Stomatologijos istorija. Vartiklis

Mintis įstatyti dirbtinius dantis irgi atėjo gana seniai. Indai (žr. >>>>>) ir kinai įstatomus žandikaulius naudojo jau prieš 6 tūkst. m. Egipte rasti įstatyti dantys „jaunesni“, tačiau jų gera būklė leidžia suprasti jų principą. 1807 m. faraono Chefreno¹¹⁾ (gyv. prieš 4500 m.) Keliaujantis dantistas traukia dantį

piramidėje netoli mumijos aptiktas medinis dantų protezas, sutvirtintas auksine vielyte. Taip pat dirbtinių dantų rasta 4-3 a. moters kape Finikijos mieste Sidone¹²⁾.

Dar ankstesniam laikotarpiui, 9-8 a. pr.m.e., priskiriami radiniai etruskų kapuose, rasti 19 a. pab. Vakarų Italijoje kasinėjant Tarkviniją¹³⁾. Etruskų dantų tilteliai gaminti iš labai minkšto aukso lydinio ir prie sveikų dantų tvirtinti mažyčiais kabliukais. Dantų karūnėlėms ir tilteliams naudoti ir veršelių arba muliukų dantys, paimti iš gyvulių dar jiems neišdygus, o taip pat tekinti iš dramblio kaulo. Jie atliti gana tobulai, kas rodo dirbus specialiai tam pasirengusius meistru. Tik įdomu, kad visi tie žandikauliai priklausė moterims. Bet dantų technika dingo kartu su etruskų civilizacijos žlugimu. Kai ką iš jų perėmę romėnai nieko nauja neįnešė – ir tai nenuostabu, nes dangų gydymu Romoje užsiėmė barzdaskučiai ir juvelyrai.

0 štai 1931 m. kasinėjant Hondure rastas apatinio žandikaulio fragmentas, kuris yra maždaug iš 600 m. pr.m.e. laikmečio. Jame vietoje trijų kandžių įstatyti danties formos vėžlio kiauto gabalėliai. Mokslininkai nustatėm kad aplink du jų susidarius standi kaulinė formacija, būdinga esant implantams.

Daug dėmesio dantų gydymui Viduramžiais skyrė arabai. 11 a. chirurgas Abulkasimas¹⁴⁾ dantų protezavimą įvedė kaip medicinos sritį. Abu Bakr ibn Zakarija ar-Razi¹⁵⁾ nuodugniai aprašė dantų anatomiją ir karieso gydymo būdus, naudodamas karštą naftą ir medžiagą plomboms iš alūnų ir mastikos. Az-Zachravi, naudodamas specialius instrumentus, atlikdavo įvairias operacijas burnoje: taisė apatinio žandikaulio iškrypimus, nuimdavo dantų akmenis. Traktate „Apie chirurgiją ir instrumentus“ aprašė įvairius susirgimus žandikaulių ir veido srityje bei parengė rekomendacijas sergantiems, pvz., nurodė, kad dantį šalinti reikia tik jam esant visai suirusiam. Aprašomos įvairios šalinimui naudotos replės. Kraujosruvą išrovus dantį rekomendavo stabdyti smulkintu vitrioliu (sulfatu) arba prideginti įkaitintu instrumentu.

O štai Europoje pasiekimų dantų gydyme Viduramžiais nebuvo – vyravo asketinė krikščionybė, niekinusi gražų ir sveiką kūną. O ir gydytojai dantų traukimą laikė jų nevertu užsiėmimu – tuo užsiėmė kaimo kalviai, pribuvėjos, piemenys, barzdaskučiai ir net budeliai, taip papildomai uždarbiaudami. Kai kurie, labiau įgudę, mesdavo savo verslą ir atsidėdavo dantų verslui. Taip kūrėsi „dantininkų“ luomas, - jie važinėjo po miestus, muges, kaimus ir matyt neblogai uždirbo, nes reikalai su dantimis pas žmones tuo metu buvo nekokie. O pacientų riksmus slopino jų „kabinetuose“ buvę muzikantai ir juokdariai.

Tik 18 a. įsigali gydytojai-dantistai. Ta profesija įteisinta 1700 m. Prancūzijoje. O A. Levenchukui¹⁶⁾ išradus mikroskopą, nyko tikėjimas „dantų kirminais“; kariesas imtas laikyti susirgimu, kurį sukelia skysčio pasikeitimas danties medžiagoje. Vis tik pagrindiniu dantų gydymu išliko jų rovimas.

1719 m. pasirodo pirmieji dantų šepetėliai, gaminti iš šerių, patalpintų statmenai kotui. Tikriusiai jie buvo atvežti iš Kinijos, kur juos ėmė naudoti dar apie 1500 m. tačiau kažkodėl europiečiams dantis valyti nepatiko ir naujovė neprigijo. Vietoje jų naudoti dantų krapštukai iš medžio, žąsų plunksnų, dramblio kaulo ir .... vėduoklės. Madą joms lėmė ir ponių noras slėpti prastus dantis bei vėjuoti blogą burnos kvapą.

Nuo 17 a. vidurio dantų protezai dažnėjo, tačiau juos naudojo labiau kosmetiniais, o ne funkciniais tikslais. Kramtymui protezai ėmė padėti 18-me amžiuje. Jie tvirtinti įvairiais būdais, pvz., jei buvo sveikų dantų, prie jų buvo pririšami vaškuotais šilkiniais siūlais. Neskausmingas danties traukimas

19 a. postūmį davė sukamųjų grąžtų atsiradimas. Tai patobulino ir protezavimą. Dirbtiniai dantys imta gaminti pagal atspaudus vaške, o vėliau pagal juos gaminti gipsiniai modeliai (tiesiog nuostabu, kaip mažai nuo tada yra pasikeitę!).

Įvairiose šalyse ima kurtis ir dantų gydymo mokyklos. Pirma jų – 1839 m. JAV, o po 20 m. dantistų mokymas atsiranda Anglijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Rusijoje.

Pasižiūrėkite į horoskopą?!

Viena astrologė iš Romos parengė instrukciją, labai patikusią dantų gydytojams. Joje nurodoma, kad, pvz., Liūto žvaigždyne gimę pačientai pas stomatologą tik atrodo ramūs, tačiau iš tikro dreba iš baimės. Tuo tarpu kas yra baimė nežino „ožiaragiai“. O visų bailiausi yra „šauliai“ – jie arba visai neina pas dantistus, arba jų kabinete pasirodo tik kraštutiniais atvejais.

O kada geriausia eskirti vizitą? Knygoje „Mėnulio fazėse“ patariama dantis tvarkytis, kai mėnulis dyla...

¹¹⁾ Chefrenas (kitaip Khefrenas, Chafrė, Khafra apie 2480 m. pr.m.e.) - 4-sios Egipto dinastijos faraonas, Cheopso sūnus. Pastatė Gizos Sfinksą (tai kartais priskiriama Džedefrei), Gizos piramidę ir šventyklą, vienintelę išlikusią iš Senosios karalystės laikotarpio - joje rastos kelios Chefreno statulos, tarp jų garsi dioritinė sėdinčio faraono su Horo sakalu už galvos.

¹²⁾ Sidonas (reiškia „Žvejyba“) - Libano miestas, įsikūręs Pietų gubernijoje, Viduržemio jūros pakrantėje, apie 40 km į šiaurę nuo Tyro ir 50 km į pietus nuo sostinės Beiruto. Buvo vienas iš svarbiausių finikiečių miestų. Homeras gyrė jo amatininkus, įgudusius gaminti stiklą ir purpurinius dažus (jų pigmentui naudotos kriauklelės Murex trunculus). Iš čia išvykusi kolonistų grupė įkūrė Tyro miestą. Naujasis Testamentas teigia, kad jame lankėsi Jėzus ir Šv. Paulius.
Jo garbei Jupiterio palydove Europoje pavadintas išlinkimas.

¹³⁾ Tarkvinija - senovinis miestas Italijos Lacijo regione prie Martos upės; per 16,5 tūkst. gyv. Žinomas etruskų kapavietėmis, priklausančiomis UNESCO kultūriniam paveldui. Miesto globėja laikoma Dievo Motina.
Laikoma, kad įkūrė išeivis iš Lidijos Tarchonas. Etruskų laikais garsėjo lino dirbiniais ir vazomis. Išliko 5-4 a. pr.m.e. gynybinių sienų liekanos, didelės šventyklos terakotiniai reljefai, skulptūromis puošti sarkofagai ir gausi tapyba požeminėse laidojimo vietose.

¹⁴⁾ Abulkasimas (Abu al-Kasim Khalaf ibn al-‘Abbas al-Zahrawi , lotynizuotai Abulcasis, 936–1013) – arabų gydytojas, chirurgas iš Andalūzijos. Jo didžiausiu indėliu mokslui yra 30 tomų enciklopedija „Kitab al-Tasrif“. Joje pirmą kartą aprašyti dantų tvarkymo instrumentai bei genetinė hemofilijos liga. Taip pat jis sukūrė prietaisus šlapimo kanalo tyrimui, svetimkūnių šalinimui iš virškinimo trakto bei ausies apžiūrai. Viduramžiais buvo dažniausiai minimas gydytojas.

¹⁵⁾ Abu Bakr ibn Zakarija ar-Razi (Abu Bakr Muhammad ibn Zakariyya al-Razi, Europoje žinomas vardais Rhazes bei Abubater, 854-925) - persų alchemikas ir chemikas, gydytojas, filosofas ir įvairiapusis mokslininkas. Po al-Razi mirties buvo surinkta kiek įmanoma daugiau informacijos jo užrašuose į veikalą pavadinimu al-Hawi (1279).
Ypač domėjosi karštinėmis. Parašė veikalą apie raupus ir tymus, aprašė jų simptomatiką, diferencinę diagnostiką, manė, kad ligų priežastys humoralinės. Pastebėjo, kad raupais niekada nesergama du kartus, žmogus įgauna atsparumą. Daug dėmesio skiria vaikų priežiūrai, gamino įrankį, kuriuos būtų galima pašalinti svetimkūnį iš gerklės, žaizdų tvarstymui pradėjo naudoti medvilnę. Aprašė liaudies medicinos metodus, kad jais galėtų naudotis paprasti gyventojai.
Filosofijoje jo pažiūros buvo artimos gnosticizmui, etikoje pasisakė prieš asketizmą. Tarp alcheminių veikalų žinomiausios „Paslapčių knyga“ ir „Paslapčių paslapties knyga“. Alchemijos tikslu laikė metalų transmutaciją „eliksyro“ pagalba; be to ji turi užsiimti brangakmenių gavimu iš paprastų akmenų.
Buvo matematinio atomizmo šalininku – tai išdėstė „Knygoje apie laiką ir erdvę“. Žinomas traktatais apie sferinę Žemės, žvaigždžių ir viso kosmoso prigimtį.
Taip pat skaitykite >>>>>

¹⁶⁾ Antonis Levenchukas (Antonie Philips van Leeuwenhoek, 1632-1723) - olandų pirklys ir mokslininkas. Labiausiai išgarsėjo kaip mikroskopo išradėjas (1665), kurio pagalba pirmasis aptiko mikroorganizmus ir spermatozoidus (savo atradimus aprašė laiškuose Londono Karališkajai draugijai).

¹⁷⁾ Džiovanis Arkolanis (Giovanni Arcolani; lot. Ionnis Herculani, 1390-1458) – italų gydytojas, parašęs komentarus ar-Razi ir Avicenos darbams. Kilęs iš Veronos, išsilavinimą gavo Padujoje, kur vėliau ir dėstė kurį laiką. Savo mokymą grindė arabų autoriais. Parašė traktatą apie chirurgiją „Praktika“ (1483), dėl kurios laikomas žandikaulių chirurgijos pradininku. Be plombavimo aprašymo, joje pavaizduoti ir naudojami instrumentai.