Įvairios naudingos priemonės

Taip pat skaitykite   Naudingi patarimai virtuvėje  

Stručių taukai  

Dar Mesopotamijoje ir Egipte stručių taukai (dar vadinami emu aliejumi) buvo laikomi puikia kosmetine priemone, gydančia dermatitą, nudegimus ir egzemą. Atseit, net Kleopatra juos naudojo savo jaunystės ir grožio puoselėjimui. Jie ypač naudingi šaltuoju metų laiku, nes atvėsus orams oda išsausėja, ima skilinėti ir šerpetoti. Ir čia stručių taukai suaktyvina odos audinius ir neleidžia jiems išsausėti. O juose esanti stereocheminė olieninė rūgštis grąžina elastingumą ir atstato drėgmės pusiausvyrą. Gausus Omega 3, 6 ir 9 rūgščių kiekis maitina odą, suteikia jai jaunatvišką švytėjimą ir lėtina senėjimo procesus. Be to, stručių taukai neužkemša porų ir sumažina įvairius uždegimus ir jautrumą. Gerai įsigerdami į odą nepalieka lipnumo pojūčio.

Jie pasižymi ir gydomosiomis savybėmis (k1, beje jau senai pastebėję Australijos aborigenai): gydo žaizdas, nudegimus, mažina niežėjimą ir tinimą įkandus vabzdžiams palengvina sąnarių skausmus. Jų sudėtyje yra apie 70% nesočiųjų rūgščių, reikalingų žmogaus gerai savijautai, gausu linolio ir olieninės rūgšties, veikiančių kaip antiseptikai. Ypač veiksmingi turint sausą odą.

Teigiamai veikia plaukų augimą. Nustatyta, jog per 80% „miegančių“ plaukų folikulų tampa vėl aktyvūs, tad rekomenduojamas plinkantiems žmonėms. Be to, tinka turint pleiskanų, stiprina plaukus, skatina jų augimą ir mažina slinkimą. Tam reikia įtrinti galvos odą, ir po 15-60 min. išplauti įprastu būdu.

Svarbiausia, kad stručio taukai yra saugi, efektyvi naujagimių, vaikų odos gydymo ir priežiūros priemonė - jie nėra toksiški, nesukelia alergijos, lengvai absorbuojasi. Juos galima naudoti net itin jautriai odai. Be to veiksmingai gydo sausgyslių patempimus, hemorojų, nesenus apatinių galūnių tromboflebito atvejus, nudegimus, artritus, odos ligas. Tiesiog ne sveikatingumo priemonė, o tikras stebuklas!

Geležies trūkumas

Geležies trūkumo organizme simptomai gali niekuo neišsiskirti, tad dažnai žmonės jo arba nepastebi, arba nekreipia dėmesio. Pirmieji požymiai – nuovargis, veido blyškumas, sumažėjęs darbingumas. Vėliau gali pradėti slinkti plaukai, lūžinėti nagai, trūkinėti lūpų kampučiai. Jos trūkumą gali liudyti ir rankų bei kojų tirpimai, sumažėjęs fizinis pajėgumas.

Geležies trūkumas gali atsirasti dėl netinkamos mitybos; dėl jo gali kentėti vegetarai. Mat geležies yra „raudonoje“ mėsoje, tad jos nevalgantys gal jausti jos trūkumą. Kaip ir besilaukiančios moterys, nes jos turi ne tik apsirūpinti pačios, bet ir aprūpinti mažylį. Geležies trūkumą gali turėti ir piktnaudžiaujantys alkoholiu, turintys virškinimo trakto sutrikimų.

Be geležies gali sutrikti vaiko vystymasis, o suaugęs organizmas greičiau nusilpsta, tampa neatspariu, dažniau suserga, ypač infekcinėmis ligomis. Bet negerai ir geležies perteklius (ypač gausiai vartojant maisto papildus) – tada pasireiškia viduriavimas ir pykinimas.

Geležies turi ne tik „raudona“ mėsa, bet ir kepenėlės, burokėliai, pupelės, granatai, mėlynės. Kartu reiktų valgyti daug vitamino C turinčio maisto.

Gydymas variu

Varis medicinoje naudojamas nuo senų laikų. Pvz., Aristotelis rašė, kad ant sumušimo vietos uždėtas varis apsaugo nuo kraujosruvos susidarymo, o prie kūno prilipintos vario plokštelės spartina opų gijimą. Gydymas variu nepamirštas ir mūsų laikais. Varinė plokštelė probleminėje vietoje priglaudžiama prie kūno ir prilipinama pleistru. Taip gydoma 8-48 val., plokštelę periodiškai nuimant ir nuplaunant šiltu vandeniu su muilu. Prilipinta pleistru ji gali pasislinkti prie skaudžiausios vietos ir „prisisiurbti“ prie odos. Tuomet vario jonai geriau prasiskverbia į kūną ir efektyviau gydo (ypač kaulų lūžius).

Galima daryti ir vario aplikacijas – vario plokšteles ar monetas švariai nuplauti ir išdėlioti eilėmis vieną šalia kitos ant paklodės, nusausinti kūną ir 25-40 min. pagulėti ant jos. Jei atsikėlus pri kūno lieka prilipusių plokštelių, reikia jas pritvirtinti pleistru ir nenuimti 3-5 paras. Po to odą švariai nuplauti šiltu vandeniu su muilu, sausai nušluostyti ir patepti kremu. Jei po to ant kūno lieka žalsvų dėmių, tikėtina, kad gydymas buvo veiksnus. Po 2-3 d. procedūrą reikėtų pakartoti. Visas gydymo ciklas – 10-15 tokių aplikacijų.

Kam naudingas pelynas?

• Jį nuo seno naudojo kaip puikią žarnyno ligas gydančią priemonę: gydo viduriavimą, vidurių užkietėjimą, ramina žarnų gleivinę ir sumažina spazmus;
• Jis puikiai varo kirminus ir naikina parazitus;
• Jo nuoviru dažnai gydomos šlapimo takų infekcijos;
• Jame yra maliarijos sukėlėjus žudančių medžiagų;
• Kai kur pelyno ir gardenijos mišiniai naudojami geltos ir tulžies pūslės uždegimams gydyti;
• Teigiama, kad jis skatina kepenų, blužnies ir skrandžio ląstelių regeneraciją bei tulžies nutekėjimą;
• Pelyno šaknų ištraukos veiksmingos gydant depresiją, nervinį išsekimą, padidėjusį nervingumą ir jautrumą;
• Jį taip pat naudojo esant gausioms mėnesinėms bei amenorėjai.

Cinamono pagalba

Cinamonas – salsvas, pikantiškas prieskonis, ne tik suteikiantis šilumos, bet ir gerinantis kraujotaką, keliantis energijos lygį (net ir odos). Įberkite cinamono į skrudintus dribsnius ir mėgaukitės skaniais ir sveikais pusryčiais.

Cinamonas gali padėti:
a) nuo infarkto: sumaišykite šiek tiek medaus su cinamonu ir užtepkite ant sumuštinio. Tokia riekelė per pusryčius sumažins cholesterolio kiekį ir taip saugos nuo infarkto. Be to, tai padeda ir arterijų bei venų sienelių elastingumui.
b) peršalus: pusę šaukštelio užpilkite stikline virinto šilto vandens, įberkite truputį matų juodųjų pipirų, pridėkite šaukštelį medaus ir gerkite kas 3-4 val.
c) nuo blogo burnos kvapo: rytais skalaukite burną ir gerklę vandeniu su ištirpintu šaukšteliu medaus ir trupučiu cinamono (stiklinei).
d) sutvarko kraujospūdį, padeda opoms: arbatinį šaukštelį cinamono užplikyti stikline karšto vandens, 10-20 min. palaikyti karšto vandens vonelėje. Po dar 20 min. gerti po ketvirtį stiklinės 2-3 k. per dieną prieš valgį.
e) nuo spuogų: 3 valgomuosius šaukštus medaus ir arbatinį šaukštelį cinamono sumaišyti ir šia košele ištepti spuogus prieš miegą, o ryte nuplauti šiltu vandeniu.

Paprastasis kadagys

Nuo gripo: Kadagio dūmais pasmilkomos patalpos.

Nuo dermatito: 200 g. susmulkintų kadagio šakelių užpilama šaltu vandeniu, palaikoma 2 val., o tada 20 min. pavirinama ant silpnos ugnies, nukošiama ir supilama į paruoštą vonią su 37^oC temperatūros vandeniu ir joje pagulima. Taip kartojame 10 d. iš eilės.

Žaizdų gydymui: šviežios uogos sutrinamos ir gauta košelę užtepamos žaizdos jas aptvarstant.

Nuo reumato, artrito: 200 g susmulkintų kadagio šakelių užpilama 1 l vandens, 10 min. pavirinama, nukošiama ir supilama į vonią su šiltu vandeniu. Pagulima joje.

Nuo išbėrimų, inkštirų: 1 valgomąjį šaukštą džiovintų sumaltų uogų užpilama 1 stikline verdančio vandens, po 1 val. perkošiama, sumaišoma su 1 valgomuoju šaukštu glicerino ir 0,5 stiklinės 70% etanolio tirpalo ir 2 kartus per dieną įtrinamos probleminės vietos.

Nuo celiulito: 3 lašus kadagio eterinio aliejaus sumaišoma su 2 valgomaisiais šaukštais medaus ir gautu mišiniu įtrinamos celiulito paveiktos vietos.

Datulių nauda

Datulėse nesiveisia žmogaus sveikatai pavojingos bakterijos, mikrobai ir parazitai – ir jos padeda kovoti su žmogui žalinga ameba. Kartu datulės nepakeičiamas maistas ir vaistas kosmonautams. Datulėse yra medžiagų, sustiprinančių gimdos raumenų susitraukimus, tad gimdymas būna greitesnis ir ne toks skausmingas. Be to lengvina ir priešmenstruacinį sindromą.

Jos turi vitamino A, stiprinančio regėjimą, bei vitamino B, užtikrinančio normalią raumenų veiklą ir vystymąsi. Jos gerina apetitą, o valgant tuščiu skrandžiu, žūva organizmo parazitai. Ypač rekomenduojama valgyti datules dirbant intensyvų protinį darbą. Manoma, kad džiovintos datulės palankiai veikia smegenis ir per 20% padidina jų našumą. Taip verta pakramsnoti jų esant fiziniam išsekimui – jos padės greičiau atsistatyti.

Jas valgykite sergant kvėpavimo takų, širdies ir kraujagyslių ligomis. Jos mažina kraujo krešulių susidarymo tikimybę, užkerta kelią kancerogenų susidarymui. Jose gausu kalio, taigi, jos stimuliuoja širdies veiklą, tonizuoja ir stiprina. Jos padeda ir turint mažakraujystę, anemiją, impotenciją, nervų sistemos sutrikimus. Gydo pabrinkimus, ausų ligų sukeltą galvos svaigimą. Padeda atgauti jėgas po ilgos ligos.

Jose esantis pektinas ir maistinės skaidulos stiprina žarnyno peristaltiką ir tuo pačiu užkerta kelią onkologinėms ligoms. Mažina kraujospūdį, šalutinį daugumos antibiotikų poveikį. Atitolina senatvę. O jose esantys mineralai svarbūs sveikiems dantims – tai viena iš statybinių ir dantų audinį stiprinančių medžiagų.

Reguliuoja cukraus kiekį kraujyje. Šalina sunkiųjų metalų jonus. Užkerta kelią artritui. Teigiama, kad datulėse yra medžiagų, sudėtimi panašių į aspiriną.

Kas gelbėja kilus pykinimui?

Pykinimą gali sukelti įvairios ligos, sveikatos sutrikimai, chemoterapija ir kita, o ne vien persivalgymas, apsinuodijimas (maistu ar alkoholiu) ar nėštumas.

Rytinį pykinimą, o taip pat po chemoterapijos, gali sumažinti imbieras:
tereikia jo šaknį supjaustyti griežinėliais, įdeti į verdantį vandenį paverdant apie 10 min. - ir gerti šį nuovirą.

Dar viena priemonė - pipirmėčių aliejus, kuris rekomenduojamas dėl antiemetinio ir antispazminio poveikio skrandžiui ir storajai žarnai:
a) įtrinant 1-2 lašus į pėdas ar sprandą;
b) 5-10 lašų įlašinti į šiltą vonią;
c) 2-3 lašais suvilgyti vėsų kompresą, kurį uždėti ant galvos.

Visais laikais prieš pykinimą naudota ramunėlių arbata. Ramunėlės išsklaido susikaupusias dujas, nuramina skrandį ir atpalaiduoja lygiuosius raumenis.

Taip pat natūrali pykinimo mažinimo priemonė yra citrina - dėl gebėjimo išvalyti toksinus iš organizmo. Vos pajutus šleikštulį, nulupus citriną ją uostyti. Padeda ir atskiestos sultys.

Chemoterapijos atveju padėti gali ir kanapių aliejuje esantys kanabinoidai, reguliuojantys virškinimą, skrandžio sekreciją, padedantys žarnyno uždegimo metu.

Kepenims naudingi maisto produktai

Morkos ir jų sultys turi vitamino A (kepenims ) naudingas morkų, obuolių, burokėlių sulčių mišinys proporcijomis 5:5:1);
Obuoliai turi daug pektinų – natūralių sorbentų, padedančių organizmui atsikratyti kenksmingų medžiagų;
Burokėlių sultys stimuliuoja kraujodarą, valo kraują ir padeda gydyti kepenų, žarnyno, inkstų, šlapimo pūslės ligas;
Špinatai turi medžiagų, neleidžiančių kepenyse kauptis riebalams;
Medus – įvairių naudingų medžiagų šaltinis; kasdien jo suvartojant po 2 arbatinius šaukštelius užtikrinama normali kepenų veikla;BR> Vištų kiaušinių tryniai yra cholino stimuliuojančio kepenų ląstelių atsistatymą, šaltinis;
Artišokai turi unikali biologiškai aktyvių medžiagų kompleksą, turintį tulžį varantį poveikį.

Avicenos receptas. 200 g sutarkuotų ropių sumaišyti su 100 g medaus ir vartoti 2 mėn. po valgomąjį šaukštą praėjus 30 min. po kiekvieno valgio.

Tibeto senovinis receptas. Vakare 2 valgomuosius šaukštus ramunėlių žiedų, jonažolių ir smiltyninio šlamučio, žemuogių lapų ir beržo pumpurų lygių dalių mišinio užpilti termose 400 ml verdančio vandens, ryte perkošti ir 50 d. 2 kartus per dieną gerti po 100-200 ml šilto užpilo. Galima pasaldinti medumi. Užpilas tinka ir inkstams, žarnynui, sąnariams, stimuliuoja medžiagų apykaitą, padeda suliesėti, normalizuoti kraujospūdį ir gydyti osteochondrozę.

Avižų užpilas. 2 valgomuosius šaukštus avižų užpilti 200-300 ml vandens ir 5 min. pavirinti, įpilti 2 valgomuosius šaukštus pieno ir dar pavirinti 5 min. Tada gerokai atvėsinama, įdedama 2 valgomieji šaukštai medaus ir vartojama po 1-2 valgomuosius šaukštus 2-3 kartus į diena 20 min. prieš valgį.

¹⁾ Žozefas Liuji Prustas (Joseph Louis Proust, 1754-1826) – prancūzų chemikas. 1800 m. atrado metalų hidroksidus. Tyrė kamparą, krakmolą, cukrų. 1802 m. iš vynuogių sulčių išskyrė gliukozę. Remdamasis įvairių metalų oksidų, sulfidų ir chloridų tyrimais, 1808 m. suformulavo medžiagų sudėties pastovumo dėsnį, kuris teigia, kad kiekvienos medžiagos (nesvarbu, kokiu būdu ji gauta) kokybinė ir kiekybinė sudėtis yra pastovi. 1815 m. paskelbė hipotezę, kad visų cheminių elementų atomai susideda iš vandenilio atomų. Jo vardu pavadintas mineralas prustitas.

²⁾ Pjeras Miljardė (Pierre-Marie-Alexis Millardet, 1838-1902) – prancūzų botanikas ir mikologas. Atskiru atveju tyrinėjo nežydinčių augalų ir vynuogių parazitų fiziologiją. Paskelbė pirmąjį darbą apie vynuogių atsparumo filokseros užkrėtimams priežastis. Prancūzijos vynuogynų nykimo metu (19 a. 7-8 dešimtm.) apsaugai nuo grybelio Plasmopara viticola pasiūlė bordo tirpalą.

³⁾ Liuisas Deividas Šveinicas (Lewis David de Schweinitz, 1780-1834) – vokiečių kilmės amerikiečių botanikas ir mikologas, laikomas „Šiaurės Amerikos mikologijos tėvu“. Taip pat pasižymėjo indėliu ir į botaniką. Gimė JAV, bet vėliau iki 1812 m. gyveno Europoje. 1805 m. išleido knygą apie Lužicos regiono (Saksonijoje ir Prūsijoje) grybus. 1822 m. paskelbė darbą apie Šiaurės Karolinos grybus. 1832 m. išleistoje knygoje aprašė beveik visus (apie 4000) Šiaurės Amerikos grybus.

⁴⁾ Viljamas Ferlou (William Gilson Farlow, 1844-1919) – amerikiečių botanikas, mikologas, taip pat tyrinėjęs vandens dumblius. Tyrinėjo paparčius, augalų patologijas. 1872 m. pradėjęs kelionę po Europą, tyrė jos florą. Labiau susidomėjo grybais, 1905 m. paskelbė Amerikos grybų žinyną.

⁵⁾ Peptidai (iš gr. suvirškintas) – trumpi (paprastai) amino rūgščių, sujungtų peptidinėmis (amidinėmis) jungtimis (C(O)NH), polimerai. Nuo baltymų jie skiriasi mažesniu molekulės dydžiu. Paprastai peptidus sudaro mažiau nei 50 amino rūgščių. Peptidai gali būti baltymų fragmentai. Trumpiausi peptidai yra dipeptidai, kuriuos sudaro dvi amino rūgštys sujungtos viena peptidine grandimi. Didesni peptidai gali būti tripeptidai, tetrapeptidai ir t. t.
Hipotezę apie peptidus, kaip sujungtas aminorūgštis, 1900 m. iškėlė G.E. Fišeris (1852-1919), netrukus įrodęs esant pertidines jungtis, o 1905 m. jau sukūrė bendrą metodą, leidžiantį sintetinti peptidus.

⁶⁾ Vezikulė - organoidas, esantis ląstelės citoplazmoje (apie 60 nm dydžio lipidine membrana apsaugota pūslelė), padedanti veikti metabolizmui. Vezikulės būna įvairios, o jų turinys priklauso nuo proceso, dėl kurio jos susidarė. Pvz., dėl Goldžio komplekso veiklos susidaro lizosomos. O fagosomos gaubia didesnes daleles, pvz., bakterijas. Vezikulės vykdo ląstelės gėrimą – pinocitozę, sekreciją – medžiagų išskyrimą iš ląstelės ir daugelį kitų gyvybiškai svarbių medžiagų pernašos procesų.

Taip pat skaitykite:
Žiedadulkės
Po truputį apie skonį
Kaktusai – kaip pražydinti
Kam reikalingi vitaminai?
Maistas: kiek tai sveika?
Naudingi patarimai virtuvėje
Dilgėlė – švelni kaip šilkas
Rozmarinų aliejus visam kūnui
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Apie sėlenas ir karštą arbatą
Imbieras - virtuvėje ir vaistams
Žarnyno bakterijų perspektyva
Argano ir sėjamosios judros aliejai
Grikiai: ir į lėkštę, ir medus arbatai
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių
Kaip maisto išvaizda ir kvapas atsiliepia jo skoniui?
Rūmai be sienų ir ... auksiniai kailinėliai
Ko nepasako tie mistiniai E kodai?
Ir kurgi šliaužia pataisas?!
Robertas Kochas ir Lietuva
Morka – daržui gera korta...
Kai reikia laisvinamųjų
Pienas – už ir prieš
Slidieji kazlėkai
Baobabo vaisiai
Vartiklis