Lietuvos istorija

Kai kurie momentai iš Jono Šliūpo gyvenimo

Taip pat skaitykite Ką pasakoja senas Šliūpo laiškas?

J. Šliūpas (1861-1944) visad pasižymėjo principingumu, laisvamaniškomis pažiūromis. Dar tebestudijuodamas Peterburge palaikė glaudžius ryšius su rusų narodnikais (liaudininkais) ir lenkų revoliucionieriais, už ką 1883 m. buvo suimtas ir ištttremtas (dėl sveikatos) į Kauno guberniją. Paragintas Liudviko Janavičiaus1) (1859-1902) į lietuvių kalbą išvertė revoliucinį atsišaukimą „Manifestas artojams“. Veikiai pasitraukė į Šveicariją, kad prisidėtų prie socialistinės spaudos leidimo. 1884 m. persikėlęs į JAV, nemažai prisidėjo prie Lietuvių socialistų partijos steigimo (1905). Savo rašiniuose propagavo materialistinę pasaulėžiūrą. Vokiečiams užėmus kraštą, vos išvengė mirties, nes užstojo žydus, sakydamas, kad bausti reikia tik kaltus.

Kartu jis bendravo ir susirašinėjo su pažangiais žmonėmis: palangiškiais Vaineikiais2), telšiečiu Mečislavu Gedvilu3). Nuvykęs skaityti paskaitų į Mosėdį, dažnai apsistodavo vietos komunisto Jono Jurgaičio4) namuose; šiam grįžus iš kalėjimo, apgyvendino pas save, surado darbą, nepaisydamas priekaištų, kad globoja komunistą. Šliūpas, Grasilda, Vyrautas: Palanga, 1936

Su J. Šliūpu susirašinėjo JAV lietuvis, laisvamanybės puoselėtojas Antanas Petrika5) (1891-1974); juos suvedė bendri interesai: kova su klerikalais, religine ideologija. Iš J. Šliūpo laiškų matosi, kad jis siekė stiprinti laisvamanybės sąjūdį ir Amerikoje, į kur atvyko 1936 m. ir lankė lietuvių kolonijas. Apie savo svečiavimąsi ir veiklos rezultatus atvirlaiškiais informavo A. Petriką. Viename jų (1936.06.09) rašo: „Nusistoju ant to, kad Chikagoje įrengtas tapo Etinės kultūros dr[augijos] Centras, o kitose vietose šakos arba skyriai“.

Po keliolikos dienų J. Šliūpas vėl rašo iš Klyvlendo (1936.06.23), džiaugdamasis ten įkūręs Laisvamanių etinės kultūros draugijos centrą, kuris parems laisvamanius Lietuvoje. Prieš vykdamas į Brukliną, jis A. Petrikos prašo: „Brookline prašau rengti susirinkimą ne partijų, bet lietuvių, kai visų pakraipų žmonės būtų lygiomis teisėmis. Man visi lietuviai yra mieli ir malonūs, aš visus lygiai myliu – neskirstydamas į partijas ir pas visus atvažiavau“.

Baigęs kelionę po Ameriką, J. Šliūpas grįžo į Lietuvą. Po 7 mėn. (1937.02.13) atsakydamas į A. Petrikos laišką, J. Šliūpas išdėsto sunkią Lietuvos laisvamanystės padėtį:
„... Laikinai esame Kaune. Čion dirbu ir dėl civilinės metrikacijos, lankydamas visokius ponus ir šeimininkus, ir dėl laisvamanių gimnazijos. Ar pavyks viską įvykdyti, kas-žin! Ką pamatau, visi yra už! Tačiau vykdymo nėra... Visur eina konšachtai su klerikalais ir kunigais, ir todėl viskas vilkinama. Juk p. Smetona vienąkart savo kalboje laisvamanius išvadino defektyviais, kurie Lietuvoje tik toleruojami teesą. Tai juk daug reiškiantys žodžiai, kurie mus stato padėtin dissidentų buvusioje Rzeczpospolitoje. Armums geriau pavyks nei dissidentams ar gal išguis kaip sociunijonus – pagyvensime, pamatysime...
Seimas yra, bet... Juk ir metrikacijos projektas jau paruoštas, bet jis neįnešamas seiman...
Mūsų Et[inės] Kult[ūros] Draugija pereitąjį metą padvigubėjo, o skyrių skyriai įsteigti. Mes bijome, kad tokis augimas mus neprivestų prie katastrofos. Kunigai pajuto pavojų, ką įrodo KVC [ Katalikų veikimo centras ] buvusioji konferencija Kaune: jie gali pasirūpinti, kad mus uždarytų ir mūsų spaudą... Mes gan atsargiai rašome, valdžios nekliudome. Ar tai mums padės?
“

Birželio viduryje (1937.06.15) laiške A. Petrikai J. Šliūpas skundžiasi dėl valdžios požiūrio į civilinę metrikaciją, jos nuolaidžiavimą bažnyčiai:
„... Čion perleidėme R. K. [ Romos katalikų ] bažnyčios šturmą prieš civilinę metrikaciją. Meldėsi, žmones saikino, peticijas p. Prezidentui rašė, įstatymo prasmę klastojo, ir bažnyčiose visur mane šmeižė. Tokia jau mat kunigų etika. Kad galėtų, jie mane ir daug kitų paspirginę suvalgytų...
Palangoje jau įsigijome laisvas kapines...
Apie laisvamanių gimnaziją iš valdžios neturiu jokių žinių: tur-būt neduos leidimo! Vis-gi neseniai Šv[ietimo] Ministerija mokykloms išsiuntinėjo instrukciją, kad neverstų ne-katalikus mokytis religijos pas kapelionus. Tai jau… pažanga! Nors iš lėto, dirvą purename… nuo piktžolių ir varpučio.
Amerikiečiai leidžia bažnyčios usnims plėtotis, kad tik per vėlai nepasigailėtų! Bažnyčia yra stabdytoja pažangos visom pusėm...
Linkiu visiems pažangiausiems žmonėms gerovės, brolybės ir laisvės; ir kad nepasiduotų alintojų ir despotų vylionėms
“.

Taigi, J. Šliūpas pasitikėjo A. Petrika ir atvirai jam viską dėstė. 1939.01.06 laiške jis paprašė padėti išspausdinti straipsnį „Jūs ir mes“ pažangioje lietuvių spaudoje – ir A. Petrika prašymą išpildė („Laisvė“, nr.23, 1939.01.28 – nenurodant autoriaus). Jis sukėlė nemažą reakciją valdžios ir dvasininkijos tarpe – J. Šliūpą smarkiai puolė, nes įtarė jo autorystę. Jame buvo rašoma, kad mokyklose:
„... kapelionas taip pat ponauja kaip kareivių kuopoje ir ne jo krypties mokinius visaip špygomis bado ar sulaiko nuo kėlimo į aukstesnį skyrių“.

Straipsnyje išdėstomi ir Lietuvos laisvamanių draugijos principai. Ji „yra apolitinė organizacija, priešinga susidėvėjusioms viduramžių idėjoms, skelbia sąžinės laisvę, iškelia religijų nesąmones [...], grindžia kelią naujai etikai, liepdama gerbti, kas gera, gražu, dora ir sveika. Evoliucija yra jos kelrodis“.

Paliečiama civilinės metrikacijos, kuri niekaip neįvedama Lietuvoje, problema: „Be civilinės metrikacijos, be lygybės visų piliečių prieš įstatymus Lietuva išrodo lyg Afrikos laukiniečių šalis tebesanti“.

Paskutiniame savo laiške A. Petrikai (1939.09.11) sunerimęs, ar tik „... bedūkstantis Hitleris su tolygiais padėjėjais neišvirs košės visiems Europoje“. Kartu jis apgailestavo, kad švietimo ministras J. Tonkūnas6) neleidžia Palangoje steigti valstybinės gimnazijos, pabėdavojo dėl vis labiau slegiančios senatvės... Tolesnius jų kontaktus nutraukė prasidėjęs karas.


Trumpos biografijos

1) Liudvikas Janavičius (1859-1902) – kairiųjų pažiūrų politikas, vienas pirmųjų socialdemokratų Lietuvoje. Nuo 1880 m. – Lenkijos socialistų bendrijos narys; 1881-82 m. kartu su J. Šliūpu redagavo socialistinius atsišaukimus. 1883 m. su L. Varynskiu įkūrė „Proletariato“ partiją ir su J. Šliūpu į lietuvių kalbą išvertė jos „Manifestą artojams“. 1884 m. suimtas, buvo ištremtas į Sibirą, kur nukankintas ligų nusižudė Jakutske.

2) Liudas Vaineikis (1869-1938) – gydytojas, knygnešys, politikas. Jaunystėje dalyvavo revoliuciniame judėjime, 1895 m. žandarų suimtas, pašalintas iš Maskvos un-to ir ištremtas į Kazanę. 1897-1900 dirbo gydytoju Palangoje, kur pradėjo gabenti knygas iš Mažosios Lietuvos. 1899 m. jo pastangomis Palangoje pastatyta Keturakio „Amerika pirtyje“. 1900 m. suimtas ir kalėjo iki 1904 m. Pralaimėjus 1905-07 m. revoliucijai, nuo politinės veiklos nutolo. 1920 m. grįžo į Palangą, dirbo gydytoju ir vidurinės mokyklos mokytoju; Po 1926 m. valstybės perversmo persekiotas už ateistinę veiklą.

3) Mečislovas Gedvilas (1901-1981) – kairiųjų pažiūrų ir tarybinis partinis veikėjas. 1904 m. kartu su tėvais ištremtas į Rusiją. 1919–1922 m. mokėsi Petrogrado technologijos institute. 1923–1927 m. mokytojavo Palangos progimnazijoje: dėstė algebrą, geometriją, geografiją ir buhalterijos pagrindus. Priklausė laisvamanių draugijai, tačiau, kaip pats rašė atsiminimuose, „ginčijosi su dr. Šliūpu“. 1927–1931 m. buvo kalinamas. 1940 m. tapo Liaudies vyriausybės vidaus reikalų ministru. 1946-56 m. buvo LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas, tuo metu ėmė nesutarti su A. Sniečkumi. 1957-73 m. LTSR švietimo ministru – ir čia pasirodė kaip lietuviškų mokyklų gynėjas, tačiau iš tikro Lietuvoje veikė mažai, nes daug laiko praleisdavo TSRS AT sesijose.

4) Jonas Jurgaitis (1884- 1946) - kairiųjų (komunistinių) pažiūrų veikėjas Mosėdžio valsčiuje. 1918–19 m. dalyvavo kairiųjų partijų politinėje veikloje, tarpukariu – komunistinio pogrindžio antivalstybinėje veikloje. Buvo visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) narys. Palaidotas Mosėdžio kapinėse.

5) Antanas Petrika (1891-1974) – gydytojas odontologas, publicistas, vertėjas, kritikas, JAV lietuvių veikėjas. Į JAV atvyko 1910 m. 1921 m. baigė Niujorko dantų ir burnos chirurgijos koledžą, iki 1958 m. vertėsi gydytojo praktika. Kurį laiką priklausė JAV Komunistų partijai. Daugiausia bendradarbiavo socialistų ir komunistų spaudoje, žurnaluose „Kultūra“, „Naujoji gadynė“, „Šviesa“. Su J. Stanislovaičiu parengė „Gydymo istoriją“ (1957; parašė šios knygos 2 d., skirtą odontologijai), o taip pat „Apie Šventraštį, erezijas ir inkviziciją“ (1964), „Lietuvių literatūros draugija ir pažangieji Amerikos lietuviai“ (1965) ir kt.

6) Juozas Tonkūnas (1894-1968) - švietimo ministras (1934-1939), LŽŪA rektorius (1928-1934), agronomas. Mokslus baigė Maskvoje. Nuo 1924 m. Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Žemdirbystės katedros vedėjas. 1941 m. birželio mėn. išvežtas į Sibirą, iš kur grįžo 1955 m. Nuo 1956 m. Lietuvos žemdirbystės instituto pievų ir ganyklų skyriaus vedėjas.

Kur gieda angelai...
S. Moravskis iš Ustronės
Liudviko Rėzos biblioteka
Simpatizavęs laisvamanybei
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Barboros Radvilaitės portretas
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Ką pasakoja senas Šliūpo laiškas?
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Kai Thomas Mannas prisiminė Nidą
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Lietuvos protestantai: evangelikai liuteronai
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Steponas Darius. Laukė visa Lietuva
Kryžiaus simbolis lietuvių poezijoje
Apie žydų ir lietuvių konfliktus
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Psichiatrijos pradininkas
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Vilnius po senovei
Baltai ir Europa
Vartiklis