos ilgį, o ne tik gretimų sričių.

Kitais atvejais smegenys užpildo tik tuo, kas yra prie pat nematomos dėmės. Jei jūsų nematoma dėmė bus geltono žiedo centre, matysite geltoną skritulį, o ne žiedą – kaip c). Tačiau tai ne visada teisinga, ką parodo d). Nematoma dėmė turi būti ant mėlyno disko. Dabar – matysite užpildytus horizontalių linijų ar vertikalų tarpą – priklauso nuo atstumo tarp linijų.

Kodėl vyksta tasai užpildymas? Nepanašu, kad vizuali sistema šią savybę išsivystė tik nematomos dėmės sprendimui (juk kita akis ją kompensuoja). Matyt, tai „paviršiaus interpoliacija“, savybė paskaičiuojant tolydžius gamtos pasaulio paviršius ir kontūrus – net ir tais atvejais, kai jie dalinai užstoti – pvz., katinas už šakos matomas kaip vientisas katinas, o ne katinas, padalintas į dalis. Fiziologai (kaip L.G. Ungerleider^*), R. Gattass, Ch.D. Gilbert) pradėjo tirti šio proceso neuroninius mechanizmus.

Papildomai:
V.S. Ramachandran, R.L. Gregory. Percetual Filling in of Artificially Induced Scotomas in Human Vision// Nature, vol. 350, apr.25, 1991

^*) Leslie G. Ungerleider (g. 1946 m.) – amerikiečių psichologė ir neurologė. Ji įvedė dorsalinių (kur) ir ventralinių (koks) srautų koncepcijas apie du informacijos kelius smegenyse, skirtus atitiinkamai bendram apdorojimui ir objektų atpažinimui. Nuo 1975 m. dirbo NIMH, o 1995 m. ten įsteigė nuosavą laboratoriją. Savo darbais siekė nustatyti ryšį tarp nervų sistemos ir aplinkos suvokimo. Ankstyvieji jos darbai buvo skirti makakų smegenų tyrimams siekiant juose nustatyti vizualines asociacijas. Atsiradus funkciniams žmogaus smegenų tyrimams, imta PET ir fMRI priemonėmis tirti žmonių žievę.

Imkime kad ir K. Markso ir F. Engelso „komunizmo šmėklą“, dar gana neseniai klaidžiojusiai po Europą. Lozanos Federalinio politechnikumo mokslininkai ėmėsi išsiaiškinti, iš kur atsiranda tokios „šmėklos“. Jie išsiaiškino smegenų sritis, dėl kurių veiklos žmonės jaučia esant „kažką“, nors greta nieko nėra. Jie atliko 12-os asmenų su neurologiniais negalavimais, vienu ar kitu metu jautusių „pamėklės“ buvimą, smegenų skenavimą. Išsiaiškinta, kad visi jie turėjo pažeidimų tose smegenų srityse, atsakingose už savimonę, kūno judesius ir padėtį erdvėje – būtent smilkinio, salos ir pakaušinėje skiltyse.

Tada 48-iems sveikiems ir iki tol neregėjusiems „šmėklų“ savanoriams leido išbandyti save su specialiu „robotu“. Vieną ranką savanoris užrištomis rankomis vedžiojo pats, o antra ranka automatiškai atkartojo pirmosios rankos judesius ant savanorio nugaros. Kol abiejų rankų judesiai vyko sinchroniškai, dalyviai nepastebėjo jokio skirtumo. Tačiau kai taip judesių pradėjo atsirasti uždelsimai, trečdalis dalyvių pradėjo jausti kažkokio pašalinio buvimą patalpoje, o kai kurie pajuto esant joje net kelis „vaiduoklius“. Du dalyviai netgi pareikalavo nutraukti eksperimentą, nes jiems tapo bloga.

Taip mokslininkai padarė išvadą, kad pamėklės yra smegenų, suklaidintų arba ligos, arba „roboto“, „kūrinys“. Susipainioję smegenys neteisingai nustato kūno padėtį erdvėje ir jį priima kaip kitą esybę.