Stanislovas Moravskis iš Ustronės  

Kiek primirštas, o gimęs, augęs ir mokslus ėjęs Lietuvoje, kurioje praleido beveik vis savo gyvenimą – VU auklėtinis, rašytojas memuaristas, medikas Stanislovas Moravskis. Savo kūrinus rašė apie gimtąjį kraštą, jo įvykius ir žmones, jų gyvenimą, kultūrą ir papročius. Ustronėje, kairiajame Verknės upės krante, prie Prienų-Vilniaus kelio atšakos link Vėžionių kryžkelės ir Alytaus link buvo išlikęs jo namas.

... Senovėje, ši paverknės vieta buvo glūdus užkampis (Ustronė – „užkampė“). Ji 17-19 a. pradžioje buvo Trakų apskrityje, Jiezno valsčiuje, Vėžionių apylinkėje (dabar Prienų rajono Birštono apylinkė). Ji minima 17 a. pradžioje prie Prienų-Trakų kelio, o 18 a. pirmoje pusėje minimas prie Verknės upės esantis Ustronės dvaras, valdomas Ksavero Kačanausko. Dvaro žemės buvo abipus Verknės – 6 kaimai ir Babronių palivarko valdos, viso 1030 dešimtinių žemės. bet apie pusė žemės buvo nedirbama: krūmai, miškeliai, pelkės, Verknė ir jos krantai. Pačiame Ustronės dvaro centre buvo vos 3 dūmai su prirašytais 22 gyventojais.

Rečpospolitos padalijimo išvakarėse Ustronę valdė Kristina Ragožaitė-Kačanauskienė, o valdos siekė Nemajūnus. 1766 m. įkurtai Nemajūnų parapijai ji padovanojo 20 dešimtinių žemės, kur buvo įrengtos kapinės, pastatyta pirmoji medinė banytėlė, parapijos namai (špitolė), kur 1802 m. veikė pradinė mokykla.

Po padalijimo Ustronę įsigijo buvęs karaliaus Stanislovo Augusto*) rūmų aukštas valdininkas Apolinaras Moravskis, bet jis daugiau gyveno Vilniuje, Varšuvoje, nei Ustronėje. Jis mėgo prabangą, pokylius, medžioklę, kurios metu susipažino su 17-mete Marijana Simaškaite. Būdamas 35 m. amžiaus, jis ją vedė. Jie gyveno Vilniuje, į Ustronę parvykdami vasarą. 1802 m. liepos 22 d. Mickūnuose jiems gimė Stanislovas Moravskis. Kai jam sukako treji, motina su juo persikėlė į Vilnių. Bet A. Moravskis šeimai Ustronės dvaras skyrė mažai dėmesio, žmoną, kilusią iš smulkių bajorų, laikė nelygia sau, užgauliojo ją ir jos tėvus. Marijana tai labai pergyveno, pašlijo jos sveikata ir 1813 m. ji mirė Vilniuje, palikusi 11-metį sūnelį.

Nuo 9-rių Stanislovą mokė namų mokytojas Mykolas Konarskis, o vėliau jį tėvas pasiuntė į Kženeckajos mokyklą, kur jis turėjo pasirengti gimnazijai.

Po motinos mirties Stanislavas gyveno spartietiškai, motinos negalėjo atstoti ir rūpestinga pamotė Juzefa Chrapovska. Prisimindamas vaikystę jis rašė: „Nebeatmenu, kad mano tėvas būtų kada mane paėmęs ant rankų, švelniai priglaudęs, pabučiavęs, ar nors kartą nupirkęs žaislų...“

Pasirengusį gimnazijai tėvas nuvežė į Kauną, kur veikė gimnazijai prilygstanti apskrities mokykla (vėliau – A. Mickevičiaus vid. mokykla), kuri buvo jau supasaulietinta, bet vis dar skendėjo tradicinėje rutinoje. Buvo mokoma scholastiniais metodais, vyravo paklusnumas bažnyčiai ir valdžiai. Stanislovas gyveno mokyklos pensione.

Ją S. Moravskis baigė 1818 m. ir rudenį pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Išklausęs privalomus kursus ir atlikęs mokomąją praktiką, S. Moravskis gavo teisę laikyti baigiamuosius egzaminus, kuriuos sėkmingai išlaikęs įgavo medicinos gydytojo profesiją ir teisę verstis gydytojo praktika. Bet jis ryžosi įgyti ir mokslinį laipsnį. Vadovaujamas prof. J. Franko apsigynė daktaro laipsnį ir svajojo apie pedagoginę veiklą.

Tuo metu buvo susektos studentų slaptos filaretų ir filomatų draugijos. S. Moravskis jau pirmame kurse buvo įstojęs į filaretus (ir turėjo Patroklio slapyvardį). 1819 m. kovo 15 d. draugijos susirinkime skaitė referatą „Apie liaudies laisvę“. Kaip aktyvus filaretas, A. Mickevičiaus rekomenduotas, 1820 m. gegužės 13 d. buvo priimtas į filomatų draugiją. Prasidėjus jų areštams, pateko policijos priežiūron.

Jis liko Vilniuje, bet tinkamo darbo negavo. 1825 m. grįžo į Ustronę, kur kaimiškoje aplinkoje rašė atsiminimus, laiškus draugams. Rinko vietinius vaistinguosius augalus, iš kurių ruošė vaistus, gydė apylinkės gyventojus... Tėvui tai nepatiko – o ir šiaip jų pažiūros stipriai skyrėsi. Tėvui būnant Ustronėje, Stanislovas stengėsi kuo mažiau ten būti – lankė draugus, pažįstamus, keliavo (matyt ir Nemunu ir jo pakrantėmis nuo Merkinės iki Kauno). Būdamas filomatų pažiūrų, domėjosi panemunės gyventojų buitimi, papročiais, dainomis – surinko daug vertingos istorinės, etnografinės medžiagos apie žmonių sveikatingumą, higienos sąlygas, o taip pat ir gydė žmones.

Ne kartą lankėsi garsiuosiuose Pacų rūmuose Jiezne, kur tuo menu šeimininkavo L. Pacas, o po 1831 m. sukilimo – Penčkauskiai. Straipsnyje „Jieznas“ jis aprašė tų rūmų didingumą, puošnumą ir prabangą (kas buvo iki 1837 m. gaisro).

1827 m. rudenį S. Moravskis išvyko į Peterburgą ketindamas ten įsikurti. Ten apsistojo pas pažįstamą tapytoją ir grafiką Aleksandrą Orlovskį, susipažino su iš Šiluvos kilusiu tapytoju Juozapu Oleškevičiumi. Tapo jų gydytoju. Tų metų pabaigoje iš Maskvos į Peterburgą persikėlė ir A. Mickevičius, P. Malevskis. Gavęs tėvo paramą, S. Moravskis įsirengė gydytojo kabinetą, vertėsi gydytojo praktika. Draugystę atnaujino buvę Vilniaus filomatai, priklausę rinktiniam lenkų ratui, besirenkančiam lenkų pianistės Marijos Šimanovskos salone paklausyti muzikos, poezijos, dalyvauti disputuose. Čia lankėsi ir pažangūs rusai: A. Puškinas, V. Vankavičius, M. Malinovskis, L. Rogalskis, P. Viazenskis ir kt. Dalyvaudavo ir Marijos dukrelės Helena ir Celina.

S. Moravskis buvo elegantiškas, mandagus, patrauklus. Draugai jam piršo Šimanovskos seserį Kazimierą Volovską, tačiau dėl nevykusių savo tėvų vedybų patirties jis neskubėjo vesti.

1829 m. gegužę slapta, draugų padedamas, į užsienį išvyko A. Mickevičius. Tada imtas persekioti ir S. Moravskis. Kai 1830 m. pavasarį jis trumpam atvyko į Ustronę, Peterburgo policija juo dar labiau susidomėjo, nes Kauno apskrityje buvo jaučiamas rengimasis 1931 m. sukilimui. Sukilimą Moravskis rėmė, palaikė ryšį su jo organizatoriais.

Vos grįžęs į Peterburgą, S. Moravskis sužinojo, kad Pavolgyje prasidėjo choleros epidemija. Medicinos departamentas jį įtraukė kovai su šia liga, o komisijai vadovavo vidaus reikalų ministras grafas A. Zakarevskis, pakvietęs Moravskį keliauti jo ekipažu. Pakeliui ministrui lietuvis patiko ir jis jė pasiliko savo patarėju. Kai choleros židiniai buvo likviduoti, 1831 m. pabaigoje jį gražino į Peterburgą ir paskyrė Civilinio gen. štabo vyriausiuiju gydytooju, t.y. Medicinos departamento direktoriumi.

Kol buvo išvykęs, sužinojo, kad 1830 m. Peterburge mirė jo draugas J. Oleškevičius ir sunkiai serga pianistė M. Šimanovska. Siuntė jai vaistų, bet gyvybės neišgelbėjo – 1831 m. liepą ji mirė. Jos dukteris globojo K. Volovska ir P. Malevskis. Jis pamilo Heleną Šimanovską – ir jiedu susižadėjo. Grįžęs S. Moravskis pergyveno dėl Helenos, kurią buvo nusižiūrėjęs, bet liko jų draugu. 1832 m. sausį įvyko Pranciškaus ir Helenos vedybos, kuriose Stanislovas buvo liudininku. Po vestuvių Celina išvyko į Varšuvą pas gimines.

S. Moravskis palaikė ryšius su A. Mickevičiumi. Sužinojęs, kas šis ketina vesti ir teiraujasi, ar dar netekėjusi jo vaikystėje pažinta panelė Celina, 1833 m. nuvyko į Varšuvą atlikti piršlio pareigų. 20-metė Celina, išgirdusi, kad jai nori pirštis A. Mickevičius, skubiai išvyko į Paryžių. 1834 m. liepą įvyko Adomo ir Celinos jungtuvės.

1835 m. S. Moravskis atsisakė tarnybos Medicinos departamente, vėl užsiėmė laisva gydytojo praktika, rašė atsiminimus, straipsnius medicinos ir kt. klausimais. Vasarą parvyko į Ustronę, lankėsi Jiezne, Vilniuje, Prienuose.

Susirgus tėvui, 1838 m. vasario pabaigoje išvyko į Vilnių jo gelbėti, bet pavėlavo – tėvas, eidamas 73 metus, balandžio mėn. mirė Vilniuje. Su pamote tėvo palaikus pervežė į Jiezną ir palaidojo kapinėse šalia koplytėlės. Stanislovas persikėlė į Ustronę, kur be trumpų išvykų, gyveno iki mirties.

Tad jis gerai pažino Ustronės apylinkes ir jų gyventojus, apie kuriuos sakė: „Lietuvis valstietis yra darbštus, sąžiningas, nėra bukas kaip lenkas šlėkta, labiau vertina savo laisvę, moralę, švietimą, savo autos, liaudes gėrį, o ne tuščias ambicijas, pasipūtimą, ‚honorą‘“. Jis pateikė gana sudėtingą kontrobandininko, 1831 m. sukilimo dalyvio Selvestro Prūselio, pasivadinusio bajoru Fra-Diavalo, mokėjusio tik lietuviškai, asmenybės portretą, laikydamas jį vertą romanisto plunksnos.

Ustronėje vis labiau domėjosi lietuvių kalba, dainomis, papročiais. Lietuvių kalbą laikė gražia, skambia, o jos mokytis pradėjo iš K. Nezabitausko padovanoto elementoriaus „Naujas mokslas skaityma“ (1824). Jis suprato kalbančius lietuviškai ir pats bandė kalbėti. Paklaustas, kokios tautybės esąs daktaras, sakydavęs: „Nežinau, kas esu pagal gimdytojus: mozūras, lenkas, lietuvis ar kas kitas. Tai nesvarbu. Žinau, kad esu laisvas gimtojo krašto sūnus, trokštu laisvės savoje žemėje sau ir kitiems krašto žmonėms“. Jis stengėsi savo valdomose žemėse naikinti baudžiavą. Nuo Merkinės iki Kauno

S. Moravskis savo atsiskyrėlišku gyvenimu Ustronėje buvo patenkintas. Jis sakė: „Geriau būti laisvu žmogumi užkampyje negu valdžios varžtuose mieste“. Būdamas netvirtos sveikatos, S. Moravskis norėjo ramaus gyvenimo. Iki 36 m. nesukūręs šeimos, vėliau į vedybas žiūrėjo abejingai. Iš sutiktų merginų jam patiko tik Helena Šimanovska, bet ji atiteko kitam.

Ustronėje jautė galįs atsidėti kūrybai, baigti pradėtus atsiminimus, apibendrinti kelionėse surinktą medžiagą. Rašė straipsnius medicinos temomis, apybraižas, kelionių aprašymus, humoristinius scenos vaizdelius, bandė rašyti eilėraščius. Rinko lauies dainas, anekdotus, patarles ir priežodžius, aprašė matytus vestuvių, talkų ir kitus papročius. Kai kuriuos darbus perrašė 2-3 kartus.

Žinomi 26-i didesni rankraštiniai darbai, kurių vertingesni: „Keletas mano jaunystės metų Vilniuje“ (1818-25), „Atsiskyrėlio atsiminimai“ (apie A. Puškiną, A. Orlovskį, J. Oleškevičių, M. Šimanovską, J. Senkovskį, Žalvierą), „Nuo Merkinės iki Kauno“ (istorinė-geografinė apybraiža), „Broliai šlėktos“ (apybraiža), „Vestuvės ir dainos valstiečių, gyvenančių Panemunėse tarp Merkinės ir Kauno“, „Ustronės atsiskyrėlio pastabos apie viešus atsitikimus“, „Valstiečių ir šlėktų judėjimas 1981 metais Nemuno didžiosios kilpos prieigose“ ir kt.

Bet jis nepredentavo į rašytojus. Keletą savo darbų išspausdino to meto spaudoje, leidinyje „Pamiętnik naukovo-literacki“ Vilniuje, „Tygodnik Peterburgskij“ Peterburge ir kt. Pasirašinėjo daugiausia Pustelniko slapyvardžiu. Nusiskųsdavo, kad redaguodami straipsnius leidėjai ir redaktoriai gerokai juos iškraipo, reikšmingus faktus praleidžia, išreiškia savo, o ne autoriaus mintis...

Kūrybingiausi buvo 1835-51 m. Bet po 1846 kelionės į Varšuvą sunkiai susirgo reumatu, sutino kojų pėdos. Šią daktaro ligą vietiniai vadino meškakoja. Paskutiniaisiais metas jis vos bepagalėjo paeiti. Jausdamas, kad dienos suskaitytos, neturėdamas artimų giminių, 1851 m. parašė testamentą (3 egz.), kuriuo dvaro centrą paliko savo tarnams, o žemę išskirstė sklypais, nurodydamas, kas kam dovanojama. Kartu Nemajūnų naujos bažnyčios statybai padovanojo 1500 sidabro rublių.

1853 m. spalio 6 d. mirus S. Moravskiui, jo palaikai palaidoti Nemajūnų kapinių koplyčioje, kur pritvirtinta memorialinė lenta. Bet po mirties atsirado tolimas giminaitis ar bendrapavardis Apolinaras Moravskis, kuris įrodė, kad testamentas prieštarauja baudžiavinei žemėvaldai, testamentą per kyšius panaikino ir įsigijo Ustronę ir jos žemes.

Radęs S. Moravskio rankraščius ir dokumentus, ėmė juos perdirbti sau palankia linkme. Vėliau siūlė kolekcionieriams, bet A. Kirkoro buvo sugėdintas. Rankraštį „Nuo Merkinės iki Kauno“ įteikė A. Kirkorui, kuris ištrauskas išspausdino 1858 m. „Teka Wilenska“ nr. 4, 5, 6. Atsiminimai apie A. Orlovskį ir Žalvierą 1890 m. išspausinti Peterburge, leidinio „Kraju“ nr. 29-31, 48-50. V. Spasovičius Vilniuje 1898 m. leidinyje „Ateneum“ išspausdino rankraštį apie M. Šimanovską ir J. Senkovskį. Po V. Spasovičiaus mirties Zigmo Moravskio (Apolinaro sūnaus) perduoti S.Moravskio rankraščiai atiteko S. Krasinskio bibliotekai Varšuvoje.

Pripažinimas atėjo tik 20 a. 3-me dešimtm., kai Z. Moravskis likusius rankraščius perdavė V. Studnickiui Vilniuje. Jie patek į Lenkiją, kur imti rengti S. Moravskio rinktiniai raštai. M. Dernalovič parengė leidybai „Keletą mano metų Vilniuje“, 1924 m. išleista pirmoji S. Moravskio knyga, susilaukusi dideli dėmesio. 1927 m. išleista knyga „Peterburge 1827-1838“. 1929 m. Poznanėje išleista „Broliai šlėktos“ (1802-50). S. Moravskio laiškai iš Ustronės Helenai ir Pranciškui Malevskiams su Z. Studalskio komentarais išleisti 1981 m. knyga „Z wiejskiej samotni“ („Iš kaimiškos vienatvės“).

*) Stanislovas Augustas Poniatovskis (Stanisław August Poniatowski, 1732-1798) – paskutinis Žečpospolitos karalius (1764–1795), išrinktas Rusijos imperatorės Jekaterinos II spaudimu. Su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas, tame tarpe ir kultūros reformą, rėmė literatūrą, dailę ir teatrą. Rėmė manufaktūrų kūrimą Lenkijos mene ir architektūroje plito Stanislovo Augusto stilius. 1765 m., padedant I. Krasnickui, įsteigė pirmąjį laikraštį. Rėmė manufaktūrų kūrimą; imta kurti dvarų pramonę, labiau naudoti samdomąjį darbą - nuo 1765 m. A. Tyzenhauzas dvaruose pradėjo steigti popieriaus ir stiklo dirbtuves, drobės audimo ir balinimo įmones. Po Trečiojo Abiejų respublikų padalijimo jis kaip garbės kalinys išvežtas į Rusiją, jam paskirta pensija.

Vilnius po senovei
Kitoks T. Žebrauskas
16 a. kultūros paminklas
Liudviko Rėzos biblioteka
Psichiatrijos pradininkas
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Universiteto spaustuvininkas
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Kai kurie momentai iš Jono Šliūpo gyvenimo
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Paskutinioji kuršininkų karta
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Karalienė Morta ir Šiauliai
Juodasis arapas Baltarusijoje
Simpatizavęs laisvamanybei
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Eit mergelė pajūriais
Apie Rygos įkūrimą
Senybos kelias
Vartiklis