Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui

Vilkaviškis iki XIX amžiaus vidurio

Kaip yra rašęs kalbininkas Aleksandras Vanagas, "miesto vardas yra priesagos -iškis vedinys iš upės, prie kurios įsikūręs miestas, vardo Vilkauja. Pirmesnė miesto vardo lytis buvo *Vilkaujiškis, vėliau virtusi patogesniu ištarti variantu Vilkaviškis" 1.

J. Totoraičio, parašiusio Sūduvos Suvalkijos istoriją, nuomone, Vilkaviškis atsirado kaip Prienų girios kaimelis XVI a. pradžioje prie Kauno - Prūsijos kelio. Prienų seniūnas Steponas Pacas jame 1620 m. pastatė pirmąją bažnyčią. 1623 m. balandžio 20 d. Zigmanto III Vazos konfirmacinėje privilegijoje sakoma, kad Vilkaviškio bažnyčią pastatė LDK raštininkas, Prienų ir Birštono valdytojas, Birštono girios administratorius Steponas Pacas su žmona Ona Rudaminaite netoli Prūsijos sienos prie kaimelio vardu Vilkaviškis, kad plistų katalikų tikėjimas, nes ten dar buvo laikomasi pagoniškų papročių. Bažnyčios išlaikymui valdovas paskyrė Šelmų (Szelmy) kaimą su 10 valakų žemės, taip pat Mekšrinio ežerą, patvirtino sklypus bažnyčiai ir klebonijai, taip pat kasmet po 6 grašius iš kiekvienos sodybos2. O Steponas Pacas (1587-1640) buvo valstybės iždininku, paskui pakancleriu. Jaunystėje keliavo po Vokietiją ir Italiją, ilgesnį laiką studijavo Bolonijoje. 1614 paskirtas LDK raštininku. Lydėjo karalaitį Vladislovą kelionėje po Vakarų Europą, pastatė Jiezno rūmus, buvo aršus katalikas, mirė 1640 11 17, palaidotas Šv. Teresės bažnyčioje Vilniuje3.

1633 m. birželio 18 d. Vladislovas IV leido Steponui Pacui perleisti Vilkaviškio seniūniją sūnui Kristupui (nors tada turėjo 12 metų)4. 1655 m. spalio 13 d. Vilkaviškio girininkiją iš Magnuso de la Gardie gavo amžinai Jonas Mieženskis (Mierzenski)5, Jonušo ir Boguslavo Radvilų šalininkas. Tuo tarpu Kristupas Pacas buvo Jono Kazimiero šalininkas. 1656 08 16 tapo pakancleriu, 1658 03 02 kancleriu, buvo vienas iš taikos traktato, Olivoje pasirašyto su švedais 1660 05 03, kūrėjų6. Galimas daiktas, kad pasibaigus karui su švedais, norėdamas greičiau atkurti po karo sunykusį miestelį, Kristupas Pacas 1660 m. iš valdovo Jono Kazimiero išrūpino Magdeburgo teisių privilegiją. 1674 m. Vilkaviškio administratoriumi tapo Steponas Pranciškus Medekša7. 1680 m. spalio 14 d. S. P. Medekša buvo įvestas į 4 namus Vilkaviškyje, pirktus iš įvairių asmenų. 1684 m. sausio 17 d. Vilkaviškio magistratas sutiko nesikišti į S. P. Medekšos sklypą Virbalio gatvėje8. 1685 m. sausio 11 d. Jonas III Sobieskis, tarpininkaujant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui ir Vilkaviškio seniūnui Kristupui Pacui, patvirtino 4 namus su sklypais Kauno žemės teismo pateisėjui S. P. Medekšai ir juos išlaisvino nuo kariuomenės apsistojimo. Juose jam buvo leista laikyti neapmokestinamas smukles ir bravorus, statyboms ir kurui naudotis Vilkaviškio giria9. Tą pačią dieną tuometinio Vilkaviškio seniūnijos administratoriaus bei valdovo stalo dvaro Alytaus viceekonomo S. P. Medekšos buvo surašyti ir Vilkaviškio valsčiaus nuostatai, kuriuos jau po seniūno K. Paco mirties, 1685 m. vasario 14 d. patvirtino Jonas III Sobieskis10. Deja, patys nuostatai į Lietuvos Metriką neįrašyti, yra tik tų nuostatų patvirtinimas. S. P. Medekšai buvo išduoti 4 išrašai, kurie netrukus, 1686 m. sausio 22 d., buvo įrašyti į Kauno žemės teismo knygas11.

1663 m. Alvito ir Vilkaviškio klebonas buvo Jonas Pukienis Starkevičius (Joannes Pukien Starkiewicz). Matyt, tuo metu Vilkaviškio parapija buvo menka, nes su Alvitu turėjo tą patį kleboną. Tų metų bažnyčios dviejuose inventoriuose daugiausia surašyti bažnytiniai indai ir drabužiai, apie pačią bažnyčią žinios skurdžios. Minima, kad bažnyčioje buvęs 6 registrų pozityvas, pirktas klebono Adomo Starkevičiaus (dar vadinamo Adomu Jonu Pukieniu) už 500 auksinų, tačiau jį per karą paėmę prūsai. Antrą kartą pozityvą įrengęs už 600 auksinų tas pats klebonas. Jis bažnyčios sienas ir lubas papuošęs paveikslais, ir tai kainavę 300 auksinų. Šventoriaus sutvarkymas kainavęs 76 auksinus. Varpinės apkalimas lentomis - 65 auksinus. Bažnyčios vidaus paramstymas stulpais arba pilioriais, apdengimas naujais gontais kainavęs 80 auksinų. Bažnyčia turėjo 50 valdinių Jasienavičių, Rupeikų ir Masiukų kaimuose12.

1679 m. balandžio 7 d. Jonas III Sobieskis, Ponų Tarybai tarpininkaujant ir Vilkaviškio žydų vardu prašant atstovams Markui Hercikovičiui ir Bernotui Jakubovičiui, žydams išdavė privilegiją, kurioje sakoma, kad naujai apgyvendinamame (vadinasi, Vilkaviškiui neseniai buvo suteiktos miesto teisės) Kauno pavieto Vilkaviškio mieste, įkurtame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Kristupo Paco jo tuo metu valdomoje Vilkaviškio seniūnijoje, yra apsigyvenę nemažai žydų, kurie vadovaujasi 1645 m. gruodžio 31 d. Vladislovo IV privilegija visiems LDK žydams bei Jono Kazimiero 1648 m. vasario 17 d. karūnavimo seime patvirtinta privilegija. Jonas III, remdamasis tomis minėtomis privilegijomis ir valdovo Jono Kazimiero valia, išdėstyta specialioje privilegijoje kancleriui Kristupui Pacui, kuria leidžiama kurti laisvą miestą ir jame plėsti prekybą (miesto kūrimo privilegijos data nenurodoma, matyt, 1660 metai), leido Vilkaviškio žydams naudotis tomis pačiomis laisvėmis, kaip žydai naudojasi visoje LDK, t. y. savo namuose pardavinėti gėrimus, tiek brangesnes, tiek pigesnes prekes, sveriamas svarais ar matuojamas uolektimis, turėti mokyklą (arba sinagogą?) ir 3 namus prie jos, už kuriuos neturės mokėti miestui ir valstybei mokesčių bei atlikinėti prievolių dvarui ar miestui, o jeigu atsitiktinai jie sudegtų, toje pačioje vietoje galėjo be trukdymo susimūryti ar pasistatyti naujus. Mieste, kaip ir kituose miestuose, galėjo nevaržomi darbuotis žydų amatininkai - auksakaliai, siuvėjai, odadirbiai, šugelninkai (szmuklerzy), skardininkai ir kiti, ir miestiečiai jų negalėjo versti jungtis į cechus ar atlikinėti cechų prievoles. Žydai galėjo turėti savo kapines ir netrukdomi ten laidoti mirusiuosius pagal savo papročius, ir laidojimo metu mirusįjį galėjo nešti į kapines bet kuriomis gatvėmis. Taip pat ir už pirtį, pastatytą jų pasirinktoje ir nusipirktoje vietoje, žydai neturėjo mokėti jokių mokesčių, tačiau ji negalėjo veikti per didžiąsias katalikų šventes - pvz., per pirmąsias Velykų ar Kalėdų dienas. Galėjo netrukdomi pasistatyti skerdyklą ir joje pardavinėti bet kokią mėsą, tačiau kiekvienas mėsininkas kasmet dvarui turėjo duoti akmenį (toks svorio matas) lajaus. Tie, kurie laikė smukles, pagal kanclerio K. Paco nurodymą turėjo mokėti gėralų mokestį: už alų po 1 kapą, už midų tiek pat, už degtinę mokėti po puskapį grašių. Gyvenantieji sklypuose prie turgavietės ir pasistatysiantieji vėliau turėjo mokėti po 15 grašių, už gatvių, daržų ir klaimaviečių sklypus po 6 grašius kasmet. Ganyklas galėjo turėti tokias pat, kaip ir kiti miestiečiai, taip pat ir įėjimą į mišką namų reikalams, t. y. kurui ir pastatų remontui, kaip ir kiti miestiečiai. Taip pat nurodyta, kad miesto jurisdikcijai ir Magdeburgo teisei (vadinasi, tuo metu Magdeburgo teise Vilkaviškis jau naudojosi) žydai nebus pavaldūs, bet tik dvaro administracijai, o dėl šios sprendimų galės apeliuoti į valdovo dvaro teismą, o už apeliaciją neturės daugiau mokėti, bet tik kaip Vilniaus žydai. Šeštadieniais ir per kitas žydų šventes ir turgaus dienomis žydai negalės būti šaukiami į teismą, žydai galės būti baudžiami tik taip, kaip parašyta Lietuvos Statute; o jeigu kuriam nors priesaika turės būtų paskirta pagal Saksų teisę, nuo jos bus laisvi, bet turi prisiekti pagal Statutą. Jeigu žydas turės bylą su žydu, tada juos turi teisti jų vyresnieji; užsieniečiai pirkliai jokiomis turgaus dienomis neturi trukdyti vietiniams žydams, ypač pardavinėti uolektimis ar svarais, tačiau gali laisvai atvežti prekes vietiniams pirkliams ir urmu parduoti. Ir apskritai Vilkaviškio žydams suteikiamios tokios pat teisės ir laisvės, kokias turi Gardino žydai, ir dvaro administracija, ir miestiečiai žydams neturi trukdyti. Ši privilegija įrašyta 1792 m. sausio 24 d. į Kauno žemės teismo knygas, tačiau įrašant padaryta klaida - vietoj 1679 metų privilegija datuota 1779 metais, todėl kyla klausimas dėl jos autentiškumo. 1680 m. gruodžio 4 d. ir 1791 m. rugpjūčio 8 d. ji buvo įrašyta ir į Gardino pilies teismo knygas13. Kol nėra kitų įrodymų, ta datos klaida, manykime, yra raštininko apsirikimas (rašė į knygą vis dėlto kitame šimtmetyje). Tad remdamiesi šia privilegija turime konstatuoti, kad Vilkaviškis Magdeburgo teise tuo metu jau naudojosi ir kad žydai mieste gavo gana plačias teises, mažai kuo beiskiriančias nuo kitų miestų žydų teisių.

Kristupas Pacas mirė 1684 01 10, o jo žmona 1685 03 11, Vilkaviškio seniūnija teko valdyti valdovo taurininkui Dulskiui14.

1691 m. spalio 29 d. Jonas III Sobieskis Vilkaviškio miesto vaitu, po vaito Kristupo Maleckio mirties, paskyrė jo sūnų Dominyką Maleckį15. Po jo vaitu buvo Kristupas Petras Morozas, o po pastarojo mirties, 1697 m. rugsėjo 18 d. vaitu iki gyvos galvos skiriamas Jonas Leščinskis. Augusto II privilegijoje nurodoma, kad jis kandidatu į vaitus miestiečių buvo išrinktas pagal valdovo pirmtakų jiems suteiktas teises16. 1791 m. miesto teisių atnaujinimo privilegijoje minima, kad Jonas Leščinskis vaitu buvo paskirtas 1697 m. rugsėjo 19 d. Tačiau J. Leščinskis tikriausiai iš viso nesuspėjo pradėti eiti vaito pareigų, nes 1698 m. sausio 24 d. Augustas II Vilkaviškio vaitu paskyrė kapitoną Kazimierą Morozą po vaito, majoro Petro Morozo mirties. K. Morozas vaitu paskiriamas irgi iki gyvos galvos, jam, kaip ir kitiems vaitams, suteikiami 2 valakai žemės ir sklypai mieste, teisė teisti miestiečius17. Tačiau vis dėlto vaitu kurį laiką buvo ir J. Leščinskis. 1710 m. vasario 25 d. Augustas II Vilkaviškio magdeburginio miesto vaitu paskyrė Dadzibogą Einoravičių, vietoj mirusio vaito Leščinskio. D. Einoravičių skirti vaitu tarpininkavo etmonai ir Ponų Taryba už jo nuopelnus karo ekspedicijos Vitebsko vaivados sunkiosios kavalerijos (petihorcų) vėliavoje. Vaitija jam iki gyvos galvos buvo duota su jai priklausančiais valakais žemės, sklypais, pastatais, visomis pajamomis bei teise spręsti jam priklausančias kriminalines bylas18.

Apie miesto dydį galima spręsti iš 1699 m. liepos mėn. universalo, kuriame nurodyta, kiek kuris miestas ar miestelis moka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašto reikalams. Paminėsime tik kai kuriuos artimesnius miestus ir miestelius: iš Prienų buvo numatyta gauti 60 auksinų, iš Virbalio - 65, iš Naumiesčio - 30, iš Vilkaviškio - 25 auksinus mokesčių19. Taigi iš aplinkinių miestelių jis buvo pats mažiausias.

1700 m. Vilkaviškio bažnyčios inventoriuje nurodoma, kad klebonas buvo Teodoras Viežbickis, vikaras - Mykolas Januševičius. Bažnyčia esanti sena, tik naujai apkalta lentomis, o stogas gontais, bokštelis dengtas skarda. Ji buvusi konsekruota 1675 m. Mikalojaus Slupskio, Vilniaus arkidjakono (turbūt po didesnio remonto). Didysis altorius naujas, tačiau dar nepaauksuotas. Pozityvo remontas kainavęs 180 timpų. Varpinė su 2 varpais. Bažnyčios palivarke tik gyvenamasis namelis, daržinėlė, svirnelis. Po klebono Varlauskio galvijų nelikę, tik 2 paršai ir 6 žąsys. Bažnyčiai priklausančiame Šelmių kaime 10 valakų, prie klebonijos - 2 margai, taip pat ežerėlis prie Gudelių kaimo. Vaikų mokymui buvo mokyklos pastatas, mokyklos rektorius buvo Mikalojus Dambrauskas (Dabrowski). Buvo taip pat špitolė, nors jai fundacijų ir nebuvo, joje gyveno 6 vargšai. Mieste taip pat buvo žydų sinagoga20.

1730 m. balandžio 15 d. Augustas II suteikė teisę iki gyvos galvos valdyti Vilkaviškio seniūniją ir Vilkaviškio seniūno, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir kariuomenės generalinio regimentoriaus Mykolo Kaributo Višniaveckio žmonai Teklei Radvilaitei Višniaveckai. Privilegijoje pažymima, kad duodami valdyti palivarkai bei miestai, o į valstybės iždą turės mokėti tik kvartos arba donatyvos mokestį21.

1732 m. Vilkaviškio seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad tuo metu Vilkaviškio mieste buvo turgavietė (rinka) ir šios gatvės: Dvaro (Zamkowa), Gudelių (Gudelska), Kauno (Kowienska), Naumiesčio (Wladyslawowska), Aukštoji (Wysoka), Varšuvos (Warszawska) ir Gardino (Grodzienska). Mieste buvo 25 krautuvėlės. Surašyti ir kaimų valstiečių mokesčiai, nurodytas dirbamos žemės plotas22.

1738 m. Vilkaviškio seniūnija (arba hiberninės valdos) buvo valdoma Vilniaus vaivados, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Mykolo Servanto Kaributo Višniaveckio, tačiau ją administravo Anastazijus Danovskis, iždo raštininkas. To meto seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad Vilkaviškio mieste buvo 19 seniūnijai priklausančių dūmų. Paties magdeburginio miesto dūmų skaičius nenurodytas, tik sakoma, kad miestas už sklypus ir krautuvėles dvarui moka 290 auksinų 14 grašių, už dirbamą žemę 400 auksinų, miesto gėrimų mokesčio arenda ir malūnas duoda 1800 auksinų 10 grašių pajamų23.

Vilkaviškio seniūnijos (ją valdė Palenkės vaivada Mykolas Sapiega su žmona Aleksandra Čartoriskaite) 1747 m. inventoriuje pažymėta, kad Vilkaviškio mieste buvo kvadratinė turgavietė (rinka, jos trijose kraštinėse buvo po 4 sklypus, ketvirtojoje - 3 sklypai), Gardino (9 gyventojai), Varšuvos (28), Žydų mokyklos (Szkolna, 19 gyventojų, žydų pirtis ir sinagoga), Kišeniškių (Kiszeniszka, 41 gyventojas), Aukštoji (20), Kauno su skersgatviais (30), Gudelių (26), Dvaro (16 gyventojų). Turgavietėje stovėjo 31 krautuvėlė24. Buvo surašyti miesto tvarkymosi nuostatai. Taigi, palyginti su 1732 m., atsiradusios dvi naujos gatvės ir Kauno gatvės skersgatviai. Buvo 204 gyventojų sodybos (be katalikų ir žydų maldos namų, tikriausiai buvo ir rotušė). 1749 m. vasario 8 d. seniūnijos inventoriuje paminėtos tos pačios gatvės ir turgavietė, kaip ir 1747 m. Nurodyta, kad Vilkaviškio mieste yra 197 1/8 1/2 sodybinio sklypo, 178 1/2 daržų sklypų, 186 gaspadoriai su žydais, dirbamos žemės 11 1/6 1/24 valako ir 33 1/2 margo. Dvaro rūmai buvo dviejų aukštų, jų pagrindinis fasadas atgręžtas į miestą. Buvo aprašytos miesto ir kaimų gyventojų prievolės25. Apskritai reikia pastebėti, kad Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje yra nemažai medžiagos Vilkaviškio XVIII a. istorijai; XIX a. medžiagos yra Varšuvos Vyriausiajame senųjų aktų archyve, tačiau čia pateikiu tik tos medžiagos nuotrupas, kurias esu pasižymėjęs dar 1979 m., reikia tikėtis, kad rašysiantieji platesnę miesto istoriją ateityje pasinaudos šiomis nuorodomis26.

Per Rusijos-Prūsijos karą, kai per Lietuvą nesivaržydama žygiavo Rusijos kariuomenė, kaip ir kitos Lietuvos vietovės, nukentėjo ir Vilkaviškis bei apylinkės. 1757 m. nuostolių rejestre minima, kad maskoliai kalmukai padarė seniūnijai didelių nuostolių, buvo nusiaubtas ir Paežerių palivarkas27.

1773 m. gruodžio 26 d. privilegija Stanislovas Augustas suteikė teisę Vilkaviškio seniūniją, valdomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Mykolo Oginskio, iki gyvos galvos valdyti ir jo žmonai (jeigu vyras mirtų) Aleksandrai Čartoriskaitei Oginskienei28.

1776 m. sausio 25 d. sudarytame Kauno pavieto padūmės mokesčių mokėtojų sąraše nurodyta, kad Vilkaviškio parapijoje yra 1 Oginskių valdomas Vilkaviškio dvaras, Vilkaviškio mieste 39 žemdirbių dūmai ir 96 dūmai sklypuose ir Vilkaviškio klebono Lachovskio jurisdikcijoje buvo 5 sklypininkų dūmai daržuose ir špitolė (taigi mieste buvo daugiau kaip 140 dūmų). Iš viso parapijoje buvo 809 valstiečių, 4 dvarų ir 7 bajorų dūmai29.

Vilkaviškis XVIII a. pabaigoje (seniūnija buvo valdoma didžiosios etmonienės Oginskienės) kelis kartus degė. Žinomi 1781 m. rugsėjo bei 1782 m. birželio ir spalio mėnesių gaisrai, kurių metu sudegė 40 žydų namų (liko nesudegę 106 gyvenamieji namai) ir 7 krikščionių namai, taip pat dvaro smuklė, žydų bravorai, prekių sandėliai, namų turtas. 1782 m. spalio 31 d. nustatant gaisro nuostolius buvo konstatuota, kad sudegusių pastatų vertė 39 920 auksinų, turto vertė 58 050 auksinų. Padegėliai žydai buvo atleisti nuo pagalvės mokesčio, o tie, kurie neturėjo nuostolių, už 1781 m. turėjo sumokėti 2482 auksinus 15 grašių. Tuo tarpu iš Vilkaviškio buvo gaunama 482 auksinai gėrimų gamybos mokesčio, nes buvę 11 bravorų, o per gaisrą sudegė 5, todėl lieką mokėti už 6 bravorus 269 auksinai 27 1/2 grašio. 1781 m. žydo namuose kilo gaisras dėl netvarkingo dūmtraukio, o 1782 m. birželio mėn. gaisras kilo nebaigtame bravore, kuriame niekas net ugnies nekūreno, todėl esą galima manyti, kad buvo padegta, tuo tarpu spalio mėn. gaisras kilęs salyklinėje; visi gaisrai prasidėję naktį. Dėl pastarojo gaisro 1782 m. lapkričio 8 d. Iždo komisijos nutarimu 240 žydų metams laiko buvo atleisti nuo pagalvės mokesčio30.

1790 m. duomenimis, mieste buvo 5 smuklės, 44 žemdirbių ir 231 daržininkų bei trobelninkų dūmas31. Taigi iš viso mieste būta 280 dūmų, be bažnyčios, sinagogos ir kitų visuomeninės paskirties pastatų, už kuriuos mokesčiai nebuvo renkami. Dūmų skaičius maždaug toks pat, kaip nurodyta žemiau minimoje 1791 m. privilegijoje, tad yra gana tikslus.

1791 m. gruodžio 9 d. privilegija Stanislovas Augustas atnaujino miesto teises, patvirtino herbą, leido turėti miesto plytinę. Atnaujinant teises, buvo remiamasi tuo, kad miesto vaizdas atitinka to meto supratimą apie miestą, jame yra 276 dūmai. Nepatenkinti magistrato sprendimais Vilkaviškio miestiečiai galėjo apeliuoti į skirtą apeliacijos vietą Kaune arba prie valdovo dvaro. Beje, privilegijoje nurodoma, kad Vilkaviškis tuo metu buvo Prienų pavieto ribose. Prašydami atnaujinti miesto teises, miestiečiai pateikė ne tik išrašą iš magistrato knygų apie namų skaičių, bet ir dvi privilegijas, kuriomis buvo paskirti Vilkaviškio magdeburginio miesto vaitai - vieną 1697 m. rugsėjo 19 d., kai vaitu buvo paskirtas Jonas Leščinskis, antrą 1709 m. vasario 25 d. (kaip jau minėta aukščiau, Lietuvos Metrikos įraše šios privilegijos data kitokia - 1710 m. vasario 25 d.), kai vaitu buvo paskirtas Dadzibogas Einoravičius32.

1794 m. ties Vilkaviškiu generolas Chlevinskis kovėsi su Prūsijos kariuomene, tačiau nesėkmingai. 1795 m. Vilkaviškis buvo prijungtas prie Prūsijos. Iš pradžių čia buvo apygardos teismas, tačiau netrukus buvo perkeltas į Kalvariją, ir iki XIX a. anrtosios pusės miestas buvo Kalvarijos apskrities ribose. 1800 m. buvo 314 gyv. namų, 1804 gyventojai (daugiausia žydai). Miestą, buvusį prie prekybinio kelio į Karaliaučių, pradėta tvarkyti, grįsti gatves, statyti naujus namus. Jame stovėjo husarų eskadronas33.

Po 1795 m. Lietuvos-Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo dalis Lucko, Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų pateko Prūsijos valdžion. Fridrichas Vilhelmas II, nenorėdamas, kad jo tų sričių valdiniai bažnytiniu atžvilgiu būtų priklausomi nuo Rusijos teritorijoj esančių vyskupų, pasiryžo įkurti naują vyskupiją. Tuo reikalu jis kreipėsi į popiežių Pijų VI. Kol naujos vyskupijos klausimas bus išspręstas, tų sričių tikintieji laikinai buvo pavesti Plocko vyskupo Kristupo Hilarijaus Šembeko globai. Susitaręs su Prūsų valdžia, popiežius 1798 m. kovo 25 d. įsteigė naują Vygrių vyskupiją ir jos pirmuoju vyskupu 1799 m. balandžio 5 d. paskyrė Mykolą Pranciškų Karpavičių, garsų Vilniaus pamokslininką (po įšventinimo į kunigus buvusį Prienų klebonu). Vygrių vyskupijai iš Žemaičių vyskupijos buvo priskirtas Virbalio dekanatas su 15 bažnyčių, iš Vilniaus vyskupijos dalis Kauno ir Trakų dekanatų, visi Gardino, Knyšino, Alvito, Simno ir Augustavo dekanatai su 90 bažnyčių ir iš Lucko vyskupijos 44 bažnyčios. Visos šios parapijų bažnyčios ir filijos išvardintos vyskupijos steigimo bulėj. 1802 m. vyskupas M. Karpavičius padalijo vyskupiją į 14 dekanatų: Augustavo, Balstogės, Bielsko, Briansko, Drohičino, Knyšino, Alvito, Prienų, Zapyškio, Simno, Sokolkos, Tikocino, Virbalio ir Vygrių. Įsteigęs konsistoriją-kuriją, jis paskyrė du oficiolus: lenkiškajai vyskupijos daliai Joną Klemensą Golaševskį ir lietuviškajai daliai Baltazarą Paškevičių, iš 8 p. kai Vygriuose buvo sutvarkyta rezidencija, ten persikėlė 1802 m. pradžioje. Vyskupas M. Karpavičius mirė 1803 m. lapkričio 5 d., ir vyskupiją kurį laiką valdė abu oficiolai. 1807 m. Tilžės sutartimi keli Vygrių vyskupijos dekanatai (Balstogės sritis) vėl perėjo Rusijos valdžion (juos valdė Stanislovas Bogužas Siestržencevičius). Popiežius Pijus VII 1818 m. birželio 30 d. pertvarkė Vygrių vyskupijos ribas ir pavadino ją Seinų arba Augustavo vyskupija. Vyskupo rezidencija iš Vygrių buvo perkelta į Seinus. K. Golaševskis liko naujosios vyskupijos vyskupu. Seinų dominikonų vienuolyno bažnyčia buvo pakelta katedra, vienuolynas paskirtas būsimai seminarijai. Nustatant naujos vyskupijos ribas nebuvo paisyta tautinių ir etninių motyvų. Todėl Seinų diecezija, kaip Lenkų kongresinės karalijos dalis, buvo priskirta Varšuvos arkivyskupijos jurisdikcijai. Seinų dieceziją sudarė 120 parapijų (89 iš Vygrių ir 31 iš Plocko diecezijų), kurios buvo paskirstytos į 12 dekanatų. Pusės dekanatų - Alvito (11 parapijų bažnyčių ir filija), Prienų (11 parapijų bažnyčių ir 4 filijos), Zapyškio - 7 parapijos bažnyčios ir 2 filijos), Simno (11 parapijos bažnyčių), Virbalio (9 parapijos bažnyčios ir 1 filija), Vygrių (12 parapijos bažnyčių) gyventojai buvo lietuviai, kitų 6 - lenkai. 1819 m. vyskupas K. Golaševskis pateikė vyresnybei naujo diecezijos paskirstymo dekanatais projektą, kuris buvo patvirtintas 1820 m. Diecezija buvo suskirstyta į lietuviškąją ir Lomžos reparticijas. Lietuviškąją dalį sudarė Augustavo, Kalvarijos, Lazdijų, Marijampolės, Alvito, Seinų ir Zapyškio dekanatai. 1866 m. Lenkijos karalystėje buvo įvestas naujas administracinis suskirstymas. Diecezija atsidūrė dviejų gubernijų - Suvalkų ir Lomžos - ribose, todėl tapo kitaip suskirstyta dekanatais. Suvalkų gubernijoje įsteigti ar reorganizuoti Augustavo, Kalvarijos, Marijampolės, Seinų, Suvalkų, Vilkaviškio ir Vladislavovo (Kudirkos Naumiesčio) dekanatai. 1919 m. lenkams užėmus Seinus, buvo ištremtas vyskupas A. Karosas; jis gyveno Gižuose, Vilkaviškyje ir iš ten valdė Lietuvos teritorijoje esančią Seinų diecezijos dalį (87 parapijas). 1926 m. ji buvo pavadinta Vilkaviškio diecezija. Lenkijos teritorijoje pasilikę dekanatai tapo Lomžos diecezijos dalimi34.

1800 m. statistikos duomenyse randame, kad "Vilkaviškis - katalikiškas miestas, turi 7 gatves, 305 dūmus (įskaitant ir 1 bažnyčią). Pievų ir dirvų - 56 valakai 5 margai. Buvo 1 vėjinis malūnas, 28 smuklės ("šinkai"), 23 bravorai, 35 degtinės gamyklos, 65 šuliniai. Gyveno 2077 žmonės (t. y. 550 šeimininkų, 478 šeimininkės; samdomi: 6 bernai, 25 piemenys, 27 mergos, 18 padienių samdinių); iš bendro gyventojų skaičiaus buvo 1236 žydai, 3 dvasininkai, 10 prekybininkų, 149 amatininkai, 3 magistrato tarnautojai, 3 policininkai, 1 miestietis atvykėlis. Pastatai: 12 namų dengti čerpėmis ("degpadėmis"), 294 gontais, buvo 40 kluonų, 18 sklypelių neapgyventi. Miestas mokėjo 425 talerius 30 grašių mokesčių. Iš prekybininkų paminėti šie: 4 prekiavo šilkais, 4 audeklais, 2 vilnoniais audiniais. Amatininkai: 1 vaistininkas, 1 barzdaskutys, 10 kepėjų, 2 statindariai, 20 aludarių, 3 knygrišiai, 2 vindininkai*, 11 skerdžių, 9 stiklintojai, 2 auksakaliai, 4 kalviai, 2 skardininkai, 10 kušnierių (vilnuotų kailių siuvėjai ir pardavėjai), 4 kailiai*, 1 mūrininkas su mokiniu ir pamestriu, 1 malūnininkas, 1 pasamonininkas (sijonų pažemių reguliuotojas)*, 1 vamzdžių gręžėjas, 1 balnius, 2 šaltkalviai su pameistriais, 30 siuvėjų su dviem pameistriais, 3 staliai, 1 dailidė (triobų statytojas), 1 milius"35.

1816 m. burmistras Jeziorkovskis parengė miesto planą. 1817 m. parengtas kapinių planas. 1820 m. kovo 20 d. Baltramiejus Kulvietis (Kulwiec) parengė Vilkaviškio miesto reguliavimo planą, 3 egzempliorius, kuris buvo patvirtintas 1824 m. spalio 6 d.36 1822 m. T. Rudzinskas parengė medinių tiltų projektą. 1830 m. Kazimieras Vansovičius parengė miesto pietinės dalies (nuo turgavietės) išplanavimo projektą, mūrinio bravoro projektą. 1839 m. L. Randau parengė centro scheminį planelį.

1827 m. Vilkaviškyje buvo 293 namai, 2889 gyventojai37. Prasidėjus 1830 m. sukilimui Vilkaviškio valstiečiai nesuprato jo reikšmės, laisvės kare nenorėjo tarnauti "už poną". Tų metų gruodžio pabaigoje Vilkaviškyje "paskelbus mobilizacijos šaukimą, valstiečiai pasipriešino mobilizacijai į gvardiją, sakydami, kad tai esą daroma dvarininkų reikalui, kad jie esą engiami kaip ir anksčiau, ir norėjo pulti atvykusius naujokų paimti karininkus su kareiviais, kurie gavo užsidaryti valsčiaus būstinėje. Dėl pasipriešinimo keli valstiečiai buvo suimti, bet tai jų neramino; jie privertė paleisti suimtuosius, ir Lenkijos vyriausybė turėjo suteikti valstiečiams šiokių tokių lengvatų"38.

1842 m. Vilkaviškyje priskaičiuojama 344 dūmai, 1845 m. - 383 dūmai. 1851 m. statistikos duomenimis, Vilkaviškyje buvo 2 mūriniai valdiški namai, 48 mūriniai ir 308 mediniai privatūs namai, 6 miestui priklausę namai, gyveno 5505 gyventojai (2969 vyrai ir 2536 moterys), iš jų 4315 žydų, 23 vokiečiai, 1 rusas. 1858 m. padaugėję tik 2 namais, gyventojų skaičius beveik tas pats - 5503 gyventojai, iš jų 4659 žydai.

1857 m. buvo 360 namų, iš jų 50 mūrinių, 5503 gyventojai39. 1860 m. Vilkaviškyje buvo 1 mūrinis valdiškas namas, 5 miesto namai (iš jų 1 mūrinis), 48 mūriniai ir 318 medinių privačių namų, 5 kitos paskirties įvairūs pastatai, gyveno 5591 gyventojas (2641 vyras, 2950 moterų), iš jų 4730 žydų ir 25 vokiečiai.

Dr. Algirdas BALIULIS, Vilnius

Nuorodos

1 Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1996. P. 274-275.

2 1623 04 20 Varšuva. Zigmanto III privilegija, kuria patvirtinama Vilkaviškio bažnyčios fundacija; privilegija (pergamentas) pateikta įrašyti į Vilniaus žemės teismo knygas 1782 04 12 Vilniaus diecezijos archyvaro Jaceko Milošo // LVIA. SA 4225. L. 865-872.

3 PSB 24, P. 748-749.

4 Pacowie. Materjaly historyczno-genealogiczne uložone i wydane przez Jozefa Wolffa Petersburg, 1886. S. 83.

5 PSB 21, P. 19.

6 PSB 24, P. 710-715.

7 PSB 20, P. 369.

8 LVIA. F. 1135. Ap. 2. B. 43. Abėcėlinė rodyklė Kauno žemės teismo aktams, Vilkaviškis įvairiose vietose.

9 1685 01 11. Varšuva. Jono III Sobieskio konfirmacija, S. P. Medekšai suteikianti teisę neapmokestintus namus Vilkaviškyje // LM 138. L. 554.

10 1685 02 14. Varšuva. Jono III Sobieskio raštas, patvirtinantis revizorių sudarytus Vilkaviškio seniūnijos nuostatus // LM 138. L. 555-556.

11 LVIA. F. 1135. Ap. 2. B. 43. Abėcėlinė rodyklė Kauno žemės teismo aktams, Vilkaviškis įvairiose vietose.

12 1663 08 11. Vilkaviškio bažnyčios inventorius // LVIA. F. 694. Ap. 1. B.3970. L. 471-475.

13 1679 04 07. Gardinas. Jono III privilegija Vilkaviškio žydams, įrašyta į Kauno pavieto žemės teismo knygą 1792 01 24 // LVIA SA 13807. L. 701-703.

14 Pacowie. Materjaly historyczno-genealogiczne uložone i wydane przez Jozefa Wolffa. Petersburg, 1886. S. 169, 171.

15 LM 146. L. 317.

16 1697 09 18. Krokuva. Augusto II privilegija, suteikianti Vilkaviškio vaito pareigas Jonui Leščinskiui, po Kristupo Petro Morozo mirties. // LM 150. P. 16-17.

17 1698 01 24. Varšuva. Augusto II privilegija Kazimierui Morozui, iki gyvos galvos suteikianti Vilkaviškio vaito pareigas po Petro Morozo mirties // LM 149. P. 27-28.

18 1710 02 25. Augusto II privilegija, kuria vaitu skiriamas D. Einoravičius// LM 155. L. 175-176.

19 1699 07. Varšuva. Augusto II universalas miestams ir miesteliams, kuriuo skiriami pašto mokesčiai / LM 150. P. 50-55.

20 1700. Vilkaviškio bažnyčios vizitacijos aktas // LVIA. F. 694. Ap. 1. B.3972. L. 89-92.

21 1730 04 15. Augusto II raštas, kuriuo suteikiama teisė iki gyvos galvos valdyti Vilkaviškio seniūniją Teklei Radvilaitei Višnioveckai // LM 166. L. 49-50.

22 Biblioteka PAN w Krakowie, sygn. 6070.

23 LVIA. SA 3774. L. 427-435.

24 Biblioteka PAN w Krakowie, sygn. 6070.

25 Biblioteka PAN w Krakowie, sygn. 6070.

26 Pavyzdžiui, XIX a. Vilkaviškio miesto medžiagos yra Varšuvoje, AGAD, Komisja Rzadowa Spraw Wewnetrznych, Nr. 5185-5198 (1811-1868 m.).

27 Biblioteka PAN w Krakowie, sygn. 5749.

28 LVIA. SA 3681. L. 349.

29 LVIA. SA 3313. L. 34-36.

30 LVIA. SA 3939. L. 974-976.

31 LVIA. SA 4151. L. 177.

32 LM 556. P. 30-33.

33 Slownik geograficzny, Warszawa, 1895, T. 14. S. 94-96.

34 Lietuvių enciklopedija. Boston. T. 27. P. 191-192; T. 34. P. 57-59; Jemielity Witold. Diecezja augustowska czyli sejnienska w latach 1818-1872. Lublin, 1972; Jemielita Jerzy. Diecezja sejnienska w latach 1819-1872. Lublin, 1990; Podreczna encyklopedia koscielna. Warszawa, 1915. T. 41-42; Encyklopedia koscielna. Warszawa, 1900. T. 24.

35 VUB. F. 102 JR-230. L. 140-141 (J. Reitelaičio duomenys imti iš Vonsickio veikalo "Pruskie opisy miast polskich" - MAB 058953/13, o Vonsickis nurašęs Berlyno archyve iš rankraščio "Statistische Tabellen von den Bialystockischen Cammer Staedten in der Provinz Nauostpreussen pro 1800 Jahr").

36 LVIA, F. 1073, Ap. 1, B. 256. L. 132-134. Akta pomiaru miast, 1865.

37 Slownik geograficzny, Warszawa, 1895, T. 14. S. 94-96.

38 Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius, "Mintis". 1973. P. 259.

39 Slownik geograficzny, Warszawa, 1895, T. 14. S. 94-96.

Salantų parapijai - 395 metai
šv. Trejybės (Plymouth) parapijos istorija
Senoji Buivydžių bažnyčia
Ūlos kraštas senovėje
Pažinkime kitokius Druskininkus
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
Vartiklis