Kernavės tyrinėjimai. Vartiklis

Apie 0,5 km nuo Nėries vienas šalia kito randasi 4 piliakalniai. Centrinį, kiek žemesnį Aukuro kalną iš rytų, šiaurės ir vakarų puslankiu saugo Lizdeikos, Mindaugo sosto ir Pilies kalnai. Pietuose piliakalnių šlaitai leidžiasi į vaizdingą, užpelkėjusį Pajautos slėnį. Juodas kultūrinis sluoksnis, puodų šukės ir geležies gargažės ariamuose laukuose prie Neries ir į rytus nuo Lizdeikos kalno byloja, kad čia senovėje buvo neįtvirtinta gyvenvietė. Apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Kernavės^*), Lielupio kranto pušyne, yra išlikę pilkapiai.

Kernavė tyrinėtojų dėmesį patraukė 19 a. viduryje. Piliakalnius bandė kasinėti poetas L. Kondratavičius-Sirokomlė¹⁾, apylinkių pilkapius tyrinėjo E. ir K. Tiškevičiai²⁾. Bet 19 a. tyrinėjimai buvo nesistemingi ir žymesnių rezultatų nepasiekta. Sistemingiau tirti imta tik 1979 m.

Pirmųjų gyventojų pėdsakai Kernavės apylinkėse priskiriami mezolito epochai (8-4 tūkstm. pr.m.e.). šiltame sausame borealinio klimato laikotarpyje (7 tūkstm. pr.m.e.) buvo palankios sąlygos įsikurti prie pat Neries, pirmoje upės terasoje, 7-8 m virš dabartinio vandens lygio. Priešais piliakalnius, ariamame lauke aptikta per 200 įvairių akmens amžiaus titnaginių dirbinių, gausu titnago skaldos. Dalis radinių – ovaliniai kirvukai, trapecinis strėlės antgalis, masyvūs gremžtukai, miniatiūriniai žeberklų ašmenėliai – priskiriami meolitui, o kiti, kurių daugiausia, neolitui. Čia aptikta ir žalvario amžiaus dirbinių – gludintų akmeninių kirvukų, kirvukų išgrąžų. Jų rasta ir į šiaurę nuo Kernavės, dabar mišku apaugusiuose smėlynuose tarp miestelio ir Pragarinės ežero. Šio laikotarpio kultūrinis sluoksnis išpustytas, blogai išlikęs, randama tik akmens dirbinių.

Kur kas geriau išlikę 3-4 a. gyvenvietės Neries pakrantėje į pietvakarius nuo piliakalnių pėdsakai. Ji tyrinėta 1984 m. ir rasta gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, ūkinių duobių, stulpaviečių, geležies lydymo krosnelių liekanų. Geriau išlikusio pailgo 6x4 m keturkampio namo sienos buvusios iš nestorų, 5-8 cm Kasinėjimas Kernavėje

skersmens statmenai į žemę sukaltų rąstelių, kurie, matyt, dar buvo perpinti šakomis. Jo viduje būta 1,2 m skersmens židinio su pasagos formos akmenų vainiku. Aplink židinį aptikta daug keramikos nežymiai grublėtu paviršiumi, per 30 molinių verpstukų, molinis metalurginis samtelis, geležinis peiliukas, ylas, lazdelinis smeigtukas. Įdomi pastate buvusi duobė, kurioje stovėjo keli beveik sveiki puodai. Joje buvo ir riebaus molio krūva bei paruošta molio masė su grūsto granito priemaišomis – žaliava puodams. Netoli namo aptikta gerai išsilaikiusi geležies lydymo krosnelė. Tai atspindi procesą, kai Rytų Lietuvoje pamažu nyko brūkšniuotoji keramika ir ją keitė puodai gruoblėtu paviršiumi. Gyvenvietė buvo apleista apie 5 a.

Rašytinių žinių apie seniausią Kernavės istoriją randame nedatuotoje, legendinėje Lietuvos metraščių dalyje, kur, dėstant lietuvių kilmę iš romėnų (žr. >>>>>), minimas Palemono anūkas Kernius, Kuno sūnus, Kernavės įkūrėjas. Atseit, Kernius valdė visą Užnerio Lietuvą, o jo brolis Gimbutas – Žemaitiją. Tais laikais, rašoma, Kerniaus žmonės groję vamzdžiais-tubomis, o krantą, kuriame jie gyveno, Kernius vadino litus. Sujungus tuos žodžius gyventojus imta lotyniškai vadinti litusbania, o paprasti žmonės, nemokėję lotyniškai – tiesiog lietuviais.

Nors tai legenda, bet nustatyta, kad lietuvių tautybė formavosi Vilnius, Trakų ir Kernavės trikampyje. 1-ojo tūkstm. antroje pusėje Kernavėje buvo apgyvendintas Aukuro kalnas, Mindaugo sostas ir, greičiausiai, Lizdeikos kalnas, šalia kurio įsikūrė neįtvirtinta gyvenvietė. Tam laikotarpiui priskiriami ir kai kurie pilkapynai. Matyt ėmė formuotis ir pagoniško kulto centrai – atsirado pėduotas akmuo Mitkiškių kaime kairiajame Neries krante priešais Kernavę ir matyt su kultu susijusios vietos prie Pragarinės ir Speros ežerų.

Toliau – feodalinės valstybės formavimosi laikotarpis. Bet nors 12 a. pab. Ir 13 a. pradžioje Kernavė išsiplėtė, dar anksti apie ją kalbėti kaip feodalinės valstybės sostinę. Matyt tuo metu Lietuvoje buvo keli besivaržantys centrai ir, matyt, nebuvo vienos sostinės. Kunigaikštis, tapęs Didžiuoju, kraštą valdė iš savo tėvonijos centro.

Pirmąsyk Kernavės vardas paminėtas Hermano Vartbergės ir Eiliuotoje Livonijos kronikose, kur aprašomas 1279 m. Livonijos magistro Ernsto Rasburgo⁴⁾ žygis į Kernavę, Traidenio (valdžiusio 1270-82 m.) kraštą. Matyt, valdant Traideniui⁵⁾ Kernavė ir tapo Lietuvos sostine – iki 14 a. pradžios, kai Gediminas⁷⁾ sostinę perkėlė į Senuosius Trakus, o 1323 m. – į Vilnių. Tuo metu Kernavės gynybinį-politinį branduolį sudarė trys piliakalniai: Aukuro kalnas – kunigaikščio dvarvietė, Mindaugo sostas ir Lizdeikos kalnai – priešpiliai, saugantys pagrindinę pilį iš labiausiai pažeidžiamos pusės. Šalia augo amatininkų ir pirklių kvartalai – aukštutinė miesto dalis, apjuostas pylimu ir grioviu, apgyvendintas apie 2 ha Pilies kalnas ir žemutinis miestas Pajautos slėnyje (10-12 ha plote). Randama atvežtinių daiktų: stiklo apyrankių fragmentai ir šiferiniai verpstukai iš Rusios, gintaras, „Kernavės perkūnas“ (13 a. bažnytinės žvakidės koja) iš Europos, greičiausia – Saksonijos, polichrominio stiklinio indo šukės su arabišku įrašu iš Artimųjų Rytų ir kt. Kernavės pirkliai Rameizis ir Studilas minimi Rygos skolų knygose.

14 a., valdoma Gedimino sūnaus Mantvydo⁶⁾, Kernavė tampa dalinės kunigaikštystės centras. Jos pilys po didelio 1365 m. gaisro ir sugriovimo vėl buvo atstatytos, o po 1390 m. gaisro neteko savo svarbos ir buvo apleistos. Tuo metu žemutinis miestas nesudegė, tačiau apleistas buvo greitai užneštas potvynių ir žemės nuo piliakalnių plaunamų sąnašų, kurių sluoksnis dabar siekia 1-1,5 m. Tai „aukso kasykla“ archeologams...

^*) Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybėje, Neries dešiniajame krante, 35 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus; apie 240 gyv. Jis garsus gretimais Kernavės piliakalniais. Pavadinimas greičiausia kilęs nuo Neries dešiniojo intako Kernavės, nors paties žodžio kernavė kilmė neaiški (B. Kviklys⁸⁾ manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio apylinkėse). Kai kurie mano, kad pavadinimas kilęs iš legendinio įkūrėjo Kerniaus (kas greičiausia tėra liaudies etimologija).
1792 m. S.A. Poniatovskis Kernavei suteikė miesto teises ir herbą, tačiau po kelių savivalda panaikinta. Bažnyčios žemės valdas 1843 m. perėmė valstybė. Dvaras sunyko po 19 a. 7-o dešimtm. reformos. 1920-39 m. 1 km į rytus nuo Kernavės ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija. Nuoseklūs archeologiniai tyrimai Kernavėje pradėti 1979 m., o 1989 m. įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 1998 m. patvirtintas Kernavės herbas. Miestelyje yra Neogotikinėje Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje (pastatyta apie 1920 m.), medinė koplyčia (18 a. pabaigos, dabar bažnytinių reliktų muziejus) ir Riomerių mauzoliejinė koplyčia (statyta 1856 m.).

¹⁾ Vladislovas Sirokomlė (Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz, 1823-1862) lenkiškai rašęs Lietuvos poetas. Gimė ir dirbo Baltarusijoje. 1853 m. persikraustė į Vilnių; nuo 1860 m. ėmėsi darbo leidinyje „Kurjer Wilenski“, rengė rubrikas istorinėmis ir literatūrinėmis temomis.
Parengė kelionių užrašus apie Lietuvos gamtą, kultūros paminklus ir žmones „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ bei „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ (1857, jame aprašomi ir Trakai). Nuo 1860 m. leido straipsnių rinkinį apie Nesvyžių.

²⁾ Eustachijus Tiškevičius (1814-1873) - grafas, istorikas, archeologas, , kolekcininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas., Konstantino Tiškevičiaus brolis
Nuo 1837 m. kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius, rinko etnografinę medžiagą, kolekcionavo senienas, aprašė liaudies gyvenimo buitį ir papročius. 1840-1842 m. ištyrė 3 Kernavės pilkapius, 1842 m. Borisovo pilkapius, 1854 m. kasinėjo Trakų pusiasalio pilį. 1846 m. savo namuose Vilniuje atidarė lietuviškų senienų kabinetą, kurį galėjo aplankyti kiekvienas norintis. 1856 m. buvusio universiteto patalpose įkūrė Senienų muziejų. Uždarius Vilniaus senienų muziejų 1865–1871 m. gyveno Biržų Astravo dvare.

³⁾ Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius (1806-1868) - didikas, grafas, ekonomistas, istorikas, archeologas, kolekcininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas.
Savo iniciatyva kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius, rinko etnografinę medžiagą, kolekcionavo senienas. 1855 m. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo iniciatorius. 1857 m. organizavo mokslinę – tiriamają ekspediciją Nerimi nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu. Su broliu Eustachijum ir kitais komisijos nariais rusų ir lenkų kalbomis leido leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“. Domėdamasis dailės istorija, surinko ir išleido senų Lietuvos graviūrų albumą.

⁴⁾ Ernestas fon Racburgas (Ernsts fon Rasburgs, 1274-1279) - Livonijos ordino magistras.
1272 m., Ordinui užvaldžius Žiemgalą, jis pabandė perkelti karo veiksmus į Lietuvą. 1275 m. lietuvių Naujinio vietoje pastatydino Daugpilio pilį, kurią netrukus apgulė LDK Traidenio kariuomenė, bet nesugebėjo užimti. 1279 m. vasario pabaigoje, pasitelkęs danus iš Šiaurės Estijos bei pavaldžius žiemgalius ir kuršius, Ernestas surengė žygį į Traidenio žemės ir nusiaubė Kernavės apylinkes. Grįžtančią Livonijos ordino kariuomenę lietuviai pasivijo ir Aizkrauklės mūšyje sumušė. Per mūšį Ernestas fon Racburgas žuvo.

⁵⁾ Traidenis (m. 1282 m.) - LDK kunigaikštis (1268-1282). Buvo Mindaugui priešiškos grupuotės lyderis.
Buvo nuoseklus pagonybės šalininkas ir antivokiškos baltų laisvės kovos rėmėjas, taip pat talentingas karvedys. Traidenio valdymo laikotarpiu LDK sėkmingai atrėmė keletą Livonijos ordino puolimų, įsitvirtino Palenkėje ir praplėtė LDK ribas (pvz., 1278 m. Livonijos ordinas apsiautė Kernavę, kurią Ordino kronikos mini kaip „Traidenio miestą“, tad spėjama, kad ji tuo metu galėjo būti LDK sostine; apiplėšė jos apylinkes ir grįžinėjo.; tačiau Traidenis surinko kariauną, pavijo riterius prie Aizkrauklės ir po sunkaus mūšio juos sumušė; jame žuvo ir Livonijos magistras). Žuvo nuo atsiųstų žudikų rankų.

⁶⁾ Mantvydas (prieš 1300-1348) - Gedimino sūnus, kunigaikštis, Gediminas Mantvydui buvo pavedęs (galbūt, ne vienu metu) valdyti Kernavę ir Slanimą. Manoma, kad Mantvydas žuvo Strėvos mūšyje.

⁷⁾ Gediminas (apie 1275-1341) - LDK kunigaikštis (1316-1341). Tiksli jo kilmė neaiški – populiariausios versijos: VytenioVytenio mirties. Išgarsėjo kaip gabus karvedys, atremdamas Teutonų ordino bandymus įsitvirtinti Žemaitijoje, tačiau garsių pergalių, be Medininkų mūšio (1320), jo valdymo laiku nebuvo. Užsienio politiką vykdė daugiausia diplomatinėmis priemonėmis, varžydamasis su Aukso orda ir Maskvos kunigaikštyste. Jis siekė sueuropietinti LDK. Jam valdant LDK plotas išsiplėtė maždaug trečdaliu. 1325 m. jo duktė Aldona buvo ištekinta už Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero ir taip sudaryta karinė sąjunga su Lenkija. Greičiausia žuvo perversmo metu, po jo valdžią perėmė jo sūnus Jaunutis, kuris neįstengė suvaldyti sumaišties šalyje, ir 1345 m. valdžia atiteko kitam Gedimino sūnui, Algirdui.

⁸⁾ Bronius Kviklys (1913 -1990) – lietuvių ekonomistas, teisininkas, žurnalistas, kraštotyrininkas. Prieškariu buvo kelių žurnalų redaktoriumi, karo metais buvo provokiško žurnalo „Policija“ redaktoriumi. Karui baigiantis pasitraukė į Vakarus; nuo 1951 m. gyveno Čikagoje, kur aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos organizacijų veikloje bei rūpinosi lietuviškų relikvijų rinkimu. Išleido 4 t. enciklopedinį leidinį „Mūsų Lietuva“ (1964-68), o taip pat enciklopedinis 7 t. leidinį „Lietuvos bažnyčios“ (1980-85). 1984 m. popiežiaus Jono Pauliaus II apdovanotas aukso ordinu už nuopelnus vykdant švietėjišką veiklą.