Spungė: drugys
Spungė
Kaukolėtasis sfinksas: drugys
Sfinksas
Admirolas: drugys
Admirolas
Gluosninis stiklasparnis: drugys
Gluosninis stiklasparnis
Juodasis apolonas: drugys
Juodasis apolonas
Margasis satyras: drugys
Margasis satyras
Marguoliai: drugys
Paprastieji marguoliai
Verpikas: drugys
Verpikas

Atradimai gamtoje

Lietuvos drugiai

Koks Lietuvos drugys gražiausias?
Kandidatų daugybė – ir metalu tviskantys auksinukai, žaliu auksu spindintys žvilgūnai, žiedais ratuotos spungės ar saturnijos, raudonsparnės taškuotos ar juostuotos meškutės ir kiti ryškiaspalviai drugiai. Tačiau rimčiausi kandidatai būtų machaonas ir puošnioji vaiva – abu jiedu retoki. Machaonai - ateiviai iš atogrąžų; jie pasipuošę ryškiai geltonu juodu tinkliniu raštu, užpakalinių sparnų galuose – ilgokos „uodegėlės“. O puošnioji vaiva – lapuočių miškų gyventoja, kurios sparnai saulės spinduliuose tviska ežero gelmės mėliu, sublizga violetine žaros spalva; tarsi ne drugys, o skraidantis brangakmenis.

O kokie drugiai didžiausi?
Aišku, kad kaukolėtieji sfinksai – šių naktinių drugių kūnas nykščio storio, išskleisti sparnai iki 13 cm. Užpakaliniai sparnai geltoni, ant nugarėlės piratų ženklas: kaukolė ir po ja sukryžiuoti kaulai. Ber ar tai mūsų drugys? - juk jis atskridėlis iš karštosios Afrikos. O iš vietinių didžiausi ligustriniai sfinksai, kurie vos centimetru mažesni už kaukolėtuosius, bet rudenį niekur neišskrenda. Jų vikšrų kartais randame ant alyvų lapų – didelių, žalių su violetinėmis juostomis ir stambiu raudonu ragu pilvelio gale. Iš dieninių drugių didžiausi didieji juodmargiai, juodame aksominiame sparnų fone turintys ryškias baltas dėmes. Šie plaštakos dydžio drugiai paplitę vidurio Lietuvos lapuočių miškuose, o kitur reti.

O mažiausi?
Tai neptikulės, kuriuos apžiūrėti galima tik per mikroskopą, o išskleisti drugelio sparnai neturi nė poros milimetrų. Jų vikšrai tokie maži, kad gyvena medžių lapų viduje, kur išgraužia įmantrius takus. Neptikulei nuskristi nuo vieno medžio iki kito yra tikras žygdarbi, bet juos po mišką lengvai išnešioja vėjas.

Vėjas turi didelę svarbą drugių paplitimui. Miškuose ir soduose gyvena šepetinukai. Rudi jų patinėliai visą dieną skraido ieškodami patelių – net nesimaitina. Jų patelės storulės ir besparnės. Išsiritusios iš lėliukių jos atsitupia ant savo kokono ir paskleidžia specifinius kvapus – feromonus. Patinėliai juos gali užuosti iš už kelių kilometrų ir skuba tenlink. Skrisdami jie kyla link medžių viršūnių arba leidžiasi žemyn, kol pajunta, iš kur vėjas neša feromonų molekules. Patelė padeda kiaušinėlius ęia pat, kur tupi, nes negali ir judėti. Išsiritę vikšriukai yra apaugę labai ilgais šereliais. Jie susisuka į kamuoliuką, ir vėjas juos išnešioja toli po apylinkes.

Neporinių verpikų vikšrai irgi mėgėjai taip paskraidyti. Jie užropoja į medžio viršūnę; ir tuomet tarsi mažyčiai pūkų kamuolėliai skrenda pavėjui.

Vėjas labai svarbus keliaujantiems drugiams – jie nunešami net už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Antai 1893 m. Vilniuje ant Gedimino kalno buvo sugautas labai graži raudontaškė afrikinė meškutė, atnešta iš šiaurės Afrikos. O 1972 m. galingas anticiklonas atnešė pelėdgalvių stepinių dykrinukų net iš Užkaspijos stepių.

Nemažai Lietuvoje ir migruojančių drugių. Apie birželio vidurį iš šiaurės Afrikos atskrenda gražia raudona juosta pasipuošę dieniniai drugiai admirolai. Jų palikuonys į atgalinę kelionę susiruošia jau rugpjūčio mėn., o baigia – spalio mėn. kartu su jais išskrenda ropiniai baltukai, sidabriniai perlinukai, gaminiai žvilgūnai ir daugelis kitų. Jie geri skraidūnai, paskrendantys net prieš vėją. Rugpjūtį masiškai išskrenda ropiniai baltukai, kurių gausūs būriai s\kerta Vilniaus-Kauno autostradą. Mieste priskridę prie aukšto namo, nesistengia apskristi pro šoną, o kyla aukštyn ie perskridę namą toliau traukia pasirinkta kryptimi tarsi bijotų pamesti kelią.

Žiemos temperatūrai esant žemiau –25o dauguma kopūstinio baltuko lėliukių žūva. Tačiau pavasarį jie vėl puola kopūstus, mat atskrenda iš pietų Europos. 1985 m. pavasaris drugiams iškrėtė pokštą – kovo viduryje atšilo, pradėjo skraidyti dilgėlinukai, citrinukai ir daugiaspalvės plaštakės. Bet staiga atšalo, užėjo pūgos. Citrinukai, kaip jiems įprasta, krito ant žemės ir sustingo; juos užpustė sniegas, bet žalos nepadarė – tai šiems drugiams įprasta. O dilgėlinukai žiemoja drevėse. Jie, kaip ir plaštakės, neradę slėptuvių, žuvo. Atšilus vėlyvą pavasarį šių drugių nesimatė. Jų atsirado tik vasaros pabaigoje – kai dilgėlinukai atskrido iš pietinių rajonų. 1986 m. daugiaspalvių plaštakių dar nebuvo – mat jos sėslios ir nemigruoja, tad žuvusių vietą negreit užima nauji drugiai.

Iš migruojančių drugių išsiskiria stambieji naktiniai sfinksai ir smulkesnės kukulijos. Jų sparnai ilgi, siauri, kūnas aptakus. Jie sugeba skristi net 55 km/val. greičiu ir lengvai nuskrenda po kelis šimtus kilometrų. Skraido naktimis, dienomis ilsisi. O karštomis vasaromis nuo Viduržemio jūros atskrenda usninukai, kurių rasta net Islandijoje.

Kokie drugiai įdomiausi? Vieni įdomesnių stiklasparniai, labiau panašūs į širšes, vapsvas ar ginkluotuosius vyčius. Jų sparniukai skaidrūs, visai kaip geluonis turinčių plėviasparnių. Paukščiai ir net varlės šių vabzdžių negaudo. Jie ir dūzgia kaip širšuoliai. Vilniaus universiteto Zoologijos katedros stiklasparnių drugių kolekcija buvo viena didžiausių Europoje. Dauguma tų drugių buvo išauginti iš vikšrų, rastų po medžių žieve ir medienoje. Tų drugių tekdavo ieškoti su kaltu ir plaktuku. Kai kurių rūšių buvo ieškota net tris dešimtmečius.

Įprasta manyti, kad drugiai yra vienadieniai. Ir tikrai, yra gyvenančių vos kelias valandas – tai maišuočiai. Gležnučiai plačiausiai patinėliai išsirita anksti ryte ir pradeda skraidyti dar aušros prieblandoje. Kai saulė užkaitina, šių drugių jau nebelikę. Jų patelės gyvena kiek ilgiau. Kai kurių rūšių patelės nepanašios ne tik į drugį, bet ir į vabzdį. Jos neturi nei sparnų, nei kojų, net akių. Tai tiesiog gyvas kiaušinėlių maišelis. Patelės turi tik galingas feromonus išskiriančias liaukas. Iškišusios pilvelio galą iš vikšro būklėje pasigaminto namelio, jos paskleidžia feromonus ir laukia patinėlio. Kartais nesulaukia, tada padeda neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių vis tiek išsirita vikšriukai.

Lietuvos drugių amžiaus vidurkis yra 1,5-2 mėn. Pirmieji skraidyti pradeda patinėliai. Po kelių dienų ar savaitės pasirodo ir patelės. Jos ir vėliau baigia skraidyti, kai patinėlių jau senokai nėra. Gyvenimo pabaigoje patinėliai išblunka, jų sparneliai nutriūšta. Labiausiai apgailėtini atrodo Žemaitijoje gyvenantys apolonai, kurių sparnų vietoje lieka tik skarmaliukai.

Ilgiausiai gyvena mūsų žiemojantys drugiai. Jie išsirita liepos pabaigoje ir peržiemoję dar skraido iki birželio vidurio ar jo pabaigos. Tai citrinukai, dilgėlinukai, gražios akiuotosios spungės, tamsiai rudi gelsvais sparnų pakraščiais šeiriai, daugelis pelėdgalvių. Šių drugių amžius – 8-11 mėn.

Lietuva nedidelė, bet joje klimato sąlygos skirtingos, nevienalytė augalija. Tad ir drugiai nevienodai pasiskirstę. Ypač išsiskiria pietryčių Lietuva. Sausi pušynai, vietomis net pustomo smėlio ploteliai, slėniuose – mišrūs eglynai. Čia daugiausia kontinentinis klimatas. Vasaros karštis smėlynus taip įkaitina, kad šiluose po kojomis gurgžda kerpės. Pakelėse gausu zuikiakrūmių, nemažai stebinių augalų. Čia gyvena daug drugių rūšių, kurių nerasime niekur kitur Pabaltijyje. Tarp jų nemažai ir reliktinių.

Daugiausia pietinių vabzdžių rūšių rasime Dainavos rajone, kurio šiluose gausiai skraido juodieji satyrai, kurie pabaidyti nutūpia ant pušies kamieno ir prisispaudžia. Tuomet ir įgudusi akis juos sunkia beįžvelgia. Daugelį metų čia gyveno šilinės erebijos – gražios tasiai rudos spalvos. Bet vėliau iššalo i dabar retai besutinkamos. Panemuniais nuo Merkinės iki Alytaus gyvena įdomūs ir gražūs pietinis ir žieduotasis marguoliai, kurių niekur kitur Pabaltijyje nėra. Jie mėlyni ir išarginti raudonais taškais. Dažniausiai marguoliai nesislėpdami tupi ant žiedų. Skraido lėtai, net vaikas gali juos pagauti. Paukščiai jų nelesa – nuodingi. Dėl to ir jų spalvos tokios ryškios, įspėjančios. Šių drugių nedaug. Merkinės populiacijoje gyveno po 700-1000 drugių. Dainavos rajone gausiausia stepinių rūšių, kurių dauguma susiję su zuikiakrūmiu, kurių lapais ir žiedais minta vikšrai.

Likusios Lietuvos dalies fauna gerokai skiriasi nuo pietryčių Lietuvos, nors pietinės rūšys prasiskverbia ir į čia. Vietomis sutinkamos izoliuotos kai kurių pietinių rūšių populiacijos. Prie Ukmergės esančiame Dukstynos entomologiniame draustinyje gyvena stepiniai perlinukai ir mažyčiai vingiriniai sprindyčiai, nuo savo arealo atitrūkę per 1000 km.Jų nerandama net Lenkijoje ir Čekijoje.

Sūduvos lygumose išsiskiria Buktos miškų blyškieji geltonsprindžiai ir retieji ratuotieji pelėdgalviai. Pirmieji laikyti išnykusiais, nes per 85 m. visame Pabaltijyje jų niekas nebuvo pagavęs. O pasirodė, kad jie gyvena ten, kur 19 a. pabaigoje juos rado O. Elederis. O retasis ratuotasis pelėdgalvis – viena rečiausių Europos drugių rūšių. Visuose Europos muziejuose jų nerasime nė 20-ies egzempliorių. O 1985 m. viename Buktos miško kvartale per vasarą atskrido apie 20 šių drugių.

Nevėžio-Žemgalės rajone gyvena plačialapių drėgnųjų miškų drugiai, kur ypač gausu juodmargių drugių, vaivų, satyrų. O šiaurinių drugių daugiausia Deltuvos-Sėlių rajone. Čia 1984 m. Biržų girioje rasta šiaurinis žvilgūnas ir šiaurinė cidarija, kurie žinomi tik iš šiaurės Estijos. 1983 m. Rokiškio rajono Ariogalos pelkėje sugautas šiaurinis satyras – šie rudasparniai drugiai žinomi tik iš Latvijos ir Estijos. Ir būtent šame rajone 1984-85 m. rasta pietinių hesperijų – nedidelių rusų dieninių storgalviukų. Jos nuo savo arealo atitrūkusios 600 km ir gyvena Biržų girioje, kur gausiai auga miškinės notros – jų vikšrų maistas.

O Žemaitijoje gyvena ir sidabro spalvos kalnų drugiai – juodieji apolonai. Čia mažai ąžuolynų, o gausu eglynų. Tai, kad čia nėra šiaurinių drugių rūšių, rodo, kad tie eglynai yra antrinis ir gana nesenas reiškinys, pakeitęs iškirstus plačialapius lapuočių miškus.

Saviti pajūrio rajono drugiai, kurių įdomiausi keliaujantieji verpikai, kurių niekur daugiau Pabaltijyje nėra. Panašiai paplitę ir pajūriniai dykrinukai bei pajūrinės kukulijos. Bet dalis pajūrio drugių gyvena ir Dzūkijos smėlynuose. Tačiau įdomu, kad kai kurių drugių rūšys truputį skiriasi – susidariusios savotiškos ekologinės rasės.

Paukščių lizdai
Baobabo vaisiai
Miškinis skudutis
Arklys ar tigras?
Dygliuotoji kardažolė
Vabalai kaip ryšininkai
Baltiški paukščių vardai
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Dilgėlė – švelni kaip šilkas
Kambarinės gėlės - patarimai
Imbieras - virtuvėje ir vaistams
Kas sieja vabzdžius ir krumpliaračius?
Kultūrinė entomologija: Vabalai ir vabzdžiai
Ryklių miegamieji ar „kosmetikos kabinetai“?
Kaip karalienė virto slyva
Kamieninės kraujo ląstelės
Rajos - gyvūnų atradimas
Žmogus prieš miestą
Lietuvos antipodas
Skalsės ir nuodai
Žiedadulkės
Kukumbalis
Musė cėcė
Delfinai
Vartiklis