Šiame puslapyje pradedame publikuoti įvairius trumpus straipsniukus apie gamtos įdomybes...

Gyvūnų atradimas

Fulgoroidai

Kas sieja vabzdžius ir krumpliaračius?    

Fulgoroidai yra Issidae šeimos vabzdžiai, kurie minta sultimis iš augalų stiebų. Paprastai jie juda labai lėtai, kad nepatrauktų priešų dėmesio. Išgąsdinti jie gali nušokti atstumą iki metro ir pasiekti iki 700g pagreitį. Jiems šokant, užpakalinės kojos yra ištiesiamos atgal nedideliu kampu. Tai įvyksta per 0,03 milisekundę, kad apsaugotų vabzdį nuo sukimosi. Toks tikslumo lygis negali būti pasiekiamas naudojant normalius nervų impulsus. Vietoje to, visa tai sinchronizuojama poros krumpliaračių, kurių dantukai tėra vos 80 mikronų pločio, pagalba. Tai pirmasis dokumentuotas dantračių naudojimas gamtoje.

Voras-katapulta

Šiaurės Amerikoje gyvenantis voras Hyptiotes cavatus, audžiantis trikampio formos voratinklius. puldamas auką gali pasiekti iki 773 m/sek.2 (kas yra beveik 80g) pagreitį (palyginimui, kosmonautai starto metu pasiekia iki 44 m/sek.2 pagreitį). Voras savo šuoliui panaudoja savo voratinklį, jį iš anksto įtempęs; ir tada įsitvirtina laikydamas iš centro vedančios gijos. Taip jis gali ilgas valandas laukti musės, o jai pasirodžius paleisti giją, kad voratinklis susitraukdamas jį išmestų į priekį tarsi katapulta.
Šį vorą prieš 150 m. atrado Burt Green Wilder’is (garsus konservuotų smegenų kolekcija) miškuose prie Ithaca (jį aprašė 1875 m.).


Plikieji smėlrausiai  

Plikasis smėlrausis

Gal tai ir ne patys žaviausi gyvūnėliai, tačiau jie patraukia dėmesį kitais būdais: atrodo, kad jie atsparūs vėžiui, beveik nejaučia skausmo ir ilgiau gyvena už kitus gaužikus. O dabar Ilinojaus un-to (Čikaga) mokslininkai nustatė dar vieną nepaprastą jų ypatybę – jie gali kelias valandas iškęsti deguonies trūkumą imituodami augalų metabolizmą.

Kai žmonių ir kitų žinduolių smegenims ima trūkti deguonies, jie netenka energijos ir žūsta. Tačiau plikieji smėlrausiai turi atsarginį variantą: jie gali smegenų ląsteles perjungti į fruktozės naudojimą apsieinant be deguonies. Tai panašu į augalų veiklą. Sąlygomis, kai žmogus mirštų per kelias minutes, pilkieji smėlrausiai įstengia išgyventi iki 5 val. Jie liaujasi judėję, dramatiškai sumažina pulsą ir kvėpavimą – ir ima naudoti fruktozę tol, kol vėl pakyla deguonies lygis. Tai vieninteliai žinduoliai, nustojantys judėti tam, kad išgyventų deguonies nepriteklių.

Kaip mažas rudas moliuskas ėda aukas?  

Plikažiauniai moliuskai yra artimi sraigių giminaičiai, tik praradę kriauklę ir daugiausia gyvenantys jūrose – ir dėl to juos dažnai vadina jūrų šliužais. Tačiau jei pilvakojų moliuskų žiaunos dažniausiai yra paslėptos kriauklėje, tai šiems sudaro išeinamosios (šalinimo) angos vainikėlį, o kai kurios rūšys aplamai kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Neretai jie yra ryškių spalvų ir atrodo labai ekstravagantiškai. Plikasis smėlrausis

M. Lomonosovo vardo MGU mokslininkus sudomino smulkus oranžinis Vayssierea elegans moliuskas dėl labai neįprasto savo aukų suėdimo būdo. Iš esmės visi plikažiauniai moliuskai yra grobuonys ir daugiausia maitinasi smulkiais bestuburiais, o jų aukomis būna net koralai. Moliusko kūnas yra iki 5 mm, ir jis gyvena Tolimuosiuose rytuose. Jis ėsdamas labai šeriuotus kirminus juose pragręžia vamzdelius ir per juos išsiurbia aukas ar net išrauna juos iš slėptuvės. Toks jų maitinimosi būdas buvo žinomas, tačiau buvo neaiškus pats pragręžimo ir išsiurbimo mechanizmas. Tai iš dallies buvo ir todėl, kad šios rūšies morfologija buvo aprašyta netiksliai.

Su elektroniniu mikroskopu buvo ištirtas burnos ir radulės raumenų kompleksas – jis moliuskų naudojamas maistui smulkinti, gremžti nuo įvairių paviršių. Buvo nustatytas dantų išsidėstymas radulėje. Ir galiausiai išsiaiškinta, kad moliuskas gręžia specialių liaukų pagalba, o radulė padeda ištraukti kirminą iš vamzdelio (darbinėje zonoje jis atrodo kaip vamzdelis su kabliukais) ir įsiurbia specialaus raumens padedamas.

Reikia paminėti, kad morfologiniai gyvūnų tyrinėjimai kartais duoda praktinės naudos, nes pasiūlo naujas idėjas inžinieriams. Pvz., taip buvo iš varnalėšos buvo nusižiūrėta lipnūs užsegimai, o nuo gekono letenų – lipni jusota, prilimpanti prie glotniausių paviršių ir galinti išlaikyti net žmogų.


Reliktinis ūsuotis iš Raudonosios knygos  

Reliktinis ūsuotis

Reliktinis ūsuotis (Callipogon relictus) - tarsi 110 mm ilgio šarvuotas riteris. Ūsai – tarsi plieniniai rimbai iš kietų segtukų formos judrių segmentų, vienas krūtinšarvis iš kraštų nusėtas aštriais kyšuliais, žnyplės tarsi du platūs aštrūs pjautuvai. Kai skrenda, girdisi iš tolo, o ir efektą sukelia – dūzgiantis skrendantis kryžius.

Tik štai šis ūsuotis visai ne plėšrūnas ir jo bauginantys apdarai – tik gamtos išdaiga. Ir jei jis ką ketina išgąsdinti, tai tik savo gentainius-konkurentus. Jo vikšrai maitinasi mediena ir pasiekia 15 cm ilgį – tokia stora balta dešrelė. Tropikų miškuose ūsuočių lervos būna dar stambesnės ir vietinių laikomos skanėstu, - tokiom jas laikė ir senovės romėnai.

Ūsuočių šeima – viena geriausiai ištirta tarp vabalų, nors joje apie 15 tūkst. rūšių. Jų žinomumą paaiškina tai, kad beveik visi ūsuočiai gyvena medienoje, tuo jai, kaip taisyklė, padarydami nemažai žalos (todėl jie taip vadinami – medkirtis, kelmagraužis, dailidė ir pan.). Lervų žandai labai tvirti – ieškodamos „riebesnės“ (skanesnės) medienos, jos įstengia pragraužti švinines kliūtis.

Sunku suprasti, kodėl gamta jiems davė tokius ilgus (kartais ilgesnius už kūną) ūsus. Tikriausiai, jiems medienoje išsiritus iš lėlytės ir braunantis į lauką, jie jiems trukdo. O kuo padeda tolimesniame gyvenime – juk dėl tų ūsų jie taip mėgiami kolekcionierių.

Iš ūsuočių gyvenimo žinoma kai kas įdomaus – pvz., kad jų lervos gali įsisavinti vieną patvariausių organinių medžiagų – celiuliozę (tai be jų sugeba tik termitai). Dar lervos sudarė „sutartį“ su grybais: jos savo kūne turi ypatingus organus – micetomas, kuriuose dauginasi grybeliai, kurie padeda įsisavinti azotą iš oro ir panaudoti baltymams bei gaminti kai kuriuos vitaminus. Dėl to kai kurios lervos gali maitintis vien iš celiuliozės sudarytu filtravimo popieriumi. Ir šiaip jos tokios gyvybingos, kad užėjus nepalankioms
Dangiškasis ūsuotis Ūsuočiai rozalijos ko gero gražiausi iš ūsuočių. Jau labai retas Dangiškasis ūsuotis gyvena Tolimuosiuose rytuose ir Kinijos šiaurėje.
sąlygoms, gali sulėtinti savo vystymąsi ir laukti dešimtis metų „geresnių laikų“ – žinomi atvejai, kai jie tokioje „anabiozėje“ išbūdavo 40-45 m. ir galiausiai virsdavo nykštukiniais vabalais. Taip nutikdavo, kai jos atsidurdavo medienoje, skirtoje lentoms ir sijoms, baldų gamybai, kuri buvo išdžiovinama – joms virsdavo „džiūvėsiais“, tačiau nepasiduodavo, o jų gyvenimas išsitęsdavo.

Deja, žemas dauginimosi aktyvumas reliktinį ūsuotį daro nykstančia rūšimi.
Reliktinis ūsuotis: lerva

Delfinai
Musė cėcė
Protingi šunys
Lietuvos drugiai
Arklys ar tigras?
Ryklių miegamieji
Dygliuotoji kardažolė
Rajos - gyvūnų atradimas
Dilgėlė – švelni kaip šilkas
Kultūrinė entomologija: Vabalai ir vabzdžiai
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Voveraitės ir jų sesutės
Alisa ir musmirės
Skalsės ir nuodai
Paukščių lizdai
Kryptozoologija
Žiedadulkės
Vartiklis