Dubakloniai prie Nemuno ir Karmėlavos senkapis. Vartiklis

Merkinės apylinkių reljefas tikrai kaip reta įvairus. Ledyno sukrauti kalvynai dvejopi ir pagal struktūrinę išvaizdą, ir pagal amžių. Pietinės apylinkės vandenų aplygintos, vietomis perplautos, gargždingos, su rieduliais paviršiuje. Kitur ramių tėkmių nuplautas smėlis, vėjo papustytas – banguoja kopynai, ramių sausašilių apgobti.

Kitą atmainą sudaro erozijos sukurtas reljefas – ledyninių vandenų išgraužti įspūdingi slėniai, vėliau išgilinti upių – didelių (Nemunas), vidutinių (Merkys), mažų (Strauja) ir visai nežymių (Stangė). Ir viskas aplink Merkinę.

Tarp darinių ir gilios akliduobės, dažnai išsirikiuojančios į virtines ir sudarančios dubaklonius, kurių kaip reta įdomios sąrangos yra prie Merkinės. Prisiminkime jau išgarsėjusią Velnio duobę prie Aukštadvario, mažus ežerėlius Ignalinos apylinkėse ir pailgas, klonio pavidalo forma. Pagaliau Dubingių ežeras bei kiti, mažiau išraiškingi.

Įsižiūrėjus matosi, kad gilieji kloniai sudaryti iš daugiau ar mažiau susiliejančių daubų (anksčiau vadintų rinomis). Beje, prie Merkinės yra ir kaimas Dubaklonis. Tačiau įspūdingiausi dubakloniai leidžiantis nuo Merkinės žemyn panemuniais. Vienas jų ties Jokūbiškiais. Čia išties daubos gilios, su ežerėliais, besančiais vos keli šimtai metrų nuo Nemuno., tačiau su upe nesijungiančiais. Tarp tų daubų, tiesiog dubaklonio dugne, iškyla kuplių, kupetiškos formos smėlio kalvelių, dažniausiai pagal tūrį analogiškų gretimoms dauboms ar daubutėms. Rodos, imtum ir apverstum, įstatytum kalvelę į daubutę – ir pritaptų, tarsi iš čia išimta buvo.

O koks patrauklus dubaklonis šalia Merkinės (į vakarus nuo miestelio), kurio dugnu srūva Strauja! Ypač įdomus jo ruožas ties Lovijos ežerėliu – dugne įsispaudusi virtinė daubų, šalia iškilęs smėlėtas gūbrys, kitur kalvų virtinės formą įgavęs. Nuo šio dubaklonio atsišakojusi ir į šiaurę Subartonių link nusitęsusi vandens daubų virtinė. Dubaklonį čia žymi tik maži, gilūs, paskirose daubose prasmegę ežerėliai – Linmarkas, Pakelinis, Kampinis, Gilšė, Gelovinis ir kt.

Jų kilmė – mįslė. Geomorfologinėje literatūroje nusistovėjo teiginys, kad tai ledyno tirpsmo vandenų erozijos padarinys. Linkstama prie nuomonės, jog šias formas išgilino poledžio vanduo. Po ledynais, jų sąlytyje su žemės paviršiumi, nuolat kaupiasi vanduo, kurį ledo svoris būna suslėgęs. Šiam veržiantis į pakraštį, pamate išgilinami dubakloniai. Neįšalęs gruntas lengvai pasiduoda vandens erozijai.

Dubakloniais vanduo tekėjo didelio slėgio verčiamas – tad jis veržėsi turbulentiškai, dažniausiai spirališkai ar kitaip sūkuriuodamas. Ir taip išmušė, išmalė gilias „skyles“ ir čia pat užpildė skliautines tuštumas išplautu ir tuo pačiu perplautu smėliu, gargždu net kartu su akmenimis. Ledui ištirpus ir liko kai kur tiesiog fantastiškai daubėta, kupetuota struktūra.

Tačiau vis dar neaišku, kodėl ji taip gerai išliko. Yra prielaidų, kad dubakloniai ilgą laiką buvo užpildyti palaidotu ledu ir paviršiuje jų nesimatė. Tik vėlyvajame poledynmetyje ledas tirpo ir paviršius staigiai įdubo. Manoma, kad kai kur ledas galėjo tirpti, kai jau čia gyveno žmonės. Ar ne iš čia tokie gausūs pasakojimai apie įgriūvančią žemę, netgi kartu su dvarais, bažnyčiomis, tose vietose virstant gilšėmis ir kitais paslaptingais ežerais.

Jis yra 550 m į kairę nuo Kauno-Jonavos kelio. Jį Kauno Istorijos muziejaus archeologai tyrinėjo 1975-77 m. Ištirta 1450 m² senkapio, atkasti 124 kapai, kurių 98-iuose mirusieji palaidoti su įkapėmis. Juose rasti 283 įvairios paskirties daiktai: žalvariniai papuošalai – plaukų smeigtukai, auskarai, apyrankės, žiedai, segės, žvangučiai, sagučiai, o taip pat švininis pakabukas, geležinės diržų sagtys, žalvarinės adatos, geležiniai plačiaašmeniai kirviai, geležinis ietgalis, geležinis raktas, moliniai puodai, verpsteliai, galąstuvai, jūrų kriauklelės ir kt.

Gausiausią įkapių dalį sudaro geležiniai peiliai (jų rasta net 69 kapuose) bei 14-16 a. monetos (41 kape). Piniginių liekanų aptikta tik 7 kapuose. Įkapių turtingumu išsiskyrė dviejų moterų kapai, kuriuose rasta įvairių papuošalų, o taip pat įdėta po geležinį peilį, molinį puodą, monetų.

Nustatyta, kad mirusieji šiame kapinyne laidoti lentiniuose karstuose, aukštielninki pietvakarių kryptimi. Tik 6 palaidoti galvomis į šiaurės rytus. Iš 124 palaidotųjų – 80 suaugusių ir 46 vaikai. Kapų duobių gylis tiksliai nenustatytas, nes kapinyno kalvelės paviršius nustumtas į pakraščius – griaučiai buvo atkasti 20-80 cm gylyje nuo dabartinio paviršiaus. Kapų duobės įvairios: nuo 240x80 cm iki 85x35 cm.

Karmėlavos senkapis priskirtinas 14-16 a. taigi šalia pilies ir dvaro iki pat 16 a. būta kaimo kapinaičių, kuriose laidota senoviniu papročiu: į kapą dėta metalinių papuošalų, namų apyvokos daiktų, monetų. Laidoti čia uždrausta, tikriausiai po 1529 m. – pastačius Karmėlavos bažnyčią.

Analogiški ir to paties laikmečio yra ir anksčiau tyrinėti Kauno rajono Pakalniškių Radikių ir Šilelio kapinynai.

Piligrimystės vietos Lietuvoje

Visi girdėjo apie Šiluvą, į kurios atlaidus žmonės plūste plūsta. Kryžių kalnas prie Šiaulių irgi labai populiarus. Nestebina ir Aušros Vartai Vilniuje... Tačiau kokias vietas Lietuvoje dar lanko piligrimai?

* Kalvarijos koplyčių kelias;
* Trakų bažnyčia - Dievo motinos bažnyčia;
* Katurnaujienos prie Šakių -- koplyčia Anelei Matijošaitienei (apsireiškimui);
* Kryžių šventovė prie Dusios ežero

Tai toli gražu dar ne visos vietos...