Ką randame Varėnos krašte? 
Dalinai pagal Aloyzą Tendzegolskį  

Kultūros ženklų matome, bet ne paraduose. Iš … kultūros tvarkdarių sudaryta rajono kultūros ir meno taryba "Sidabrinės bitės" apdovanojimus skiria dažniausiai saviesiems. Kultūros centras – abu žodžiai pagyrūniški…: tikros kultūros nėra, tai tik laisvalaikio namai…. Pramoga visada apsišaukia kultūra, iš esmės tebebūdama panaši … į puotos kultūrą. Tikroji kultūra mezgasi ir vystosi … šalia jo. Dažniausiai nuošalyje…

Prie Baltarusijos Jasauskų kaime istorikas Vidas Abromaitis parengęs "Ūlos kraštas senovėje". Petras Aleksandravičius išleido dvi akordeono pjesių knygeles. Humoro grupės įsikūrę Matuizose ir Marcinkonyse, "Matuizų TV" ir "Spanguolė", kurių vadovės Irena Čeplikienė ir Rimutė Avižinienė. Jonionių akmenys

Šalia Merkinės gyvena keramikai Teresė Jankauskaitė, Petras Pretkelis ir kt. Gudakiemio skulptorius Vytautas Šibaila sodyboje įkūręs medžio skulptūrų muziejų. Perlojoje fotomenininkas Julius Vaicekauskas įkūrė leidyklą-spaustuvę.

O Druskininkai? (daugiau skaitykite pažinkime kitokius Druskininkus)
Dar 1868 m. litografas Napoeonas Orda įamžino Liesnos kalną, kaskadines maudynes, tautosakininko Jono Čečiotos kapą senosiose Ratnyčios kapinėse. Algimantas Švėgžda nutapė 11 dalių ciklą 'Čiurlionio obelis", triptiką "Raigardas", 7 dalių ciklą "Liškiavos vienuolyno ansamblis". Druskininkai skulptoriaus Jaqueso Lipchitzo gimtinė.

Miestą puošia Boleslovo Klovos mozaikos, Vytauto Kašubos paminklas "Lietuva", Nemuno krantinėje – Broniaus Vyšniausko "Ratnyčėlė", yra dailės klasikos darbų.

Atvažiuojantys pramogų galėtų vien jomis nepasitenkinti. Mieste yra Druskininkų miesto muziejus ir jo filialai, meno galerija "Sofa", M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, V. K. Jonyno galerija, besikuriantis žydų muziejus (J. Lipchitzui atminti). Ir pamatykite Lapės kalną.

Kas dar aplankytina rajone? Ekokaimai: kupetinis sielininkų Žiogeliai, gatviniai Švendubrė (Velnio akmuo), Latežeris (su unikalia žemapelke ir juodųjų žuvėdrų kolonija), Subartonys; Leipalingio dvaras, Merkinės senoji dalis ir piliakalnis, Liškiavos bažnyčia ir pilis.

Kukumbalis    

Primirštas jau buvo Kukumbalis - kaip vietovardis ir kaip reiškinys. Pro Kukumbalį į Merkį garma šaltinis, kažkada buvęs upele. Jis prisimintas 2001 m. vasarą, kai Vykintas Vaitkevičius su archeologų ekspedicija ant plokštikalnės greta to pelkėto duburio atkasė senąsias Merkinės kapines - degintinius XIII-XIV a. kapus.

Matyt, tais laikais Kukumbalis buvo vandeninga pelkė, pilna pelkių gyvybės. Ir jis, kartu su kapinėmis, sudarė vientisą šventvietę. Ir jo pavadinimas, matyt, su velniu ir visokia velniava susijęs. V. Vaitkevičiaus knygoje „Merkinės istorijos bruožai" rašoma: „...didysis kunigaikštis su puikiausiu žirgu iškilmingai sudegintas netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, Kukavaičio miške... Žinomi atvejai, kuomet senosios gyvenvietės su 'kukiškiais' buvo susijusios ir tiesiogiai - nuo Beižionių piliakalnio su papėdės gyvenviete (Trakų r.) per Kukiškių pelkę į Kukiškių kalnelius vedė medgrinda. Ragana ir Kukumbalis Nuo Varnupių piliakalnio (Marijampolės r.) apytikriai Kaukų kalnelių kryptimi, per Palių pelkes vedė kūlgrinda.... Duomenų apie Kaukais ar Kukiškėmis vadinamų vietovių reikšmę praeityje labai nedaug. Tačiau Merkinės Kukumbalis ir kitų analogiškų vietovardžių kalbinė analizė parodė, kad jie tiesiogiai susiję su žodžiu kukas 'velnias', kuris kartu su kauku yra tos pačios kilmės žodžiai, išvesti veikiausiai iš keuk-, kuk- 'lenkti, kreivinti, linkti'.

Kaukas neretai tapatinamas su aitvaru, turtus nešančia namų dvasia. Tačiau kodėl nėra vietovardžių susijusių su „aitvaras"?

Pagonybės laikas ugnis atskirdavo vėlę nuo pelenų; liepsna reiškė vertikalę, skrydį į dausas, o horizontalus kelias - pas mirusiuosius (ar į tarpinį pasaulį) dažniausiai vesdavo per vandenis. Tad Kukumbalis šalia kapinių gamtos ir neregimo pasaulio dvasias. Kukumbalyje kukuoja gegutės, o kai vandens čia buvo daugiau, „kum, kum" kūmavo varlės. Pelėdų ūbavimai ar stirnino balsas prietemoje galėjo skambėti kaip iš skirtingų pasaulio ribos.

V. Krėvės užrašyti padavimai sako, kad bažnyčia buvo pastatyta senosios šventyklos vietoje; teigiama, kad lietuviai mirusiuosius degindavo ant aukuro, ten, kur stovėta Šv. Petro bažnyčios, prie dabartinių antrojo pasaulinio karo karių kapinių.

Kai XVII a. Merkinėje apsigyveno žydai, jų kapinės išaugo prie to paties Kukumbalio - jos dar nevisai nunykusios, miške teberegimos, paslapties pilnos. Netoliese stūkso ir gelžbetoniniai paminklai - holokausto palaidojimai. O ant netoliese esančių aukštų Merkio krantų dar matosi ir antrojo (ar pirmojo) pasaulinio karo apkasų žymės. Viršutiniame kultūriniame sluoksnyje archeologai aptiko Napoleono karių stovyklavietės pėdsakų - pagal sagas jie nustatė, kad čia stovėta italų pulko.

2001 m. vasarą būrį mokinukų iš visos Lietuvos, susirinkusių į plenerą, čia atvedė mokytoja Aldona Raugalaitė jiems papasakojo apie Kukumbalį ir jame gyvenantį Kukumą. Netrukus Merkinės lankytojų centre buvo atidaryta tų vaikų akvarelių paroda, kurioje gabūs mokiniai perteikė savo vizijas: Kukumo vestuves ir nuotaką, Kukumbalį naktį bei jo karalių ir kt. Netrukus Merkinėje susibūrė ir folklorinis ansamblis „Kukumbalis", kuriame aktyvi Černiauskų šeima ir kiti dainingi merkiniečiai.

Pagal Stasio Stacevičiaus straipsnį "Gilužyje"    

Česukų piramidė  

Visiškoje miškų apsuptyje netoli Merkinės, nuošaliame Česukų kaime, 2003 m. piramidę pastatė Povilas Žėka. Tai įdomios konstrukcijos, kurią, kaip jis sako, jam nurodo Aukščiausiosios jėgos, statinys, dabar į čia pritraukiantis minias lankytojų. Vieni čia ieško pagalbos nuo ligų, kiti ramybės, treti medituoti, o didesnė dalis tiesiog smalsumo vedami. Daugelis sako, kad piramidės energija tikrai stipri, nors yra nuomonių, kad vieniems jos vibracijos gali kenkti. Dar pažymėtina nepaprasta piramidės akustika. Piramidės vietą nurodo ženklas prie kelio į Druskininkus.

Rašytojo Martyno Vainilaičio sodyba-muziejus

Rašytojo Martyno Vainilaičio sodyba-muziejus yra Vaitakarčmio kaime, netoli Valkininkų. Čia poetas, beveik 30 m. vasarodamas ir įkvėpimo semdamas iš nuostabios apylinkių gamtos, rašė nuostabius kūrinius vaikams. Šioje sodyboje įrengta daug medinių veikėjų iš poeto sukurtų pasakų: nykštukų, ežiukų, lydekų, monų, girinių, laumių, kuriuos išdrožė liaudies meistras Adolfas Teresius. Į sodybą nurodo rodyklė, esanti už Valkininkų kelyje link Daugų. Tiesa, jį aplankyti gali ir nepavyti, jei nesusitarėte iš ankstyo. Tačiau labai įdomus kaima, jau įsitvirtinęs kaip ramaus turizmo oazė.

Ūlos upė
Trakų pilys
Dzūkijos kopos
Vainiko simbolika
Seni ir labai seni kaimai
Dubakloniai prie Nemuno
Kai Dubičiai miestu vadinti
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Pažinkime kitokius Druskininkus
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Paslaptinga Žemaitija: Lopaičių piliakalnis
G. Beresnevičius. Erazmo Stelos paraštėse
Susidvejinusi sąmonė 20 a. pradžios lietuvių avangarde
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Alovės vietovardžio kilmė
Bado kalnai Afrikoje
Velnių muziejus Kaune
Kazys Saja. Molynė
Lietuvos antipodas
Merkinės bažnyčia
Stakliškių versmės
Šiaulių mūšis
Seirijai
Vartiklis