Alavijai (alijošiai). Vartiklis

Šiuos sukulentinius augalus lietuviai vadina alijošiais arba elijošiais, vietomis alvasais ir oželiais, dar kitur - aliuosais ir net šimtamečiais. Tokia augalų vardų gausybė rodo, kad alavijai, nors ir kilę iš tolimų kraštų, Lietuvoje nuo seno gausiai auginami. Beje, Alijošius arba Elijošius - ir lietuviška pavardė. Alavijai, kaip kambariniai ir dekoratyviniai augalai, puošia daugelio butų palanges kaime ir mieste, jų gausu oranžerijose bei gėlių parduotuvėse.

Pasaulyje žinoma apie 350 alavijų (Aloe) genties rūšių. Paplitę alavijai karšto ir sauso klimato srityje, ypač jų gausu Pietų Afrikos Kapo srityje prie Oranžinės upės. Pietvakarių Afrikos Namakvalendo plynaukštės šiaurinėje dalyje ir Namibo dykumoje (Namibijos ir Angolos teritorijoje) alavijai netgi dominuoja, nors minėtose vietose sąlygos augalams ypač sudėtingos – dažnai ištisus metus neiškrenta nė lašo letaus. Taigi dykumos – tinkamiausia vieta alavijams augti. Tiesa, pasitaiko alavijų ir savanose, bet ir ten jie pasirenka labiau smėlėtas ar akmenuotas vietas, o gausiausiai auga įsiterpę tarp stambių akmenų. Lietuvoje paprastai auginamas namuose ar šiltnamiuose.

Alavijai – dykumų augalai, tad ir jų išvaizda specifinė. Jų tarpe vyrauja žoliniai augalai ir tik viena kita rūšis būna sumedėjusi ar lianų formos. Daugumos alavijų, kaip ir kitų sukulentų, lapai stori, mėsingi, labai sultingi. Lapai stiebų viršūnėse arba prie žemės sudaro tankias skrotelias ir tai padeda jiems šiek tiek apsisaugoti nuo perkaitimo. Bet tai ne taisyklė – Lietuvoje pačio populiariausio medinio alavijo (Aloe arborescens) lapai auga visu stiebu. Lapai būna įvairios formos, labai dygliuoti, ir tai suprantama – juk atvirose vietose auga, reikia ir nuo galimų priešų apsiginti.

Lapų pažastyse išauga paprasti arba šakoti žiedynstiebiai, kartais net 2-3 m aukščio. Alavijų žiedai stambūs – 3,5-5 cm ilgio ir apie 1 cm skersmens, įvairių spalvų, dažniausiai raudoni, oranžiniai ar geltoni, kur kas rečiau – balti. Alavijų žieduose gausu nektaro, o pati jų išvaizda be galo viliojanti – tad netrūksta ir įvairių apdulkintojų, pirmiausia nedidelių, nektaru mintančių paukščių. Žydintys alavijai privilioja spiečius bičių ir netgi pavianus, matyt, jų nektaras tikrai maistingas ir skanus. Vaisius – trikampė, beveik cilindrinė dėžutė.Sėklos gausios, pilkai tamsios, netolygiai trikampės.

Tėvynėje alavijai dažniausiai dauginasi sėklomis, kai kurios rūšys vegetatyviai – sudaro požeminius stolonus, iš kurių išauga jaunų lapų skrotelės. Madagaskare auga gyvavedžiai alavijai (Aloe bulbijera). Šių augalų pažiedžių pažastyse žiedų vietoje susidaro maži svogūnėliai. Subrendę jie nukrenta ant žemės ir palankiomis sąlygomis iš jų išauga nauji alavijai. Toks specializuotas vegetatyvinis dauginimasis būdingas daugeliui dykumų augalų ir apskritai sukulentams.

O štai, Lietuvoje paplitęs medinis alavijas (Aloe arborescens), kuris mūsuose (uždaroje patalpoje) žydi nereguliariai ir labai retai - be to dažniausiai nesubrandina sėklų. Gal todėl šis augalas vadinamas šimtamečiu, - esą žydi kartą per šimtą metų. Kiek čia tiesos – sunku pasakyti, bet, matyt, nedaug, nes savo tėvynėje medinis alavijas žydi kasmet. Jis natūraliai auga Pietų Afrikoje, Madagaskare, Mozambike, Malavyje; Afrikoje jis būna 2-3 ir net 5 m aukščio medelis, kas pas mus retenybė. Mažesni žydi retai, bet kai sužydi – negali atitraukti akių. Medinis alavijas labai dekoratyvus ir lengvai dauginasi auginiais ir atžalomis, todėl ir paplitęs visame pasaulyje kur kas dažniau nei kitos rūšys. Pietvakarių Europoje ir Šiaurės Afrikoje medinis alavijas, ištrūkęs iš žmogaus globos, net savaime auga gamtoje. Afrikoje iš jų formuojamos gyvatvorės galvijams, o Adžaroje šis augalas auginamas plantacijose vaistinei žaliavai saburui (tirštoms sultims) gauti. Kelis kartus į metus renkami apatiniai ir viduriniai lapai, kurių ilgis nuo 15 cm; iš 1 ha gaunama apie 17-20 kg sauso saburo sulčių koncentrato.

Geriau alijošių sodinti molinį vazoną su skylutėmis dugne - moliniai vazonai džiūsta greičiau nei plastikiniai ar lakuoti. Geriausias žemės mišinys jiems – perpus maišytos įprastos ir žemės sukulentams. Ir nereikia jaudintis, jei vazone jam mažai vietos – jis puikiai jaučiasi ir mažame vazone. Laikykite alijošių šviesioje saulėtoje vietoje, nes kitaip jam prasidės miego fazė ir jis nustos augti. Palaistykite kas dvi savaites, o tarp laistymų žemė turi visiškai išdžiūti – kitaip supus šaknys. Vasarai alijošių galima išnešti į lauką, tik negalima iš karto statyti po tiesioginiais saulės spinduliais. Jis puikiai daiginamas šakelėmis.

Jo lapuose ir sultyse yra fermentų, vitaminų, fitoncidų, aloinas, nataloinas, rabarberonas, homonatalainas, emodinas (1,7%), dervinių medžiagų ir nežymiai eterinių aliejų. Jo gydomosios savybės buvo žinomos dar Senovės Egipte, kur jis buvo panaudojamas ir balzamuojant mirusiuosius. Apie saburo (sulčių) gydomąsias savybes užsimenama jau Dioskorido (maždaug 78 m.) raštuose. Žinomo arabų keliautojo ir geografo Idrisio (12 a. vidurys) kūriniuose Alijošiaus žiedas

teigiama, kad Sokotros salą Jemene Aleksandras Makedonietis užkariavo tik dėl čia gaminamų alavijo sulčių. Matyt taip ir buvo. Dabar medicinoje alavijų sultys (sabūras) vartojamos įvairiems tikslams, bet vartoti šį augalą reikėtų tik pagal gydytojo nurodymus, juk svarbu ir augalo rūšis, ir bendra organizmo būklė. Jo nepatariama vartoti sergantiems kepenų ligomis, tulžies pūslės ligomis, hemorojumi, cistitu bei nėščiosioms ir moterims, menstruacijų metu.

Alijošius tampa naudingas sveikatai tik po 5-ių metų – tada jis įgauna gydomųjų savybių. Kuo senesnis augalas, tuo daugiau naudingų medžiagų turi.
Liaudies medicinoje dažniausiai naudojami alavijo lapai ar jų koncentruoti ekstraktai. Jais gydomos akių ligos, žaizdos, nudegimai, tinka peršalus. Alavijo sultys (sabūras) pasižymi laisvinančiu poveikiu. Sabūrą galima gerti jei užkietėjo viduriai, nepakankamai gerai dirba žarnynas.
Alavijų sultys (sabūras) pakelia gyvybinį tonusą – reikia visą mėnesį vartoti šviežias jų sultis: po arbatinį šaukštelį 30 min. prieš valgį 3 kartus per dieną. Išsekus organizmui, po operacijos ar sunkios ligos naudinga pavartoti alavijų, citrinų, sviesto ir susmulkintų graikinių riešutų mišinį (savo pasirinktomis proporcijomis). Imuniteto stiprinimui po lygiai sumaišius alavijų lapų ir medaus vartoti prieš valgį po valgomąjį šaukštą užgeriant puse stiklinės šilto virinto vandens. Po 3 savaičių vartojimo būtina 10 d. pertrauka. Darbingumo ir atsparumo ligoms padidinimui gerai rytais pavartoti valgomąjį šaukštą alavijų sulčių sumaišytų su kokiomis nors vaisių sultimis. O organizmo natūralaus valymosi suaktyvinimui 2 savaites 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį priimti valgomąjį šaukštą sulčių.

Alijošiaus sultys gali būti labai naudingos auginant gėles ir krūmus. Jose patariama prieš sėją pamirkyti augalų sėklas (pvz., astrų ar kardelių gumbus), o prieš įšaknijimą – auginius. Tada jie užaugina stambesnius žiedus, augalai užauga geriau išsivystę ir stipresni.

Alavijai pasižymi daugybe įdomių savybių. Pvz., aloe barteri žiedai verdami ir vartojami prie mėsos patiekalų. Dedami ir į sriubas, o iš Aloe vera gaminami dažai šilkui, vilnai, linams dažyti. Šis augalas naudojamas ir kaip insekticidas. Taip pat pardavinėjamas iš jo pagamintas gėrimas. Galima alavijus taikyti ir kosmetikoje. Bet žinoma, mūsuose šie nelepūs augalai labiausiai tinka gyvenamosioms patalpoms puošti, nes jiems nereikia ypatingos priežiūros.