Tiesa apie mėtų arbatą ir meilė kiaulpienei. Vartiklis

Senovės romėnai mėtų (lot. Mentha) arbatą gerdavo nuotaikai pagerinti ir tvirtino, kad ji palankiai veikia smegenis - todėl jie ant galvos nešiojo mėtų vainikus. Rusioje ji buvo geriama apetitui pagerinti, tačiau į ją dar buvo įberiama uostamojo tabako.

Pagrindinė gydomoji mėtų dalis yra mentolas, kurio gausu jos eteriniuose aliejuose. Tad mėtų arbata stimuliuoja širdies veiklą, mažina arterinį spaudimą, slopina galvos skausmą - ir yra rekomenduojama gydant hipertoniją, stenokardiją ir aterosklerozę. Mėta atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, plečia kraujagysles, veikia raminamai; liaudies medicinoje ji buvo naudojama nuo peršalimo ligų, karščiavimui ir net galvos skausmui slopinti.

Tačiau daugelis vyrų mėtų arbatos negali pakęsti - mat, ji juos „ramina". Ir vis tik mėtų arbata naudinga, nes slopina dirglumą, nervingumą, gerina miegą. Bet, deja, taip - mažina jautrumą, tame tarpe ir seksualinį. Ir ilgai ją vartojant tas poveikis tik kaupiasi... Ir galiausiai kai kurie vyrai gali jo visai nepatirti... Bet nustojus gerti mėtų arbatą, viskas grįžta į savo vėžes. Kita vertus, mėtos čia nėra unikalios - tokį poveikį turi visi produktai, slopinantys kraujospūdį, o taip pat turintys daug vitamino A (pvz., aliejus).

Ir vis tik gerasis mėtų poveikis beveik neišsenkantis. Jos puiki priemonė prieš blogą burnos kvapą, diarėją, slogą, raumenų ir žarnyno skausmus. Mėtų arbata gerina kraujotaką, padega įveikti miego sutrikimus, mažina galvos skausmą, gana sparčiai numuša karštį, padeda atsipalaiduoti, įveikti stresą ir įtampą.

O gerti mėtų arbatą galima bet kuriuo paros metu: iš ryto ji teiks budrumo, dieną padės malšinti skausmus ir skrandžio spazmus, o vakare atpalaiduos...

Be to, mėtas galima panaudoti daugeliui kitų patiekalų, pvz., įdėti į cepelinus su varške, panaudoti ruošiant padažus, šaltai agurkų sriubai, saldumynams (ypač skanu su braškėmis). Švieži ir džiovinti mėtų lapai gali būti naudojami kaip prieskoniai.
O į vonią galima prisiberti džiovintų vandeninių mėtų. Be to, eterinis mėtų aliejus puikiai atbaido uodus. O anksčiau džiovintų mėtų buvo dedama į aruodus, nes jos atbaido peles ir žiurkes.

Pavasaris - žaliarūbis. Kur pažvelgsi, visur kūpa virpa žaluma; ir ši itin švelni, nes saulė dar nesvilina, oras pilnas drėgmės, vėjas lapų dar nesudiržina. Pavasario žalumoje daug chlorofilo, o ląstelienos dar nedaug. O chlorofilas – mūsų raudonojo kraujo dažo, hemoglobino brolis, o mūsų pačių organizme Dilgėlių sultys

pasigamintas hemoglobinas kur kas patvaresnis nei gautas iš donorų ar kraujinių patiekalų. Bet kad chlorofilas virstų hemoglobinu, nemažai reikia: daug vitamino C, geležies bei katalizatorių – mangano ir vario. Ne visada tokį derinį rasi. Ir ta prasme didžiausios pagarbos verta dilgėlė (Urtica). Jos tamsiai žaliuose lapuose labai geru santykiu yra visų reikalingų komponentų. Neatsitiktinai dilgėlė savo lapelius gina gailiais plaukeliais, bet mes mokame ją pergudrauti – nuplikome. Tada nusausintos dilgėlės tinka net ir salotoms, galima iš jų virti sriubas, gaminti įdarus įvairiems pyragėliams bei plokštainiams, troškinti su malta mėsa ir kruopomis – dilgėlė visur tiks.

Dilgėlė (Urtica) – dilgėliečių (Urticales) eilės dilgėlinių (Urticaceae) šeimos augalų gentis. Jos pavadinimas iš lot. urere – dilginti. Žemaitiškai vadinama nuotnere. Augalas turi dilginamuosius ir paprastuosius plaukelius. Šioje gentyje yra apie 45 rūšys, iš kurių Lietuvoje auga trys: Kanapinė dilgėlė (Urtica cannabina), Didžioji dilgėlė (Urtica dioica) ir Gailioji dilgėlė (Urtica urens).

Didžioji dilgėlė - daugiametis 60-150 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, keturbriaunis, išauga iš šliaužiančio šakniastiebio. Lapai priešiniai, širdiškai kiaušiniški, 8-17 cm ilgio ir 2-8 cm pločio. Tiek stiebai, tiek lapai apaugę trapiais dilginamaisiais plaukeliais. Žydi liepos-spalio mėn. Auga puvenų ir azotinių medžiagų turtingose dirvose; ypač vešliai auga prie sodybų, patvoriuose, krūmuose, drėgnuose miškuose (ypač lapuočių), upių pakrantėse. Gerai žinoma jų pašarinė vertė: jomis šeriamų karvių pienas riebesnis, paukščiai sparčiau auga ir riebėja, vištos deda didesnius kiaušinius. Kosmetikoje tinka plaukams stiprinti bei pleiskanų naikinimui. Manoma, kad dilgelė padeda esant artritui, podagrai, egzemai, esant ausų, nosies ir gerklės susirgimams. Pasižymi kraujavimą stabdančiu poveikiu, didina hemoglobino kiekį kraujyje, skatina šlapimo išsiskyrimą.
Jauni pavasariniai, malonaus aromato dilgėlių lapai labai tinka maistui. Mitybinė lapų kokybė prilygsta ankštiniams augalams. Naudojama sriuboms virti, salotoms.

Gailioji dilgėlė - Vienmetis, 25-40 cm aukščio augalas, visas apaugęs smailiais ir trapiais dilginamaisiais plaukeliais dilginantis skruzdžių rūgštimi. Šaknis nedidelė, liemeninė. Stiebas status, keturbriaunis, gausiai šakotas ir lapuotas. Lapai priešiniai, kotuoti, kiaušiniški, pjūkliškai dantyti, viršūnė apybukė. Žydi liepos-rugsėjo mėnesiais. Auga šiukšlynuose, soduose, daržuose, patvoriuose. Augalas vaistinis; lapus galima vartoti maistui.

Dilgėlės lapuose yra karotino, įvairių karotinoidų, B, K, C vitaminų, skruzdžių, pantoteno, galio rūgščių, glikozido urticino, mikroelementų (geležies, kalcio, kalio, vanadžio, chromo, mangano, vario, bario, molibdeno, aliuminio, sieros), histamino, o taip pat chlorofilo, rauginių medžiagų, flavonidų, fitoncidų, violoksantino, ksantofilo epoksido... C vitamino net dukart daugiau nei juoduosiuose serbentuose ar citrinoje; karotinu lenkia morkas, rūgštynes ir šaltalankius. O dėl K vitamino dar senovės Graikijoje Hipokratas ir Dioskoridas rekomendavo gydyti žaizdas šviežiomis sultimis (mat jis ne tik svarbus krešėjimui, bet ir mažina uždegimą). Dilgėlės sultys naudojamos ir vidinio kraujavimo stabdymui (plaučių, gimdos, žarnyno, inkstų). Ypač plačiai dilgėlė naudojama ginekologijoje ir akušerijoje.

B grupės vitaminai kartus su E vitaminu atsakingi už odos, nagų ir plaukų būklę, skatina žaizdų ir nudegimų gijimą, atitolina senatvę, mažina nuovargį bei anuliuoja kai kurių ilgai vartojamų antibiotikų padarytą žalą. Dilgėlėje esantis silicis ir organinės medžiagos veikia imuninės sistemos dalį, valdančią auglių augimą ir skatina alerginį jautrumą, saugo nuo radiacijos ir teršalų.

Išvirtas bulves sutriname, smulkiai supjaustytus svogūnus pakepiname riebaluose. Gerai nuplautus dilgėlių lapus perliejame verdančiu vandeniu ir paliekame 5 min. uždengtame inde. Paskui nusunkiame ir susmulkiname. Išplakame kiaušinius, išmaišome s bulvėmis, pridedame dilgėles, miltus. Darome kotletus, apvoliojame džiūvėsėliuose ir kepame riebaluose. Valgome su grietine.

Balzamas sveikiems plaukams

Nijolė Misevičiūtė

Akvarelė

Neša kregždės dilgėlės karūną,
Varputis šešėly saulės tūno.
Laukia baltagūžės pirtys,
Kolei lietūs jas ir vėl pagirdys.

Čia sruvena paruge aguonos,
Ryškios, šiltos, šnabždančios, raudonos.
Čia čigoniškai paleidus plaukus,
Plakas vėtra po rugsėjo lauką.

1 valgomasis šaukštas džiovintų dilgėlių ir 2 valg. šaukštai susmulkintų šviežių dilgėlių užpilti 1 stikline verdančio vandens ir palaikyti 10 min. Išplovus plaukus, ištepti galvą ir lengvai pamasažuoti, paskirstyti palei visą plaukų ilgį. Tai atlikti reguliariai 2-3 mėn. Plaukai nustoja slinkti, jie ima blizgėti.

50 g mėsmale sumaltų žalių dilgėlės lapų sumaišyti su 1 valg. šaukštu medaus. Masę dėti ant veido ir kaklo, pridengti servetėle ir laikyti 25-30 min. Po to nuvalyti ir nusiprausti šiltu virintu vandeniu, o veidą patepti maitinamuoju kremu. Rekomenduojama pavasarį ir rudenį po 10-12 kaukių.

Iš žalių dilgėlės lapų išspausti sultis, sumaišyti du minkštu, virintu vandeniu, o dar geriau – mineraliniu vandeniu santykiu 1:10. Išpilstyti į paketėlius ir laikyti šaldymo kameroje. Kiekvieną rytą tokiu ledo gabalėliu patrinti veidą ir kaklą. Efektu ypač džiaugiasi balzakiško amžiaus moterys...

Dilgantis medis

Didysis dilgėlinis medis Skausmingas susidūrimas su dilgele dažniausiai nutinka vaikystėje ir įsimena visam gyvenimui. Todėl daugelis vengia ir panašios, tačiau visai nedilginančios baltažiedės notrelės, net nesigiminiuojančios su dilgėle. Tačiau ne visi žino, kad dilgėlinių šeima (Urticaceae) turi apie 40 krūmų ir aukštų medžių rūšių, paplitusių Indijoje, Pietryčių Azijoje, Australijoje ir Ramiojo vandenyno salose. Didysis dilgėlinis medis (Dendrocnide excelsa) arba pluoštinis medis, augantis rytų Australijos tropiniuose miškuose (ypač Dorigo nacionaliniame parke), gali siekti 40 m aukščio ir 6 m apimtį. Vietiniai jį vadina „gimpi-gimpi“ (gympie). Vietiniai aborigenai jo pluoštą iš požievinės dalies naudoja tinklų ir virvių gamybai. Taip pat žievę galima išplakti mediniu plaktuku ir pasigaminti grubius drabužius.

Lapai širdies formos, dantyti, pavėsyje užauga labai dideli – iki 30 cm ilgio ir pločio. Vaisiai valgmi, tik reiia ypač didelio atsargumo. Jo ir lapai, ir vaisiai, ir visos antžeminės dalys padengtos dilginančiais plaukeliais, tik gerokai nuodingesniais nei mūsiškės dilgėlės. Sunkesniais atvejais skausmas išlieka savaites ir nepadeda jokios priemonės. Neatsargiai į jį pasikasęs šuo ar arklys gali žūti. Jį tiriantys botanikai užsimauna storas suvirintojų pirštines. Dilgina net išdžiūvę lapai, herbariume išlaikyti šimtmetį. Tačiau stebina, kad kai kurie paukščiai ir vabzdžiai mielai mėgaujasi jo lapais ir vaisiais.

Jo plaukeliuose aptiko nervus paveikiančių nuodų (neurotoksinų), priklausančių peptidams, grupę (ją vadina gympietides), kuri anksčiau nebuvo aptinkama augaluose. Tie dilgūs toksinai giminingi kai kurių vorų ir plėšrių jūrų sraigių nuodams. Tos medžiagos ne tik sukelia aštrų skausmų, bet ir gali užblokuoti tą skausmą malšinančius mechanizmus. Ieškoma priešnuodžio tiems nuodams.

Taip pat skaitykite Įdomybės: naftingi medžiai

Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum offiicinale) gali ne tik džiuginti mus saulės geltoniu, o vėliau pūko lengvumu, bet ir panaudoti kaip prieskonį, o ir kaip vaistą...

Blyškius cikorijos pumpurus vartoti lyg ir įprantame, o kad kiekviename pakiemyje auga ne menkesnė žolė – neretai pamirštame. Pasisodinkime kiaulpienių eželę, 10-15 cm vieną šaknelę nuo kitos. Kai lapai užklos tarpus, dalį eželės užpilkime pjuvenomis ar kokia kita švaria smulkia danga. Po poros savaičių lapeliai bus išbrukę. Jaunesnius, švelnesnius naudokime salotoms, nuskintą plotelį palikime atsigauti, užpilkime sekantį ir t.t. Tiesa, jų lapai kartoki, vieni nelabai skanūs, bet labai tinka prėskesnėms salotoms paaštrinti. Jos ypač patartinos persirgusiems gelta.

Saulėtą dieną skinami ką tik pražydę žiedynai be žiedynkočio. Jie nuplaunami šaltu vandeniu ir pamerkiami 12-16 val,. Tada dar kartą perplaunami šaltu vandeniu ir verdami (0,5 l maždaug 400 žiedų) su supjaustyta citrina (arba arbatiniu šaukšteliu citrinos rūgšties). Po 15 min. Nusunkiami, į nuovirą dedama apie 1 kg cukraus ir verdama dar 40 min. Geltonas, skaidrus, malonaus g4li7 aromato „medus" supilstomas į stiklainius.

Kiaulpienė naudinga moterims, o dar labiau vyrams. Jei jie gertų kiaulpienės šaknų kavą, rytais valgytų jų lapų salotas, jiems nereiktų atverti vaistinės durš klausiant brangaus preparato, kurio dėka „taip paprasta susigrąžinti vyriškumą"... Salotos su kiaulpienėmis

Biologiškai aktyvūs visi kiaulpienės antpilai. Štai, sergantiems cukralige, derėtų su kiaulpiene nesiskirti visus metus, pasidžiovinti lapų ir naudoti juos maistui ir vaistui.

Ji gražina jėgas, suteikia žvalumo. Šaknis rauti reikia anksti pavasarį, besikalant pirmiesiems lapeliams, arva vėlų rudenį, lapams nukritus. Ir rudenį šaknys yra vertingiausios. Šaknys švariai nuplaunamos, nušveičiamos kempinėle, nudžiovinamos, supjaustomos ir džiovinamos vos vos šildomoje orkaitėje (ne aukščiau 40 laipsnių).

Prieš vartojimą galima lengvai paskrudinti ir sumalti kavamale. Plikoma taip pat kaip kava.

Kadaise vienas Bavarijos kunigaikštis versdavęs šeimyną po pusryčių rinktis į svetainę, kur jų laukdavo senas rūmų vaistininkas su dviem buteliukais. Viename būdavo šviežios kiaulpienių, kitame – dilgėlių sultys. Kiekvienas privalėjo išlenkti po taurelę tų stebuklingų sulčių.

1 valg. šaukštas smulkintų kiaulpienės šaknų užpilamas stikline verdančio vandens ir 15 min. kaitinama vandens vonelėje. Po 40 min. nukošiama. Geriamo po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.