Lietuvos istorija
Keista toji Liškiava...
Keista buvo toji Liškiavos šalis, Keista pilis ir keisti žmonės ten gyveno. Vincas KrėvėLiškiava, nedidelė gyvenvietė Varėnos rajone, kairiajame Nemuno krante, 8 km į šiaurės rytus nuo Druskininkų, yra daug garsesnė savo praeitimi, archeologijos ir architektūros paminklais, gamtos grožiu už daugelį didesnių miestų bei miestelių. Dar tiksliai nežinoma apie Liškiavos pradžią, jos senuosius gyventojus, valdovus. Vinco Krėvės padavimų personažai - Raivedys ir Kunotas, primena Mindaugą ir Komantą*), jotvingių vadą, žuvusį 1264.06.22. Senieji padavimai byloja, kad čia nuo Mindaugo laikų, o gal dar nuo seniau, gyveno krikščioniška bendruomenė, kuri skyrėsi savo gyvensena ir papročiais nuo toliau gyvenančių žmonių. Todėl Liškiava ir buvo vadinama keista šalimi, keista pilimi ir keisti ten buvo žmonės. Dabar manoma, kad Mindaugo laikų vyskupo Vito vyskupijos centras buvo senieji Veisiejai, o jo plačios valdos - pietų Lietuvoje, tad ir Liškiavos šalis veikiausiai jam priklausiusi. Žlugus Mindaugo įvestai krikščionybei, ne visi priėmusieji krikštą nuo jo atsisakė, ne visi žuvo, liko pavienių krikščionių ar nedidelių bendruomenių, kurios, neturėdamos ryšių su kitais krikščionimis, ilgainiui virto tik panašiomis į krikščioniškąsias. Kryžiuočiams nusiaubus Sūduvą, žmonės Liškiavos neapleido ir ją išlaikė. Čia buvo pilis ar įtvirtinta sodyba, vėliau buvo sumanyta pastatyti mūro pilį.
Tačiau 15 a. pradžioje imta statyti mūro pilis po Žalgirio pergalės pasidarė nereikalinga ir toliau buvo nebestatoma, o ant kitos kalvos į rytus įkurta nauja sodyba-dvaras.
Po Lietuvos krikšto 1387 m. Liškiavos gyventojus krikščionybė pasiekė greitai, nes Merkinėje dar anksčiau buvo katalikų bažnyčia. 15 a. viduryje ant Žaliojo kalno pastatoma bažnyčia. Pagal 1975 m. archeologinių kasinėjimų duomenis, ji buvusi 20x12 m dydžio su 8 m pločio absida į pietų sieną, apie bažnyčią buvęs akmenų grindinys. 16 a. viduryje bažnyčia sudegė, po gaisro ant tų pačių pamatų nauja bažnyčia pastatyta iki 1565 m. - greičiausiai kalvinistų, kuriuos rėmė Radvila Mikalojus Juodasis. Šie Liškiavoje išsilaikė 59 metus. 1624 m. Vilniaus vyskupų byla dėl bažnyčios buvo laimėta ir bažnyčia sugražinta katalikams, įkurta Merkinės parapijos filija ir jos administratoriumi tapo Merkinės klebonas Petras Ramulevičius.
Tada Liškiavą valdė Mykalojus Pronckevičius Radziminskas, kurio rūpesčiu 1629 m. bažnyčia nuo Žaliojo kalno buvo perstatyta ant kalvelės prie kelio, vedančio į Merkinę. M. Rudziminskas Liškiavos bažnyčiai užrašė 12 valakų žemės, aprūpino bažnyčią liturginiais rūbais, indais ir pridėjo 1000 lenkiškų auksinų.
Žaliajame kalne Radziminskiai pasistatė puošnius rūmus. 1644 m. Liškiava gauna parapijos teises. 1645 m. Mykolas Radziminskas paskiria Liškiavos klebonui Liepiškės sodžių su 21 ūkininku. Tais pačiais metais Liškiavai paskiriamas nuolatinis klebonas Samuelis Sebastijonavičius. Jis užveda visas Metrikų knygas ir vienoje jų įrašo: Aš, Samuelis Sebastijonavičius, pirmasis Liškiavos klebonas po Kalvinų antplūdžio. Tai liudija, kad, prieš įsigalint kalvinistams, Liškiava turėjo savo klebonus ir parapijos teises. Kun. S. Sebastijonavičius Liškiavoje klebonavo 27 m., jo rūpesčiu bažnyčia suremontuota ir išpuošta. Prie bažnyčios buvo klebonija ir ūkio pastatai, bet klebonas gyveno savo dvarelyje, Liepiškėje. Išnykus Radziminskių giminei, Liškiavos dvarą paveldėjo Gibliai, vedybų keliu Liškiavą gavo Šventežerio turtų savininkas, Trakų voiskis Vladislovas Jurgis Kosila. Jis turėjo dvi dukteris ir sūnų Florijoną. Žentais - Valavičium ir Piatkovskiu - V.J. Kosila nelabai žavėjosi ir Liškiavą manė užrašyti sūnui, bet sūnus jaunas mirė. 1693 m. V.J. Kosila pasirūpino pastatyti naują Šv. Jurgio bažnyčią, o iš senosios bažnyčios medžiagų buvo pastatyta koplyčia Kibyšiuose. 1694 m. V.J. Kosila susirgo ir parašė testamentą, kuriuo Liškiavą užrašė Seinų dominikonams. Fundacijos aktas patvirtintas 1767.04.22. Kad žentai nereikštų pretenzijų į Liškiavos dvarą, testamente įrašė, jog dvarą įkeičiąs už skolą 300000 lenkiškų zlotų. V.J. Kosila mirė 1698 m. pabaigoje.
Dominikonai į Liškiavą atvyko 1699.06.24 ir apsigyveno Liškiavos dvare. To negalėjo pakęsti V.J. Kosilos žentai ir 1699 05 09-10 d. naktį su būriu valkatų ir totorių užpuolė vienuolyną, išlaužė vartus, įsiveržė į vidų, smurtavo vienuolius, mušė, tyčiojosi, nudraskė jiems drabužius, išplėšė koplyčią, išmetė kryžius, gėrė iš liturginių indų. Po šio įvykio vienuoliai išvyko į Seinus ir skubiai užvedė bylą aukščiausiajame tribunole. Liškiavos dvare apsigyveno V.J. Kosilos žentai. Tribunolas ilgai vilkino bylą ir tik 1703 m. galutinai pripažino Liškiavos dvarą Seinų vienuoliams dominikonams. Kosilos žentai nenorėjo apleisti Liškiavos ir tik įsikišus Vilniaus vyskupui ir pagrasinus ekskomunikavimu, apleido Liškiavą.
Antrą
kartą sugrįžę į Liškiavą vienuoliai dominikonai, vadovaujami kun. vienuolio Remigijaus Masalskio, ėmėsi darbo. Vienuolynui ir bažnyčiai statyti pasirinko aukštą Nemuno skardį į rytus nuo miestelio. Vienuoliai lėšų ir darbo jėgos turėjo, todėl statybos vyko sparčiai ir vienuolynas buvo pabaigtas 1708 m., bažnyčia - 1710 m. Vidaus puošyba užsitęsė iki 1741 m. Taigi Liškiavoje atsirado dvi bažnyčios: parapijos ir vienuolyno. Parapijos bažnyčia buvo paprasta, medinė, čia žmonės kreipdavosi dėl krikšto, jungtuvių ir mirties atvejais, o sekmadieniais mieliau eidavo į vienuolyno bažnyčią. Ten buvo viskas gražiau ir iškilmingiau. Vienuolyno ramus gyvenimas su maldomis ir giesmėmis truko beveik šimtmetį. Vienuolių kunigų būdavo nuo 10 iki 20, dar būdavo broliukų ir naujokų. Tuo laiku parapijos ir vienuolyno bažnyčiose pridedamosios pamaldos, giedojimai, pamokslai vykdavo tik lenkiškai. Vienuoliai į parapijos gyvenimą nesiveržė, padėjo tik prašomi. 1744 m. parapijoms buvo nustatytos ribos, priskirti kaimai. Parapija tęsėsi abipus Nemuno.
Daug pasikeitimų į Liškiavos gyvenimą atnešė 3-sis Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimas. Užnemunė atiteko Prūsijai, miestelis atsidūrė prie valstybės sienos, nes Nemunas pasidarė riba tarp Rusijos ir Prūsijos. Pusė Liškiavos parapijos atsidūrė kitoje valstybėje, todėl Merkinės parapijos kaimai kairiajame Nemuno krante priskirti Liškiavos parapijai, o Liškiavos parapijos kaimai dešiniajame Nemuno krante priskirti Merkinės parapijai. Prūsų valdžia sumanė daugumą vienuolynų panaikinti ir jų turtus pasisavinti: 1797 m. atėmė iš vienuolyno Liškiavos dvarą, palivarkus - aukštąjį ir Liepiškę. Tuo laiku vienuolyne likusiems 9 kunigams, 2 klierikams ir keliems naujokams bei broliukams valdžia paskyrė pragyvenimui 3242 lenkiškus auksinus per metus, bet pažado netesėjo, ir vienuolynas ėmė merdėti: naujokų neleido priimti, o senieji mirdavo. 1806 m. vienuolyne buvo likę 3 kunigai senukai bei keli broliukai. 1808.06.29 per pačias pamaldas trenkė perkūnas į vienuolyno bažnyčios kupolo bokštelį ir sudegino stogą, vienuoliai neturėjo lėšų ir jėgos remontui. 1813.09.13 Seinų vyskupas Golaševskis vienuolyno bažnyčią pavedė parapijai. 1814 06 14 mirė paskutinis dominikonas, po kelių dienų - birželio 18 d. parapijos klebonas su iškilmingomis pamaldomis įžengė į vienuolyno bažnyčią. Medinė parapijos bažnyčia liko stovėti nenaudojama ir tik 1844 m. jos medžiaga parduota Gudelių dvarininkei Valažinskienei. Kun. Ipolitas Charmalavičius pradėjo remontuoti buvusio vienuolyno bažnyčią. 1822 m. buvo uždengtas kupolo stogas ir nubaltintos išorės sienos. Kitas klebonas, Maciulevičius tęsė darbą: vidaus sienas ir gipso altorius išbaltino kalkėmis. Kun. Zinkevičius toliau remontavo bažnyčią ir Liepiškės ūkio trobas bei buvusį vienuolyną. Prancūzmečiu, 1813-1814 m., vienuolyno rūmai buvo paversti kariuomenei surinktų duoklių sandėliais. 1819- 1820 m. čia apgyvendinta apie 200 kareivių dalinys, o požemyje įrengtas nedrausmingiems kariams karceris, kuris vėliau buvo mėginamas priskirti kaip vienuolių palikimą. 1836-1852 m. vienuolyne buvo suvežtų iš visos Lenkijos kunigaikštijos kunigų demeritų globos namai. 1852 m. ši įstaiga perkelta iš Liškiavos į Lysą Gura Lenkijoje, o netrukus ir visai panaikinta.
Liškiavos gyventojai 1855.03.18 įteikė dvasinei vyresnybei raštą prašydami jiems paskirti kleboną lietuvį (Tomą Baniauską), kuris pamokslus sakytų ir vaikus katekizuotų lietuviškai. Į prašymą neatsakyta, todėl jie rašė ir daugiau prašymų. Tai buvo pirmieji lietuvybės pasireiškimai visoje Seinų vyskupijoje. Po 1863 m. sukilimo buvo suimtas klebonas Ignas Bartlinskis ir vikaras Vincentas Šulcas, abu ištremti į Sibirą; vikaras tremtyje mirė. Juos kalino už sukilėlių priglaudimą vienuolyne. Kun. Luką Šlekį rusų valdžia reikalavo iškelti už lietuvybę. Daug Liškiavoje pasidarbavo kun. Liudvikas Miliauskas (dirbo 1874-1895). Jo rūpesčiu buvo pastatyta mūrinė varpinė, apdengta bažnyčia, įsteigtos naujos kapinės. Jis buvo sulenkėjęs lietuvis, mėgo sakyti lenkiškus pamokslus, bet jo vikarai - Vincentas Girdžiūnas ir Jurgis Masionis - pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus ir giedoti lietuviškas giesmes. Lietuviška spauda čia labiausiai plito vikaro Kazimiero Sideravičiaus rūpesčiu.
Liškiava sunkiai išgyveno Pirmojo pasaulinio karo negandas, o 1920 m. lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, ji vėl atsidūrė ant valstybės ribos, nes Nemunu ėjo demarkacijos linija. Lenkai 1923 02 27 įsiveržė į Liškiavą, plėšė žmones, nužudė tėvą ir sūnų Grigus.
Nepriklausomybės pradžioje Liškiava buvo valsčius, vėliau prijungta prie Merkinės valsčiaus. Vienuolyno rūmuose buvo valsčiaus įstaigos, krautuvė, gyveno klebonas, vikaras, bažnyčios tarnai. Vėliau keliuose kambariuose įrengta turistų bazė, aprūpinta visu reikiamu inventoriumi. Žlugus Lenkijai 1939 m. čia buvo apgyvendinti iš Lenkijos internuoti kunigai, jų būdavo iki 10 ir daugiau. Kai kurie jų rodė Lietuvai priešiškumą: nevalgydavo čia duodamo maisto, keldavosi per Nemuną į Vilniaus vyskupiją ir ten elgetaudavo. Vėliau jie iš Liškiavos išsiskirstė. Antrojo pasaulinio karo metu Liškiava nukentėjo: kelios sodybos buvo sudegintos, bažnyčia apdaužyta, neteko dalies gyventojų - žydų. 1951 m. kunigai buvo iškeldinti iš buvusio vienuolyno, čia įkurdinta Liškiavos vidurinė mokykla, kuri čia išbuvo iki 1976.01.12. Tais metais mokykla perkelta į naujus pastatus Vilkiaucinio kaime. Šiame pastate kurį laiką gyveno kelios mokytojų šeimos. Vėliau čia buvo Vieciūnų audimo fabrikas, kuris ėmėsi pastatą restauruoti. Tačiau prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui viskas pakrypo nauja linkme: Liškiavos parapija, Nepriklausomybės metais turėjusi daugiau kaip 4500 parapijiečių, dabar perpus sumažėjo - jaunimas išvyko į miestus, pagyvenę žmonės vieni išmirė, kiti išsikėlė pas vaikus ir kaimuose liko tuščių sodybų.
Liškiavos piliakalnių tyrinėjimo 1962 ir 1975 m. duomenimis, pilies kalne esantys griuvėsiai yra pradėtos ir nebaigtos statyti pilies likučiai; prieš šios pilies statybą čia buvo medinė (o gal ir kelios) pilis; Žaliajame kalne stovėjusios viena po kitos dvi medinės bažnyčios, Radziminskių puošnūs dvaro rūmai.
Buvusi vienuolyno bažnyčia statyta 1703-1710 m. vėlyvojo baroko stiliumi, dominuoja visai apylinkės plačiai panoramai. Ji puošni, graikiško kryžiaus plano, su didžiuliu kupolu, su dviem lieknais bokšteliais. Viduje septyni rokokiniai altoriai. Kupole devynios monumentalios freskos, kuriose pavaizduota dominikonų ordino šventieji, Lietuvos-Lenkijos globėjai, dominikonų geradariai popiežiai ir kunigaikščiai. Bažnyčia keletą metų remontuojama, sutaisytas stogas, nudažyta iš lauko ir vidaus, restauruotos freskos, altoriai nuspalvinti marmuro imitacija, paauksuoti, sudėti dvigubi langai, įvestas šildymas. Bažnyčios vidus padarė tartum stebuklinga pasaka ar vizija. Tuo rūpinosi klebonas Valius Zubavičius (g. 1959), čia dirbantis nuo 1990 m. Jis 1997.08.24 surengė 300 m. Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno fundacijos jubiliejų.
Į Liškiavą atvyko Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis, Lietuvos dominikonų provinciolas Jonas Grigaitis ir kiti keli dominikonai, Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis ir kiti garbingi svečiai, buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Į Angelo sargo altorių įkeltas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, kuris daugelį metų buvo užmarštyje.
Liškiavos bažnyčia sušvytėjo savo grožiu. Įvesti nauji Marijos gimimo atlaidai, kurie bus švenčiami po rugsėjo 8 d. sekmadienį. Liškiavos parapijoje per ilgą jos gyvavimą dirbo žymių klebonų ir vikarų, iš kurių pažymėtini: Ipolitas Charmalavičius, Sebastijonas Banianskas, Lukas Šlekys, Vincas Girdžiūnas, Jurgis Masionis, Liudvikas Miliauskas, Kazimieras Sederavičius, Povilas Grablikas, Stasys Račkauskas ir kiti, tačiau, matyt, visus pranoko klebonas Valius Zubavičius, kuris prikėlė Liškiavą naujam gyvenimui, išpuošė bažnyčią, sutvarkė jos aplinką, surengė iškilmingą šventę, į kurią suvažiavo minios žmonių, o dauguma iš jų po visą Lietuvą išsisklaidę liškiaviečiai.
(bus papildyta...)
*) Komantas (Skomantas, apie 12251285) - Sūduvos kunigaikštis, jotvingių pasipriešinimo Vokiečių ordino 1277-83 m. agresijai ir LDK kariuomenės vadas. Spėjama, kad rezidavo dab. Elko miesto Lenkijoje apylinkėse, prie Skomantų ežero. 128284 m. Komantas, galbūt nepatenkintas po Traidenio mirties pasikeitusiu savo politiniu statusu ar gelbėdamasis nuo Daumanto (spėjamo Mindaugo sūnaus) inicijuoto Traidenio šalininkų persekiojimo, perbėgo pas kryžiuočius, buvo jų apkrikštytas ir gyveno Balgos pilyje.
Trakų pilys
Lietuvos gotika
Vilkaviškis iki 19 a.
Kernavės tyrinėjimai
Dubakloniai prie Nemuno
Heroika prie žilojo Nemuno
Kai Dubičiai miestu vadinti
Ką randame Varėnos krašte?
Pajūrio istorija: Klaipėdos kochhauzai
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Sebastiano Miunsterio Kosmografija apie Lietuvą
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Birutės kalno astronominis kalendorius
Alytus: balta rožė raudonam fone
Tolminkiemis ir jo restauracija
Liudviko Rėzos biblioteka
S. Moravskis iš Ustronės
Alovės vietovardžio kilmė
16 a. kultūros paminklas
Aukštadvario piliakalnis
Naugardas ir Lietuva
Lopaičių piliakalnis
Merkinės bažnyčia
Vartiklis