Kernavės tyrinėjimai    

Apie 0,5 km nuo Nėries vienas šalia kito randasi 4 piliakalniai. Centrinį, kiek žemesnį Aukuro kalną iš rytų, šiaurės ir vakarų puslankiu saugo Lizdeikos, Mindaugo sosto ir Pilies kalnai. Pietuose piliakalnių šlaitai leidžiasi į vaizdingą, užpelkėjusį Pajautos slėnį. Juodas kultūrinis sluoksnis, puodų šukės ir geležies gargažės ariamuose laukuose prie Neries ir į rytus nuo Lizdeikos kalno byloja, kad čia senovėje buvo neįtvirtinta gyvenvietė. Apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Kernavės, Lielupio kranto pušyne, yra išlikę pilkapiai.

Kernavė tyrinėtojų dėmesį patraukė 19 a. viduryje. Piliakalnius bandė kasinėti poetas L. Kondratavičius-Sirokomlė1), apylinkių pilkapius tyrinėjo E. ir K. Tiškevičiai2). Bet 19 a. tyrinėjimai buvo nesistemingi ir žymesnių rezultatų nepasiekta. Sistemingiau tirti imta tik 1979 m.

Pirmųjų gyventojų pėdsakai Kernavės apylinkėse priskiriami mezolito epochai (8-4 tūkstm. pr.m.e.). šiltame sausame borealinio klimato laikotarpyje (7 tūkstm. pr.m.e.) buvo palankios sąlygos įsikurti prie pat Neries, pirmoje upės terasoje, 7-8 m virš dabartinio vandens lygio. Priešais piliakalnius, ariamame lauke aptikta per 200 įvairių akmens amžiaus titnaginių dirbinių, gausu titnago skaldos. Dalis radinių – ovaliniai kirvukai, trapecinis strėlės antgalis, masyvūs gremžtukai, miniatiūriniai žeberklų ašmenėliai – priskiriami meolitui, o kiti, kurių daugiausia, neolitui. Čia aptikta ir žalvario amžiaus dirbinių – gludintų akmeninių kirvukų, kirvukų išgrąžų. Jų rasta ir į šiaurę nuo Kernavės, dabar mišku apaugusiuose smėlynuose tarp miestelio ir Pragarinės ežero. Šio laikotarpio kultūrinis sluoksnis išpustytas, blogai išlikęs, randama tik akmens dirbinių.

Kur kas geriau išlikę 3-4 a. gyvenvietės Neries pakrantėje į pietvakarius nuo piliakalnių pėdsakai. Ji tyrinėta 1984 m. ir rasta gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, ūkinių duobių, stulpaviečių, geležies lydymo krosnelių liekanų. Geriau išlikusio pailgo 6x4 m keturkampio namo sienos buvusios iš nestorų, 5-8 cm Kasinėjimas Kernavėje skersmens statmenai į žemę sukaltų rąstelių, kurie, matyt, dar buvo perpinti šakomis. Jo viduje būta 1,2 m skersmens židinio su pasagos formos akmenų vainiku. Aplink židinį aptikta daug keramikos nežymiai grublėtu paviršiumi, per 30 molinių verpstukų, molinis metalurginis samtelis, geležinis peiliukas, ylas, lazdelinis smeigtukas. Įdomi pastate buvusi duobė, kurioje stovėjo keli beveik sveiki puodai. Joje buvo ir riebaus molio krūva bei paruošta molio masė su grūsto granito priemaišomis – žaliava puodams. Netoli namo aptikta gerai išsilaikiusi geležies lydymo krosnelė. Tai atspindi procesą, kai Rytų Lietuvoje pamažu nyko brūkšniuotoji keramika ir ją keitė puodai gruoblėtu paviršiumi. Gyvenvietė buvo apleista apie 5 a.

Rašytinių žinių apie seniausią Kernavės istoriją randame nedatuotoje, legendinėje Lietuvos metraščių dalyje, kur, dėstant lietuvių kilmę iš romėnų (žr. >>>>>), minimas Palemono anūkas Kernius, Kuno sūnus, Kernavės įkūrėjas. Atseit, Kernius valdė visą Užnerio Lietuvą, o jo brolis Gimbutas – Žemaitiją. Tais laikais, rašoma, Kerniaus žmonės groję vamzdžiais-tubomis, o krantą, kuriame jie gyveno, Kernius vadino litus. Sujungus tuos žodžius gyventojus imta lotyniškai vadinti litusbania, o paprasti žmonės, nemokėję lotyniškai – tiesiog lietuviais.

Nors tai legenda, bet nustatyta, kad lietuvių tautybė formavosi Vilnius, Trakų ir Kernavės trikampyje. 1-ojo tūkstm. antroje pusėje Kernavėje buvo apgyvendintas Aukuro kalnas, Mindaugo sostas ir, greičiausiai, Lizdeikos kalnas, šalia kurio įsikūrė neįtvirtinta gyvenvietė. Tam laikotarpiui priskiriami ir kai kurie pilkapynai. Matyt ėmė formuotis ir pagoniško kulto centrai – atsirado pėduotas akmuo Mitkiškių kaime kairiajame Neries krante priešais Kernavę ir matyt su kultu susijusios vietos prie Pragarinės ir Speros ežerų.

Toliau – feodalinės valstybės formavimosi laikotarpis. Bet nors 12 a. pab. Ir 13 a. pradžioje Kernavė išsiplėtė, dar anksti apie ją kalbėti kaip feodalinės valstybės sostinę. Matyt tuo metu Lietuvoje buvo keli besivaržantys centrai ir, matyt, nebuvo vienos sostinės. Kunigaikštis, tapęs Didžiuoju, kraštą valdė iš savo tėvonijos centro.

Pirmąsyk Kernavės vardas paminėtas Hermano Vartbergės ir Eiliuotoje Livonijos kronikose, kur aprašomas 1279 m. Livonijos magistro Ernsto Rasburgo4) žygis į Kernavę, Traidenio (valdžiusio 1270-82 m.) kraštą. Matyt, valdant Traideniui5) Kernavė ir tapo Lietuvos sostine – iki 14 a. pradžios, kai Gediminas sostinę perkėlė į Senuosius Trakus, o 1323 m. – į Vilnių. Tuo metu Kernavės gynybinį-politinį branduolį sudarė trys piliakalniai: Aukuro kalnas – kunigaikščio dvarvietė, Mindaugo sostas ir Lizdeikos kalnai – priešpiliai, saugantys pagrindinę pilį iš labiausiai pažeidžiamos pusės. Šalia augo amatininkų ir pirklių kvartalai – aukštutinė miesto dalis, apjuostas pylimu ir grioviu, apgyvendintas apie 2 ha Pilies kalnas ir žemutinis miestas Pajautos slėnyje (10-12 ha plote). Randama atvežtinių daiktų: stiklo apyrankių fragmentai ir šiferiniai verpstukai iš Rusios, gintaras, „Kernavės perkūnas“ (13 a. bažnytinės žvakidės koja) iš Europos, greičiausia – Saksonijos, polichrominio stiklinio indo šukės su arabišku įrašu iš Artimųjų Rytų ir kt. Kernavės pirkliai Rameizis ir Studilas minimi Rygos skolų knygose.

14 a., valdoma Gedimino sūnaus Mantvydo6), Kernavė tampa dalinės kunigaikštystės centras. Jos pilys po didelio 1365 m. gaisro ir sugriovimo vėl buvo atstatytos, o po 1390 m. gaisro neteko savo svarbos ir buvo apleistos. Tuo metu žemutinis miestas nesudegė, tačiau apleistas buvo greitai užneštas potvynių ir žemės nuo piliakalnių plaunamų sąnašų, kurių sluoksnis dabar siekia 1-1,5 m. Tai „aukso kasykla“ archeologams...

Trumpos biografijos

1) Vladislovas Sirokomlė (Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz, 1823-1862) lenkiškai rašęs Lietuvos poetas. Gimė ir dirbo Baltarusijoje. 1853 m. persikraustė į Vilnių; nuo 1860 m. ėmėsi darbo leidinyje „Kurjer Wilenski“, rengė rubrikas istorinėmis ir literatūrinėmis temomis.
Parengė kelionių užrašus apie Lietuvos gamtą, kultūros paminklus ir žmones „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ bei „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ (1857, jame aprašomi ir Trakai). Nuo 1860 m. leido straipsnių rinkinį apie Nesvyžių.

2) Eustachijus Tiškevičius (1814-1873) - grafas, istorikas, archeologas, , kolekcininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas., Konstantino Tiškevičiaus brolis
Nuo 1837 m. kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius, rinko etnografinę medžiagą, kolekcionavo senienas, aprašė liaudies gyvenimo buitį ir papročius. 1840-1842 m. ištyrė 3 Kernavės pilkapius, 1842 m. Borisovo pilkapius, 1854 m. kasinėjo Trakų pusiasalio pilį. 1846 m. savo namuose Vilniuje atidarė lietuviškų senienų kabinetą, kurį galėjo aplankyti kiekvienas norintis. 1856 m. buvusio universiteto patalpose įkūrė Senienų muziejų. Uždarius Vilniaus senienų muziejų 1865–1871 m. gyveno Biržų Astravo dvare.

3) Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius (1806-1868) - didikas, grafas, ekonomistas, istorikas, archeologas, kolekcininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas.
Savo iniciatyva kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius, rinko etnografinę medžiagą, kolekcionavo senienas. 1855 m. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo iniciatorius. 1857 m. organizavo mokslinę – tiriamają ekspediciją Nerimi nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu. Su broliu Eustachijum ir kitais komisijos nariais rusų ir lenkų kalbomis leido leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“. Domėdamasis dailės istorija, surinko ir išleido senų Lietuvos graviūrų albumą.

4) Ernestas fon Racburgas (Ernsts fon Rasburgs, 1274-1279) - Livonijos ordino magistras.
1272 m., Ordinui užvaldžius Žiemgalą, jis pabandė perkelti karo veiksmus į Lietuvą. 1275 m. lietuvių Naujinio vietoje pastatydino Daugpilio pilį, kurią netrukus apgulė LDK Traidenio kariuomenė, bet nesugebėjo užimti. 1279 m. vasario pabaigoje, pasitelkęs danus iš Šiaurės Estijos bei pavaldžius žiemgalius ir kuršius, Ernestas surengė žygį į Traidenio žemės ir nusiaubė Kernavės apylinkes. Grįžtančią Livonijos ordino kariuomenę lietuviai pasivijo ir Aizkrauklės mūšyje sumušė. Per mūšį Ernestas fon Racburgas žuvo.

5) Traidenis (apie 1282 m. per.) - LDK kunigaikštis (1268-1282).
Buvo nuoseklus pagonybės šalininkas ir antivokiškos baltų laisvės kovos rėmėjas, taip pat talentingas karvedys. Traidenio valdymo laikotarpiu LDK sėkmingai atrėmė keletą Livonijos ordino puolimų, įsitvirtino Palenkėje.

6) Mantvydas (prieš 1300-1348) - Gedimino sūnus, kunigaikštis, Gediminas Mantvydui buvo pavedęs (galbūt, ne vienu metu) valdyti Kernavę ir Slanimą. Manoma, kad Mantvydas žuvo Strėvos mūšyje.

Trakų pilis
Dzūkijos kopos
Latgalos lietuviai
Kuršiai vikingų epochoje
Šiaulių (Saulės) mūšis
Apie pagonybę Kernavėje (angl.)
Heroika prie žilojo Nemuno
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Ar skaudėjo dantis mūsų senoliams?
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Barboros Radvilaitės portretas
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Traktatas apie dvi Sarmatijas
S. Moravskis iš Ustronės
Ūlos kraštas senovėje
Palemono sūnūs
Krėvos sutartis
Žemaičių epas
Vartiklis