Atradimai gamtoje
Ir kurgi šliaužia pataisas?!
Nesvarbu, kokiu greičiu judi savo tikslo link, - svarbiausia, nesustoti, Konfucijus
Pataisas iš pataisinių (Lycopodium) šeimos, priskiriami sporinių induočių grupei. Jie paplitę po viso pasaulio miškus, yra virš 900 rūšių, tačiau Lietuvoje teauga tik dvi rūšys: vaistinis pataisas arba šarkakojis (Lycopodium clavatum) ir pataisas varinčius (Lycopodium annotinum). Atvirose vietose pataisai išsiplečia į visas puses, gana agresyviai, išstumiant tikus augalus (ypač samanas), ir palaipsniui formuoja ratą. Seni augalai rato
viduje numiršta ir susidaro ratas su plika žeme viduryje. Iš tikro, toks žiedas yra tarsi iš 4 sluoksnių: išorinis iš jaunų augalų, tada antras su suaugusių, bet dar nebrandinančių sporų, trečias su sporų varpelėmis ir pagaliau ketvirtas iš parudavusių stiebų jau pradedančių mirti. Tai baugino žmones, kurie tokias vietas laikė raganų ratais.
Tačiau pušiai tai tikra dovana. Jų sėklos geriausiai dygsta ten, kur nėra vientisos dangos ir konkurentų. O kai medžiai užauga, jie savo vainikais uždengia pataisus ir sukuria palankų mikroklimatą.
Pataisai daugiamečiai, visžaliai. Sėklų ir vaisių jie neturi, o dauginasi sporomis, kurios iškeliamos sporangėse (varputėse) virš pataisų ūglių. Bręsta 10 ar net 20 metų. Jų stiebai apvalūs, plagiotropiniai, neriboto augimo, iki 100150 cm ilgio; driekiasi žeme. Ūgliai ir šaknys šakojasi dichotomiškai, t.y. dalijasi į dvi dalis, kurios vinguriuodamos nutįsta į šalis. Dichotomija būna vienpusė ir dvipusė. Vienpusiu atveju dukteriniai ūgliai auga vienodu greičiu ir tįsta viena kryptimi; o dvipusiu vienas auga sparčiau, arba vienas ūglių keičia kryptį. Pataisai auga lėtai, tačiau pastoviu greičiu tad iš susidariusio žiedo dydžio galima spėti apie jo amžių. Tad 40 m pločio žiedo amžius yra apie 150-300 m.
Pataiso lapus geriau vadinti filoidais: jie susidarė kiru būdu nei sėklinių augalų, turinčių tikrus lapus. Pataiso lapas kaip išauga ant ūglio, virtusi suplota plokštele kad padidintų fotosintezuojantį paviršių. Pataisai turi glaudžią simbiozę su grybais, kuri ypač svarbi jauname amžiuje (be jos jie tiesiog neišgyventų).
Pataisai labai seni augalai, atsiradę prieš 410-400 mln. m. Jų klestėjimo laikotarpis anglies periode (prieš 330-300 mln. m.). Kai kurie išmirę pataisai buvo milžiniški iki 30 m. aukščio medžiai lepidendronai ir sigiliarijai, kurių stiebo storis siekė 1,5 m. Jie augo pelkėtose vietose, kartais sudarydami tankius sąžalynus. Tačiau sigiliarijų stiebai nesišakojo ir tik retkarčiais dvejinosi. Lepidendronas reiškia žvynuotas medis, nes ant jo kamieno nuo nukritusių lapų buvo randai ir todėl kamienai primindavo driežo odą. O sigiliarijų randai priminė popieriaus atspaudus, tad ir pavadinti nuo sigillum - spauda.
O visame pasaulyje žolių-krūmų lygyje nuo pusdykumių iki pelkių viešpatavo pleuromėjos, iki 2 m aukščio augalai. Jų stiebai nesišakojo, o lapai apatinėje dalyje palaipsniui nukrisdavo. Ūglio viršūnė baigdavo kažkuo panašiu į kankorėžį su sporomis. Apatinį miško lygį užėmė tomiostrobusai, neaukšti, iki 10 cm aukščio, turintys trumpą kūgišką stiebą, padengtą siaurais lapais. Jų perpjautos sporinės priminė žvaigždutes.
Šarkakojis sutinkamas visuose žemynuose, aišku, išskyrus Antarktidą. Jie labiausiai mėgsta šviesius pušynus, bet neblogai jaučiasi ir mišriuose miškuose. Mažai reiklus dirvai. Jis nėra aukštas, iki 50 cm. išsišakojusio ūglio viena dalis vinguriuoja žeme, o kita kyla aukštyn (ji gali vėl šakotis, bet šįkart jau abi šakos auga vertikaliai). Nuo horizontalios dalies trumpais atstumais įsišaknija plonų šaknų pundeliai, pritvirtinantys augalą. Pataisą netgi galima supainioti su jaunomis pušaitėmis, - tad ir angliškai jis vadinamas running pine - bėganti pušaitė.
Šarkakojo lapai smulkūs, 3-5 mm ilgio, įžambiai nukreipti aukštyn. jie tankiai dengia stiebą, o viršuje ištįsta į plonus balkšvus šerelius tai būdingas šios rūšies požymis. Dėl artimų viršūnėlės lapų stiebai atrodo kiek kudloti, tad iš čia ir šeimos pavadinimas (lycopodium - vilko letena).
Varinčius irgi plačiai paplitęs nuo Europos iki Tolimųjų rytų. Jis auga drėgnuose samanotuose spygliuočių ir lapuočių miškuose. Užpelkėjusiuose beržynuose gali sudaryti vientisą dangą. Nuo šarkakojo skiriasi tuo, lad jo lapeliai labai kieti, nulinkę žemyn ir neturi plaukuotos viršūnėlės. Liečiant atrodo, kad jis dygus. Sporų varpelės pavienės ir be ilgų kojelių randasi tiesiai stiebų galuose.
Pataisai nuo seno traukė žmonių dėmesį. Jų stiebai naudoti kaip žalių, geltonų ir mėlynų dažų šaltinis. Medicinoje jie naudoti kaip vimdanti ir laisvinanti priemonė, alkoholizmo ir rūkimo gydymui. Taip pat liaudies medicinoje naudoti šlapimo pūslės susirgimų, šlapimo nelaikymo, skrandžio skausmų, hemorojaus, reumato gydymui. Kosmetologijoje pataisus naudoja prieš nuplikimą ir esant furunkuliozei. Tačiau pataisai labai nuodingi juose esantys alkaloidai selaginas, likopodinas, klavatinas savo poveikiu panašūs į garsiuosius kurarės nuodus. Tad pataisų neėda jokie žolėdžiai. Žali augalai naudojami švenčių stalams puošti, vainikams bei kitiems dekoravimo tikslams. Tačiau pataisai įrašyti į Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą. Jų negalima rauti su šaknimis, nes auga labai lėtai.
Tačiau pataisų sporos puiki pudra vaikams, neturintys šalutinių poveikių ir neerzina odos. Tad jos populiarios iki šiol. Sporos renkamos vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje. Atsargiai nukerpamos sporų varputės, sudedamos į maišelius iš tankaus audeklo, išdžiovinamos atvirame ore ir nusijojamos per sietą. Jos tokios smulkios, kad labai išsilaksto ir nuo jų nepadeda nei tankaus audinio drabužiai, nei akiniai oda pasidengia plonu gelsvoku jų sluoksniu ir net po trejeto dienų tebeišsiplaudinėja iš akių kampučių. Sporose yra iki 50% bekvapių ir nedžiūstančių riebalinių aliejų, į kurių sudėtį daugiausia įeina olejininė rūgštis ir tam tikri kiekiai dioksistearininės (likopodinės), palmitininės ir miristininės rūgšties, hidrokavos rūgšties, 3-8% glicerino, iki 5% cukraus, 5-6% azotinių medžiagų, fitosterino. Liaudies medicinoje sporomis buvo gydomos įvairios ligos: šlapimo pūslės, inkstų, kvėpavimo takų ir kt. Jas naudojo žaizdų, nudegimų, nušalimų apibarstymui, taip pat egzemoms, furunkulams ir pan. gydyti.
Sporos rado pritaikymą ir metalurgijoje jomis apibarstomos formos. Susilietę su karštu metalu jos sudega, o susidaręs dujų tarpelis trukdo dirbiniams prilipti prie formos paviršiaus, ir dirbinys gaunasi glotnesnis. Sporos, įbertos į ugnį plyksteli staigia liepsna, panašiai kaip parakas, todėl seniau buvo vartojamos fejerverkams, bengalinėms ugnims ir panašiems šviesos efektams gauti. Tad anksčiau jas panaudodavo ir teatro efektams bei fotografuojant blykstei vietoje magnio. Tai žinota jau keli šimtmečiai, pvz., F. Šilerio Plėšikuose (1781) rašoma:
O, koks man bjaurus šis netalentingų rašeivų amžius; tereikia man paskaitinėti mano mielą Plutarchą apie didžius senovės žmones. Žėrinti Prometėjo kibirkštis užgeso. Ją pakeitė pataisų [sporų] milteliai teatrališka liepsna, nuo kurios net pypkės neprisidegsi.
Ona. Baliukienė. Kitokie, 2008 Ir iš po sniego kyla - Tarsi susimokę Geltonai žydi pataisai, Gal džiaugiasi, kad jie kitokie Kad būtų pavyzdžiu, Lygiuotųsi į juos draugai... Ne veltui prie altoriaus Vainiką iš jų pina, Dievo malonės prašo - Amžinai žalia spalva, Šventus paveikslus Užstalėje padabina Net sudžiovinta šakele. Bet nevienodas Miško gyvasties likimas - Gerai, kad pasisėjo eglė, Liks ir ji žalia, gyva, O jos šakelė pagerbta Tik per Šv. Kalėdas - Bus greitai išmesta ir pamiršta. O, nežinau, ar aš kitokia, Todėl žvilgsniu paglostau Šias pataisų geltonas žvakeles.Lietuvos drugiai
Slidieji kazlėkai
Augalai - chemikai
Grybelinės alergijos
Dilgėlė švelni kaip šilkas...
Pažinkime augalus: varnalėša
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
Kopūstai ir maistas, ir vaistas
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
Miškinis skudutis - ir vaistas, ir maistas
Juodasis kmynas arba juodgrūdė
Kultūrinė entomologija: vabalai
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Apie čerauninkes ir raganas
Kaktusai kaip pražydinti
Dygliuotoji kardažolė
Alisa ir musmirės
Dzūkijos kopos
Lūšys Lietuvoje
Paukščių lizdai
Vartiklis