Moters kelias į akademiją  

Akademinė moteris ta, kuri dėsto ar atlieka mokslinius tyrimus aukštojoje mokykloje ar mokslo institucijoje. M. Taljūnaitė ir A. Žvinklienė 2001-2002 m. atliko sociologinį tyrimą "Demokratija ir moteris: akademinės moterys Lietuvos ir ES darbo rinkoje". Jo metu paimta 20 interviu su žmonėmis, priklausančiais akademinei bendruomenei ir užimančiais skirtingas pareigas (40% vyrai). Kontrolinė grupė – 8 interviu su kitų šalių ekspertais.

Šiuolaikinės moters (taipogi ir išsilavinusios) padėtis yra krikščioniškosios tradicijos tęsinys. Dar neseniai buvo paplitęs nusistatymas prieš lygų vyrams moterų išsilavinimą. Aktyvi moteris dažniausiai tik ragana pasakose – tačiau jose ji dažniausiai atskiriama nuo viešojo gyvenimo ir turi tenkintis vienišės likimu. Moteris, turinti slaptų žinių, yra pavojinga. Net pirmojoje lietuviškoje knygoje yra raganos-burtininkės motyvas [žr. V. Kavolis].

Antikos Graikijoje moters dalyvavimas viešumoje (išskyrus kai kurias kulto apeigas) buvo gerokai ribojamas. Ir net ankstyvajai krikščionybei skelbiant visų lygybę, teologų raštuose rasime mizoginijos apraiškų. Pirmame Pauliaus laiške Timotiejui randame: "moteris tegul mokosi tylomis su visišku klusnumu; bet moteriai neleidžiu mokyti, nei viešpatauti vyrui; priešingai, ji turi tylėti, nes Adomas buvo supavidalintas pirmas, paskui – Ieva". Taigi krikščionybė leido moteriai mokytis – ir Viduramžiais jos galėjo gauti išsilavinimą vienuolynuose.

Pradėjus steigti universitetus, vienuolynų vaidmuo mokslo raidai sumenko. Tačiau humanizmas mokslą suprato kaip išskirtinai vyrišką užsiėmimą. Humanistų požiūriu, Academic woman mokymasis moterį atitraukia nuo šeimos, nes jos paskirtis yra būti idealia žmona ir šeimininke. Tačiau pripažįstama (ypač protestantų), kad jai reikalingas tam tikras išsilavinimas, reikalingas vaikų auklėjimui ir namų ūkio priežiūrai.

Industrializacija ir žmogaus individualizacija nubrėžė ribas reiškiniams, vadinamiems viešąja ir privačiąja sferomis. Kartu mažėjo ir moters svarba – moteris labiau skiriant tik privačią sritį. Aišku, visais laikais buvo mažas išskirtinių moterų skaičius. Pseudo-akademiniai aukštuomenės ir buržuazijos salonai pakeitė vienuolynų celes. Tačiau net Švietimo amžius, deklaravęs visų žmonių lygybę, nedavė moterims pilnaverčių teisių.

Šiuolaikinės akademinės moters istorija prasideda 19 a. pabaigoje, kai išplitus emancipacijos idėjoms ir didėjant poreikiui pramonėje, moterims atsivėrė universitetų durys. 19 a. viduryje viešoji nuomonė jau buvo išsiskyrusi į dvi puses: teigiamai vertinusią moterų emancipaciją ir jai priešinusią. Prieš moterų išsilavinimą buvo naudojamas jo nesuderinamumo su moteriškumu principas: graži moteris negali būti protinga, o protinga – patraukli. Įdomu, kad bas blue (mėlynosios kojinės) ir emancipee pačios laikėsi to principo, pabrėždamos savo drabužių ir elgesio "antimoteriškumą".

Karalienės Viktorijos laikais įsigalėjo nuostata, kad moterys atsakingos už visuomenės moralę. Buvo įrodinėjama, kad išsilavinusi moteris kelia grėsmę, nes ji negali išlikti paklusni vyrui arba tėvui. Buvo įrodinėjama, kad moters kūno specifika negali užtikrinti studijų kokybės, nes menstruacijos trukdo mokslas, organizmas nusilpsta ir studijavusi moteris negalės gimdyti sveikų kūdikių. "Gera partija" (sėkmingos vedybos) buvo laikoma svarbiausiu moters tikslu.

Lietuvoje mažai kas skyrėsi. Lietuvos įsijungimas į Europos kultūrą prasidėjo su krikščionybės joje plitimu. Moters suvaržymo normos ėmė dominuoti nuo 16 a., išplitus humanistinei pasaulėžiūrai ir įsigalėjus katalikybei. M. Daukšos "Postilėje" ir M. Mažvydo "Katekizme" atkartojamas pavojingos autoritetingos moters motyvas (Daukša jas įžvelgia pagonybės liekanose, o Mažvydas eretiškuose sąjūdžiuose). Tuo tarpu liuteroniškoje K. Donelaičio "Metų" aplinkoje to motyvo nebėra.

Link 19 a. vidurio Lietuvos kultūroje atsirado "judraus žmogaus" fenomenas – tai prie aplinkos neprisirišę žmonės, patarinėjantys, pamokslaujantys. Pagrindinis tų keliaujančių žmonių bruožas – konservatyvizmas ir tradicinių krikščioniškų vertybių puoselėjimas. Tačiau skirtingai nuo vyrų, "judrios moterys", dažniausiai netekėjusios, įgijo prastą reputaciją, vadintos davatkomis. Tuo tarpu 19 a. emancipuotos moters reiškinys beveik neminimas (skirtingai nuo rusų literatūros)

Reikia prisiminti, kad lietuvių tauta pagal kilmę yra agrarinė. Valstiečiams moteris – gera šeimininkė, tvarkanti namų ūkį ir besirūpinanti šeimos interesais. Jaunoji 20 a. inteligentija įtraukė politinius tikslus – ji turi būti tautiškai susipratusi, išsilavinusi, padedanti vyrui kovoti už nepriklausomybę ir auginti autentiškus lietuvius. Svarbiausiu uždaviniu tradiciškai laikyta motinystė. Tačiau trūko tinkamų nuotakų. Išsilavinę lietuviai vedė kaimo merginas turėdami intenciją jose pažadinti mokslo siekį ir tapti tobulomis žmonomis. Tačiau jų pastangos buvo nesėkmingos. Be to svetur besimokantys vyrai dažnai vesdavo vietines ir tokių mišrių šeimų vaikai būdavo nutautėję.

Carinėje Rusijoje mergaitės galėjo įgyti vidurinį išsilavinimą, tačiau pirmoji mergaičių progimnazija Lietuvoje įsteigta tik 1907 m. 20 a. pradžioje buvo sunku rasti išsilavinusią lietuvę, nes bajoraitės dažniausiai buvo nutautėję. Ūkininkai nenorėjo leisti sukrų į mokslus, kad tos nepasidarytų "poniškos", o kartu buvo nemaža tikimybę namuose turėti išsilavinusią senmergę.

Premijos mokslininkėms

Jau 16 m. (nuo 1998 m.) UNESCO ir Tarptautinė L‘Oreal kompanija vykdo projektą „Už moteris moksle“ – kasmet įteikiamos premijos (po 100 tūkst. dolerių) ir stipendijos mokslą vystančioms moterims.

Trumpai pristatome 5-ias 2013 m. premijų laureates:

  1. Francisca Nneka Okeke (Nigerija), fizikė, už jonizuotų srovių paros svyravimų viršutiniuose atmosferos sluoksniuose bei jų sąryšių su Žemės magnetiniu lauku tyrimus, padėsiančius geriau suprasti klimatą;
  2. Marcia Barbosa (Brazilija), fizikė, už vandens savybės, padėsiančios geriau suprast žemės drebėjimų priežastis bei baltymų virškinimą;
  3. Pratibha Gai (Didžioji Britanija, kilusi iš Indijos), už elektroninio mikroskopo patobulinimą, leidžiantį stebėti chemines reakcijas, vykstančias katalizatorių atomų paviršiuje;
  4. Reiko Kuroda (Japonija), už funkcinio skirtumo tarp „kairinių“ ir „dešininių“ molekulių svarbos nustatymą, turintį didelę reikšmę tiriant neurodegenaratyvines ligas;
  5. Deborah Jin (JAV), fizikė, už molekulių atvėsinimą iki lygio, kai galima sulėtintai stebėti chemines reakcijas.

Trumpai pristatome ir 5-ias 2014 m. premijų laureates:

  1. Cecilia Bouzat (Argentina), dirbanti neurotransmiterių farmokologijoje, už supratimą, kaip komunikuoja nervų ląstelės;
  2. Brigitte Kieffer (Prancūzija), už darbus aiškinantis smegenų mechanizmus, veikiančius jaučiant skausmą, esant mentaliniams sutrikimams bei priklausomybei nuo narkotikų;
  3. Laurie Glimcher (JAV), už indėlį tiriant veiksnius imoninėse reakcijose (T-bet) alergijų atveju bei infekcinių ir neinfekcinių ligų atvejais.
  4. Kayo Inaba (Japonija), už indėlį tiriant imuninę sistemą susidūrus su bakterijomis bei virusais ar nenormaliomis ląstelėmis, kaip vėžio atveju;
  5. Seneget Kelemu (Etiopija), už mikroorganizmų simbiozę su pašarinėmis žolėmis, siekiant pagerinti jų atsparumą ligoms ir prisitaikymą kintančiam klimatui.
Tarpukario situacija apibūdintina kaip neužbaigta moters emancipacija. Išsilavinimas laikytas viena inteligentiškumo sąlygų, todėl susidarė savitas inteligentės tipas – veikli šeimoje, kultūriniame bei visuomeniniame gyvenime. Ikikarinėje Lietuvoje žinomos tik apie 10 moterų su moksliniais laipsniais (pirmoji lietuvės apginta disertacija 1910 m. Berlyne pediatrijos srityje, bet Lietuvoje – tik 1939 m. zoologijos srityje).

Socializme lygybės principas buvo įgyvendinamas moteris įtraukiant į darbo rinką – atseit ji taip išsivaduos iš "namų vergijos". Proletarinė šeima laikyta pavyzdžiu, buvo tvirtinamas ištekėjusios dirbančios moters modelis. Tačiau teigiant lygias teises, o vėliau ir galimybes, tarybinėje teisėtvarkoje skelbiant visuotinį užimtumą, moterys, ypač auginamos vaikus, niekada nebuvo traukiamos atsakomybėn už veltėdžiavimą. Tačiau tradicinė modelį (vyras – išlaikytojas, žmona – namų šeimininkė) dėl mažų pajamų galėjo leisti tik maža visuomenės dalis. Jos daugiausia priklausė partiniam, kariniam ar intelektualiam elitui. Šiaip, nedirbanti moteris vertinta neigiamai.

Tarybiniais laikais nebuvo viešai diskutuojama apie moters išsilavinimo apribojimus, tačiau egzistavo suskirstymas į vyriškas ir moteriškas profesijas. Tai atsiliepė išsilavinimo siekimui. Mokslui pasiekti reikia tam tikro laiko ir investicijų (net kai mokslas nemokamas). Tradiciniai stereotipai skatino vyrus greičiau susirasti gerai mokamą darbą atidedant mokymąsi arba jį derinant su darbu. Tad TSRS gyvavimo pabaigoje moterys buvo labiau išsilavinusios nei vyrai. Tai iš dalies lėmė ir gana menkas intelektualiųjų profesijų atlyginimas. Brandaus socializmo laikais (nuo 7 dešimtm.) pastebimas aukštojo išsilavinimo ir tam tikrų profesijų feminizacija, ypač pedagogikoje ir medicinoje. Tai imta laikyti viena neigiamų ūkio tendencijų. Manyta, kad moterys nepilnai atlieka motinystės funkcijas, mažėja gimstamumas, nukenčia vaikų priežiūra; tačiau, kita vertus, pareigos šeimai trukdo moteriai dirbti pagal įgytą profesiją. Tad stojančioms į aukštąsias mokyklas merginoms imta taikyti griežtesni kriterijai. 1989 m. surašymo duomenimis, moterų tarp aukštųjų mokyklų dėstytojų buvo 40,1%, o tarp mokslininkų – 48,5%.

Brandaus socializmo laikais oficialioje šeimos ideologijoje atsirado ir neokonservatyvizmo tendencijos. Tai dalinai susiję su neracionaliu darbo jėgos paskirstymu siekiant užtikrinti visuotinį užimtumą, augančiomis išlaidomis vaikų priežiūros ir mokymo įstaigose, neišplėtota paslaugų infrastruktūra ir kt. Moters pasitraukimas iš darbo rinkos buvo naudingas ekonomikai ir atitiko visuomenines nuotaikas. Moters "grįžimą į šeimą" 1982-83 m. parėmė valstybinė politika, padidinusi materialią paramą vaikus auginančioms šeimos ir pailginusi motinystės atostogas. Neokonservatyvizmas apogėjų pasiekė atgimimo laikais ir atsispindėjo tradicinės šeimos atkūrimo koncepcijoje. "Perestrojka" atskleidė visas dirbančios moters, besiplėšančios tarp šeimos ir tarnybos, realijas.

9-10 dešimtm. ekonomikos liberalizavimas su planinės ekonomikos žlugimu ir privataus verslo galimybėmis (ypač prekyboje) skatino spartų turtingų, bet neišsilavinusių, žmonių sluoksnio susidarymą, o taip pat biudžetinių organizacijų išsilavinusių tarnautojų nuvarginimą. Pirmaisiais pokyčių metais tai visiškai niveliavo aukštojo išsilavinimo prestižą. Mažėjo ginamų disertacijų skaičius. 9 dešimtm. kiek sumažėjo studenčių kiekis, tačiau jų vis dar buvo daugiau nei vaikinų. Beveik visiems gyventojų sluoksniams tradicinės moters modeliai – naujojo elito dama, ištekėjusi namų šeimininkė, užsiimanti labdara ir kurianti socialinius ryšius vyro veiklai remti; arba ištekėjusi, vieniša, dirbanti ar bedarbė darbininkė/ tarnautoja, ieškanti būdų šeimos biudžetui papildyti – tapo savaime suprantami. Savo ūkyje dirbančios valstietės gyvenimas irgi neskatina jokios socialinės refleksijos. Tad visuomenė naudojasi 19 a. įsitvirtinusiais idealios moters modeliais

2000 m. (226 disert.) ir vėliau moterų gintų disertacijų skaičius ima sparčiai augti. Tai lėmė moterų galimybių išsilaikyti mokslo institucijose padidėjimas, o grėsmė prarasti darbą skatino greičiau rengti disertacijas. Ir šiuo metu, tarp mokslinį laipsnį ir pedagoginį vardą turinčių, moterų yra dauguma. Kiek keitėsi pasiskirstymas tarp sričių: fizikos ir technologijos srityse neliko pedagoginį vardą turinčių moterų be mokslinio laipsnio, o biomedicinoje tokių dalis išaugo dvigubai; dvigubai sumažėjo pedagoginį vardą turinčių vyrų ir t.t. Apibendrinant galima pasakyti, kad, pirma, šiaip, vyrai dažniau linkę derinti mokslinį darbą ir pedagoginę veiklą, o antra, moterų dalies tarp turinčių aukštesnius pedagoginius vardus padidėjimas susijęs su vyrų profesorių skaičiaus mažėjimu.

Šiuo metu Lietuvoje yra 29 valst. mokslo institutai, 15 valst. aukštųjų mokyklų ir kelios nevalst. aukštosios mokyklos. Jose moterų dalis svyruoja 30-60%, tačiau vadovų pareigas užėmė tik viena kita moteris. Ir vos pora moterų yra tarp 24 Lietuvos Mokslo tarybos narių. Tačiau žvelgiant aplamai, Lietuva mažai kuo skiriasi nuo Europos vidurkių.

Kelyje į mokslininko karjerą būna keli etapai: aukštojo išsilavinimo įsigijimas; darbas mokslo institucijoje. Kaip ir kitur, ikitarybinėje Lietuvoje mokslo raida vyko aukštosiose mokyklose ir pavienėse laboratorijomis, susietomis su įvairiomis nacionalinėmis ir tarp tautinėmis mokslo bendrijomis bei universitetais. Dažnai mokslininkai dalyvaudavo ir pedagoginėje veikloje. 19- 20 a. mokslinė techninė revoliucija skatino tam tikrą mokymo atskyrimą nuo mokslo žinių "gamybos". Todėl kartu su aukštosiomis mokyklomis buvo steigiami mokslo tiriamieji institutai ir centrai, dažniausiai susieti su mokslo pritaikymu praktikoje.

Tarybinių laikų visuotinio užimtumo ir planinės ekonomikos principai numatė planinį darbo jėgos paskirstymą, kas garantavo darbo vietą baigus mokytis. Tekdavo paskirtoje vietoje atidirbti 2-3 m. Tad kelias į mokslininko karjerą būdavo nulemtas po aukštosios mokyklos baigimo ir įgyvendinamas: 1) stojant į aspirantūrą; 2) ateinant į mokslą per praktiką.Tad absolventas galėjo pasilikti aukštojoje mokykloje arba eiti dirbti į MTI. Teoriškai ir praktiškai, žmogus galėjo įsijungti į akademinę bendruomenę bet kuriuo metu. Iš vienos pusės, mokslas galėjo prisitraukti praktikus, o iš kitos pusės, apaugdavo "moksliniu balastu", labiau aptarnaujančiais darbuotojais, beveik nekuriančiais naujo žinojimo. Tas "balastas" dalinai trukdė naujų jaunų mokslininkų atėjimui. Tai iš dalies todėl, kad didelė dalis jų neturėjo mokslinio laipsnio. 8 dešimtm. paskirstymas praktiškai išnyko ir įėjimas į akademinę bendruomenę susiaurėjo – praktiškai tik per aspirantūrą. Šiuo metu doktorantūros studijos yra praktiškai vienintelis kelias į mokslą. Ir moterų ir vyrų proporcija doktorantūroje beveik susilygino. Tačiau vėliau aukštesnėse mokslo pakopose moterų skaičius gerokai sumažėja.

Tačiau lyčių santykiai tebėra kontroliuojami ir šiuolaikinė moteris į akademinę bendruomenę ateina lydima daugybės nuostatų išsilavinusios moters atžvilgiu. Iš jaunos moters reikalaujama "moteriškumo" statuso patvirtinimo – o tai dažniausiai nusakomas vyro ir vaikų turėjimu. Taigi neretai susipina šeimos ir mokslo reikalai. Tai lemia, kad moterys ilgiau gina mokslinį laipsnį. Taip pat egzistuoja neformali moterų diskriminacija moksle, kai jai keliami didesni reikalavimai ir sunkiau užimti vadovaujančias pareigas. Tačiau tokią nelygybę paprastai išryškina pačios moterys; akademiniai vyrai dažniausiai nereflektuoja moters diskriminacijos akademijoje.

Moters istorija – kova, siekiant išstumti moterį iš viešumos, į kurią ir veržiasi moterys. Ir svarbiausias moterų ginklas – išsilavinimas. Lietuvoje neretai moteris laiko antrarūšėmis pilietėmis. Dėl to dalinai kalta ir tradicinė patriarchalinė kultūra, ir socializmo periodas – kai lyčių lygiateisiškumas buvo oficialiai deklaruojamas, o praktikoje teisės ribotos aiškinant apie prigimtiniu teisių ir pareigų skirtumu. Iki šiol – keletas aukštus postus užimantys moterys – daugiau išimtis.

Mokslininkės padėtis – tokio požiūrio tąsa. Jai labiau skiriamas pavaldinės vaidmuo. O tai turi įtakos ir tam, kaip moteris vertina save. Rezultate – nepilnai išnaudojamas akademinis potencialas.

Literatūra

  1. I. Dagytė. O. Voverienė. Womaen and Science in Lithuania// Lithuania: Women in the Changing Society, UNO 4th Women's World Conference, Beijing, 1995
  2. N. Kavolis. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, 1992
  3. D. Marcinkevičienė. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX a.-XX a. pradžioje, 1999
  4. A. Novelskaitė. Women in Scientific Community in Lithuania in 1990-2000// The Development of Democracy in Baltic States, 1st conference, Biržai, May 4-5, 2002
  5. R. Račiūnaitė. Moteris inteligentė tarpukario Kaune// Socialinio žinojimo problemos globalioje žinių rinkoje, konf., 2000
  6. M. Taljūnaitė, A. Žvinklienė. Mainstreaming and Academia// Feminizmas, visuomenė, kultūra, 3, 2001
  7. A. Tereškinas. Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje, 2001
  8. K. Utrio. Ievos dukterys. Europos moters ir šeimos istorija, 1998
  9. A. Žvinklienė. Neo-Conservatism in Family Ideology of Lithuania// Woman and Political Change: Perspectives from East-Central Europe (ed. S. Bridger), 1999
  10. A. Žvinklienė. Representation without Power: Academic Women in Lithuania// The Baltic States: Social and Cultural Landscapes, 2003

Žvilgsnis ir žodis
Moterys matematikoje
Manipuliacijos šviesa
Moteriškasis Sutvėrimo pradas
Hipatija – pirmoji matematikė
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Fieldso medalis pirmajai moteriai
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Vadovauk savo smegenims, neleisk vadovauti joms
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Caritas Romana pateikimas mene
Mokslo filosofas Tomas Kunas
J. Gaarder. Cirko direktoriaus duktė
Pirmoji programuotoja: Ada Lovelace
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Laukinės gamtos šauksmas
Kaip reikia tikėti stebuklais
Kita gnostikų Ieva
Rudolfas Šteineris
Tėvo veiksnys
Vartiklis
Skaitiniai